Pajūrio naujienos
Help
2021 Birželis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną35°C debesuotumas 10 %
Naktį22°C debesuotumas 10 %
Apklausa

Ar vėl pabranginus alkoholį ir rūkalus sumažės jų vartojimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dailininkas. XVII a. Lvovo nacionalinė meno galerija

Kretingos dvaro parko parteryje muziejaus lankytojus pasitinka pagal ikonografinius šaltinius atkurta Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) palapinė, kurioje jis apsistodavo karo žygių metu. Tokioje palapinėje dydis karvedys sukūrė genialų ir pasaulinę šlovę jam atnešusio Salaspilio, arba Kircholmo, mūšio planą.

Įsiplieskus Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karui dėl Livonijos ordino žemių, Švedijos sosto regento, Siodermanlando kunigaikščio Karolio vadovaujama kariuomenė 1600–1601 m. užėmė didesniąją Abiejų Tautų Respublikai priklausančios Uždauguvio kunigaikštystės dalį. Tačiau Lietuvos karinės pajėgos 1601 m. birželio 23 d. Kuoknesės mūšyje sustabdė švedų puolimą, o netrukus nutraukė ir Rygos apgultį. Pralaimėjęs kunigaikštis Karolis grįžo į Švediją, kad pasiruoštų naujam karo žygiui. Tačiau pirmiausia jis nutarė užbaigti užsitęsusią politinę kovą dėl karaliaus sosto, nuo kurio 1599 m. jo iniciatyva buvo nuverstas brolėnas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Ją laimėti pavyko įtikinus atsisakyti pretenzijų į sostą kitą brolėną, Zigmanto Vazos jaunesnįjį brolį, 15-metį Esterjotlando kunigaikštį Joną. Tokiu būdu Siodermanlando kunigaikštis Karolis pasiekė savo tikslą ir 1604 m. kovo 22 d. tapo Švedijos karaliumi Karoliu IX Vaza.

Išsprendęs vidaus politines problemas, Karolis IX nutarė vėl kibti į atlapus brolėnui Zigmantui Vazai, siekdamas išstumti jo valdomą Abiejų Tautų Respubliką iš Baltijos jūros pakrančių ir paveržti iš jos Livonijos karo metu įsigytas Uždauguvio kunigaikštystės žemes su Rygos uostu. Jis subūrė didelę, apie 14 tūkst. karių (11 tūkst. pėstininkų, 3 tūkst. raitelių) kariuomenę, kurią sudarė ne tik švedai, bet ir samdiniai vokiečiai, danai, olandai, škotai, prancūzai. 1605 m. rugpjūčio pabaigoje ši kariuomenė su 11 artilerijos patrankų išsilaipino švedų kontroliuojamuose Livonijos uostuose, kur pasipildė vietiniais vokiečių riteriais ir jų pavaldiniais estų ir latvių kariais.

Pagrindiniu švedų taikiniu tapo Rygos uostas-tvirtovė, kurį užėmęs Švedijos karalius tikėjosi užvaldyti visą likusią Livoniją ir sumažinti Abiejų Tautų Respublikos įtaką Baltijos jūros regione. Pagal iš anksto parengtą planą, visi trys išsilaipinę kariuomenės korpusai turėjo susijungti prie Rygos, apgulti tvirtovę ir priversti jos įgulą kapituliuoti. Toliausiai, Taline, išsilaipinęs generolo Anderso Lenartsono korpusas su 5 tūkst. karių link pagrindinio tikslo patraukė per Livonijos gilumą, pridengdamas nuo galimų Lietuvos kariuomenės išpuolių karaliaus Karolio IX vadovaujamas karines pajėgas, kurios išsilaipino Pernu ir link Rygos žygiavo dengiamos karo laivyno artilerijos.


V. Rupšys Lietuvos kariuomenėje, XX a. 3-ias deš. Nuotr. iš Rupšių šeimos archyvo

Šiemet sukanka 80 metų nuo SSSR-Vokietijos karo pradžios 1941 m. birželio 22 dieną, žymėjusios ne tik žiauriausių Lietuvos istorijoje žydų žudynių – Holokausto, bet ir tūkstančių kitų šalies gyventojų, nužudytų kaip „komunistai“, pradžią.

Vieniems be kaltės kaltiems pasmerktiesiems likimui lėmus pavyko išlikti, kai kitų kūnus priglaudė Lietuvos žemė, ir jų kapai šiandien dažniausiai nežinomi. Tarp tų pasmerktųjų, kuriems pavyko išlikti, buvo ir darbėniškis auksinių rankų meistras Vytautas Rupšys (1907–1985).

Jis gimė XX a. pradžioje Darbėnuose, gausioje Kazimiero Rupšio ir Magdalenos Vinkaitės šeimoje, kurioje iš gimusių 12 vaikų užaugo 8. Ji gyveno gana kukliai, savo namų neturėjo, juos nuomodamasi pas žmones. Šeimos galva buvo geras mūrininkas, kurio paslaugos darbėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai reikalingos – sumūryti namą, ūkinį pastatą, krosnį su kaminu ir pan. reikėjo daugeliui. Gausią šeimą – joje užaugo 6 broliai ir 2 seserys – išmaitinti buvo nelengva, tad vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, stengėsi išmokti amato, nes siekti mokslo nebuvo lėšų. Vytautas, Darbėnuose baigęs pradinius mokslus, nuo paauglystės tapo savo tėvo padėjėju, stengėsi perimti jo profesinius įgūdžius ir tai jam gerai sekėsi.


Paneigė mitus lyg „šventas karves“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-06-18
Nidos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Jonas Liorančas pasidalijo drąsiomis įžvalgomis apie lietuvių tautiškumo suvokimą, pabrėždamas svarų krikščionybės indėlį Lietuvos bei Kretingos miesto istorijoje.

Didiko Jono Karolio Chodkevičiaus 400-osioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje, į kurią buvo pakviesti įvairių šalies meno mokyklų pedagogai, itin drąsiomis įžvalgomis pasidalijo pranešėjas Nidos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Jonas Liorančas.

Tautos progresą jis siejo su krikščionybės atėjimu iš Vakarų, o romantizuotą baltiškąją kultūrą ir jos aukštinimą jis vadino tiesiog „šventomis karvėmis“, arba mitais, kuriuos savo pamąstymuose argumentuotai paneigė.

Ar išsižadėtume Čiurlionio

J. Liorančo manymu, mūsų sąmonėje yra įsišaknijęs tautiškumo suvokimas pirmiausiai per kalbą: „Tai XIX a. lietuvių tautos žiedo, ypač – Jono Basanavičiaus sukurtas stereotipas, kad tikrasis lietuvis yra kaimo žmogus, kalbantis labai sena ir turtinga lietuvių kalba. Bet į tą jo apibrėžimą nepatenka nei miestiečiai, amatininkai, pirkliai, nei menininkai, mokslininkai, kurie lietuviškai nekalbėjo. Lietuva pagal šitą apibrėžimą tampa mažytė ir skurdi šalis.“

Kunigas drįso paneigti vieną lietuvių „šventą karvę“, kad tautiškumo lietuvių kalba neapibrėžia. J. K. Chodkevičiaus laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyravo visos slavų kalbos, ir tik nedidelė dalis kalbėjo lietuviškai, bet – ne didikai. Chodkevičių-Katkevičių-Katkų giminė buvo labai plati, kilusi iš rusėnų, todėl ją savinasi lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai.

„Mes visuomet galime savo Lietuvą matyti mažytę, bet galime – ir galingą, apimančią skirtingas kalbas ir tautas. Pripažinkime, kad Lietuva visuomet buvo Lenkijos įtakoje: LDK savo plotu buvo dvigubai didesnė už Lenkiją, bet gyventojų skaičiumi – dvigubai mažesnė, todėl lenkų kalba ir buvo gerokai įtakingesnė. Ir, kai šiandien vyksta diskusijos dėl lotyniškų raidžių vartojimo vardų rašyboje, laužomos ietys. Tačiau nesusimąstome, kad raidės š, ž, č yra čekiškos, jas įvedė Jonas Jablonskis, o mūsų rašyboje joms nėra nė 100 metų“, – pastebėjo J. Liorančas.

Tad, svarstė pašnekovas, jeigu mūsų kalba yra tokia „šventa karvė“, kurios negalima liesti, tad ar mažiau mums brangūs iškilūs žmonės, tokie, kaip J. K. Chodkevičius? Argi M. K. Čiurlionis mums mažiau vertingas ir brangus, ar išsižadėtume jo, nors jis visą gyvenimą kalbėjo lenkiškai?


Jūrų kapitonas Juozas Andžejauskas ir jo sūnus jūrų kadetas Vytautas. Nuotr. iš 1940 m. žurnalo „Mūsų jūra“ Nr. 2

Kai 1921 m. kovo 4 d. į Klaipėdos uostą įplaukė kapitono Juozo Andžejausko (1887–1938) vadovaujamas pirmasis laivas su Lietuvos vėliava – motorinis burlaivis „Jūratė“, kas šiandien laikoma mūsų šalies laivyno gimimo diena, jo sūnui Vytautui ėjo ketvirtieji gyvenimo metai. Jis gimė 1917 m. spalio 10 d. tada Rusijos imperijai priklausiusios Suomijos sostinėje Helsinkyje, tuo metu ten gyvenusių Anos ir Juozo Andžejauskų šeimoje. Jo tėvas buvo profesionalus jūrininkas-šturmanas, plaukiojęs įvairais carinės Rusijos laivais. XX a. pradžioje baigęs Rygos Magnushofo jūrininkų mokyklą ir ten įgijęs šturmano kvalifikaciją, savo tarnybą jūroje J. Andžejauskas pradėjo Rusijos karo laivyne, ją vėliau tęsė jos prekybiniuose laivuose. 1915 m. jis tapo transokeaninio garlaivio „Rossija“, kurio kapitonas buvo lietuvis Liudvikas Stulpinas (1871–1934), pirmuoju šturmanu. Atsikūrus Lietuvos valstybei, J. Andžejauskas su šeima 1919 m. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kariuomenę, ten tarnavo karininku, kurių tuo metu labai trūko. Susikūrus Lietuvos laivynui, 1921 m. pradžioje jis, būdamas vyr. leitenantas, išėjo į atsargą, kad visas savo jėgas skirtų savo gyvenimo aistrai – jūreivystei. 1921 m. vasario 23 d. jis tapo pirmojo su Lietuvos vėliava plaukiojusio motorinio burlaivio „Jūratė“, registruoto Jurbarko upių uoste, nes Klaipėda tuo metu Lietuvai nepriklausė, kapitonu, o nuo 1924 m. pradėjo dirbti Klaipėdos uosto tarnyboje, kur ėjo įvairių jos laivų kapitono ir locmano pareigas, kol 1931 m. birželio 1 d. buvo paskirtas uosto ledlaužio „Perkūnas“ kapitonu. Be savo tiesioginių pareigų, jis užsiėmė ir aktyvia visuomenine veikla: buvo vienas pirmųjų Lietuvos jūrininkų sąjungos narių-steigėjų, atsargos karininkų ir savanorių kūrėjų sąjungų narys, priklausė ne vienai Klaipėdos lietuvių visuomeninei organizacijai. J. Andžejauskas savo patirtimi mielai dalijosi su jūrininko kelią pasirinkusiais jaunuoliais, juos visokeriopai rėmė, skatino mokytis buriavimo. Jo sūnus Vytautas nuo pat mažens sekė savo tėvo pėdomis, buriavimo pradmenis ir pagrindus įgijęs buriuodamas Kuršių mariose dar būdamas paaugliu ir besimokydamas lietuvių gimnazijoje Klaipėdoje, kuriai 1930 m. buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Įgijęs patirties ir suvyriškėjęs, nuo 1935 m. vasaros V. Andžejauskas tapo nuolatiniu Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, poeto Salio Šemerio (1898–1981) jūrinės jachtos „Tegu“ įgulos nariu, dažnai su juo ir kitais buriuotojais plaukiodavo Kuršių mariose, o 1937 m. dalyvavo ir jachtos „Tegu“ kelionėje Baltijos jūra į Gotlando salos sostinę Vizbį, Stokholmą, Helsinkį, Taliną, Rygą.


Kauno aukštesniosios technikos mokyklos auklėtinis I. Jablonskis. 1936 m.

Gegužės 26 dieną sukanka 110 metų, kai gimė žymus Lietuvos pajūrio krašto tyrinėtojas, Lietuvos garbės kraštotyrininkas, Kretingos rajono garbės pilietis, inžinierius Ignas Jablonskis (1911–1991). Tai buvo universalus tyrinėtojas, besidomėjęs daugeliu paveldo sričių. Archeologijos puoselėtojas Didžiausią dėmesį Ignas Jablonskis skyrė archeologiniam paveldui. „Susidomėti archeologine savo gimtojo krašto senove paskatino mano tėvas, ėmęs pasakoti senų žmonių padavimus apie piliakalnį, apie protėvių kovas su kryžiuočiais, – prisiminė jis viename savo interviu. – Šešiolikos metų būdamas, ariamame lauke radau akmeninį kirvelį. Tai buvo konkretus susidūrimas su gilia praeitimi“.

Šiuos praeities paminklus jam tyrinėti padėjo inžinerinis išsilavinimas, įgytas Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Pirmuosius archeologinių objektų tyrimus atliko 1938 m., atostogų metu apmatavęs šalia gimtinės esančius Puodkalių piliakalnį ir Tauzų akmenų krūsnis, o aprašymus ir planus išsiuntęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejui.

1939 m. apsigyvenęs Kretingoje, I. Jablonskis darbo metu ir laisvalaikiu rinko duomenis apie plėšininėse žemėse aptinkamus archeologijos paminklus. Jo pranešimai paskatino Vytauto Didžiojo kultūros muziejų komandiruoti į apskritį savo darbuotoją Praną Baleniūną, kuris ėmėsi tyrinėti naujai aptiktus objektus.

Archeologija sudominti bandė ir šeimos narius. Ruošdamasis išvykai, anot sūnaus Vaidoto, „atsikeldavo anksti, nusiprausdavo, išeidavo į kiemą pasižiūrėti, koks bus oras, parėjęs paklausdavo, ar bus norinčių kartu važiuoti. Jei norinčių neatsirasdavo, vykdavo vienas“. Vyresniesiems sūnums užaugus, vėliau kasinėti dažniausiai važiuodavo su žmona Brone, dukromis Milda ir Žibute, sūnumi Aiškūnu. Platesnio masto tyrimams susitardavo su kolūkio vadovybe ar artimiausia mokykla, kad atsiųstų pagalbininkų. Tačiau lankantis jo kasinėjimuose man teko įsitikinti, kad dažniausiai dirbo vienas: pats kasdavo, fotografuodavo, braižydavo. Pasak sūnaus Vaidoto, po išvykų „tėvas užsidarydavo savo kambary ir visą dieną braižydavo brėžinius.“

Remdamasis savo tyrinėjimais ir rašytiniais šaltiniais, ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio jis 1972 m. lokalizavo XIII amžiaus Kretingos pilį. Žvalgydamas Tenžės pakrantes, ties Kvecių kaimu rado seniausią Kretingos rajone archeologijos dirbinį – strėlės antgalį, datuojamą mezolitu.

I. Jablonskis pirmasis iš Lietuvos archeologų susidomėjo akmenų krūsnimis ir pylimais bei gruntinėmis užtvankomis. Iš pradžių akmenų krūsnis jis laikė akmeniniais pilkapių sampilais, tačiau tyrinėdamas priėjo išvados, kad jos ženklina senovės žemdirbystės laukus.


Išsaugojo Prezidento Aleksandro Stulginskio baldus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-05-21
Jokūbaviškės Elvyros Šimkutės (nuotr.) giminaitei prezidento duktė Aldona perdavė saugoti baldus, kurie po restauravimo perduoti mokyklos kraštotyros muziejui.

Jokūbaviškių Elvyros Šimkutės ir Felicijos Stramilaitės – Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro kraštotyros muziejaus įkūrėjos – pastangomis buvo rasti, identifikuoti ir atkurti prezidento Aleksandro Stulginskio dvare prieškariu stovėję baldai – stalas, krėslas ir kėdė. Prezidento anūko Jono Lino Juozevičiaus rūpesčiu, Kaune šie baldai buvo restauruoti ir prieš pandemiją padovanoti mokyklos muziejui.

Atidavė saugoti tarnaitei

Prabangiu mėlynu gobelenu aptraukti, art deco stiliumi sukurti minimalistiniai baldai, jokūbaviškių manymu, galėjo puošti prezidento dvaro rūmų, stovėjusių dabartinio skvero, priešais skulptoriaus Motiejaus Narbuto iškaltą paminklą A. Stulginskiui, verandą arba darbo kambarį.

Šių baldų sugrįžimo istorija susijusi su dvare tarnavusiais žmonėmis, jų palikuonimis. „Mano tėvo Stasio Šimkaus teta Domicelė Gailiutė tarnavo pas Stulginskius. Prezidentas su žmona Ona buvo ištremti užėjus sovietams, o jų duktė Aldona tuomet mokėsi Kaune ir išvengė tremties. Ji grįžo į Jokūbavą ir čia kurį laiką gyveno, tvarkė tėvų ūkį. Bet čia jai buvo nesaugu, ir pasitraukdama ji paprašė Domicelės pasaugoti baldus, kol sugrįšią. Mūsų visa šeima gyveno viename name, ir iš vaikystės gerai prisimenu tuos badus stovėjus prigrūstame mažame Domicelės kambarėlyje, – ji laukė sugrįžtant Stulginskių“, – pasakojo 69-erių E. Šimkutė.

O kai suprato, kad šie nebegrįš, baldus iškėlė į kitus kambarius. „Krėsle, atsimenu, tėvas sėdėdavo, kėdė ir stalas – verandoj, mama apkraudavo jį pelargonijomis“, – prisiminė pašnekovė. Ji atviravo, kad vaikystėje nelabai tesupratusi, nei kas tas prezidentas – mokykloje nemokė, o ir žmonės nelabai atvirai tekalbėdavę. Antra vertus, vaikui nelabai tokie dalykai ir rūpėję.


  • Mūsų žmonės
  • 2021-04-16
Tartu miesto-tvirtovės panorama 1553 m. Iš Wikimedia Commons

Į 1600 m. prasidėjusį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą dėl ginčytinų Livonijos žemių aktyviai įsijungė ir Kretingos dvarininkas – Žemaičių seniūnas, Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, netrukus tapęs jungtinių lietuvių ir lenkų karinių pajėgų vadu ir Livonijos valdytoju.

Konfederacinę Livonijos valstybę XIII a. įkūrė vokiečių riteriai ir dvasininkai, kryžiaus žygių metu užkariavę šalia Lietuvos buvusias kuršių, žemgalių, sėlių, latgalių, lyvių ir estų žemes. Prasidėjus protestantiškajai reformacijai, šioje šalyje kilo susiskaldymas, į kurį įsikišo ir užsienio jėgos: Lietuvos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karalystės. Taip 1558 m. prasidėjo Livonijos karas, pasibaigęs Livonijos konfederacijos žlugimu.

Karo nugalėtojams pasidalinus Livoniją, didžiausią jos dalį 1561 m. gavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šioje teritorijoje buvo įkurtos Dauguvos upės atskirtos dvi vasalinės kunigaikštystės: kairiajame krante – Kuršo, o dešiniajame – Livonijos, arba Uždauguvio. Pagrindinį vaidmenį užkariaujant Livoniją suvaidino Lietuvos stalininkas Jonas Chodkevičius (Jono Karolio tėvas), kurį didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo paskyręs vyriausiuoju kariuomenės vadu Livonijoje. Įkūrus 1566 m. Livonijos kunigaikštystę, jos herbu tapo vienas iš grafų Chodkevičių giminės herbo ženklų – grifas su kalaviju, o Jonas Chodkevičius buvo paskirtas Livonijos valdytoju.


Architektas E. A. Frykas. Nuotr. iš Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo 1430–1930. 1933 m.

Senoji Kretingos geležinkelio stotis (KGS) per savo neilgą istoriją (1925–1941) regėjo daug žinomų ir paprastų Lietuvos žmonių: prezidentų, ministrų, politinių ir karinių veikėjų, kultūrininkų ir menininkų, piligrimų ir turistų, atvykstančiųjų į garsiuosius Kretingos Šv. Antano atlaidus, prie Baltijos jūros poilsiauti, tarnybiniais ar asmeniniais reikalais.

Pirmąjį geležinkelį Kretingoje 1915 m. nutiesė I pasaulinio karo metu Lietuvą okupavę vokiečiai, 1892 m. nutiestą Klaipėdos–Bajorų geležinkelio ruožą pratęsę iki Priekulės miestelio Latvijoje. Naujasis geležinkelis sujungė Vokietijos Karaliaučiaus–Klaipėdos ir Rusijos Liepojos–Romnų geležinkelius. Šį geležinkelį vokiečiai naudojo savo kariniams ir ekonominiams tikslams. Juo buvo į Rytų frontą vežama kariuomenė, šaudmenys, ginklai ir amunicija, kai iš okupuotų kraštų į Vokietiją keliavo mediena, žaliavos, prisiplėštas turtas, karo belaisviai ir priverstiniams darbams vežami okupuotų kraštų žmonės.

Atkūrus Lietuvos valstybę pirmasis lietuviškas traukinys į Kretingą iš Kauno atvyko 1920 m. vasario 3 d. 17 val. 30 min. Jį vietos geležinkelininkai, vadovaujami pirmojo stoties viršininko Dominyko Litvino, pasitiko su duona ir druska. KGS iki 1923 m. buvo paskutinė pasienio su Klaipėdos kraštu stotis. Į ją 1923 m. sausio mėnesį per Latvijos teritoriją atvyko Klaipėdos išvaduotojai, o vėliau, gerėjant Lietuvos ekonominei padėčiai, ji kasmet sulaukdavo vis daugiau prie Baltijos jūros, į Palangą, atvykstančių poilsiautojų. Po Klaipėdos krašto atgavimo 1923 m. sausio mėnesį per Kretingą einantis geležinkelis tapo svarbia susisiekimo arterija, kuria naudojosi ne tik gyventojai, bet ir į Klaipėdos uostą ir iš jo gabenantieji pramonės ir žemės ūkio produkciją, žaliavas ir pan. Kadangi geležinkelis tarp Klaipėdos ir Kauno ėjo per Latvijos teritoriją ir Mažeikius, 1924 m. nuspręsta, nutiesus trūkstamą Kužių (Šiaulių)–Telšių–Kretingos liniją, apie 60 km sutrumpinti atstumą tarp Kauno ir Klaipėdos, taip gaunant svarią ekonominę naudą, pagerinant susisiekimą tarp pajūrio ir likusios Lietuvos, nes dėl didesnio atstumo iki Klaipėdos dalis Lietuvos eksporto buvo išvežama per Liepojos ir Karaliaučiaus uostus.

Tarpukariu Lietuvos geležinkelio valdyba rūpinosi ne tik naujų geležinkelio linijų tiesimo darbais, bet ir naujų geležinkelio stočių statyba, kas reprezentavo naujai atsikūrusios valstybės gyvenimą ir jos ekonominę pažangą.


Trijų seserų gyvenimo kelionė išvien su grafais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-04-16
Vytautas Ruzgaila teigė, kad saugąs senovinius „čemodanus“ – iš faneros pagamintus ir brezentu arba oda aptrauktus lagaminus, nes šie primena jo tolimų giminaičių Suchanekų gyvenimo keliones.

Trijų kone Kretingos legendomis tapusių seserų Irenos, Elžbietos ir Stefanijos Suchanekaičių, pagal tautybę – čekių, gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro gyvenimu: kur keliaudavo dvaras, ten apsistodavo ir jų šeima. Didžiąją dalį gyvenimo jos visos trys, beje, niekada netekėjusios, kartu nugyveno dvaro ūkvedžio name.

Iš Čekijos – į Kretingą

Visos trys seserys Suchanekaitės prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimė Kretingos dvare, iš čia ir iškeliavo amžinybėn. Apie seniesiems Padvarių gyventojams įsiminusias seseris, kurių gyvenimas daugeliui atrodė paslaptingas, „Pajūrio naujienoms“ papasakojo jų tolimas giminaitis pagal tėvo liniją kretingiškis Vytautas Ruzgaila. O vienas itin įspūdingas eksponatas, saugomas Kretingos muziejuje – senovinės žnyplės plaukams garbiniuoti – pasakoja apie seserų buitį ir poreikį gražintis.

Seserų tėvas Vladislovas Suchanekas buvo nagingas dvaro stalius, Čekijoje vedęs jų motiną Juzefą, ir su ja atvykęs grafų pakviestas. Manoma, kad jo tėvas buvęs muzikantu ir grojęs grafų orkestre. Juzefa dirbo grafų virtuvėje.

Visos trys jų dukterys gimė Kretingoje, tačiau mokėsi Lenkijoje. Apie tai liudija dokumentai, kuriuos išsaugojo V. Ruzgaila: tai – Irenos ir Elžbietos gimimo vietą, užimtumą bei pilietybę patvirtinantys liudijimai, išduoti Čekijos valstybinėje institucijoje.

„Įdomi detalė: Irenos 1938-aisiais išduotame liudijime įrašyta, kad ji gimė 1911 m. Kretingoje Lietuvoje, tačiau 1936 m. Elžbietai išduotame įrašyta, kad ji gimė 1913 m. Kretingoje Lenkijoje“, – rodydamas raštus, kuriuose nurodytos skirtingos valstybės, stebėjosi V. Ruzgaila. Jis taip pat išsaugojo ir I. Suchanekaitei 1938-aisiais išduotą Čekijos pilietės pasą, kuris galiojo iki 1943 m. Šis išsilaikė tokios geros kokybės tarsi būtų visai naujas.


Kretingos dvarininkai Zubovai

  • Mūsų žmonės
  • 2021-03-19
Grafų Zubovų giminės didysis herbas. Než. dailininkas. XIX a.

Prieš 215 metų Kretinga atiteko Rusijos imperijos didikų Zubovų giminei, tuo metu viešpatavusiai šiaurės Lietuvoje ir Kuršo gubernijoje. Keturios grafų Zubovų kartos Kretingos dvarą valdė 68 metus, kol valda perėjo vėliau ją garsinusiems Tiškevičiams.

Rusijos didikai Zubovai savo protėviu laiko XIII a. gyvenusį Amragatą, kuris buvo Vladimiro kunigaikštystės baskakas – Aukso Ordos chano vietininkas. Manoma, kad tai buvęs Volgos bulgarų kunigaikštis, radęs prieglobstį Vladimire. Vienas iš septintos kartos jo palikuonių Nikita Širiajus turėjo Zubo pravardę, pagal kurią jo sūnūs gavo Zubovų pavardę. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ši giminė iškilo XVI a., kai jos atstovai pradėjo karjerą valstybinėje tarnyboje, o didžiausią politinę, karinę ir turtinę galią pasiekė XVIII a. pabaigoje.

Lietuvoje pirmasis valdų įsigijo labiausiai giminę išgarsinęs grafas ir Šventosios Romos imperijos šviesusis kunigaikštis Platonas Zubovas (1767–1822). Tai buvo imperatorės Jekaterinos II favoritas, sparčiai kopęs karinės ir valstybinės tarnybos laiptais. Dar 1793 m. imperatorė jam dovanojo Šiaulių ekonomiją, kurios savininku jis tapo tik po poros metų – 1795 m. rugpjūčio 18 d., prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos. Imperatorei mirus, P. Zubovas 1797 m. prarado turėtą įtaką ir buvo priverstas pasitraukti iš tarnybos.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas