|
|
|
Mūsų žmonėsVal Gardenos slėnis – pasaulio bažnytinio meno sostinė
Italijos šiaurėje Dolomitinių Alpių Val Gardenos slėnyje 1236 m. aukštyje virš jūros lygio įsikūręs nedidelis Ortisei (vok. St. Ulrich) miestelis – pasaulio bažnytinio meno centras, iš kurio jame sukurti bažnyčių altoriai, skulptūros ir kitas menas nuo senų laikų sklinda po visą pasaulį. Medžio drožybos pradžia Val Gardenos slėnyje siekia XVII a. pradžią, kai sunkiai pasiekiamoje vietoje įsikūrę kalniečiai šaltomis, sniegingomis žiemomis surado sau naudingą veiklą – medžio drožybą, nes kalnuose augę medžiai buvo tam tinkama žaliava. Iš pradžių buvo drožiami mediniai įrankiai, indai ir rakandai ūkio darbams bei buičiai palengvinti, vėliau drožiniais pradėta puošti gyvenamoji aplinka, drožiami vaikų žaislai ir pan. Per žiemą sukurti medžio gaminiai, nutirpus sniegui ir pagerėjus susisiekimui, buvo parduodami ir taip gautos papildomos pajamos palengvino jų gyvenimą. Ilgainiui šio slėnio žmonės pradėjo kurti religinį meną, kuris dėl didelės paklausos buvo lengvai parduodamas, todėl nemažai daliai kalniečių tai tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ir tai kaip tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą. Nuo 1850 m. jauni Val Gardenos meistrai pradėjo studijuoti garsioje Miuncheno dailės akademijoje Vokietijoje, kuri buvo Jėzaus Nazariečio tapybos centras, nes jis iki tol skulptūroje buvo vaizduojamas gana retai. Palaipsniui nazarietiškos estetikos perkėlimas iš dvimačio piešinio į trimatę skulptūrą tapo skulptorių sritimi ir čia Val Gardenos meistrų pastangos, siekiant tobulumo, susilaukė gero įvertinimo. XIX a. antroje pusėje nutiesus per kalnus kelius, slėnis tapo labiau prieinamas, todėl bažnytinio drožybos meno kūriniai galėjo plačiau pasklisti po visą pasaulį. Produkcijos augimą lėmė geras susisiekimas su Austro-Vengrijos geležinkelių ir kelių tinklu, todėl Val Gardenoje kuriamas bažnytinis menas pasiekdavo Italijos ir Vokietijos uostus, iš kur buvo gabenamas į įvairias pasaulio vietas. Išaugus paklausai, čia pradėjo steigtis bažnytinio meno kūrybos ir gamybos įmonės, iš kurių geriausiose dirbo daugiau negu 20 meistrų, tarp jų 1872 m. skulptoriaus Josef Rifesser vyresniojo (1851–1919) įkurta bendrovė. Svarbus įvykis buvo ir 1872 m. įsteigta Ortisei meno mokykla, kuri paruošdavo šiam amatui reikalingų skulptūros meistrų ne tik iš šios, bet ir kitų tolimesnių vietovių.
Tremtinių choras: dešimtmečiais gyvuojanti meilė dainai
Kretingos rajono kultūros centro tremtinių choras, prieš dvejus metus susivienijęs su senjorų choru ir pasivadinęs „Polėkis“, šiemet mini savo veiklos 30-metį. Ta proga choras dalyvaus balandžio 11-ąją Klaipėdoje įvyksiančioje buvusių politinių kalinių ir tremtinių šventėje „Mūsų dainos gintarinės 2025“ , o jubiliejinis 30-mečio minėjimo renginys Kretingoje įvyks rudeniop. Choro ištakos ir jo vadovai Nuo įsikūrimo pradžios tremtinių choras vadinosi „Atminties versmė“. Jo ištakos – pačioje nepriklausomybės pradžioje šviesaus atminimo vydmantiškės kultūros veikėjos poetės Nijolės Rimkienės suburtas politinių kalinių ir tremtinių ansamblis. Iš N. Rimkienės nuo 1995-ųjų kolektyvą perėmė profesionali chorvedė pedagogė Rūta Jurgutienė, šiai veiklai skyrusi daugiausiai – 18-a – savo gyvenimo metų. Per tą laiką choras stipriai išaugo, tai buvo patys brandžiausi jo metai. Nuo 2013-ųjų chorui vadovauti ėmėsi chorvedė, mišraus kamerinio choro „Kristale“ vadovė, dabartinė Kretingos rajono kultūros centro direktorė Kristina Rimienė. Pradėjusi eiti naujas pareigas, suburti ir sustiprinti dėl dalyvių amžiaus gerokai išretėjusį tremtinių chorą ji pakvietė savo bičiulį klaipėdietį Ramūną Baršauską, – su juo sykiu dalyvauja Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos veikloje. R. Baršauskas dar vadovauja Žvejų rūmų mišriam chorui „Cantare“, Stasio Šimkaus konservatorijos ir Eduardo Balsio menų gimnazijos chorams. Išlaikė ilgametes tradicijas Kretingos tremtinių choro istoriją kūrusius ir tebekuriančius jo vadovus – R. Jurgutienę, K. Rimienę ir R. Baršauską – „Pajūrio naujienos“ paprašė kartu pavartyti 87-erių Rūtos sudarytą choro nuotraukų albumą ir prisiminti savus veiklos laikotarpius, pasidalinti, kokios patirties ši veikla suteikė jiems patiems.
Pedagogas, Kretingos muziejaus įkūrėjas Juozas Žilvitis
Svarbi misija formuojant ir plėtojant tarpukario Kretingos krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo pagrindus teko pedagogams. Jie ne tik mokė vaikus, jie taip pat švietė suaugusiuosius, skleidė tautinę kultūrą, steigė visuomenines organizacijas. Vienas tokių prieškario Kretingos krašto šviesulių ir kultūros nešėjų buvo Juozas Žilvitis. Juozas Žilvitis gimė 1903 m. Bružių kaime, esančiame Radviliškio rajono savivaldybėje. Baigęs Panevėžio realinę gimnaziją, studijavo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Jau studijų laikais pasižymėjo kaip gabus organizatorius, todėl baigęs seminariją švietimo ministro įsakymu 1925 m. buvo paskirtas Rokiškio apskrities Skapiškio vidurinės mokyklos direktoriumi. Mokyklą 1929 m. uždarius, jam teko persikelti į Trakų apskritį, kur ėmėsi vadovauti Aukštadvario vidurinei mokyklai. Naujoje vietoje užtruko neilgai, nes jau 1930 m. rugpjūčio 21 d. buvo paskirtas Kretingos apskrities I (Kretingos) rajono pradžios mokyklų inspektoriumi. Pradžios mokyklų inspektorius buvo tarpininkas tarp Švietimo ministerijos ir apskrities savivaldybės. Jis privalėjo kasmet aplankyti savo rajono mokyklas, domėtis, kaip įgyvendinama valstybinė švietimo programa, spręsti mokyklų problemas, vertinti pedagogų darbą, rūpintis jų darbo ir buities sąlygomis, kasmet organizuoti rajono mokytojų tobulinimui skirtas konferencijas. Todėl į inspektoriaus pareigas buvo parenkami motyvuoti, komunikabilūs, sugebantys diplomatiškai bendrauti, turintys organizacinių gabumų tarnautojai.
Kretingos apskrities I rajonui priklausė Kretingos miestas, Endriejavo, Gargždų, Kartenos, Kretingos, Kulių, Palangos ir Veiviržėnų valsčiai, o inspektoriaus būstinė buvo įsikūrusi Kretingoje, Birutės gatvėje. Rajone 1930 m. veikė 52 pradžios mokyklos, kuriose dirbo 78 pedagogai, mokinę apie 3 tūkst. mokinių. Ypatingą dėmesį naujasis inspektorius turėjo skirti švietimo ministro įsakymu nuo 1930 m. įvedamam privalomam pradžios mokyklų lankymui.
Atkeliavo staigmena – proproprosenelio pasas
Į Kretingos rajono viešosios M. Valančiaus bibliotekos bibliotekininkės Birutės Naujokaitienės rankas neseniai pateko jos protėvio – 3-kart prosenelio – Antano Valančiaus pasas. Šis išsaugotas dokumentas yra vienas pirmųjų 1915–1916 m. lietuviams Vokietijos reicho pradėtų išduoti lietuviškų pasų. Atsakomybė už pasą – didžiulė Vartant šį dokumentą, pirmiausia į akis krinta tai, kad jis dvikalbis, išduotas 67 metų A. Valančiui, gimusiam Rusijai tuomet priklausiusios Kretingos (rašoma: russ Krotingen) apskrities Dauginčių kaime. Lietuviškais rašmenimis nurodoma itin griežta atsakomybė savininkui už išduotą asmens dokumentą, išeinant iš namų, pasą privaloma nuolat nešiotis su savimi: „Kas bus rastas be paso, arba turėtų ne jam išrašytą, netikrą, padirbtą, tam gresia katorga iki 10 metų arba lengvinančiomis aplinkybėmis – kalėjimas iki 5 metų“, – skelbia įrašas. Pametus pasą, privalu prasinešti per 24 val., jei neprasineš, gresia kalėjimas iki 5 metų, arba 6 tūkst. markių bauda. Mirus savininkui, pasas turi būti grąžintas po 3 dienų. Įklijuota paso savininko fotografija: akivaizdžiai matosi, kad ji nukirpta, nes fotografuojant būrys asmenų buvo susodinti į vieną eilę. Prie fotografijos yra paso savininko piršto – dešiniojo smiliaus – antspaudas. Nurodytas asmens ūgis – 1,74 m. Atskira eilutė palikta nurodyti asmens ypatybes: įžymias dėmes, karpas, „pėtmas“, odos išaugas, piešinius ir jų vietas. Pasas A. Valančiui išduotas 1916 m. rugpjūčio 7 d., ir tai paliudijo šaltyšius (seniūnas) I. Narkus.
Josef Rifesser – Lietuvos bažnyčių puošėjas
Pranciškonių vienuolyno įsikūrimo Padvariuose istorija padėjo atrasti Italijos Pietų Tirolio regione, Val Gardenos Dolomitinių Alpių slėnyje dirbusius bažnytinio meno kūrėjus, tarp kurių garsėjo Rifesser giminės dinastija, kurios atstovas Josef Rifesser (1883–1984) Lietuvos bažnyčiose paliko žymų savo bažnytinio meno kūrybos pėdsaką. Unikalaus grožio kalnų slėnyje 1236 m. virš jūros lygio įsikūręs apie 5 tūkst. gyventojų turintis Ortisei miestelis, kurį vokiečių kalba kalbantys vietos gyventojai vadina St. Ulrich, iki I pasaulinio karo priklausė Austro-Vengrijos imperijai, o jam pasibaigus, atiteko Italijai. Šis slėnis šiandien garsėja ne tik kalnų slidinėjimo trasomis, Dolomitinių Alpių kalnų grožiu, unikaliomis sakralinio meno skulptūromis, bet ir tuo, kad čia žmonės kalba ne tik italų ir vokiečių kalbomis, bet vartoja ir lotynų kalbos pagrindu susiformavusią ladynų kalbą, kuria pasaulyje kalba tik apie 40 tūkst. žmonių. Josef Rifesser (1851–1919) vyresnysis, 1872 m. Ortisei miestelyje įkūręs medinių bažnytinio meno kūrinių dirbtuves, tęsė nuo XVIIa. čia puoselėjamas medžio skulptūrų gamybos tradicijas, kūręs skulptūras ir altorius Pietų Tirolio regiono bažnyčioms. Jo darbai 1900 m. Paryžiuje įvykusioje pasaulinėje parodoje buvo įvertinti sidabro medaliu, o Romos popiežius Pijus X (1835–1914) už nuopelnus katalikų bažnyčiai jį apdovanojo Šv. Grigaliaus ordino Riterio kryžiumi. Jo pėdomis sekęs sūnus mokėsi šio regiono sostinėje Bolcano mieste, vėliau baigė Ortisei meno mokyklą, kurioje patyrę medžio skulptūrų meistrai jį mokė šio meno meistrystės paslapčių. Dar besimokant, tėvas jį pasiimdavo į keliones pas bažnytinio meno užsakovus Lenkijoje ir Čekijoje. Lietuvos mylėtojų Riaukų šeima
Važiuojant iš Kretingos į Raguviškius, kaimo pradžioje pakeleivius pasitinka Siksto Riaukos gatvė. Ji veda senų medžių apjuostos vienkieminės sodybos link. Tai buvęs Riaukų šeimos ūkis, apylinkės žmonių atmintyje žinomas kaip Raguviškių mokykla. Kretingos parapijos metrikų knygose Riaukų šeima minima nuo XIX a. 8 deš. Manoma, kad ji čia atsikėlė po baudžiavos panaikinimo, įsigijusi vieną vienkieminių sodybų, pastatytų plėšininėje Mišučių dvaro bendro naudojimo žemėje Būdviečių ir Raguviškių kaimų paribyje. Iš pradžių Riaukų sodyba priklausė Būdviečių kaimui, o XIX a. pab. tapo Raguviškių kaimo teritorijos dalimi. Vienas pirmųjų čia šeimininkauti ėmėsi Jono Riaukos sūnus Antanas Riauka (1814–1889), su žmona Barbora Budryte Riaukiene, sūnumi Antanu, dukterimi Barbora ir samdiniais triūsęs 46 ha dydžio ūkyje. Greta ariamos žemės, didesnėje ūkio dalyje plytėjo pievos, krūmais ir medžiais apaugusios ganyklos. Šeimos galvai mirus, ūkis paliko vieninteliam sūnui Antanui Riaukai (1852–1914), sukūrusiam šeimą su Barbora Zabityte. Naujieji sodybos šeimininkai buvo šviesūs, pažangūs, išsilavinę, inteligentiški, sumanūs ir giliai tikintys ūkininkai. Antanas Riauka 1909–1911 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kretingos vartotojų bendrovę, tapo vienu jos steigėjų, 1911 m. buvo išrinktas valdybos nariu. Tiesa, sūnus Sikstas prisimena, kad tėvas vienu metu pamėgęs alkoholį ir įklimpęs į skolas, už kurias ūkį buvo ruošiamasi parduoti iš varžytinių, tačiau žmona Barbora sugebėjo pasiskolinti pinigų ir išmokėti visas skolas.
Italas vienuolis, pamėgęs lietuvių literatūrą ir istoriją
Italas vienuolis salezietis 53-erių Pjeras Karlas Manzo prieš pusmetį atvyko į Kėkštų kaimo Jaunimo sodybą talkinti čia jau nuolatos įsikūrusiam garbaus amžiaus kunigui misionieriui Hermanui Šulcui. Charizmatiškas, vietoje nenustygstantis vienuolis itin puikiai, su švelniu romanišku akcentu kalba lietuviškai, žino ir cituoja mūsų poetus. Groja gitara ir traukia lietuviškas dainas, o ypač mėgsta Andriaus Mamontovo kūrybą. Lietuvoje – saleziečio misijos
Saleziečio kelią K. P. Manzo pasirinko prieš 34-erius metus: kunigo pašaukimas jo netraukė, todėl tapo pedagogu – Turino universitete baigė italų kalbos, geografijos ir istorijos studijas. „Teko 11 metų mokytojauti naujoje, pagal šv. Jono Bosko dvasią, atidarytoje privačioje saleziečių mokykloje Turine. Esu savotiško stebuklo liudytojas, kaip viena klasė išaugo į didžiulę mokyklą, kuri tiesiog sprogo nuo pageidaujančių į ją patekti mokinių. Nors kai kurie vaikai tingėdavo mokytis, bet labai noriai eidavo į šią mokyklą“, – prisiminė Pjeras Karlas.
Misionieriauti į Lietuvą Pjeras Karlas atvyko prieš 10-metį: pirmiausiai dirbo Vilniuje, po to Trakuose, amatų mokykloje, o ligi atvykstant į mūsų rajoną 7-erius metus mokytojavo Telšiuose Vincento Borisevičiaus gimnazijoje – mokė penktokus Lietuvos istorijos ir dirbo sielovadininku.
Sankt Peterburgas. XIX a. 9 deš. II pusė
Lentvaryje rezidavę, vėliau į Kretingą persikėlę, grafai Sofija ir Juozapas Tiškevičiai vyriausius dukrą ir sūnų pakrikštijo savo vardais. Deja, tiek pirmagimės Sofijos, tiek jos brolio Juozapo gyvenimo kelias buvo trumpas. Juozapui 1867 m. mirus, tėvai šį vardą suteikė kitąmet gimusiam kūdikiui, kuris ryškiausius savo gyvenimo ir veiklos pėdsakus paliko garsiajame Užutrakio dvare.
Juozapas Tiškevičius gimė 1868 m. sausio 12 d. Lentvario dvare. Augo šeimos rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje, Lentvario ir Kretingos dvaruose. Nuo mažens jį auklėjo ir mokė guvernantės Scholastika Michalovska ir prancūzė Marija Fajard. Jojimo meno išmoko ir elgesio su ginklais įgūdžių berniukas įgijo tėvo dvaruose ir medžioklės vilose.
Nuo mažens tėvai ir artimieji jį vadino Juziu (lenk. Józio). Šiuo mažybiniu vardu vėliau, būdamas jau suaugęs, jis pasirašinėjo artimiesiems rašytuose laiškuose. Sulaukusį mokyklinio amžiaus tėvai sūnų, kaip ir jo brolius, išsiuntė į Sankt Peterburgo privilegijuotų berniukų vidurinę karo mokyklą, kurią baigęs jaunuolis studijavo kariūnų mokykloje ir įgijo karinį-ekonominį išsilavinimą. Baigęs mokslus, gavo korneto – jaunesniojo kavalerijos karininko – karinį laipsnį ir buvo paskirtas į Rusijos imperijos kavalergardų pulką, kuris ėjo imperatoriaus rūmų garbės sargybą, rūpinosi imperatoriaus šeimos narių saugumu. Juozapas tapo caro Nikolajaus II motinos Marijos Sofijos Frederikos Dangmar Gliuksburg (1847–1928), rusų vadintos Marija Fiodorovna, asmeniniu adjutantu, jam buvo suteiktas imperatoriaus rūmų kamerhero titulas. Tarnybos metu didelę dalį laiko praleisdavo imperatoriaus rūmuose, dalyvavo įvairiuose priėmimuose, daug bendravo su Rusijos imperijos ir iš užsienio kraštų atvykusia diduomene, gerai pažino diplomatinio etiketo taisykles.
„Mano brolis Juozapas buvo visiškai kitokio tipo [negu kiti broliai]: labai aukštas, gana dailus brunetas gražiomis akimis ir tamsiais antakiais, – rašo atsiminimuose sesuo Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska. – Labai taupus, net smulkmenose, skrupulingas, savikritiškas. Perdėtai teisingas, nepakentė vadinamas geresniu negu pats apie save manė. Jei jį kas nors pagirdavo už gerą darbą, visada aiškindavo, kad tai padarė ne dėl kilnių ketinimų, o iš pareigos jausmo. Tiesą, dažniausiai nemalonią, visada neprašytas žmonėms sakė tiesiai į akis, dėl ko jo draugų ratas nepapilnėjo. Buvo snobas, ir pats tai pripažino. Ne kartą man sakė: „Tai taip kvaila būti snobu. Tiesą sakant galėčiau būti laimingas su šeima nedideliame namelyje ir su vienu tarnu, tačiau statau įspūdingą rezidenciją. Nežinau kam. Ar tik tam, kad sudaryčiau žmonėms įspūdį? Bet tokia yra mano prigimtis, kurios negaliu atsikratyti.“ Jis buvo stipriai prisirišęs prie šeimos, nuoširdus ir mylintis. Tačiau, nepaisant to, jam sunku buvo palaikyti gerus santykius, nes dažnai skundėsi ir murmėjo. Po brolio Vlado jis dažniausiai su mumis, „mažosiomis“ seserimis, bendravo ir užsiėmė.“
Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus pastatas pažymėtas skiriamuoju simboliu – „Mėlynojo skydo“ (Blue Shield) ženklu.
Šis ženklas simbolizuoja stabilumą ir pusiausvyrą. Juo žymimi ypatingos svarbos kultūros paveldo objektai, kuriems taikomas apsaugos reglamentas, įtvirtintas UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijoje.
„Mėlynasis skydas“ įpareigoja kariaujančias šalis nesunaikinti tokiu ženklu pažymėto objekto ir nenaudoti jo karo tikslams, neišvežti kultūros vertybių į kitą šalį, draudžia jas traktuoti kaip karo reparacijas. Apsaugos tikslas – ugdyti ginkluotųjų pajėgų karių pagarbą visų tautų kultūrai ir kultūros vertybėms.
Hagos konvencijos antrajame protokole nustatyta, kad objekto pažymėjimas „Mėlynuoju skydu“ garantuoja, kad tuo atveju, jeigu šis objektas būtų sunaikintas ar sugadintas per ginkluotą konfliktą, šie veiksmai būtų prilyginti karo nusikaltimui ir už juos grėstų tarptautinė baudžiamoji atsakomybė ir tarptautinis baudžiamasis persekiojimas. Ši konvencija priimta Hagoje 1954 m., Lietuva ją ratifikavo 1998-aisiais. Šiuo metu Hagos konvenciją yra ratifikavusios 136 šalys, tarp jų Rusija (!) ir Ukraina. Tai itin svarbu šiandienos geopolitiniame kontekste.
Į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo statinių, ženklinamų UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos skiriamuoju simboliu, sąrašą įtrauktas 141 Lietuvos kultūros paminklas: pilių, bažnyčių, vienuolynų, dvarų kompleksai, istoriniai rūmai, kiti aukščiausią nacionalinį reikšmingumo lygmenį ir aukščiausią valstybės apsaugos – kultūros paminklo – statusą turintys statiniai.
1993 metais Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jam suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.
Autoriaus nuotr.
Edmundo Benečio nuotr.
1929 m. balandžio 5 d. į Padvarius kurti pranciškonių moterų vienuolyno atvykusi sesuo Ona Augustina Galdikaitė (1898–1990) vargu ar tikėjo, kad geradarių dėka po kelerių metų čia bus pastatytas naujas vienuolyno pastatas su koplyčia, kurią papuoš Italijoje pagamintas neogotikinis altorius.
Į Padvarius, į Placidos Paulikauskaitės dovanotą ūkį atvykusi Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijono Martinijono Bučnio duotu dideliu dviejų arklių traukiamu vežimu, kurį vadeliojo broliukas Teodoras ir kuriame buvo sukrauti traukiniu iš Kauno atvežti geradarių suaukoti daiktai – puodai, šluotos, kibirai, kastuvėlis pelenams ir kelios lovos bei stalai – O. Galdikaitė patyrė dvejopus jausmus, apie kuriuos 1989 m. savo atsiminimuose ji rašė: „Ką radau? Kieme netoli namo stovi pakrypęs kryžius be kančios. O Viešpatie! Ar Tu man užleidai savo vietą ant to kryžiaus?“
Nors įsikūrimas Padvariuose prasidėjo nuo medinės trobelės gerojo kambario plūktinės aslos gramdymo kastuvu, ilgainiui pagalba įsikūrimui spartėjo. 1929 m. tėvas M. Bučnys pašventino senojo namo palėpėje įrengtą koplyčią, o 1930 m. kovo mėn. buvo gautas leidimas statyti vienuolijai reikalingus namus ir įkurti novociatą. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis taip pat nurodė ir būsimą jų vardą: Dieviškosios Jėzaus širdies seserų pranciškonių kongregacija, kurią jis 1931 m. vasario 6 d. patvirtino ir kanoniškai. Suderinus vienuolyno namų su koplyčia statybos projektą, O. Galdikaitė pradėjo galvoti ir apie šiai koplyčiai pritaikytą altorių, kuris katalikų bažnyčioje ar koplyčioje yra svarbiausia dalis, prie kurio kunigas per šv. Mišias meldžiasi ir aukoja auką.
O. Galdikaitė savo prisiminimuose rašė, kad altoriaus meistrą ir jo adresą jai nurodė Salantų bažnyčios statytojas kunigas Pranciškus Urbonavičius (1868–1941), nes italų meistrų sukurtos Salantų bažnyčios altoriaus skulptūros jai padarė gerą įspūdį. Iš Ortisei miestelio Italijos šiaurėje, Val Gardenos slėnyje, visame pasaulyje garsėjančiame XVII a. siekiančiomis medžio skulptūrų meistrų tradicijomis, kilęs Josef Rifesser tęsė savo giminės tradiciją, nes jo tėvas taip pat buvo medžio skulptorius, ir ši tradicija šimtmečius čia buvo perduodama iš karto į kartą. Šiame Dolomitinių Alpių slėnyje tarp vietos gyventojų vyrauja vokiečių kalba, čia naudojama ir reta ladynų kalba, kuri susidarė iš šnekamosios lotynų kalbos, jai XIX a. patyrus didelę vokiečių kalbos įtaką.
|
|
