|
|
|
Žemė ir ūkisVoveraičiai. Kretingos dvaro girioje išaugęs kaimas
Prie Klaipėdos–Šiaulių geležinkelio, Kretingos–Salantų plento ir nuo jo atsišakojančio kelio į Šukę, miškų apsuptyje plyti Voveraičių kaimas. Jam priklauso 854,49 ha dydžio plotas, kuriame registruotos 23 sodybos ir pavieniai statiniai. Pagal plotą Kretingos seniūnijoje kaimas užima garbingą IV vietą, tačiau pagal gyventojų skaičių, kurių 2021 m. būta 26, yra tik tryliktas. Iki baudžiavos Voveraičiai skaičiuoja trečiąjį savo istorijos šimtmetį. Nausėdija atsirado apie XVIII a. vidurį, žemdirbių šeimoms įsisavinant plėšininę Kretingos dvaro Girios miško žemę. Pirmieji naujakuriai kūrėsi akmeningoje ir šlapioje vietovėje, iš arimui parinktų plotų raudami kelmus, rinkdami riedulius, sausindami balas. Naujakuriai nausėdiją pavadino Voveriais, kurie pirmąkart paminėti 1769 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. Manoma, kad tokiu vardu nausėdija buvusi pavadinta todėl, kad jai priklausančiame miške gyveno daug voverių. Pasak kitų, kaimo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Voverys. 1771 m. kaimas jau vadinamas Voveraičiais. Jam priklausė per 98 ha žemės, kurią iš Kretingos dvaro nuomojosi Antanas Kaklys, Antanas Šeškus, Jurgis Sauseris, Antanas Pečiulis, Kristupas Kuršelis ir Jonas Zavadzkis, valdę nuo 10,65 ha iki 34,44 ha žemės. XIX a. pirmoje pusėje žemės nuomininkai dažnai keitėsi, kartais 1–2 sodybos stovėjo tuščios, neišnuomotos. Panaikinus baudžiavą ir ruošiantis žemės ir administracinei reformai, 1862 m. kaime buvo registruoti 5 kiemai. Juose šeimininkavo Feliksas Vilimas, Jonas Šiaulinskas, Pranciškus Želvys, Mykolas Makareinis ir Pranciškus Balcevičius. Žemdirbiai iš Kretingos dvaro nuomojosi po 23,2 ha žemės. Pagrindinės 4 sodybos stovėjo dešiniajame Pilsupio krante, į vakarus nuo Girės miško ir prie kelio į Šukę, o penktoji – vakarinėje dalyje, šalia Degimalio miško. Jos buvo tipinės, medinės, apjuostos žiogrių tvoromis. Visose jose stovėjo troba, klėtis, atskiros kūtės galvijams ir naminiams gyvuliams laikyti bei jauja. Sodybos žemė ir pastatai buvo dvaro nuosavybė, todėl už kiekvieną sieksnį priklausė mokėti po 5 kapeikas. Už dirbamą žemę žemdirbiai kasmet mokėjo po 34,47 rublio dydžio rentos mokestį. Be to, jie privalėjo atlikti lažo prievoles: kasmet paruošti ir į dvarą atvežti po 70 pūdų šieno, 1 kubinį sieksnį malkų, 3 rąstus, 23 dienas per metus su savo darbiniais arkliais ir inventoriumi arba be jų dvaro palivarke Kretingoje dirbti įvairius žemės ūkio ir dvaro sodybos pastatų remonto darbus. Nuo lažo galima buvo atsipirkti dvarui sumokant 11,90 rublio lažpinigių.
Sodyba primena liaudies buities muziejų
Prie miško prigludusi ūkininko, drožėjo, bitininko Audriaus Lubio sodyba Kadagynų kaime Darbėnų seniūnijoje labiau primena ne įprastą vienkiemį, o liaudies buities muziejų. Joje – paties perstatyti iš senelių paveldėti trobesiai, kurių sienos apkabinėtos senienomis, rakandais, medžių dirbiniais. Suręsta jurtą primenanti pavėsinė greta pirties, o ši užpildyta paties drožtomis Užgavėnių kaukėmis, taip pat – parvežtomis iš kitų pasaulio vietų. Moliūgai – papuošti Darbėnų miestelį Gretimai ganosi pulkas avių, kudakuoja vištos, sodybos bityne – 40 avilių, iš savų bičių vaško šeimininkas lieja žvakes. Ant suolų puikuojasi meniškai šeimininko išdrožinėti moliūgai.
„Nepripažįstu jokių helovinų, moliūgus drožiau seniūnijos paprašytas, kad papuoštų Darbėnų miestelio centrą, – kasmet prieš Vėlines suvežam moliūgus į didelę kompoziciją, – paklaustas, kodėl gi ėmėsi moliūgų, atsakė drožėjo amatą puikiai įvaldęs A. Lubys. – Moliūgai patys žino ir man pasufleruoja, kas iš jų turi išeiti – koks balboko veidas.“ Šiųmetinei šventei meistras jau išskaptavo 3 moliūgus – 2 kaukes ir vieną žibintą, o į ketvirtąjį kibs šiomis dienomis – kas iš jo išeis, dar nebuvo linkęs prognozuoti. Įdomūs instrumentai, kurias Audrius, pagal specialybę – apželdintojas, o iš tiesų – gamtos ir žemės žmogus, tikras miškų žinovas, 5-erius metus dirbęs Darbėnų girininkijoje girininko pavaduotoju, drožia ir skaptuoja moliūgus. Vieni įdomiausių instrumentų skirti medžiams pažymėti, juose įrėžiant vieną ar dvi linijas arba kryželį, priklausomai, medis tinka į lentpjūvę ar kertamas sausuolis. Kiti meistro instrumentai – savadarbiai, dar iš tų laikų, kai ėmėsi drožti kaukes.
Rūdaičių „Bičiuliukai“ ranką tiesia kaimynams
Vienas – kariškis, kita – pasienietė. Jis kilęs nuo Pakruojo krašto, ji – žemaitė iš Plungės. Gavę darbus Klaipėdoje, ieškojo vietos aplink įsikurti. Ramybės uostą atrado Rūdaičiuose, kur nusipirko, savaip įsirengė sodybą ir jau planuoja verslą, kokio kaime dar nebuvo. Kvepiantys procesai – vakarais, po darbo „Kaimelis – gražus, gyvenam 16 metų, bet su vietiniais žmonėmis lig šiol mažai kas bendro. Ko norėti, kai 6 valandą ryto keliesi, 7 valandą išvažiuoji į darbą, pakeliui dar dukras į mokyklą nuveži. Grįžti vakare ir, kiek lieka laisvo laiko, – čia“, – sakė Margarita ir Ričardas Petraičiai. „Čia“ – tai sodybos teritorijoje atskiras pastatas, kuriame vyksta kvepiantys procesai: rūšiuojamos ir džiovinamos vaistažolės, kurios, pasak Ričardo, jau yra „užkariavusios“ kone pusę daržo, sukamas medus, ruošiami bičių duonelė ir pikis, įvairūs medaus mišiniai su avietėmis, bruknėmis, šaltalankiais, putino uogomis, pakeltose lysvėse pačios Margaritos auginamais šalavijais, ramunėlėmis, mėtomis, pipirmėtėmis, anyžiniu lofantu, čiobreliais, mairūnu, pelynu, sukatžole, juozažole, vingiorykšte ir dar daug kuo. Abi dukros – 13-os Rūta ir 9-erių Milda – padeda ant indelių klijuoti lipdukus. Šaldytuve – į buteliukus supilstyta natūraliai fermentuota nefiltruota medaus gira, kuriai naudojami išraiškingiausio skonio augalai: kmynai, imbieras, mėtos, čiobreliai, pelynas. „Pavyzdžiui, aš pats mėgstu girą su pelynu, o kitam gal labiau patiks su kmynais, kuri gaminama su specifiniu grikių medumi ir dėl to įgauna lengvą alaus poskonį“, – produkto skirtumus apibūdino R. Petraitis. Anot pašnekovų, norint gaminti girą, reikia chemijos žinių, išmanyti maisto technologijas. „Kiek mes patys eksperimentavom, kiek nepavykus esam išpylę arba nenoromis prisigaminę per daug acto, nors ir jis, fermentuotas, yra geras produktas“, – atviravo pašnekovai.
Vilkų problema patyrusio medžiotojo akimis
Po „Pajūrio naujienose“ išspausdintos publikacijos apie tai, kad vilkai pjauna gyventojų gyvulius, o medžiotojai nepadeda, atsiliepė Salantų medžiotojų klubo, į kurį pagalbos buvo kreipęsis kūlupėniškis ūkininkas Antanas Duoblys, pirmininkas Vladimiras Černojarovas. Padėti nori, bet ne visada gali „Antaną Duoblį pažįstu. Kai pirmąkart birželį jis rado papjautą savo veršiuką, paskambino, prašė patykoti ir nušauti lankytis prie jo sodybos, kur ganosi gyvuliai, įjunkusį vilką. Bet teisingai per laikraštį paaiškino Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos skyriaus pirmininkas Sigitas Kupšys: nė norėdami mes, medžiotojai, to padaryti negalime – neturime leidimo, nes dabar ne vilkų medžioklės sezonas“, – sakė V. Černojarovas. Anot jo, pažeidus medžioklės taisykles, 2–3 metams tektų atsisveikinti su medžiotojo bilietu, būtų konfiskuotas šautuvas, o dar ir baudą reikėtų sumokėti. Kaip teigė pašnekovas, Salantų medžiotojų klubo medžioklės plotai sudaro apie 14 tūkst. hektarų, apima dalį Kūlupėnų, Darbėnų seniūnijų, taip pat visą Imbarės teritoriją. Pranešimų apie vilkų daromą žalą pastaruoju metu būta visokių: pernai veršiuką papjovė Kalnalyje, už maždaug 50 metrų nuo gyvenamojo namo, pavasarį žmonės neteko dviejų ėriukų Skaudaliuose, nors šie ir aptverti buvo. Nuošalioje Imbarės seniūnijos vietoje močiutei sudraskė 8 nepririštus šuniukus. „Ta močiutė pasakojo du pakalnėje stovinčius ir į žmogų spoksančius vilkus savo akimis regėjusi – drąsūs, nebijo nieko“, – sakė V. Černojarovas.
Moliūgo šventės įžanga – Darbėnuose
Su prekiautojų ir pirkėjų alasu, daugybe pasisveikinimų ir šypsenų, rajono Savivaldybės administracijos vadovų bei į Seimą kandidatuojančių politikų saldžiausiais linkėjimais, „užvedančiais“ meno kolektyvų koncertais, puoduose burbuliuojančios moliūgų sriubos kvapais Darbėnų miestelio Turgaus aikštėje vakar antrąkart nušurmuliavo tradicija tampanti šventė „Sugrįžo derlius iš laukų“. Mintį rutuliojo kartu Bet susidėlioti baigiamuosius pasiruošimo akcentus visų Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų seniūnijos skyrių vadovai pasitarti buvo susibėgę dar ir išvakarėse. „Afišas, vaizdo reklamą iš anksto susikūrėme. Svarbiausia buvo, kaip suspėti laiku papuošti sceną, dekoruoti aikštės erdves, pasistatyti ilgą stalą, kad visi į turgų atėjusieji galėtų ne tik pirkti-parduoti, bet ir pasivaišinti iš laukų parėjusiu gėriu“, – sakė renginio vedėja Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja Aida Mikutienė. Iniciatyva miestelyje surengti derliaus šventę prieš metus kilo Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų skyriaus vedėjui Artūrui Juškai. „Jis pasiūlė organizuoti kartu su seniūnija. Taip ir ėmėm rutulioti bendrą mintį“, – pasakojo seniūnas Alvydas Poškys. Iš pradžių jiedu prišnekino prie darbėniškių prisidėti Lazdininkų ir Grūšlaukės skyrius. O šiemet, kaip seniūnas pavadino, avantiūrai pasidavė ir likusieji – Laukžemės, Šukės, Senosios Įpilties skyriai. Tad aikštėje ir skambėjo Darbėnų liaudiška kapela „Ontrep“, sukosi „Okatos“ šokėjai, liejosi gražios talentingojo atlikėjo Raimondo Grabio iš Lazdininkų skyriaus dainos, Kretingos rajono kultūros centro „Armonikierių“ muzika. „Širdis džiaugiasi, kaip nesidžiaugs. Renginiui antri metai, esam tik mažas „vaikas“, tad dar augsim į viršų, didėsim, stiprėsim“, – geros nuotaikos neslėpė šventės šurmulyje sutiktas jos iniciatorius A. Juška.
Didelį ornitologijos pasaulį atvėrė mažas apuokiukas
„Gyvenu nuostabioje vietoje švytury – tokiame, koks pavaizduotas kiekvieno Lietuvos piliečio paso paskutiniame puslapyje. Keliuosi prieš saulei tekant, guluosi leidžiantis – visą dieną taip ir vaikštai, žiūri, ar į gaudykles nėra įkliuvusių paukščių. Jeigu įkliuvo nežieduotas, – sužieduoji, jeigu žieduotas – paleidi“, – taip savo kasdienybę apibūdino Ventės Rago ornitologijos stotyje nuo praėjusio balandžio dirbanti iš Baublių kilusi ornitologė Gabrielė Klara Šlušnytė. Ateities planuose – ir mokslai, ir kelionės Mergina atviravo vaikystėje paukščiais nesidomėjusi. Bet užteko populiarioje televizijos laidoje „Nacionalinė ekspedicija“, kai keliautojai plaukė Dniepru per Ukrainą, ornitologei Ingridai Lagunavičienei parodyti pagautą mažą apuokėlį... „Susižavėjau tuo plunksnuotu grožiu ir net užsiregistravau į šios ornitologės vadovaujamą Ornitologų mokyklą“, – pasakojo G. K. Šlušnytė. Tačiau užsiregistravo – ir pamiršo. Pasirodė ten po kurio laiko, jau baigusi gimnaziją. Ornitologų mokykla 5 renginius, į kuriuos pasidalinti žiniomis pakvietė žinomų gamtininkų, ornitologų, biologų, suorganizavo skirtingose Lietuvos vietose – tam, kad mokyklos lankytojai pamatytų ir susipažintų su kuo daugiau paukščių. Šiandien pašnekovė ir pati stebisi: netikėtai atsiradęs pomėgis tapo širdžiai mielu darbu. Tiesa, Kretingos Pranciškonų gimnaziją, o vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo biologiją, baigusi, pusmetį pagal Erasmus programą mokslus krimtusi Ispanijoje Gabrielė Klara leido suprasti, kad, nors ir kaip romantiška, Ventės Rage ilgai neužsibus – turi planų studijuoti toliau, pakeliauti po pasaulį.
Žeimiai. Kaimas šalia Šateikių girios
Į vakarus nuo Šateikių girios prie Bubino upelio plyti Žeimių kaimas. Jis užima 968,37 ha plotą, pagal kurį gyvenvietė yra didžiausia Imbarės seniūnijoje. Pirmieji gyventojai kaimo teritorijoje pradėjo kurtis XV a., kai į Melno taikos sutartimi Lietuvai perduotas Vokiečių ordino valdytas kuršių žemes ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai. Nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Žeimio šeimos vardu. Galutinai kaimas suformuotas 1568 m., didžiojo kunigaikščio Platelių valdoje įvykdžius Valakų reformą. Per ją Žeimiams buvo pamatuotas apie 9 kv. km dydžio taisyklingo stačiakampio plano plotas, besiribojantis su Tuzais, Šateikiais, Rekete ir Salantais, kitaip vadintais Grebšiais. Vieta kaimo sodyboms buvo pamatuota centrinėje žemių dalyje, abipus Bubino upelio ir kelio, jungiančio Salantų–Platelių ir Salantų–Plungės vieškelius. Gyvenvietę supo daržai ir ariamos žemės sklypai, už kurių atokiau plytėjo bendros paskirties naudmenos: ganyklos, pievos ir miškai. Iš pradžių dvasiniu kaimiečių gyvenimu rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios kunigai.
Vydmantų gimnazijoje – nauja inovatyvi erdvė
Uždarajai akcinei bendrovei (UAB) „Ignitis Renewables“ finansavus, Kretingos rajono Vydmantų gimnazijoje sukurta šiuolaikiška, saugi ir palanki sveikatai, daugiafunkcinė netradicinė ugdymo erdvė – kupolas, arba lauko klasė. Sukurtoje erdvėje vedamos inovatyvios, tyrinėjimu grįstos pamokos, organizuojami susirinkimai, neformaliojo ugdymo veiklos ir diskusijos. Kupolu gali naudotis ne tik gimnazijos bendruomenė, bet ir Vydmantų kaimo bendruomenės nariai. Tai jau ne pirmas UAB „Ignitis Renewables“ finansuojamas Vydmantų gimnazijos projektas – praėjusiais metais bendrovė skyrė lėšų sporto aikštyno-stadiono infrastruktūrai pagerinti, įsirengiant 90 m kamuolių gaudykles. Vydmantų gimnazijos informacija
Kretingos dvaro parke neliks dar vieno svetimkūnio – sovietinio bendrabučio
Kretingos dvaro parke rengiamasi griauti sovietmečiu statytą pastatą – buvusį Kretingos tarybinio ūkio-technikumo bendrabutį. Jau prasidėjo pasirengimo griauti darbai. Tokiu sprendimu siekiama Dvaro parką, kultūros paveldo statusą turinčią teritoriją, išvalyti nuo dar vieno svetimkūnio ir pamažu atkurti senąjį jo vaizdą, šitaip didinant muziejaus patrauklumą turistams.
Visi pokyčiai – tik į gera
Artėjant naujiesiems mokslo metams Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro (KEGPMC) Kretingos filiale – geros nuotaikos: mokinių daugėja, intensyviai gerinamos mokymo ir mokymosi sąlygos.
|
|
