|
|
|
Vakarų LietuvaPempės sveikina su Juozapinėmis
Iš tiesų jos nieko nesveikina ir greičiausiai joms visai nerūpi mūsų nusistatyta tvarka. Tai mes pagal vienus ar kitus gamtos ženklus rikiuojame savo gyvenimus, vis labiau nutoldami nuo protėvių nustatytos tvarkos. Rytoj – Pempės diena ir Juozapinės. Nei vienos, nei kitos iš esmės nebešvenčiame. Nutolome nuo savo žemdirbiškųjų šaknų ir papročių, tad Pempinės nebeturi jokios reikšmės, ne visi ir šį paukštį pažintų. Juozapo aplinkui taip pat tektų gerokai paieškoti. Nuo Pempinių „lydekos nerštan, gervės – raistan“ Taip sako iš šimtmečių tolumos pasiekusi, bet primiršta išmintis. Arba kitas pasakymas – sniegas iki šio laiko turįs būti jau tiek nutirpęs, kad iš pėdos jautis galėtų atsigerti. Dabar nei jaučius iš pėdų girdome, nei gamtos ženklus stebime. Šventojo Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, Jėzaus Kristaus auklėtojo ir vaikų globėjo, vardas jaunose šeimose visai nepopuliarus. Juozapais ar Juozapotomis naujagimius krikštyti nemadinga – nėra vardų, nebus ir vardinių. Lietuviai nuo senų senovės šventė ne gimtadienius, bet vardadienius. Šiandien tos tradicijos sunykusios ir panašu, kad ne tik Juozapinės, bet apskritai vardinių šventė liks tik kalendorių lapeliuose ir etnologų tyrinėjimų darbuose. Pempės dieną lietuviai šventę jau kadaise, o Juozapines – nuo Lietuvos krikšto laikų. Pempinės – labai laukta diena, apie tą laiką pempės ir parskrisdavusios. Sniegas tirpo, dienos ilgėjo, baigė lygintis su naktimi, gamta budo ir vadavosi iš žiemos šalčio, tad nuo gamtos įnorių visiškai priklausiusiam žmogui ši diena buvusi labai svarbi – atšildavo. Ši diena kadaise buvusi gamtos prabudimo, moterų, merginų ir gėlių šventė. Iki jos reikėdavę suverpti verpalus, išausti audimus. Mat nuo dabar prasideda darbai lauke, prie žemės. Moterys ir merginos nuo Pempės dienos imdavosi tvarkyti darželius po langais, sėdavo gėlių ir daržovių daigams. Nors pempės jokia ypatinga giesme nepasižymi, bet paukštį kaimo žmonės mylėjo lyg kokį sarginį šuniuką – tai varnas nubaidys, tai apie sliūkinančią lapę ar vilką suklyks. O jau savo lizdą ir vaikelius taip narsiai gina nuo pavojų, kad iš jos tik mokytis ir mokytis. Iš Pempės šventės laikų iki Juozapinių atėjo ir Bažnyčios padaryta išimtis tą dieną sutuokti mažylio besilaukiančias poras, tik be vestuvių maršų. Mat anuomet, kol dar protėviai sąžiningai pasninkavo, laikėsi advento ir gavėnios papročių, tokiu metu nei tuoktis, nei švęsti buvo nevalia.
„Iš lūpų į lūpas“ reklamos verslui nebepakanka
Baigusi mokslus Vilniuje, 25-erių kretingiškė Aistė Baltuonytė vis labiau įsitraukė į Kretingos rajone veikiančio tėvų Vilijos ir Vlado Baltuonių kalakutų ūkio veiklą organizuodama įmonės komunikaciją elektroninėje erdvėje. Ji pripažino, kad įrodyti komunikacijos svarbą ir pokyčius savo tėvams iš pradžių buvo sudėtinga, tačiau dabar jie labai džiaugiasi rezultatais. Mėsa prekiauja internetu Nors mūsų kraštietė šiuo metu gyvena Vilniuje, dalyvauti tėvų versle jai nėra sudėtinga. „Mačiau, kokį kokybišką, vertingą ir retą produktą tėvai sukuria, tačiau nemokėjo jo pateikti, kad pirkėjas iš tikrųjų suprastų, ką perka“, – pradžią prisiminė Aistė, įvardinusi, kad tokių ūkių, kaip Baltuonių šeimos, šalyje likę mažai, nes jame didžiausias dėmesys skiriamas mėsos kokybei, o tam įtakos turėjo, anot A. Baltuonytės, ir jos tėvų noras vaikus maitinti sveiku, kokybišku maistu. Šviežios mėsos ir jos gaminių industrijoje Lietuvoje konkurencija – didelė. Baltuonių šeimos ūkis iki šiol konkuruoja su kitais industriniais būdais užaugintų gyvūnų mėsos kaina. „Neparagavus Kalniškių kaime užaugintos mėsos, klientui sudėtinga suprasti, kuo ji skiriasi nuo kitų. Todėl mano tikslas buvo sukurti tėvų ūkiui tokią komunikaciją, kuri atspindėtų tuos skirtumus ir pagrįstų, kodėl tokios mėsos kaina yra šiek tiek aukštesnė“, – tikino pašnekovė, atskleidusi, kad dėl to teko imtis pokyčių veiklos viešinime, daugiau dėmesio skirti rinkodarai, e. komercijai. Aistė, pabaigusi bakalauro studijas Vilniaus universitete, po truputį pradėjo mokytis komunikacijos: lankyti įvairius mokymus, kuriuose įgytas žinias praktiškai pritaikė tėvų ūkio veikloje. „Viešinant įmonės veiklą, pastebėjau lietuvių poreikį kalėdinį kalakutą gauti į namus. Kaip tik tuo pat metu Lietuvoje atsirado kurjerių tarnyba, kuri pasiūlė sprendimą – išvežiojimo paslaugą užtikrinant tinkamas maisto laikymo ir gabenimo sąlygas“, – kalbėjo A. Baltuonytė. Taip kretingiškei kilo mintis sukurti elektroninę parduotuvę www.kalakutai.lt, kurioje klientai galėjo užsisakyti kalakutienos į namus. Internetinę svetainę Aistei teko sukurti greitai, kad spėtų iki didžiųjų metų švenčių. Tačiau ir joms pasibaigus, žmonės toliau užsisakydavo mėsą į namus. „Supratau, kad gauti mėsą į namus poreikis yra ne tik šventiniu laikotarpiu, todėl tai tapo mano galimybe įsitraukti į tėvų verslą“, – pradžią apibendrino A. Baltuonytė.
Ką naujoji Vyriausybė žada mokiniams?
Kadangi kurį laiką dirbau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, atidžiai seku situaciją švietimo srityje. Susidomėjęs peržiūrėjau ir tai, ko ketina imtis naujoji Vyriausybė. Pirmas įspūdis – ji nežino, ką ketina daryti, maža to, nežino, kas jau nuveikta šioje srityje, todėl žada imtis ir tų darbų, kurie jau padaryti. Šį kartą sustokime prie visiems tėvams svarbaus klausimo: kur ir kaip mokysis mūsų vaikai? Naujoji Vyriausybė paskelbė, kad imsis mokyklų tinklo klausimo, tačiau pateikė dvi prieštaraujančias idėjas. Vienas paskelbtas pažadas: „Subalansuosime ugdymo įstaigų tinklą, vadovaudamiesi nuostata, kad kiekvienas Lietuvos vaikas turi teisę gauti kokybišką švietimą nepriklausomai nuo to, kokioje vietovėje gyvena“. Ar gali valdžia ką nors padaryti, kad visi vaikai, nesvarbu, kur gyvena, galėtų lankyti geras mokyklas? Šį klausimą sprendė praėjusi Vyriausybė. Duomenys rodo, kad kuo didesnė mokykla – tuo geresni mokinių rezultatai. Bet kiekviename mažame mieste ar kaime nepavyks turėti didelių mokyklų: nėra ir pakankamai vaikų, ir mokytojų, nes mažose mokyklose jie neturi galimybių daugiau uždirbti, ir finansinių galimybių išlaikyti mažas mokyklas. Todėl Vyriausybė ir pakeitė kriterijus, pagal kuriuos formuojamos gimnazijų klasės, kad kuo daugiau vaikų galėtų mokytis didesnėse ir dažniausiai geresnius rezultatus pasiekiančiose mokyklose. Todėl ir buvo prašoma rūpintis vaikų atvežimu į didesnes mokyklas, kurios suteikia daugiau galimybių, buvo skiriamos lėšos mokykliniams autobusams.
NVO sektorius – gyvas, besikeičiantis, stiprėjantis
Vasario 27-oji – Pasaulinė nevyriausybinių organizacijų diena. Ji skirta akcentuoti svarbią šio sektoriaus misiją ir pagerbti nevyriausybines organizacijas, jų narius ir savanorius, reikšmingai prisidedančius prie visuomenės gerovės kūrimo. Tarptautiniu mastu ši diena pradėta minėti 2014-aisiais ir šiuo metu ją jau mini apie 90 šalių. Pasaulinės nevyriausybinių organizacijų dienos išvakarėse apie šias organizacijas, jų misiją, tikslus ir funkcijas papasakojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nevyriausybinių organizacijų plėtros skyriaus patarėja Viktorija Medžiaušaitė. – Kas tai yra nevyriausybinė organizacija (NVO)? Kokie esminiai nevyriausybinės organizacijos požymiai, ką ji apima? – NVO yra tokios organizacijos, kurios nėra priklausomos nuo valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir kurių veiklos tikslas nėra politinė valdžia arba vien religiniai tikslai. Šios organizacijos įsteigiamos savanoriškai ir siekia naudos visuomenei ar jos grupei. NVO gali būti labai įvairios, nuo kelių žmonių įsteigto dviratininkų klubo iki šimtus narių turinčių jaunimo organizacijų ar didžiųjų krizes valdančių ir skurdą mažinančių organizacijų. NVO nėra laikomos politinės partijos, profesinės sąjungos, sodininkų, daugiabučių namų savininkų bendrijos ir kitos organizacijos, neatitinkančios Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme numatyto NVO apibrėžimo. NVO dar kartais vadinamos ne pelno organizacijomis, tačiau šis apibrėžimas nėra visiškai tikslus, nes NVO gali vykdyti komercinę veiklą, gauti pelną, tačiau pelnas negali būti padalinamas organizacijos nariams ar steigėjams ir turi būti investuojamas į NVO veiklos vykdymą. Apibendrinant pagrindiniai NVO požymiai yra: – nepriklausomos nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nuo verslo įmonių – jei daugiau nei 1/3 organizacijos steigėjų yra viešasis sektorius arba privatus sektorius, ji nebus NVO; – įsteigtos savanoriškais pagrindais, laisva valia – jei narystė organizacijoje privaloma kokios nors profesijos atstovams, ji nebus laikoma NVO; – siekiančios naudos visuomenei ar jos grupei – dažniausiai NVO turi kilnų tikslą, kurį įgyvendindama padeda asmenims su negalia, asmenims, patiriantiems skurdą, gina žmogaus teises, rūpinasi aplinkos apsauga, skatina švietimą, mokslą, sportą ar kultūrą ir pan.
GPM paramos nebegausiančios ugdymo įstaigos jaučiasi nuskriaustos
Poilsio erdvių įrengimas, ugdymo priemonių atnaujinimas, prizai talentingiems mokiniams ir kt. – taip ugdymo įstaigos panaudodavo 1,2 proc. GPM (gyventojų pajamų mokesčio) paramą, kurią jiems savanoriškai skirdavo tėvai ar kiti suinteresuoti asmenys. Tačiau šiais metais padėtis pasikeitė: praėjusios kadencijos Seimo valia priėmus Labdaros ir paramos įstatymo pataisas, paramos gavėjų statuso neteko visos biudžetinės, tarp jų ir ugdymo, įstaigos. Pataisose įžvelgia diskriminaciją Dar 2022 m. Lietuvos Seimo priimtos Labdaros ir paramos įstatymo pataisos numato, kad nuo 2025 metų gyventojai savo 1,2 proc. GPM galės skirti tik nevyriausybinėms organizacijoms, iki 0,6 procento – politinėms partijoms ir politiniams komitetams bei profesinėms sąjungoms. Iš paramos gavėjų sąrašo be didelių skrupulų buvo išbrauktos visos biudžetinės įstaigos, sodininkų, daugiabučių, garažų ar kitos bendrijos, religinės bendruomenės, šeimynos. Pasirodo, tokios mintys koreguoti paramos gavėjų sąrašą parlamente brendo ne vieną dešimtmetį. „Ši iniciatyva Seime gimė 2004 metais. Pagrindinis tikslas tuo metu buvo paremti, paskatinti būtent nevyriausybinio sektoriaus plėtrą, tačiau vėliau į paramos gavėjų sąrašą buvo įtrauktos ir valstybinės ar savivaldybių organizacijos, kurios jau yra vieną kartą finansuojamos iš visų mokesčių mokėtojų lėšų arba, kitaip tariant, iš biudžeto lėšų. Dar 2009 metais Valstybės kontrolė nustatė, kad tokia praktika remti biudžetines įstaigas yra ydinga, nes tuomet pats paramos gavėjo statusas praranda esmę“, – 2022 m. svarstant įstatymo pataisas Seime aiškino vienas šio įstatymo pataisų iniciatorių, Liberalų frakcijos narys Andrius Bagdonas. Politikas tuomet tvirtinio, kad nė vienoje Europos Sąjungos šalyje panašaus finansavimo negauna nei biudžetinės, nei nuo savivaldybių priklausomos organizacijos. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė kritikuoja šiemet įsigaliojusias šio įstatymo pataisas. Jos nuomone, toks paramos gavimo apribojimas reikšmingai blogins ugdymo įstaigų finansinę padėtį, juolab kad finansavimo didinimo iš nacionalinio biudžeto nežadama: „Tenka girdėti Vyriausybės pasiūlymų, kad galima steigti fondus, per kuriuos ši parama toliau būtų renkama ir naudojama įstaigų reikmėms, tačiau argi tai yra išeitis? Manau, tvarkos turi būti reglamentuotos taip, kad nereikėtų ieškoti apėjimo kelių. Dar, mano nuomone, biudžetines ugdymo įstaigas labai diskriminuoja tai, kad privačios ugdymo įstaigos paramos gavėjo statuso neprarado, nors jų finansinė padėtis daugeliu atvejų būna ir geresnė.“
Šimtametėje troboje atkūrė partizanų gyvenimą
Kone pačiame Salantų miesto centre stūksančioje senovinėje troboje jau kelerius metus veikia partizanų atminimui skirta ekspozicija. Joje – partizanų naudoti buities daiktai, dokumentai, fotografijos. Šį, Partizanų troba pavadintą, muziejų įkūrė miško brolių istorija besidomintys ir ją rekonstruojantys bendraminčiai – pagrindinis sumanytojas yra Aurimas Rapalis, antrus metus vadovaujantis Salantų kultūros centrui. Atkūrė autentišką trobą Be partizanų istorijos ir rekonstrukcijos, A. Rapalis dar anksčiau sutelkė bendraminčius į nevyriausybinę organizaciją „Ceklio kuršiai“, kurios nariai domisi senovės kuršių genčių istorija, rengia stovyklas, žygius, dalyvauja senosios istorijos rekonstrukcijos festivaliuose ant Imbarės ir Kartenos piliakalnių. Kartu su profesionaliu kariu Jonu Laurinavičiumi prieš kelerius metus jiedu sumanė pastarojo motinai vilnietei Romualdai Laurinavičienei priklausančios šimtametės jos senelio, garsaus salantiškio vaistininko Prano Mikutos trobos viename gale įkurti partizanams skirtą ekspoziciją – Partizanų trobą. Beje, šioje sodyboje dešimtmetį yra gyvenęs ir salantiškių giminaitis rašytojas Algimantas Mikuta. „Tvarkydami trobą, palikome rąstų balkius, senoviškai – nepaslėpdami – įrengėme elektros laidus. Norėjome, kad atrodytų kuo autentiškiau – kad aplinka detalėmis ir simboliais primintų pokarį. Į ekspoziciją pirmiausia atkeliavo fotografijos, gautos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Kretingos muziejaus, darbėniškio kraštotyrininko Stanislovo Burbos asmeninio archyvo. Tai buvo „Kardo“ rinktinės, veikusios Žemaitijoje – Kretingos, Kartenos, Darbėnų, Platelių, Salantų, Mosėdžio, Skuodo, Endriejavo, Kulių, Palangos apylinkėse – fotografijų parodos“, – pasakojo A. Rapalis.
Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis: „Visi politikai atsako už savo veiksmus, ir tai įvertina rinkėjai“
Naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas prieš tris mėnesius Seimo Pirmininku išrinko partijos „Vardan Lietuva“ lyderį Saulių Skvernelį. Artėjant jo darbo šimtadieniui parlamento vadovas davė išskirtinį interviu „Vakarų Lietuvos“ savaitraščiui. Svarbu nediskredituoti idėjų – Kokiu dabartinio Seimo pirmosios sesijos darbu, priimtu sprendimu labiausiai norėtumėte pasidžiaugti? O kas gal nuvylė per pastaruosius mėnesius? – Pirmoji kadencijos sesija ilgoje ketverių metų distancijoje būna kitokia negu įprastos, tarsi savotiškas krikštas, ypač tiems politikams, kurie yra išrinkti pirmą kartą, o šią kadenciją tokių turime net 66. Ši sesija buvo gana trumpa, nes Seimas prisiekė tik lapkričio 14 d., ir joje pagrindinis vaidmuo buvo skiriamas valstybės biudžeto projektui. Patvirtinome Vyriausybės programą, taip pat turėjome suformuoti visas struktūras Seime: komitetus, komisijas. Manau, viską padaryti pavyko gana sklandžiai. Pačių sprendimų nebuvo daug, tačiau galiu paminėti kelias šią sesiją pateiktas savo iniciatyvas, kurios, tikiu, pagreitį įgaus kitose sesijose. Visų pirma, tai Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektas, siekiant įprasminti Sausio 13-osios įvykių atminimą. Taip pat pateikiau siūlymą dėl parlamentinių išlaidų tvarkos pokyčių, pagal kurį Seimo nariams, praleidusiems posėdžius be svarios priežasties, būtų apkarpomos parlamentinei veiklai skirtos lėšos – po 5 proc. už kiekvieną praleistą plenarinį posėdį. Dabar, iki kovo 10 d. – tarpsesijinis laikotarpis, kurį parlamentarai išnaudoja susitikimams su rinkėjais ir įstatymų projektams parengti. Antrojoje sesijoje laukia pagrindiniai darbai, plaukiantys iš Vyriausybės programos: mokestinės pertvarkos, II pensijų pakopos korekcija, gynybos finansavimo galimybės ir kiti sisteminiai klausimai.
Hibridinis karas – jame dalyvauja kiekvienas
Pastarieji įvykiai, kuomet galimai specialiai buvo pažeisti kabeliai Baltijos jūros dugne, taip pat Didžiosios Britanijos vandenyse pastebėtas Rusijos šnipų laivas ir vykdomos kibernetinės atakos, įvairiuose kanaluose skleidžiama propaganda skatina kalbėti apie hibridinį karą mūsų šalyje. Įžvalgomis su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalino Vytauto Didžiojo universiteto docentas Ignas Kalpokas. Sunkiai atpažįstamas karas Specialisto teigimu, hibridinis karas – tai karas, kurio, jeigu tai būtų pavienis atvejis, mes dažniausiai neatpažintume: „Jeigu į šalį įeina kitos valstybės kareiviai, važiuoja tankai, krenta bombos, suprantame, kad tai – karas. Tačiau kariauti galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, kai kažkoks laivas „netyčia“ nutraukia dujotiekį, komunikacijos ar elektros laidus Baltijos jūroje. Vieną kartą galima sakyti, kad tai – atsitiktinumas, bet kai tai pasidaro sisteminga, suprantame, kad vyksta kažkas įtartino.“ Hibridinis karas vykdomas ir įvairiomis informacinėmis atakomis, kuomet organizuojamos vienkartinės akcijos, bandant sugriauti asmens reputaciją, išprovokuoti pyktį dėl vieno ar kito sprendimo, pavyzdžiui, valdžios institucijų ir panašiai. Tai gali būti ir tęstinės akcijos. Pavyzdžiui, kai bandoma pakirsti mūsų pasitikėjimą valstybe, istorija, įpiršti alternatyvius istorinius pasakojimus. „Visų šių dalykų, standartine prasme neatpažįstame kaip karo, jie nepatenka į jo apibūdinimą, tačiau tuo pačiu turi reikšmingą poveikį, jeigu kalbame apie minėtus dujotiekio pažeidimus, elektros, duomenų jungtis, tuomet jaučiamas ekonominis poveikis. Kalbant apie ryšių kabelius, gali būti ir komunikacijos sutrikimų priimant sprendimus. Informacinės atakos – tam tikras žmonių mąstymo pakeitimas, kuomet tas, kas inicijuoja ataką, bando, kad mes mąstytume ne pagal savo interesus, o tai, ką mums bando įpiršti. Kadangi tai nepatenka į įprasto karo apibūdinimą, neturime ir konkrečių apibrėžtų įrankių, kaip reaguoti ir būdų, kaip gintis“, – tikino I. Kalpokas.
Šventosios uostui vadovauti pareina Mindaugas Skritulskas
Keičiasi 2018 m. spalį įsteigtos Palangos miesto savivaldybės įmonės „Šventosios jūrų uosto direkcija“ vadovai. Pasibaigus įmonės direktoriaus Arūno Pranckevičiaus kadencijai Savivaldybės skelbtą konkursą šioms pareigoms užimti laimėjo Mindaugas Skritulskas, jis vadovauti statomam uostui pradėti turėtų nuo vasario 3 dienos. Šventosios jūrų uostas turi valstybinio jūrų uosto statusą, valstybės yra ir uosto turtas, kurį Palangos miesto savivaldybė per savo įmonę „Šventosios jūrų uosto direkcija“ valdo patikėjimo teise. Gana seną istoriją turintis Šventosios uostas sovietmečiu buvo ištrintas iš Baltijos jūros uostų žemėlapių ir šiandieną atstatomas iš naujo. M. Skritulsko teigimu, šiemet turėtų būti užbaigtas uosto bangolaužių statybos techninių darbų projektas. Suplanuoti du bangolaužiai – 650 m ilgio šiaurinis ir 250 m pietinis (palyginimui – Palangos tilto ilgis yra 450 metrų) yra sudėtingi hidrotechniniai statiniai, kainuosiantys keliasdešimt milijonų eurų. „Jeigu viskas sklandžiai klostysis, bus parengtas techninis darbų projektas, dar šiemet paskelbsime bangolaužių statybos rangos darbų konkursą“, – sakė M. Skritulskas. Šventosios uosto plėtrai be valstybės, savivaldybės lėšų tikimąsi ir ES paramos, o statant krantines – partnerystės principu pritraukti ir privatų kapitalą. Šventosios uostas daugiafunkcinis, skirtas verslinei ir pramoginei žvejybai, pramoginiams laivams, neformaliam ugdymui – projektuojama būriavimo mokykla Vakarų Lietuvos regiono vaikams, jaunimui. Šventosios uostas Lietuvos valstybei svarbus strategiškai: pasienio, krašto, Būtingės naftos terminalo apsaugai, aptarnauti Baltijos jūroje suplanuotam, 40 km į jūrą nutolusiam vėjo jėgainių parkui. Šventosios uostas Lietuvai turėtų tapti antru universaliu išėjimu į jūrą. Pagal pirminius pasiūlymus uoste bus apie 450 vietų švartuoti laivams, burlaiviams, kurių maksimali grimzlė – iki 6,5 m ir maksimalus ilgis – iki 30 m. (Prieškariu Šventosios uoste buvo prisišvartavęs 60 m ilgio karinis laivas, Lietuvos įsigytas vokiškas minininkas M-59 „Prezidentas Smetona“). „Tenka pripažinti, kad Lietuvoje suvokimas jūrinės valstybės vis dar yra per menkas. Rudenį, rugsėjį, planuojame surengti konferenciją, priminti ir Šventosios uosto istorinę reikšmę. XVII amžiuje Šventosios uostas buvo sugriautas Klaipėdos ir Rygos pirklių užsakymu, užverstas akmenimis, kad neliktų konkurentų. Į konferenciją apie Šventosios jūrų uosto praeitį, perspektyvas kviesimės ir mokslininkus, plačiąją visuomenę“, – kalbėjo M. Skritulskas.
„P. n.“ informacija
Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje: ne viskas taip, kaip tikėtasi
Ekologinis ūkininkavimas – tai žemės ūkio metodas, kuriame maisto produktai gaminami naudojant natūralias medžiagas ir procesus. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti sintetinių pesticidų ir trąšų, vietoje jų naudoti natūralų mėšlą, taikyti sėjomainos principus. Taip pat naudoti negenetiškai modifikuotas sėklas, o gyvulius ganyklose šerti ekologiškais pašarais. Kiekvienas ekologinis ūkis privalo turėti sertifikatą, patvirtinantį, kad jis atitinka ekologinio ūkininkavimo reikalavimus. Ekologinis ūkininkavimas mums svarbus, nes turime sveikesnį maistą: ekologiniai produktai turi daugiau maistinių medžiagų ir mažiau kenksmingų chemikalų. Taip pat ekologinis ūkininkavimas padeda išsaugoti dirvožemį, vandenį ir biologinę įvairovę. Ekologiniuose ūkiuose gyvūnai yra laikomi geresnėmis sąlygomis. Akivaizdu, kad ekologinis ūkininkavimas prisideda prie ilgalaikio žemės ūkio tvarumo. Lietuvoje ekologinis ūkininkavimas sparčiai plėtojamas. Vis daugiau ūkininkų renkasi šį metodą, o vartotojai vis labiau domisi ekologiškais produktais. Vyriausybė taip pat skatina ekologinį ūkininkavimą, teikdama paramą ūkininkams.
|
|
