|
|
|
Smiltys
Artūras Kozlovskis: „Teatras – gyvas organizmas, kuriame liepsnoji širdimi“
Dainininkas, ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis, gyvenantis mūsų rajone, netoli Jokūbavo, neslėpė: „Su Kretinga esu glaudžiai susijęs – daugybę metų čia koncertuodavau, esu užmezgęs ryšius su broliais pranciškonais, kartu su amžiną atilsį Broniumi Jonučiu buvome subūrę popklasikos grupę „Bella musica“, su kuria važinėjome ne tik po rajoną, bet ir Lietuvą.“ Koncertinė veikla nenutrūko Tačiau, anot dainininko, viskas juda į priekį, jo aplinkos žmonės išsiblaškė, vieni – liko Klaipėdoje, kiti į Vilnių ar Kauną išvyko. „Aš pats šiuo metu esu laisvai samdomas atlikėjas, teatre jau mažai bepasirodantis“, – apie gyvenimo vingius kalbėjo Lietuvoje gimęs dainininkas, turintis gruzinų, ukrainiečių ir lenkų šaknų. Nors šiuo metu solistas pasiūlymų koncertuoti sulaukia ne tiek, kiek norėtųsi, vis dėlto koncertinė veikla nėra nutrūkusi. „Teatre dar norėjau dainuoti vienoje operų, bet jaučiu, kad turbūt neteks jos sudainuoti. Bet šiaip, plačiąja prasme, visada stengiausi ne tik įsikūnyti į personažą, bet ir dainuoti kuo nuoširdžiau“, – A. Kozlovskis pridūrė, kad jam pačiam labiausiai prie širdies buvo kunigo vaidmuo „Paryžiaus katedroje“, kuri yra viena labiausiai žiūrimų ir daugiausia nominuotų operų – už Frolo vaidmenį A. Kozlovskis, kaip geriausias solistas, buvo pristatytas „Padėkos kaukei“, o apdovanojimas už geriausią režisūrą buvo skirtas būtent „Paryžiaus katedros“ režisieriui Ramūnui Kaubriui. Planuose – lietuviškų dainų programa „Labai pavargau per kovidą. Teatrai uždaryti, spektaklių nerodėme. Paskui po truputį teatrų durys prasivėrė žiūrovui: salėje sėdi 50 žmonių, o scenoje – 100 atlikėjų. Paskui žiūrovų skaičių padidino iki 70... Įsivaizduokite, ką reiškia dainuoti iš esmės tuščiai salei. Dainuoji juk žmonėms, ne sienoms, turi matyti žmogaus akis, sulaukti atgalinio ryšio. Atiduodamas gauni, ir širdyje dar stipriau ta ugnis ima degti. O tuo metu teatras dar buvo remontuojamas, neturėjome savo namų, blaškėmės. Dauguma pavargo, su manimi iš teatro išėjo ne vienas mano kartos atlikėjas“, – atviravo 59-erių Artūras, šiuo metu su žmona Gitana įsikūręs toliau nuo miesto šurmulio ir gyvenantis ramų šeiminį gyvenimą. „Labai mėgau dainuoti rusų romansus. Su jais išvažinėjau ne tik po Baltijos kraštą, bet ir visą Europą. Dabar, prasidėjus karui, rusų kalbos vengiama, ypač Lietuvoje. Man pasiūlo dainuoti lietuviškai, bet gi tie romansai parašyti būtent rusų kalba. Kodėl, tarkime, ispaniškų dainų niekas nedainuoja lietuviškai? Esu bandęs ir ispaniškai dainuoti, bet kažkaip neprilipo. Tad jau porą metų jaukinuosi mintį sukurti lietuviškų dainų programą, kurioje skambėtų ir harmonizuotų liaudies dainų. Tikiuosi, pavyks. Jei turėčiau patikimą pianistą, šis sumanymas greičiau pajudėtų“, – vylėsi A. Kozlovskis, vis dar pamenantis ir gruziniškų patiekalų skonį, svetingumą bei kalbą, kurios taip ir nepavyko savyje atgaivinti.
Tapybos darbais pristato Mažąją Lietuvą
Mūsų krašto kūrėja, Palangoje įsikūrusi dailininkė literatė Odilė Norvilaitė šiomis dienomis atidarė savo darbų parodą miniatiūrų galerijoje Palangoje. Ši tapybos paroda susijusi su jos šiais metais išleistu leidiniu knyga „Myliu juodą pagal Mažąją Lietuvą“, kurioje susižavėjimą charakteringais šio krašto niuansais menininkė išreiškė novelėmis, miniatiūromis, fotografijomis ir tapybos darbais. „Miniatiūrų galerijoje eksponuojama tik nedidelė mano darbų dalis“, – O. Norvilaitė pasidžiaugė, kad priešais Palangos miesto savivaldybę esančioje Nepriklausomybės aikštėje, mini galerijoje, savo forma primenančioje koplytstulpį, įrengtas labai geras apšvietimas, tad parodą galima apžiūrėti ir sutemus. „Iš esmės, galerija veikia visą parą“, – pastebėjo menininkė. Palangoje paroda veiks iki balandžio 15 dienos, o po to visus šiuos metus tapybos darbų ciklas, skirtas Mažajai Lietuvai, keliaus būtent po šio regiono miestelius – Dovilus, Priekulę, Dreverną, Traksėdžius, Rusnę. Ciklą sudaro apie 40 įvairaus formato drobių.
Nė vieno savo sukurto darbo Lina Ubienė kol kas niekam nėra padovanojusi. „Kuo daugiau noriu sukaupti parodoms“, – šypsojosi menininkė.
Palangos viešosios bibliotekos parodų salėje atidaryta Linos Ubienės kūrinių iš paukščių kiaušinių lukštų paroda „Laukimas“.
– Kaip gi iš pirmo žvilgsnio tokios gana proziškos srities atstovė – Vilniaus universitete baigusi ekonominės informacijos mechanizuoto apdorojimo organizavimo specialybę, kurį laiką sostinėje dirbusi informatikos mokytoja, o dar beveik 30 metų Klaipėdos teritorinėje muitinėje – kaip vėją pagavo polėkį kurti meną?
– Nuo mažens mėgau piešti, ne vieną staltiesę esu išsiuvinėjusi. Tapyti taip pat labai patiko, bet gal Šilalės vidurinėje, kur mokiausi, nebuvo mokytojo, kuris padrąsintų, pastūmėtų. Laisvalaikiu aš nuolat kažką pieštuku sau „paišaliodavau“, akrilo arba vandeniniais dažais ant mažų lapelių tapydavau ir išlankstytuose rėmeliuose įsirėmindavau atvirukus. Juose daugiausia – gėlės. Aš jas labai mėgstu, jų pilna, kur pažvelgsi, mano namuose, o vasarą pražysta ir kiemas.
– Kad galima ką nors įdomaus sukurti ir iš kiaušinių lukštų, sužinojote pamačiusi Vytauto Kuso darbus. Kaip jus suvedė likimo keliai, juk jis – palangiškis, o jūs – netoli Pėžaičių Klaipėdos rajone...
– Su vyru Arnoldu iš Klaipėdos miesto, kuriame daug metų gyvenome, nutarėme persikelti į jo tėviškę Pozingių kaime. Namas – beveik 200 metų senumo, įdomus, vokiško stiliaus. Kažkada viename jo gale buvo mokyklos klasės, kitame įsikūrusi mokyklos direktoriaus šeima. Arnoldo tėvas ir buvo tas direktorius.
Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ režisierė Auksė Antulienė įsitikinusi, kad „Aukso paukštė“ – apdovanojimas visam kolektyvui ne tik už šiandienos pasiekimus. „Tai – apdovanojimas ir tiems, kurie kūrė mūsų teatro istoriją.“
Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrą „Atžalynas“ pasiekė gera žinia – Lietuvos nacionalinis kultūros centras kolektyvą ir jo vadoves vyriausiąją režisierę Auksę Antulienę ir režisierę Karoliną Moncevičienę nominavo aukščiausiu mėgėjų meno apdovanojimu „Aukso paukštė“. Į Kretingą ji atskris balandžio 6 d. 14 val., ir šia proga atžalyniečiai kviečia ne tik pasigrožėti apdovanojimų ceremonija, bet ir įvertinti naujausią „Atžalyno“ darbą – premjerinį spektaklį „Pienių vynas“ pagal Rėjų Bredberį.
„Kamerinį šio spektaklio variantą išbandėme gal prieš 10 metų. Dabar į sceną jis sugrįžta kitokiu formatu – „Pienių vyną“ perkėlėme į didžiąją salę, jaudinamės, ar mums pavyko“, – „Atžalyno“ vyriausioji režisierė A. Anutlienė į „Aukso paukštės“ apdovanojimą kuo nuoširdžiausiai kvietė ne tik dabartinius „Atžalyno“ vaikus ir jaunuolius, bet ir tuos, kurie teatro dalis buvo nesvarbu prieš kiek metų – svarbu tai, kad jie buvo atžalyniečiai, buvo kartu bendrystėje ir scenoje.
„Šis apdovanojimas – tai apdovanojimas visam kolektyvui. Šis pasiekimas – įvertinimas už keliolikos metų darbą, tiems, kas šiandien lanko „Atžalyną“ ir tiems, kurie kūrė šio teatro istoriją“, – kalbėjo A. Antulienė, dirbti į „Atžalyno“ teatrą atėjusi 1996-aisiais, ir jau daugiau kaip 10 metų ji – vyriausioji teatro režisierė. Pašnekovė neslėpė, kad gauti apdovanojimą – didelis džiaugsmas, bet tuo pačiu – didelė atsakomybė ir įpareigojimas. „Vadinasi, teks daug dirbti, kad išsaugotume išreikštą pasitikėjimą mumis“, – pastebėjo kolektyvo vadovė.
Tęsdama mintį, ji teigė, kad „Aukso paukštė“ nėra atlygis vien už vaidinimą scenoje ir už pastatytus spektaklius: „Tai – ir kasdienio darbo, renginių, festivalių, kuriuos mes organizuojame, miesto renginių, kuriuose dalyvaujame, projektų ir visų kitų pasiekimų įvertinimas. Mus pastebėjo, ir tai išties džiugina.“
Pavasarėjant duris atvers Virgilijaus Vaičiūno meno galerija Kiauleikiuose.
Vydmantų seniūnijos Kiauleikių kaime gyvenantis profesionalus architektas, skulptorius, Lietuvos respublikos meno kūrėjas Virgilijus Vaičiūnas savo sodyboje baigia rengti savo darbų meno galeriją, kuri lankytojams duris atvers šį pavasarį. Menininkas sakė jau sugalvojęs jai ir pavadinimą pagal erdvių dydį ir kūrinių skaičių „100 kvadratų – 100 skulptūrų“, nors, pastebėjo, kad, prijungus verandą, patalpos dydis prasiplėtė iki 130 kv. m.
Meno galerijoje menininkas įkurdino, kaip sakė, retrospektyvinę – viso savo kūrybinio laikotarpio – darbų ekspoziciją, atspindinčią jo talentą, įžvalgas ir natūralaus medžio grožio pajautimą. Jo iš medžio išskaptuotos išlakios stilizuotos skulptūros – angelai, paukščiai, žmonių figūros, abstraktūs kūriniai tarsi pakylėja nuo žemės, skatina mąstyti, pajausti pagarbą medžiui ir kūrėjui už jo talentą. Garsusis etnologas Libertas Klimka, parašęs įvadinį straipsnį 2017 m. išleistai knygai-meno albumui „Iš medžio iškirsti stebuklai“, jį pavadino meistru, įminusiu medžio burtažodį.
„Visą laiką turėjau didžiulę svajonę atidaryti savo meno galeriją ir parodyti žmonėms, ką moku. Įsikūręs savo sodyboje Kiauleikiuose, talkinant žmonai Rūtai, šį sumanymą ėmiausi realizuoti – galeriją kuriu dvejus metus ir, prisipažinsiu, nė pats nesitikėjau, kad pavyks. Iš Kauno jau apsilankę architektai pastebėjo, kad tai ne šiaip realizuotas projektas, bet projektas su vizija. Džiaugiuosi, kad nuo šiol turėsiu konkrečią erdvę, kur žmonės galės atvykti ne tik pasigrožėti mano darbais, bet ir pabendrauti, užsukti į dirbtuves pažiūrėti, kaip vyksta kūrybinis procesas“, – kalbėjo V. Vaičiūnas, kaip sakė, galeriją pasidovanojęs savo 70-mečiui, kurį atšventė pernai.
Kretingiškis poetas Linas Daugėla sudarė Juozo Kėkšto eilėraščių rinktinę „Ruduo žydi aguonom“.
Kretingiškis poetas Linas Daugėla sudarė Juozo Kėkšto eilėraščių rinktinę „Ruduo žydi aguonom“. „Paskutinį kartą jo kūryba buvo dar kartą išleista prieš beveik keturis dešimtmečius. Norėjau, kad jo kūryba būtų prieinama ir šiandieniniam skaitytojui“, – kodėl pasirinko sudaryti šio poeto eilėraščių rinktinę, atskleidė jis.
Dėmesį patraukė spalvinga biografija
Išleisti Juozo Kėkšto poeziją kretingiškiui mintis kilo apie ateities planus diskutuojant su leidyklos „Slinktys“ vadovu poetu Juozu Žitkausku. „Svarstėme, kokias knygas galėtume leisti, ką įdomaus norėtųsi padaryti ir kažkaip išsikalbėjome, kad J. Kėkšto kūryba leista gana seniai. Nusprendžiau pabandyti tai padaryti“, – prisiminė jis, įvardinęs, kad poeto eilės paskutinį kartą išleistos 1986 m.
J. Kėkšto poeziją Linas atrado dar mokykloje, kuomet jo akį patraukė keli poeto eilėraščiai. „Atmintyje išliko eilėraštis apie žmogų, išmestą iš kamionetės, einantį saulėtekio pusėn. Jame poetas kalba apie nelaimingą, pavargusį nuo visko žmogų, – kalbėjo knygos sudarytojas, pajuokavęs, kad eilėraštis jam priminė jį patį. – Nespėjęs į paskutinį troleibusą vėlyvą vakarą, eidamas į namus Saulėtekio mikrorajone Vilniuje, pagalvojau, kad gerai tas J. Kėkštas parašė.“
Ne vien kūryba patraukė jaunojo poeto dėmesį. L. Daugėlai įdomi pasirodė ir išeivijos rašytojo biografija, kadangi, kaip jis teigė, J. Kėkštas – vienas svarbiausių žemininkų kartos poetų, tačiau labiausiai pamirštas: „Jis nėra toks ryškus kartos balsas, kaip, pavyzdžiui, Alfonsas Nyka-Niliūnas, tačiau J. Kėkšto biografija – spalvinga. Iš pradžių panorėjęs viską keisti, lėkęs į kraštus, kur vyko karas, dalyvavęs mūšiuose, po to – nusivylęs gyvenimu. Tuomet jo kūryboje atsirado daugiau skausmo, liūdesio.“
Kodėl Juozas Kėkštas buvo primirštas, knygos sudarytojas tikino, kad tai – retorinis klausimas, neturintis konkretaus atsakymo. „Tam įtakos galėjo turėti daug kas, tačiau tikslių atsakymų nėra. Įdomu tai, kad J. Kėkštas – vienas svarbiausių žemininkų, kurio poezija įtraukta į žemininkų almanachą išeivijoje, tačiau jo eilėraščiai leisti labai seniai“, – svarstė L. Daugėla.
Kasmet, artėjant renginių ciklui „Palangos dienos“, Palangos kurorto muziejus kviečia kūrėjus kurti haiku trieilius su Palanga susijusia tema, o M. K. Čiurlionis ir Palanga yra labai artimi. Pirmą kartą gintarinės Baltijos pakrantę keturiolikmetis M. K. Čiurlionis pamatė, kai 1889–1893 m. mokėsi kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestro mokykloje Plungėje. Tada neišdildomą įspūdį jam paliko išvykos į Palangą, kai kartu su orkestru vasaromis čia koncertuodavo.
1908 m. liepą kompozitorius į kurortą sugrįžo kartu su savo sužadėtine Sofija Kymantaite. Ta vasara Palangoje buvo kupina romantiškų pasivaikščiojimų, saulės palydėjimų. Įspūdžių pripildytos M. K. Čiurlionio dienos su sužadėtine prie jūros įkvėpė jį kūrybai. Būdamas Palangoje, jis sukūrė penktąją – „Jūros“ – sonatą, diptiką „Preliudas ir fuga“, triptiką „Fantazija“.
M. K. Čiurlioniui skirtam konkursui „Haiku Palangai 2025“ savo trieilius – vienas autorius gali pateikti nuo 1 iki 5 (ne daugiau) anksčiau niekur neskelbtų haiku, – atsiuntę autoriai, kaip ir kasmet, bus suskirstyti į tris amžiaus grupes: jaunesniojo mokyklinio amžiaus (iki 8 kl.), vyresniojo mokyklinio amžiaus (9-12 kl. (I-IV gimnazijos kl.) ir suaugusieji.
Kūrinius konkursui reikia pateikti iki šių metų vasario 28 d. el. paštu haiku.konkursas@gmail.com arba atnešti į Palangos kurorto muziejų (Birutės al. 34A) užklijuotame voke, arba siųsti paštu: Konkursas „Haiku Palangai 202į“, Palangos kurorto muziejus, Birutės al. 34A, Palanga, LT-00135.
Siunčiant būtina kartu su haiku pateikti dalyvio anketą (joje nurodyti duomenys vertinimo komisijai nepateikiami) .
Specialiais konkurso prizais bus įvertinti trys kiekvienos amžiaus grupės laureatai, kaip ir kasmet, numatoma papildomų apdovanojimų. Nugalėtojų apdovanojimo ceremoniją Palangos kurorto muziejuje planuojama surengti balandžio 5 d.
Naujausio Odilės Norvilaitės leidinio-knygos viršelis
Kūrybingumo nestokojanti ir rašyti bei tapyti nesustojanti mūsų krašto kūrėja literatė dailininkė Odilė Norvilaitė, iš Gargždų vėl sugrįžusi gyventi į Palangą, savo kūrybos gerbėjus pradžiugino nauju leidiniu – knyga „Myliu juodą pagal Mažąją Lietuvą“. Joje kūrėja susižavėjimą charakteringais šio krašto niuansais išreiškia novelėmis, miniatiūromis, fotografijomis ir tapybos darbais.
Šis nuotykis, arba, kaip sakė pati literatė, pasija atsirado staiga – lyg meilė iš pirmo žvilgsnio.
„Su Mažąja Lietuva susipažinau keliaudama iš vieno renginio į kitą. Šilutėje pajutau architektūros kitoniškumą, bendravimo kultūrą, nuotaikas, krašto vibracijas. Dalyvavau vasaros poezijos skaitymuose Agluonėnuose ir pravažiuodama pastebėjau senovines kapines su metaliniais kryžiais ir krikštais, lietuvininkų ąžuolyną... Po to jau – „kafija šrunde pas Eve“ memorialinio Ievos Simonaitytės muziejaus jubiliejaus renginys Priekulėje“, – O. Norvilaitė prisipažino, kad iš to susižavėjimo pradėjo domėtis Mažąja Lietuva ir jos papročiais, daug bendravo su Gargždų krašto muziejaus specialistais-istorikais.
Kūrėjos pastebėjimu, šis nedidelis muziejus yra gana įtakingas Klaipėdos krašte – rengia temines parodas, bendradarbiauja su tautodailininkais, kultūros organizacijomis. Šalia viso to moteris daug skaitė, tapo nuolatine Klaipėdos rajono J. Lankučio bibliotekos lankytoja.
|
|
