|
|
|
KuprinėĮteikti Jaunimo apdovanojimai
Metams baigiantis įprasta peržvelgti praėjusius metus ir įvertinti nuveiktus darbus. Praėjusią savaitę buvo suskaičiuoti ir Kretingos rajono jaunimo darbai, jaunuoliai, pasižymėję veiklumu, apdovanoti ir tinkamai pagerbti, kad nenustotų veikti, džiuginti ir siekti geriausių rezultatų. Šiemet Kretingos rajono jaunimo apdovanojimai surengti Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Juos organizuoja Kretingos rajono savivaldybė ir Kretingos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų taryba. Per apdovanojimus pagerbti savo veikla, darbais, gebėjimais, lyderyste ir kitaip rajono jaunuomenei per šiuos metus labiausiai nusipelnę jaunuoliai, įstaigos ir organizacijos. Laimėtojai paskelbti 10-yje nominacijų. Kas taps ryškiausiais jaunimo atstovais, galėjo nuspręsti patys rajono gyventojai, dalyvavę paskelbtoje apklausoje. Metų jaunimo lyderiu išrinktas Edvinas Petrauskas, Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos Mokinių parlamento prezidentas, Gamtosauginio komiteto pirmininkas, „Sniego gniūžtės“ ir mokomosios bendrovės „Taškas“ direktorius. Metų jaunimo aktore pripažinta Ula Gaubė, Kretingos jaunimo teatro „Atžalynas“ aktorė. Metų jaunimo savanore tapo Viltė Paulauskaitė, savanoriaujanti Motinos Teresės seserų vienuolyne. Režisierės darbas Liutaurę išmokė daug dalykų
Palangos senosios gimnazijos abiturientė Liutaurė Nutautaitė aktyviai sieja gyvenimą su teatru ir kūryba. Praėjusių metų žiemą mergina pastatė spektaklį, paremtą Dr. Seuso „Grinčo“ ekranizacijomis. Buvęs teatro mokytojas planavo statyti spektaklį Kalėdų proga, bet, kai jis nerado tinkamos pjesės, Liutaurė prisiėmė atsakomybę į savo rankas: „Daug žmonių labiau norėjo Grinčo spektaklį kurti, ir mokytojas pasakė, kad jis neturi pjesės. Dėl to labai naiviai pasisiūliau, kad galiu pati parašyti pjesę“. Po šaunaus pirmo pastatymo su komanda nusprendė surengti dar du pasirodymus šių Kalėdų proga – vieną spektaklį, skirtą gimnazijos mokiniams ir mokytojams, bei antrąjį, skirtą miestui. Režisierės darbo niuansai Liutaurės kelias į sceną prasidėjo muzikos mokykloje, kur ji lankė chorą. Vėliau ji pradėjo lankyti Klaipėdos vaikų operos studiją. Ten ji vaidino spektakliuose, statė miuziklus ir suprato, kaip jai patinka būti jų dalimi, prie jų prisidėti. „Kadangi dėl įvairių aplinkybių negalėjau lankyti studijos, pagalvojau, kad galėtumėme sukurti spektaklių tradiciją mūsų mokykloje“, – pasakojo abiturientė. Spektakliai susideda iš daug dalių: šviesų, muzikos, aktorių, kostiumų, dekoracijų, kurias visas turi sugalvoti ir koordinuoti komandos vadovas – režisierius. Be kūrybinių aspektų, režisierės darbas apima gerokai daugiau organizacinių darbų, negu žmonės galvoja. „Režisieriui, nors atrodo, kad turėtų atitekti mažai darbų, jų iš tikrųjų atitenka labai daug, pradedant nuo kostiumų ir repeticijų organizavimo, dekoracijų darymo, garso takelių parinkimo, vaizdo ir šviesų tvarkymo. Turiu matyti labai aiškų vaizdinį, kad galėčiau atpasakoti savo viziją kitiems komandos nariams. Manau, sunkiausia dalis yra visus išgirsti, surinkti ir išsigryninti visas technines detales“, – atskleidė sunkumus ji. Dar viena jos pareiga – suburti komandą – atsakingą kolektyvą, kuris dabar yra jos pasididžiavimas: „Man labiausiai patinka matyti visus, kurie atėjo į šį spektaklį. Kaip jie atsiskleidė, kaip jie kartu sutaria, kaip jie labai smagiai ir gražiai leidžia laiką kartu.“
Išbandė jėgas tarptautinėje olimpiadoje
Gruodį Rumunijos sostinėje Bukarešte įvyko 21-oji Tarptautinė jaunių gamtos mokslų olimpiada, kurioje dalyvavusi Lietuvos delegacija pelnė 3 medalius: du sidabro ir vieną bronzos. Viešosios įstaigos Pranciškonų gimnazija dešimtos klasės mokinė Amanda Indrišiūnaitė buvo Lietuvos komandos narė. Ją olimpiadai rengė mokytojai Vilma Švitrienė, Irena Černeckienė ir Kęstutis Kaulius. Amandai šiemet atiteko ir Kretingos rajono savivaldybės organizuojamuose jaunimo apdovanojimuose Metų jaunimo enciklopedijos titulas. Paliko įspūdį ir miestas Amandai tai buvo pirmoji tarptautinė olimpiada, nors šiaip save išbandžiusi jau ne viename vietiniame konkurse. Šioje olimpiadoje dalyvavo daugiau negu 50 pasaulio valstybių, tarpusavyje varžėsi daugiau kaip 300 penkiolikos metų mokinių. „Rumunija širdyje paliko daugybę įspaudų, šalis panaši į Lietuvą. Bukarešto miestas labai paprastas, yra kelios lankytinos vietos, kuriose teko lankytis. Tai Triumfo arka, Parlamentas, galerija. Man Rumunijoje labai patiko, nors ir šalies mačiau mažai, labiausiai patiko susipažinti su žmonėmis, kurie yra mano bendraminčiai ir domisi gamtos mokslais. Olimpiada sekėsi neblogai, jaučiausi puikiai, tai buvo tarsi ilgos atostogos“, – prisiminimais pasidalijo Amanda. Mokiniai lankėsi Peles pilyje, branduolinės energetikos centre, Politechnikos universiteto fizikos fakultete, nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, matė Transilvanijos kalnus. Fizikos užduotys sudėtingiausios Pasiteiravus, kokias užduotis teko įveikti, gimnazistė pasakojo, kad užduotys tikrai buvo pasaulinės olimpiados lygio, tačiau fizika buvo sudėtingiausia, nes universitetas, kuris sudarė užduotis (Politechnika) turi labai stiprų fizikos fakultetą. „Chemija nebuvo itin sudėtinga – nebuvo dalykų, kurių nesu girdėjusi, viskas buvo įveikiama. Biologija buvo pakankamai lengva, svarbiausia buvo skaityti tekstą ir ten ieškoti atsakymų. Lengviausiai biologija ir buvo įveikiama, tačiau pakankamai daug taškų surinkau ir iš chemijos. Sunkiausiai ėjosi fizika – tikrai ne viską supratau, tačiau džiaugiuosi, kad surinkau daugiau negu nulį taškų iš fizikos“, – užduotis apibūdino Amanda. Svajoja apie mediciną Kaip papasakojo Amanda, su gamtos mokslais ji „draugauja“ jau labai labai seniai, olimpiadose pradėjo dalyvauti VII klasėje. „Iš pradžių prastai sekėsi, tačiau su dideliu darbu pradėjau siekti vis aukštesnių pergalių. Aišku, mokykloje šie dalykai sekasi puikiai, gal fizika kiek sunkiau. Man pačiai labai patinka šie mokslai, nes jie padeda man pažinti pasaulį, pamatyti jį iš kito kampo. Mane labiausiai domina chemija ir biologija, su šiomis sritimis noriu sieti savo tolimesnį gyvenimą ir studijuoti mediciną“, – pasidalino ateities planais mergina.
„Kuprinės“ informacija
Grinčo vaidmuo Elonui atvėrė scenos pasaulį ir naujas galimybes
Palangos senosios gimnazijos abiturientas Elonas Sinušas jau antrus metus prieš didžiąsias metų šventes sėkmingai atspindi legendinio Grinčo vaidmenį spektaklyje „Grinčo kalėdos“. Ši patirtis jam tapo ne tik iššūkiu, bet ir galimybe tobulinti savo aktorinius gebėjimus, mėgautis savo tobulėjimais. Pagrindinis vaidmuo – džiaugsmas ir baimė viename Kai Elonas sužinojo, kad vaidins pagrindinį vaidmenį, emocijos buvo dvejopos. „Viena mano dalis labai norėjo, kita – bijojo. Galvojau, kas bus, jei nepavyks? Bijojau, kad spektaklyje kažką ne taip padarysiu ir prisidarysiu gėdos“, – atviravo jis. Paklausus, kaip ruošėsi Grinčo vaidmeniui, Elonas pasakojo, kad stengėsi ieškoti panašumų tarp savo ir Grinčo gyvenimų. „Bandžiau suprasti, kodėl Grinčas tapo toks, koks yra, ir palyginti tai su savo gyvenimu. Tai padėjo geriau įsijausti į jo charakterį“, – pasakoja Elonas. Repeticijos ir kūrybinis procesas Pasiruošimas spektakliui truko pusantro mėnesio. Iš pradžių mokiniai mokėsi dialogus, o vėliau repetavo mokyklos didžiojoje salėje, siekdami priprasti prie erdvės. „Repeticijos vykdavo tris kartus per savaitę po dvi valandas. Paskutinė repeticija, kai jau buvome su kostiumais ir grimu, buvo pati įdomiausia“, – prisipažino Grinčo vaidmenį atlikę vaikinas. Dar viena įsimintiniausių akimirkų buvo prieš pat spektaklį, kai gulėdamas scenoje vaizdavo miegantį Grinčą. Elonui sukilo jaudulys, baimė. Užuolaidos atsiskleidė ir pamatęs pilną salę žiūrovų, bijojo suklysti. Tačiau pradėjęs vaidinti įsidrąsino, ir net nepajuto, kaip greit prabėgo spektaklio laikas. Spektaklio „Grinčo Kalėdos“ visas darbas buvo atliktas iš esmės be mokytojų pagalbos. „Patys sugalvojome spektaklį, atsirado režisierė, kuri sukūrė scenarijų, o mes viską suvaidinome. Tai buvo ne tik kūrybinis procesas, bet ir mokymasis dirbti komandoje“, – kalbėjo pašnekovas. Patobulinti įgūdžiai ir žvilgsnis į ateitį Elonas įsitikinęs, kad šis spektaklis padėjo jam tobulėti. Nors savęs aktoriumi nelaiko, tačiau pripažino, kad ateityje mielai išbandytų aktorystės studijas: „Man patinka būti scenoje, tarsi persikūnyti į vaidmenį, bet suprantu, kad iš to sunku pragyventi.“ Paklausus, ką patartų kitiems, Elonas drąsino nebijoti ir išbandyti save. „Svarbiausia yra įveikti scenos baimę ir pasiryžti pamatyti, kaip viskas vyksta“, – ragino E. Sinušas. Elono entuziazmas, atkaklumas ir meilė scenai neabejotinai prisidėjo prie „Grinčo Kalėdų“ sėkmės. Palangos senosios gimnazijos mokiniai dar kartą įrodė, kad su užsidegimu ir kūrybine laisve galima pasiekti puikių rezultatų.
Vakarė KANIAVAITĖ
Luka ADOMAVIČIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narės
Salantiškis Vidas ieškojo atsakymo, kiek jame yra Herkaus Manto
Salantų gimnazijos aštuntos klasės mokinys Vidas Juras Žabinskas nuo mažumės mėgo rašyti įvairių žanrų kūrinius ir dabar nevengia pačiupti rašiklį. Šis užsidegimas padėjo jam pelnyti laureato titulą ir esė konkurse „Kiek manyje yra Herkaus Manto?“ Laimėjimų esama ir kitose srityse Vidas papasakojo, kad, be rašymo, jis dar lanko porą sporto būrelių, praėjusiais metais baigė meno mokyklą. „Laiko papildomoms veikloms, pavyzdžiui, esė, dėl kurios buvau nominuotas laureatu, turiu. Tačiau laiko vis tiek pritrūksta. Užimtumas gal ir nedidelis, tačiau reikalų atsiranda ir už mokyklos ribų“, – šypsojosi Vidas. Kaip pripažino pašnekovas, skaityti jam gal net patinka labiau nei rašyti. „Rašyti patinka, kai pavyksta į rašinį įsijausti. Tada pasimiršta problemos, kiti reikalai, ir visiškai įsitraukiu į rašymą. Tokių momentų pasitaiko, tikriausiai nedaug, tačiau jais iš tikrųjų mėgaujuosi, kad ir kaip retai jie pasitaikytų“, – atskleidė vaikinas. O rašydavęs jis daug ir visko. „Vaikystėje kurdavau daineles, seneliai jas užrašydavo. Paskutiniu metu rašau tik mokyklos reikmėms. Čia yra pirmas rašinio konkursas, kuriame dalyvavau. Tačiau, jei kalbama apskritai apie laimėjimus, tai su kvartetu, orkestru esu patyręs ne kartą laimėjimo jausmą muzikos konkursuose. Prizinės vietos tarptautiniuose akordeonų konkursuose. Šiuo metu suskaičiuoju daugiau negu 20 diplomų, kuriuose užfiksuotos prizinės vietos“, – papasakojo Vidas, atskleidęs, kad vis dėlto jam svarbiau pasitobulinimas negu laimėjimas, nors ir tai pradžiugina dėl įdėtų pastangų.
Platus Metų jaunimo lyderio Edvino Petrausko veiklų spektras
Darbėnų gimnazijos abiturientas Edvinas Petrauskas suspėja ne tik spręsti mokinių problemas, mat jam patikėtas mokinių prezidento postas – jis dar dalyvauja pilietiškumo, gamtosaugos projektuose ir skatina tai daryti kitus. „Kai mes patys dalyvaujame istorinio atminimo renginiuose, mums tai tampa svarbu“, – įsitikinęs Edvinas. Suplanuotos veiklos Edvinas – itin aktyvus, jis suspėja dalyvauti įvairiose veiklose. Jis papasakojo, kad savanoriauja Darbėnų gimnazijos „Sniego gniūžtės“ komandoje, vadovauja gimnazijos Mokinių parlamentui. „Gimnazijoje esu atsakingas už Gamtosauginių mokyklų programos įgyvendinimą, esu Gamtosauginio komiteto pirmininkas. Taip pat esu atsakingas už mokomosios mokinių bendrovės „Taškas“ veiklą, esu šios bendrovės direktorius“, – vardijos pašnekovas. Pasiteiravus, kuri veikla jam patinka labiausiai, jis patikino, kad arčiau širdies jam būtų turbūt „Sniego gniūžtės“ ir Parlamento veiklos, nes jos skatina mokinių saviraišką ir aktyvumą, bendrystę. Iškilus klausimui, kaip viskam atrasti laiko ir ar mokslai dėl veiklų kiekio nenukenčia, Edvinas atskleidė, kad jis planuoja savo veiklą. „Stengiuosi planuoti laiką, esu susikūręs savo dienotvarkės planavimo modelį, kurį naudoju jau trejus metus. Žinoma, kažkas iš mokslų nukenčia, bet visada stengiuosi surasti laiko pasidomėti savarankiškai, kad neliktų taip vadinamų spragų“, – sakė abiturientas. Svarbiau, kad tikėtų Pasiteiravus, ar visada jis turėjęs lyderio savybių, Edvinas patikino, kad jos labiausiai išryškėjo, kai pradėjo dalyvauti gimnazijos veiklose. Jis užima Darbėnų gimnazijos prezidento postą. Šiame poste, kaip teigė Edvinas, iššūkių būna įvairių, pradedant renginiais ir baigiant mokinių iniciatyvos veikti trūkumu. „Kaip aš mėgstu sakyti, gyvenu vien dėl to, kad šioje gimnazijoje mokiniams būtų gera mokytis. Man svarbu, kad mokiniai manimi pasitikėtų, bet svarbiau, kad tikėtų. Problemų būna įvairių, tokių, kaip uniformų dėvėjimo klausimas ar klasių veiklų vykdymo problemos“, – pasakojo apie iššūkius E. Petrauskas.
Iš Šeduvos – su nugalėtojų vardais ir I vietos taure
Kretingos Pranciškonų gimnazijos merginų tinklinio komanda, vadovaujama ir treniruojama Vaido Mackevičiaus, dalyvavo „Lapkričio taurės 2024“ turnyre, kuris įvyko Šeduvoje. Turnyre susitiko 4 komandos iš įvairių Lietuvos miestų. Pranciškonų gimnazijos tinklininkės varžėsi su Rokiškio, Telšių ir Radviliškio komandomis. „Visas komandas kretingiškės be didelių sunkumų įveikė rezultatu 2:0 ir namo parsivežė pirmos vietos taurę“, – pasidžiaugė treneris V. Mackevičius. Komandos kapitonė – Perla Turskytė, geriausia žaidėja pripažinta Gabija Jašinskaitė. „Esame dėkingi, kad turnyro organizatoriai mus pakvietė, sulaukėme jaukaus priėmimo. Džiaugiamės turėdami galimybę dalyvauti įvairiuose turnyruose ir susipažinti su skirtingų miestų komandomis“, – komandos vadovas akcentavo, kad jo auklėtinės dalyvauja Lietuvos tinklinio U-19 čempionato varžybose. Vakar kretingiškės Kretingos sporto centre susitiko su komanda iš Plungės.
„Kuprinės“ informacija
Meno kūrinys, kuriame norėtų gyventi Dominykas
Lapkričio pabaigoje paskelbti šių metų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Dešimtą kartą įvykusiame konkurse VIII–XII kl. moksleiviai savo rašiniuose dalijosi mintimis apie tai, kuriame meno kūrinyje norėtų gyventi. Geroji naujiena atskriejo į Palangą – geriausiu 2024 m. konkurso rašiniu išrinktas Palangos senosios gimnazijos vienuoliktos klasės moksleivio Dominyko Povilonio kūrinys, jo mokytoja Jūratė Galinauskienė. Pati konkurso iniciatorė K. Sabaliauskaitė Dominyko darbą pakomentavo taip: „Palangiškio Dominyko Povilonio rašinys papirko tuo, kad jis tik iš pirmo žvilgsnio labai paprastutis. Parašytas labai taupiai, bet talpiai (vien ko verta aliuzija į Kafką!), jis išsiskyrė pas mus dar retu gebėjimu pasakoti istoriją – taip ir atsidūriau tame Palangos viešbutyje, lyg regėčiau viską savo akimis. Rašinys ne vien apie Da Vinčio kūrinį, jis – apie kai ką daugiau.“ „Kuprinė“ siūlo susipažinti su Dominyko Povilonio rašiniu.
„Kuprinės“ informacija
Meniškumo nestokojantis Augustas geba spręsti ir painius uždavinius
Pranciškonų gimnazijos septintokas Augustas Galdikas – tikras savo krašto patriotas. Jam patinka žemaičių tarmė, kurią jis atskleidžia ir tokio pobūdžio konkursuose. Įdomiausia tai, kad namuose Augusto šeima žemaitiškai nekalba. Žinoma, Augustas ne tik tikras žemaitis, kuris tuo didžiuojasi ir lavina savo tarmę galimybei atsiradus bei nori tai parodyti – jis dar sukasi ir kitose veiklose, pavyzdžiui, itin mėgsta Rubiko kubą. Nuo mažens atrado tinkančią veiklą Augustas I vietą V–XII klasių grupėje laimėjo ir gimnazijos garbę gynė Žemaitijos regiono skaitymuose, jį parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Raimonda Gumbaragienė. Ne per seniausiai įvyko ir regioninis etapas, kuriame gimnazistui nepasisekė laimėti aukštos vietos, bet tai tikrai ne paskutinis bandymas. Augustas jau dalyvavo ir anksčiau šiame konkurse, tuomet savo grupėje gimnazijoje laimėjo III vietą, o šiemet jau pakilo iki pirmosios, tad tereikia užsidegimo, kurio jam iki šiol nestigo, ir jis pakils ant aukštesnio laiptelio. Vaikinui visuomet patiko skaityti, nestigo gebėjimo skaityti su intonacija, aiškiai nuo mažumės deklamuoti eilėraščius. Mokytoja tada juokais stebėjosi, kad, jeigu visi skaitys taip, kaip Augustas, ką reiks daryti. „Mes namuose kalbame bendrine kalba, bet Augustui postūmį suteikė darželio priešmokyklinės grupės mokytoja, kai paskatino suvaidinti Lašininį ir jam tada labai gerai pavyko kalbėti žemaitiškai, tą pajuto ir jis pats, ir mokytoja“, – papasakojo mama Aušra. Be šios veiklos, Augustas dar dalyvauja jaunimo ir vaikų teatro „Atžalynas“ veikloje, mokosi groti Kretingos meno mokykloje akordeonu. Iš visų veiklų, Augustas prisipažino, labiau traukia „Atžalynas“, kurį lanko jau ketvirtus metus. Kaip atskleidė jo mama, Augustas jau darželyje minėjo, kad „jis ne prie sporto, o labiau prie meno“. Nors buvo ir toks laikotarpis, kai jis šoko ir net pats skatino mergaites jungtis. Visos jo veiklos pripratino septintoką prie scenos. Jam nebėra baisu nei skaityti viešai, nei vaidinti. „Daugiau baimės būna prieš premjerą. Taip pat mažiau baimės, kai esi ne vienas scenoje“, – atskleidė Augustas, kuris jau turėjo galimybę atlikti ir pagrindinius vaidmenis. O tai, kad jam geriau scenoje būti aktyviam, patvirtino ir Augusto mama. „Meno mokykloje kasmet rengiami gražūs kalėdiniai koncertai, ir kažkuriais metais Augustui teko pasyvesnis vaidmuo, kur teko tik pasėdėti. Išėjo nusiminęs, klausiu, o ko toks. Tai jis atsakė, kad geriau jau būtų grojęs negu šiaip pasėdėjęs. O aš jam priminiau, kad jaudulys tuomet didesnis, o jis man atsakė, kad užtat po to – geras jausmas“, – šypsojosi mama.
Pergalė Europos čempionate atpirko visą triūsą
Palangos senosios gimnazijos dešimtosios klasės mokinė Karolina Radžiūnaitė galėtų savo pasiekimais įkvėpti ne vieną nedrąsų vaiką, kuris dar ieško savęs. Ji pati buvo tokia, o dabar gina karatė čempionės vardą. Vaikystė ir karatė pradžia Karolina prisiminė, kaip viskas prasidėjo: „Pradėjau lankyti karatė antroje klasėje. Buvome „Akropolyje“, kur vyko treniruočių pristatymai. Tada pirmą kartą pabandžiau karatė smūgius. Grįžusi į mašiną pasakiau tėčiui, kad noriu lankyti karatė.“ Pasiteiravus, ar ji svajojusi kada nors tapti sportininke, ar tiesiog pabandė ir, kaip jaunimas sako, „užsikabino“, Karolina prisipažino, kad tokių svajonių neturėjusi. „Ne, anksčiau nesportavau. Su tėčiu dažnai vaikščiodavome, bet buvau labai baikšti ir nedrąsi. Karatė pakeitė požiūrį į viską“, – pasakojo pašnekovė. Treniruotėse būna ir sunkesnių akimirkų, ir tokių, kurių laukiama. „Man labiausiai patinka kovos. Bet sunkiausia – prisiversti nueiti į treniruotę. Bet, kai jau nuvykstu, viskas pasikeičia – atsiranda motyvacija ir energija“, – sakė Karolina. Ritualai prieš varžybas Karolina turi savo unikalių ritualų. „Prieš kiekvieną kovą užsidedu rožančių ir grandinėlę, kurią turiu nuo vaikystės. Ji man teikia pasitikėjimo ir sėkmės“, – atskleidė pašnekovė. Paklausus, kaip ji susitvarko su baime ir stresu prieš varžybas, mergina pasakojo, kad iš pradžių buvo labai sunku. „Iki gegužės mėnesio net verkdavau prieš išeidama į kovą. Tačiau dabar jaučiu didesnį pasitikėjimą – stresas nebėra toks stiprus“, – su džiaugsmu dalinosi Karolina.
|
|
