|
|
|
Mūsų žmonėsKviečia į filmo peržiūrą
Spalio 28 d. 14 val. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su Palangos žydų bendruomene kviečia į dokumentinio filmo „Jėgerio ataskaitos pėdomis“ peržiūrą ir diskusiją su istoriku dr. Stanislovu Stasiuliu. Filmo peržiūra ir susitikimas vyks Palangos kurhauzo teatro salėje (Grafų Tiškevičių alėja 1). Renginys skirtas Vakarų Lietuvos regiono mokykloms, Tolerancijos ugdymo centrų bendruomenėms – pedagogams ir mokiniams. Į šio filmo peržiūrą kviečiami visi besidomintieji Holokausto problematika Lietuvoje. Filmo kūrybinė grupė iš Izraelio: režisierius Boris Maftsir, vaizdo režisierius Rony Katzenelson. Filmo siužetas paremtas nacių karininko Karlo Jėgerio ataskaita, kurią šis karininkas rengė organizuodamas Lietuvos žydų išžudymą. Šiame filme Boris Maftsir leidžiasi į kelionę po Lietuvos miestelius, bandydamas suprasti gilų istorinį lūžį: kodėl Lietuvoje – šalyje, turinčioje turtingą, giliai susipynusią žydų ir lietuvių istoriją, – daugelis lietuvių po 1940 m. sovietų okupacijos ėmė laikyti žydus išdavikais? Kaip šis suvokimas išsivystė į varomąją jėgą, lėmusią Lietuvos žydų persekiojimą ir masines žudynes po vokiečių invazijos 1941 m. birželio 22 d.? Kaip šimtmečius gyvuojanti litvakų istorija vos per kelis mėnesius žiauriai baigėsi masinėse kapavietėse? Filmo peržiūroje dalyvaus Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. Stanislovas Stasiulis, kuris pakomentuos filmo tematikos klausimais. Renginį organizuoja Palangos žydų bendruomenė kartu su Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Renginio partneris – Palangos miesto savivaldybė. Renginys – nemokamas. Apie dalyvavimą pranešti el. p. ingrida.vilkiene@lrv.lt .
„P. n.“ informacija
Prisiminė Palangos žydų žudynes Kunigiškių miške
Pagerbtas tragiškas Palangos žydų – moterų, vaikų ir pagyvenusiųjų – prieš 84-erius metus įvykdytų žudynių Kunigiškių miške atminimas. Žudynių ir kapo vietoje Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas kartu su Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus specialistais, vedėju Robertu Trautmanu ir Janina Baluže uždegė atminimo žvakes ir padėjo akmenėlius. XIX a. pab. žydai Palangoje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. Palangos žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Tarpukariu žydai užėmė pareigas Palangos valsčiaus taryboje, vėliau ir miesto administracijoje. Palangoje veikė žydų smulkaus kredito bankas, hebrajų pradžios mokykla, religinė mokykla – chederis, Didžioji ir Mažoji sinagogos, žydų restoranas „Košer“. Žydai Palangoje buvo ir kurortinių verslų, tokių, kaip nuomos, gydyklų, pensionų pirmeiviai. 1941 m. birželio 22 d. Palangą užėmus Trečiojo Reicho karinėms pajėgoms, tą pačią dieną nukentėjo vaikų pionierių stovyklą, kurioje didžioji dalis buvo žydų vaikai. Birželio 26 d. moterys, vaikai ir pagyvenusieji buvo kalinami vienoje Palangos sinagogų. Po kelių dienų jie perkelti į buvusį Valteriškės, dabartinį Vilimiškės kaimą, kuriame buvo įkurtas laikinasis getas. Vienas brolis Lietuvą valdė, kitas Kretingoje akmenis skaldė
Akmenuotas Kretingos kraštas buvo ne tik palankus steigti kalėjimus ir priverčiamojo darbo stovyklas, bet jis iš visos Lietuvos traukė ir akmenskaldžius, tarp kurių garsiausias buvo šalies prezidento Antano Smetonos (1874–1944) brolis Motiejus Smetona (1864–1943). Jis gimė 1864 m. Ukmergės valsčiaus Užulėnio kaime smulkių ūkininkų Jono Smetonos ir Julijonos Kartanaitės šeimoje. Joje augo 7 vaikai, iš kurių labiausiai pagarsėjo pats jauniausias Antanas, nuo pat mažens buvęs smulkaus sudėjimo, bet pats išmokęs skaityti, tad buvo nuspręsta jį leisti į mokslus. Kaip savo dienoraštyje rašė M. Smetonos dukra Elena, jos tėvui neteko mokytis, nes tik 10 ha turinti ūkininkų šeima 2 vaikų leisti į mokslus neišgalėjo, tačiau fiziškai stiprus jaunuolis buvo didelė parama šeimai ūkio darbuose. Kadangi ūkis buvo numatytas palikti vyriausiam sūnui Ignui, Motiejus, pasiėmęs 3 rublius ir atsisveikinęs su savo artimaisiais, išvyko laimės ieškoti į Liepoją, augantį Latvijos uostą ir pramonės miestą, į kurį tuo metu ieškodami darbo traukdavo nemažai lietuvių. Nuvykęs į jam nežinomą miestą Motiejus nepasimetė, rado ne tik pastogę, bet ir darbą. Pradėjęs nuo sunkaus darbo karštyje metalo liejykloje, jis pabandė ir iš karto pamėgo akmenskaldžio darbą gryname ore, kuris tapo jo gyvenimo profesija. Liepojoje jis sutiko ir savo gyvenimo laimę, iš Telšių apskrities Morkiškių kaimo kilusią Barborą Ginčiauskaitę (1853–1955), darbščią ir stiprią gyvenimo negandų užgrūdintą moterį, su kuria susilaukė 5 vaikų: anksti mirusio Motiejaus, Adomo (gim. 1901 m.), Elenos (gim. 1903 m.), Emilijos (gim. 1905 m.) ir Antano (gim. 1908 m.). Pats jauniausias Antanas buvo pavadintas brolio, kuriuo Motiejus visą gyvenimą didžiavosi, vardu. Šešiolikmetis Antanas 1890-aisiais buvo atvykęs pas savo brolį į Liepoją ir čia norėjo mokytis, bet jo į gimnaziją nepriėmė, todėl jis 1891–1893 m. mokėsi Palangos progimnazijoje.
Būti birutiete – garbė ir atsakomybė
Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga, vienijanti 6 regionų – Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus – draugijas, šiemet švenčia gyvavimo ir veiklos 100-metį. Birutietės rūpinasi Lietuvos karių šeimomis, globoja sužeistus ir ligotus karius, puoselėja tradicijas, užsiima labdara ir švietimu, ugdo jaunimą. „Labai branginame šį vardą: būti birutiete mums yra didžiulė garbė ir atsakomybė“, – „Pajūrio naujienoms“ tvirtino Klaipėdos draugijos atstovės: jos pirmininkė klaipėdietė Sigita Stonkienė, vydmantiškė Birutė Trakimienė ir kretingiškė Boneta Baltrūnienė. Veikla – savanorystės principu B. Trakimienė dirba Vydmantų gimnazijos bibliotekoje, B. Baltrūnienė – šeimos gydytoja, S. Stonkienė yra verslo srities žmogus. Į draugiją jos susibūrė panašiu laiku – prieš 15 metų, Klaipėdoje besikuriant jų organizacijai. Birutiečių veikloje moterys – karininkės, karininkų žmonos ir dukterys – dalyvauja savanorystės principu. Kuo pašnekoves sužavėjo ir įtraukė šios draugijos veikla? B. Baltrūnienė sakė, kad apie šią organizaciją dar paauglystėje sužinojusi iš savo močiutės šviesaus atminimo Onos Radavičienės: „Ji pasakodavo, kaip Smetonos laikais, o ir pokariu karininkija buvo labai svarbus visuomenės sluoksnis, kad jų žmonos burdavosi pagelbėti sužeistiems kariams, slaugydavo juos, paremdavo jų šeimas. Tačiau būti karininko žmona tarpukariu buvo tarsi privilegija, nes dauguma jų nedirbo, o dabar reikia derinti ir darbą, ir laiką, atiduodamą šiai savanoriškai veiklai.“ Su savo būsimu vyru puskarininkiu Vytautu, dabar – pulkininku leitenantu, ji susipažino kai, pirmąkart neįstojus į medicinos studijas, teko dirbti raštvede Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Kitąmet ji įstojo į tuometinę Kauno medicinos akademiją, o Vytautas – į Karo akademiją. „Ištekėjusi tapau karininko žmona, bet galvojau, kad tam, jog tapčiau birutiete, reikia nusipelnyti, nes ne bet kam ši garbė tenka“, – atviravo B. Baltrūnienė.
Karinio laivo „Prezidentas Smetona“ pėdsakai Šventojoje
Minėdami Lietuvos karinio laivyno įkūrimo 90-metį, prisiminkime pirmojo mokomojo karo laivo „Prezidentas Smetona“ 1939–1940 m. buvimą Šventosios uoste ir čia jo paliktus pėdsakus. 1935 m. rugpjūčio 1 d. kariuomenės vado pulkininko Stasio Raštikio (1896–1985) įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas, kurio pirmuoju laivu tapo „Prezidentas Smetona“. 1927 m. liepos mėn. už 289 tūkst. litų Vokietijoje nupirktas buvęs minų gaudytojas buvo pastatytas 1917 m., jo vandens talpa 525 t, ilgis 60 m, dvi po 1 tūkst. AJ galingumo garo mašinos buvo kūrenamos akmens anglimi, kuro atsargos 120 t. Didžiausias išvystomas greitis siekė 17 jūrmylių per valandą, laivo grimzlė iki 2,5 m, įgulą sudarė apie 70 jūreivių. Po remonto ir išbandymų laivas buvo perduotas pakrančių apsaugai, ne kartą dalyvavo pavojingose Lietuvos teritorinius vandenis pamėgusių kontrabandininkų sulaikymo operacijose. Dėl brangaus išlaikymo ir jo garo mašinų leidžiamų juodų dūmų ir garso, kas leisdavo kontrabandininkams iš toli jūroje pastebėti ar išgirsti laivą ir pabėgti, 1932 m. pasienio policijai įsigijus naujus modernius katerius, jis buvo perkeltas į rezervą. Po atliktų remonto darbų 1935 m. spalio 26 d. laivo bandomasis reisas į jūrą tapo istoriniu, nes ant jo stiebo pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos karinio laivyno vėliava. Jos pagrindu buvo paimta tautinė vėliava, kurios viduryje raudonas skydas su aukso spalvos Vyčio kryžiumi. Laivo vadu buvo paskirtas majoras Antanas Kaškelis (1879–1944), iki tol buvęs ir jo vadas (1927–1932), ir jo prižiūrėtojas (1932–1935). Patyręs, dar carinės Rusijos laivyne tarnavęs ir ten patirties įgijęs, savo vešlia barzda išsiskyręs jūrininkas, buvo visų gerbiamas ir vertinamas.
Suskaitmenino kone 500 metų Lietuvos pranciškonų istoriją
Klaipėdietis istorikas humanitarinių mokslų daktaras 67-erių Vacys Vaivada ėmėsi didžiulio darbo – per dvejus metus jis suskaitmenino milžiniškos apimties užatlantės pranciškonų kunigo Viktoro Vinco Gidžiūno (1912–1984) Krokuvoje surinktą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pranciškonų kone 500 metų – nuo XV iki XIX a. – istorijos archyvą ir skaitmeną perdavė Kretingos pranciškonų vienuolynui. „Tai, ką šiandieną turi Kretinga, yra istorinė brangenybė“, – akcentavo profesorius V. Vaivada. Atliko titaniškus darbus Klaipėdos universiteto afilijuotas (priklausantis mokslo įstaigai, – red. pastaba) profesorius V. Vaivada gavo Kretingos pranciškonų parapijos klebono Pauliaus Sauliaus Bytauto rūpesčiu išvien su kitais broliais iš JAV į Lietuvą pargabentą medžiagą – kunigo V. V. Gidžiūno nufotografuotą ir ant plono popieriaus išleistų 15,5 tūkst. tekstų nuotraukų. Šią itin gausią archyvų medžiagą V. Vaivada suskaitmenino galingu Klaipėdos universiteto skeneriu ir atliko tai dviem režimais: vieną – paprastesnį, o kitą techniškai pajėgesnį – 600 taškų, kad prireikus galima būtų atkurti „išplaukusias“ fotografijų vietas. Viena skaitmena liko Klaipėdos universitete, jeigu, pasak V. Vaivados, studentai norėtų tęsti LDK bernardinų istorijos tyrinėjimą, o kita elektroniniu pavidalu grįžo pas brolius pranciškonus. Kretingos parapijos klebono P. S. Bytauto žodžiais, V. Vaivada atliko ne tik Lietuvos pranciškonų, bet ir visos Lietuvos istorijai itin svarbų darbą, – beje, dirbdamas savanoriškai, be jokio atlygio. Tačiau profesorius gana kukliai tevertino savo indėlį, jis sakė, kad patį juodžiausią darbą atliko nežinomu išlikęs šviesuolis archyvaras, kuris Krokuvoje kruopščiai atrinko ir kunigui V. V. Gidžiūnui pateikė susistemintą didžiulę teritoriją apimančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pranciškonų brolijos medžiagą. V. Gidžiūnas ją nufotografavo į 400 juostelių. „Įsivaizduokit, koks tai turėjo būti ilgas ir kruopštus darbas, naršant po milžiniškus archyvus ir atrenkant tai, kas esminga. Manau, kad tai turėjo trukti kelerius metus“, – pasvarstė pašnekovas.
Laukžemės Madona pristatyta visuomenei
Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje suteikė neeilinę progą pamatyti išskirtinį gotikos kūrinį – Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje visuomenei pristatyta gotikinė Laukžemės Madona – seniausia Žemaitijoje išlikusi medinė skulptūra, menanti XV a. pradžią. Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios prieangyje, sieninio laikrodžio spintoje, 1990 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė (1924–2016) aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą ir atpažino gotikinį kūrinį. Skulptūra, pavadinta Laukžemės Madona, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Be to, tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje. Per 600 metų Laukžemės Madona buvo daugybę kartų „patobulinta“ – perdažyta visa arba dalimis, o skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją. Užtruko 10 metų, kol milimetras po milimetro pašalinti perdažymo sluoksniai ir atidengta subtili gotikinė drožyba ir gerai išlikusi polichromija. Skulptūros atsiradimo istoriją Laukžemės Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčioje gaubia paslaptis. Nežinia, kada ir iš kurios Europos šalies ji galėjo būti atvežta. Tikėtina, kad anuomet Madona atkeliavusi iš kaimyninių katalikiškų kraštų – Livonijos, Prūsijos, Lenkijos, Čekijos ar šiaurinių vokiečių kunigaikštysčių, kuriose klestėjo medinė gotikinė skulptūra. Taigi parodos lankytojai ne tik pamatys pačią Laukžemės Madoną, bei ir galės sužinoti intriguojančią skulptūros atradimo istoriją, išmokti atpažinti gotikinę skulptūrą, įsijausti į dailės istoriko ir restauratoriaus darbo specifiką. Paroda „Laukžemės Madona. Atskleidžiant 600 metų paslaptis“ veiks iki 2026 m. vasario 22 d. Parodos kuratorės – menotyrininkė dr. Lijana Birškytė-Klimienė, LNM Restauravimo centro restauratorė Vita Blažiūnienė, parodos architektas ir vizualinio identiteto autorius – Justinas Dadonas. Vienas parodos partnerių – Kretingos muziejus.
„P. n.“ informacija
Per ekspediciją ištyrinėjo Montvidinės partizanų bunkerį
Praeinančios vasaros ir šio rudens sandūroje grupė salantiškių entuziastų ir jų bendraminčių po kelerių metų pertraukos vėl ėmėsi tyrinėti partizanų bunkerį Montvidinės miške netoli Platelių. Archeologinė ekspedicija truko 8 dienas, per ją atkastos bunkerio liekanos, surinkti keli šimtai radinių – daugiausiai skeveldrų ir gilzių. Apie ekspediciją ir ten kovojusių bei žuvusių partizanų istorijos bus pasakojamos rugsėjo 22-ąją Partizanų troboje Salantuose surengtoje Europos kultūros paveldo dienų popietėje. Detaliai ištirta per 10 bunkerių Šios ekspedicijos organizatorius – Salantų kultūros centro vadovas Aurimas Rapalis atviravo, kad po Salantų miesto šventės ir bemiegio savaitgalio nėrė į kitą sritį, kaip pajuokavo, į savo „širdies festivalį“ – Kardo rinktinės partizanų istorijos paieškas, konkrečiai – į tolimesnius Montvidinės bunkerio tyrinėjimus. Tam savanoriškai be jokio atlygio savo laiką aukojo ir žiniomis dalijosi tyrimams vadovavę vilniečiai archeologai Arijana Kotova, Divonis Piličiauskas, talkinat būriui šiai veiklai prijaučiančių savanorių iš Kretingos ir Plungės rajonų bei šauliai. A. Rapalio žodžiais, tokio masto partizanų bunkerio detalių archeologinių tyrimų ligi šiol nebuvo atlikta nei Kretingos, Plungės ar Skuodo rajonuose. O ir Lietuvoje detaliai tėra ištirta per 10 partizanų bunkerių. Tyrinėjant vietovę, buvo rasta keli šimtai radinių – daugiausia skeveldros, gilzės ir kiti keturių partizanų, slapyvardžiais Auklėtinis, Pelėda, Audra ir Ąžuolas, paskutinio mūšio prieš okupantus liudijimai. Po archeologų apžiūros, manoma, radiniai iškeliaus į Kretingos muziejų.
Kretingos vardo garsintojai Judelis Taicas ir Enikas Šeras
Besidomintieji savo krašto istorija unikalių eksponatų gali atrasti ne tik didžiuosiuose, bet ir kukliuose muziejuose ar privačiose kolekcijose. Neseniai keliuose medinio namo kambariuose įsikūrusį Gargždų krašto muziejų aplankęs šių eilučių autorius čia netikėtai atrado porcelianinę cukrinę su tarpukariu Kretingoje veikusios Judelio Taico ir Eniko Šero arbatos svarstymo bendrovės „Virdulys“ ženklu.
Ilgo gyvenimo paslaptis – gyventi taikoje su visais
Apsupta draugų ir bendraminčių Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Kretingos brolijos sesuo kretingiškė Aleksandra Kleinauskienė OFS (Ordo Franciscanus Sacularis) atšventė 100 metų sukaktį. Ta proga rugpjūčio 5-ąją – tikrąją jubiliatės gimimo dieną – Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo aukojamas šv. Mišios. Brolijos nariai, sveikindami ir laimindami A. Kleinauskienę, dėkojo Viešpačiui už šios moters gyvenimo ir pašaukimo liudijimą. Kai Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, įteikęs puokštę gėlių, paklausė, kur ilgo gyvenimo paslaptis, ji atsakė: „Nebūkit pikti, gyvenkite taikoje su visais.“
|
|
