|
|
|
Kolekcijoje betrūksta tik gyvos varlės
Jei darbėniškė Jovita Benetytė lyg pasakoje sugalvotų pabučiuoti varlę-princą, jo po kūdras merginai ieškoti nereikėtų. Visas būrys varlių ir varlinų sėdi jos kambaryje – Jovita ketverius metus kolekcionuoja šių gyvūnų skulptūras. O viskas prasidėjo nuo žodžio – pravardės Warlia.
„Klasės draugas prieš ketverius metus sugalvojo mane paerzinti ir pradėjo vadinti Warlia. Kadangi esu linksmas žmogus, dėl pravardės visai nepykau ir tai tapo žaismingu antruoju mano vardu. Dabar naujiems pažįstamiems taip ir prisistatau: Jovita-Warlia. Pirmąją varlę man nupirko mama: pamatė parduotuvėje pliušinį žaislą ir sako: „Žiūrėk, čia tu“. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar varlėmis „sergu“ ne tik aš, bet ir visa mano šeima“, - pasakojo praėjusiais metais mokyklą baigusi J.Benetytė. Iš pradžių mergina varles pirko pati. Tačiau ją pažįstantys žmonės greitai suprato, ką Jovitai padovanoti viena ar kita proga. „Kolekcionavimas nėra tai, kad štai, šiandien nusprendžiau rinkti kokius nors eksponatus, prisiperku ir jau turiu kolekciją. Daiktai turi ateiti savaime. Dar smagiau, jei jie turi ir istorijas. Todėl be atodairos varlių neperku. Tai jau būtų ne kolekcionavimas, o darbas. Šiuo metu turiu apie 60 varlių. Tarp jų – tik dvi vienodos. Iš pradžių visi buvo pagauti azarto ir dovanų gaudavau vien tik varles. Dabar draugai truputį apsiramino“, - kalbėjo J.Benetytė. Jos kolekcijoje – varlės iš įvairiausių Lietuvos kampelių, Etnos Italijoje, Švedijos. Kone kiekvienos varlės istoriją ne ką prasčiau už pačią kolekcijos savininkę žino jos jauniausioji sesuo Vilma. „Varlė iš Etnos yra pagaminta iš ugnikalnio lavos. Taip pat mano sesuo turi varlę iš Švedijos. Iš tiesų toji varlė buvo mano – nupirkta kartu su lėle. Ilgai svarsčiau, ar varlę pasilikti sau, bet nusprendžiau varlę padovanoti Jovitai“, - pasakojo Vilma. Ji parodė ir labiausiai Jovitos mėgstamą eksponatą – miniatiūrinę stiklo varlę. „Ši varlė turi ypatingą atsiradimo istoriją, kurią težino du žmonės. Galiu tik pasakyti, kad eksponatas atkeliavo iš Palangos. Tokios mažos varlės, kaip ši, man ir patinka labiausiai. Animacinės, išsišiepusios – visos jos linksmos, kaip ir aš. Didžiausia kolekcijos varlė irgi turi savo istoriją. Vieną rytą, apie septintą valandą, kai dar skaniai miegojau, atėjo mama ir sako: „Turi svečių“. „Nieko sau“, - pamaniau. „Taip anksti“. Kitame kambaryje manęs laukė dėdė, kurio nesimatė, nes jis laikė milžinišką pliušinę varlę. Žinoma, jai teko „prisėsti“ ant sofos, nes varlių lentynoje ji niekaip nebūtų tilpusi“, - sakė J.Benetytė. Mergina juokavo, kad, matyt, prie savo kolekcijos ji priderino ir savo kambarį: jis - visas žalias, kaip ir žaliosios jo gyventojos. Viena išsišiepusi sėdi po stalu – Jovita iš tėčio yra gavusi varlę-šiukšlių dėžę. Taip pat tarp kolekcijos eksponatų: varlė-taupyklė, žvakidė, rankšluosčio laikiklis, taksofono kortelė, pieštukinė, varpelis, pieštukas, atvirukas, segė, auskarai, muilas ir net megztinis. „Draugai mėgsta pajuokauti, kad kita proga man būtinai padovanos tikrą varlę. Bet vis nesulaukiu. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų auginti varlę, bet jei jau gaučiau - auginčiau“, - sakė J.Benetytė. Fotografuoti mėgstanti mergina pasakojo, kad jos kambaryje trūktų dar vieno eksponato – meninės varlės fotografijos. „Varlės jau tapo mano gyvenimo dalimi. Žinau kiekvieną savo eksponatą – jei nors viena varlė dingtų, tuoj pat pastebėčiau. Per ketverius metus nė vienas eksponatas nesudužo, nesulūžo“, - pasakojo J.Benetytė. Mergina juokavo, kad jei kartais varlės imtų ir nusibostų, ji turėtų kam jas perduoti. Jovitos surinktas varles labiausiai myli jos sesuo Vilma. „Aš irgi norėčiau rinkti varles, bet kad man jų niekas kol kas neneša ir nedovanoja taip, kaip sesei“, - sakė Vilma.
|
|
