Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Andrejus Šackichas neteko buto šiame name, tačiau žiemą ketina išgyventi garaže.

Per vieną paskutiniųjų apsilankymų Balaklijos miestelyje pamačiau didžiulę eilę žmonių, laukiančių galimybės iš čiaupo lauke prisipilti atsineštus kibirus vandens. Jis buvo įrengtas prie parduotuvės, kurios savininkas turėjo dyzelinį generatorių ir juo iš giluminio šulinio pakeltu vandeniu dalijosi su kitais gyventojais.

Dalį tų žmonių pažinau iš ankstesnių apsilankymų Naftininkų mikrorajone, todėl priėjęs paklausiau – ar nesiruošia prieš žiemos šalčius paklusti mero raginimui keltis į pabėgėliams skirtus bendrabučius Vakarų Ukrainoje. Mat Balaklijoje, kuri beveik septynis mėnesius išbuvo okupuota priešų, dėl infrastruktūros pažeidimų žiemą butuose nebus nei šildymo, nei elektros, nei vandens.

Dažniausias atsakymas buvo toks: „Kaip per visą okupaciją neturėdami patogumų iškentėme sunkumus, taip ištversime ir dabar. Turime daržuose užsiaugintų bulvių ir daržovių, o per šalčius susibėgsime pas tuos kaimynus, kurie savo būstą šildo krosnimis.“

Per okupaciją Balaklijoje buvo likę beveik vien pensininkai, o dabar į miestelį grįžo ir jaunesni, ir šeimos su vaikais. Kelios pašnekintos mamos prasitarė pasilikusios todėl, kad vyrai įrengė mediena kūrenamas krosnis, o grįžo norėdamos padėti senyviems tėvams.

Panašiai kalbėjo ir Iziume prie bombos sugriauto dviaukščio namo vaikščiojęs kartu su šunimi Andrejus Šackichas. Tame name butą per sprogimą prarado ir jo sūnus Olegas, kuris dabar kartu su tėvu gyvena garaže.


Janas Szeptyckis prie senelio namo Lvove, kuriame dabar įsikūrusi mokslinė-pedagoginė biblioteka.

„Nors mano protėviai yra Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila bei Prancūzijos karalius Liudovikas Xlll, tačiau Lvove šių didžiūnų pavardės nublanksta, kai pasisakau, kas buvo mano prosenelis“, – pasakė Janas Szeptyckis.

Šio penkiasdešimtmečio verslininko prosenelis, Lvovo arkivyskupas metropolitas, grafas Andrijus Szeptyckis yra legendinė asmenybė Vakarų Ukrainoje. 1944 metais mirusio prosenelio vardu yra pavadintos mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai, kuriami muziejai. Ypač daug A. Szeptyckis yra nusipelnęs Lvovui, kuriame daugiausiai laiko ir praleido. Pagal istorinius šaltinius Szeptyckiai yra sena didikų giminė, kuriai žemes Galicijoje Xlll a. padovanojo Kijevo Rusijos karalius, Galicijos kunigaikštis Danila, o XV šimtmetį privilegijas patvirtino Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis.

Šiemetinės Rusijos intervencijos pradžioje J. Szeptyckis kartu su pusbroliu, ūkininku Maciejumi Szeptyckiu vienu metu buvo tapę didžiausiais humanitarinės pagalbos Ukrainai tiekėjais. Vienas pusbrolis išnaudojo savo verslo pažintis Europoje, o kitas suteikė netoli pasienio turimus didžiulius sandėlius, ir tokiu būdu vyrai per dieną į Ukrainą paramos išsiųsdavo net po dešimt krovininių mašinų.

„Užsieniečiai norėjo padėti, tačiau bijojo siųsti savo mašinas ir vairuotojus į karo apimtą šalį, o mes sumanėme jų paramą Lenkijoje perkrauti į vietinį transportą“, – pasakojo J. Szeptyckis. Pusbrolio Maciejaus, užsiimančio žiedinių kopūstų ir kitų daržovių auginimu, sandėliai Tomašovo mieste netoli Ukrainos pasienio tuo metu kaip tik buvo tušti, ir juose užvirė perkrovos darbai.


Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorius Saidas Rafijevas su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino įžvalgomis, kaip internetas ir išmaniosios technologijos pakeitė kiekvieno mūsų gyvenimus ir įpročius.

„Šis pokytis buvo labiausiai pastebimas būtent COVID-19 pasaulinės pandemijos metu, kai tiek verslas, tiek ir vartotojas buvo priversti persikelti į skaitmeninę erdvę. Keičiasi mūsų, kaip vartotojų, elgsena ir dėl karo padarinių. Augančios prekių kainos, nežinomybė dėl energetinių išteklių kainodaros, diktuoja naujus pokyčius ir tendencijas“, – teigė S. Rafijevas.

Kainos jautrumas keičia įpročius

Besikeičiant ekonominei situacijai, pastebimas pirkėjo jautrumas kainos pokyčiams. Jei tik retas vartotojas buvo linkęs internete palyginti būtent brangesnio pirkinio kainą su pasiūlymu fizinėje parduotuvėje, tai dabar tai tampa neatsiejamu įpročiu.

Atsirado verslo modeliai, siūlantys vartotojui internete palyginti ir gauti patraukliausią automobilio draudimo kainą, paskolos pasiūlymą ar tiesiog sužinoti, kurioje parduotuvėje pigiausiai galima įsigyti kasdienio vartojimo prekes.

Vyresnio amžiaus vartotojai tampa aktyvesni

Nors dalis mūsų visuomenės vis dar turi skaitmeninių įgūdžių spragų, šis atotrūkis smarkiai mažėja. Vyresnioji vartotojų grupė vis dar išlieka ta visuomenės dalimi, kuriai sunkiausiai sekasi adaptuotis skaitmenizacijos laikotarpyje.

Lietuva, pagal Europos Komisijos paskelbtus duomenis, jau antrus metus iš eilės užima 14-ą vietą tarp 27 ES valstybių skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse. Skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje užimame net 10-ą vietą. Šie rodikliai leidžia teigti, kad visų amžiaus grupių atstovai bus vis aktyvesni skaitmeninėje erdvėje.


Juvelyrė įsiskverbė į gintare sustingusią praeitį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-11-29

Parodą Kretingoje pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė.

Kretingos muziejaus archeologijos ekspozicijoje atidaryta iš Lietuvos nacionalinio muziejaus atkeliavusi paroda „Laikmečių pokalbis“, kurioje itin savitai susieta archeologija ir menas. Vitrinose greta išlikusių akmens amžiaus gintaro dirbinių, aptiktų Šventosios neolito radimvietėse, eksponuojami šiandienos kūriniai, kurių autorė – metalo plastikos meistrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė.

Nuskambėjo Mikelio Balčiaus vardas

Eksponuojamus darbus menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė kūrė pastaruosius trejus metus, dažnai lankydamasi Nacionalinio muziejaus fonduose ir studijuodama čia saugomus eksponatus – archajiškus mūsų protėvių gintaro dirbinius, apdorotus prieš 5–6 tūkst., o kaulo – netgi prieš 8 tūkst. metų.

Į Kretingą atgabentą parodą, kuri veiks visą gruodį, vaizdingai pristatė jos kuratorė Nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė. Jos žodžiais, gintarui, kaip ypatingai gamtinei medžiagai, mūsų protėviai teikė didelę reikšmę nuo seniausių laikų. Gintaras tarnavo religiniams, buitiniams tikslams, jį mainydavo ir iš svetimšalių pirkdavo tai, ko reikėjo.

Neįmantrių formų papuošalus galėjo pasigaminti daugelis bendruomenės narių. „Gintaras geriausiai išliko Šventosios smėlio sluoksniuose. Archeologinės Šventosios atradėju yra laikomas ir dabar Šventojoje tebegyvenantis Mikelis Balčius – buvęs žvejys, tapęs savamoksliu archeologu. Dar būdamas vaikas, M. Balčius vaikščiodavo po melioracijos griovius, kur aptiko daug radinių, darė jų ir vietovių aprašus, žemėlapius. Visa tai pasitarnavo pasaulinio lygio archeologei Rimutei Rimantienei, kuri Šventosios neolito gyvenvietes tyrinėti ėmėsi nuo 1966-ųjų ir tyrė 40 metų“, – kalbėjo D. Ostrauskienė.


Ant bažnyčios fasado – unikali freska

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-11-22

Atidengta freska stebino savo grožiu, o jos kūrėjams, idėją palaikiusiems broliams ir vyskupui Algirdui Jurevičiui dėkojo Šventojo Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas Benediktas Jurčys (pirmas iš kairės).

Praėjusį sekmadienį, švenčiant Kristaus Karaliaus iškilmę, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pašventino ant Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado sumontuotą 95 kv. m dydžio bizantiško stiliaus, iš smaltos pagamintą mozaikinę freską. Broliai pranciškonai džiaugėsi, kad išskirtinio grožio mozaika yra didžiausia Rytų Europoje, sukurta šia senovine technika ant pastato fasado, ir, ją sumontavus, užbaigta 10 metų trukusi šios bažnyčios statyba.

Kūrė archaiškos mokyklos meistrai

Spalvinga, iš ikonos atkartota, iš daugybės tūkstančių smulkių detalių sulipdyta mozaika „Švč. Mergelė Marija – visų šventųjų ir ligonių globėja“ centre vaizduoja Dievo Motiną, laikančią ant kelių Jėzų – Pasaulio Išganytoją. Iš šonų pavaizduotos šventojo Pranciškaus gyvenimo scenos – Pranciškus slaugo ligonius, Pranciškus rojaus sode, Pranciškus sodininkas.

„Todėl ir mes, Pranciškaus pasekėjai, puoselėjame sodus – Vilties mieste užsodinome rožių, levandų sodus, įrengėme sensorinį sodą. Mes sodiname ir gėrį, taiką, viltį. Ši freska – tarsi vargšų Biblija“, – prieš šventinant mozaiką, kalbėjo Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas brolis Benediktas Jurčys.

Kuriant šią freską, akcentavo jis, dalyvavo didelė komanda žmonių: pranciškonai buvo idėjos autoriai, klaipėdietė menininkė Angelina Banytė, anksčiau ištapiusi bažnyčios vidų, tokiu pačiu stiliumi ėmėsi kurti ir mozaikos ikonografinį eskizą. Mozaika iš mažyčių gabalėlių buvo pagaminta ir surinkta Italijoje, Ravenos bizantiškojoje mokykloje – prie jos dirbo daugiau kaip 100 meistrų. O ši mokykla, pasak B. Jurčio, gyvuoja jau 1,5 tūkst. metų, todėl, pajuokavo, ir garantijų darbams duoti nebereikia. Klaipėdoje ant fasado mozaiką atskiromis dalimis sumontavo ir darbus užbaigė Arvydo Bumblio vadovaujama įmonė „Vakarų pakrantės aidas“.

Įgyvendinti Klaipėdos brolių pranciškonų svajonę, tarsi siekiančią unikaliai ir savitai atkartoti Asyžiaus bažnyčią Italijoje, padėjo šios bažnyčios fundatoriai – klaipėdiečių verslininkų Zitos ir Martino bei jų dukters Ingos Gusiatinų šeima.


Aukštos kokybės produkcijos gamyba – nenutrūkstamas procesas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-11-15
Vilija Baltuonienė pasidžiaugė, kad vartotojai kalakutieną giria už kokybę.

Beveik tris dešimtis metų Kalniškiuose Kretingos rajone plėtojamas kalakutų ūkis gerą vardą per tą laiką tarp kalakutienos vartotojų pelnė dėl kelių priežasčių. „Siekiame produkcijos kokybės, laikomės tvarios gamybos principų ir mums priimtina strategija „nuo lauko iki stalo“, kai vartotojui šviežia produkcija tiekiama tiesiogiai“, – teigė šeimos ūkį 1995-aisiais įkūrę Vilija ir Vladas Baltuoniai.

Per tą laiką kalakutų ūkio šeimininkai ne tik sukūrė tvarios gamybos ciklą, bet ir išplėtojo prekybos tinklą turgavietėse ir tose parduotuvėse, kurios pirmenybę teikia būtent kokybiškai ir sveikai produkcijai. V. ir V. Baltuoniai turi savo firminę parduotuvę Kretingoje, šalia plento Šiauliai–Palanga, šviežios kalakutienos – įvairių skerdenos dalių nuo kauliuko iki puikios šviežios krūtinėlės – galima įsigyti pirkėjų pamėgtose prekybos vietose, dažniausiai – turgeliuose, Gargžduose, Mažeikiuose, Plungėje, Telšiuose, Palangoje, šviežia kalakutiena pasiekia ir didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos vartotojus. „Ne per seniausiai dalyvavome Klaipėdos regiono savivaldybes vienijančio asociacijos „Klaipėdos regionas“ suorganizuotame renginyje, kur buvo diskutuojama apie tai, kad būtų galima sukurti tvarią maisto grandinę, leidžiančią kuo daugiau vietinių ūkių produkcijos ar vietos įmonių pagaminto maisto tiekti mokymo įstaigoms. Mums tokia maisto tiekimo darželiams ir mokykloms schema būtų labai patraukli, bandysime šią idėją išplėtoti, kad įtvirtintume pagrindinį mūsų siekį – ne tik gaminti kokybišką produkciją, bet ir kad ugdymo įstaigų auklėtiniai valgytų kokybišką maistą“, – kalbėjo specializuoto ūkio šeimininkas V. Baltuonis, akcentuodamas, kad auginti kalakutus pradėję tuomet, kai Lietuvoje tokių ūkių dar nė nebuvo.

Šiuo metų laiku – lapkričio pabaigoje, gruodžio pradžioje – V. ir V. Baltuonių kalakutų ūkyje tradiciškai daug darbo: mat pamažu įmonės, organizacijos rūpinasi, kuo savo darbuotojus nudžiuginti Kalėdų proga, ir dažniausiai tas džiugesys susijęs su tradicija padovanoti po kalakutą. Žinant, kaip kyla maisto produktų kainos, tokia dovana – svarus indėlis į šeimos biudžetą, o ir šeimininkėms nereikia sukti daug galvos, ką patiekti šventiniam stalui: kalakutiena – universalus produktas, iš kurio galima pagaminti pačių įvairiausių valgių.


Vaikai labiausiai mėgsta žaisti tanko liekanose.

Aštuonmečio berniuko akys liudijo, kad esu įtartinas, o gal net kažkuo susijęs su jų kaimą nusiaubusiais okupantais, ir vaiko pistoletas pirmas kelias pažinties minutes buvo ne kartą taikomas į mane.

Netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalistas, atvykęs aprašyti apie Mala Rohan kaime vykusias kovas. Šie vaikai tapo geriausiais mano gidais, nes jie žinojo ne tik, kur guli rusų tankų liekanos ir prie kokių apkasų buvo aršiausios kovos, bet ir parodė laukus ir pievas, į kurias negalima kelti kojos, nes jos dar neišminuotos.

Kai, siekdamas susibičiuliauti, vaikams pasakiau, kad esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Maksimas atsakė, jog futbolas neįdomu – jie dabar ištisas dienas leidžia savo įrengtame patikrinimo poste.

Vaikai, pasirodo, nuo pagrindinės gatvės atsišakojusiame siaurame keliuke buvo įrengę užkardą – prie tvoros pririšę ilgą pagalį ir kuoliuką. Pamatę ateinančius draugus ar suaugusius kaimynus, berniukai keliuką užtverdavo ir prašydavo parodyti „dokumentus“, klausdavo, ko ir kur einama, prašydavo saldainių. „Man visi draugai pavydi karinės liemenės ir pistoleto, visi prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tai turiu ir todėl aš esu „blokposto“ vadas“, – pareiškė Maksimas. Tai girdėdami šešerių metų Andrejus ir septynmetis Miša pareiškė, kad taupo pinigus liemenei pirkti, o devynmetis Olegas išrėžė, kad tėtis žadėjo jam parūpinti tikrą kareivišką liemenę.

Paklausus, ar tikrai jų kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusius kelis rusiškus tankus, vaikai vienbalsiai patvirtino ir pasisiūlė parodyti, kur jie yra. „Reikėjo atvažiuoti vasarą, tada būtumėte pamatęs ne tik tankus, bet kitas mašinas, patrankas, net apdegusį malūnsparnį“, – pasakė Maksimas. Vaikai vienas per kitą ėmė pasakoti, kad kaime yra dvi kalvos, ir Rusijos kariai buvo ant abiejų įsikūrę, o ukrainiečiai puldami jų techniką sunaikino. Ant vieno kalno esą stovėjo sena kolūkio ferma, tai ši sudegė kartu su fermoje paslėptais tankais ir mašinomis, o šių liekanas išsivežė su kranu atvykę metalo supirkėjai. Pastarieji išsivežė ir ant kitos kalvos susprogdintus tankus, nors kelių liekanos vis dar tebestovi.

„Matote tas saulutes ant asfalto. Tai ne mes pripaišėme – įbrėžimus paliko bombos, tos, kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai pasidarė gilios duobės, bet mama sakė, kad mažos irgi labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar užmušti“, – paaiškino Olegas.


Aleksejaus Šapovalo sode tebestovi sudegusio rusų tanko liekanos.

„Aš buvau susitaikęs su mintimi, kad gyvas neliksiu. Galvojau, kad mane nušaus sodybą užėmę okupantai arba žūsiu nuo ukrainiečių karių paleistos bombos“, – pasakojo 68 metų Mala Rohan kaimelio gyventojas Aleksejus Šapovalas.

Šis pensininkas buvo vienas iš dviejų žmonių, kuriems okupantų vadas leido pasilikti, nes visiems kitiems žmonėms, gyvenusiems Stadiono gatvės namuose, buvo įsakyta skubiai išsinešdinti. Ši nedidelė gatvė su joje esančiais 14 namų yra Mala Rohan kaimelio pakraštyje ant kalvos, todėl okupantų vadai nusprendė, kad iš čia bus geriausia matyti apylinkes ir ukrainiečių karių judėjimą. „Išgirdęs riaumojančius tankus išėjau pasiremdamas lazdele į gatvę ir prisistačiau atvykėlių vadui, pasisakiau, kad esu sovietinės armijos atsargos leitenantas, baigęs karo akademiją, iš tarnybos kariuomenėje po dvylikos metų privalėjęs pasitraukti dėl ligos“, – pasakojo vyras.

Atvykėlių vadas išklausęs jo įsakė pasilikti, o visiems kitiems šeimos nariams skubiai išsinešdinti, nes čia vyks kovos ir bus pavojinga, o name apsigyvens Rusijos kariai. Okupantų vadas vienam pavaldiniui vis dėlto nurodė peržiūrėti įrašus A. Šapovalo telefone, tačiau karys, pamatęs, kad telefonas – ne išmanusis, paliko pensininką ramybėje.

A. Šapovalą netrukus pašiurpino okupantų atsikraustymas – šie įvažiavo tanku, nugriovė tvorą ir vartus, pervažiavo kieme stovėjusį anūko automobilį, nubrozdino mūrinę namo ir arklidės sienas. Dar labiau pensininką išgąsdino kitoje namo pusėje, pusseserės sode, pastatyta dyzelinio kuro cisterna. „Pagalvojau, jei ukrainiečių bomba pataikys į cisterną, tai supleškės tiek giminaitės, tiek mano namai, ir, pavaišinęs kareivius degtine, prikalbinau cisterną perkelti kiek tolėliau į sodo gilumą“, – pasakojo A. Šapovalas.

Vyras vaišingai pasistengė priimti ir du jo name apgyvendintus rusų kareivius. Šie iš pradžių buvo labai nepatiklūs, bijojo, kad namo viduje gali būti pasala, ir, įrėmę šautuvus į A. Šapovalo dukros nugarą, liepė merginai pirmai eiti į namą ir aprodyti jį. „Esu kilęs iš karingų kazokų giminės, todėl kraujas užvirė ir sakau rusų kariams – negąsdinkit dukros, aš pats eisiu priekyje ir viską jums aprodysiu. Būkit atsargūs su ginklais, nes name maži vaikai“, – pasakojo pensininkas. Apžiūrėję sodyboje esančius du gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, kariai nurodė aštuoniems šeimos nariams pasiimti reikalingiausius daiktus ir išeiti.


Prie vargonų – kone pusšimtį metų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-11-08
Vargonininku Darbėnų bažnyčioje Vaclovas Mikuta dirbo net prie 7 klebonų.

Kretingoje gyvenančio 75-erių Vaclovo Mikutos rankoms kone pusšimtį metų – pusantrų Salantų ir 47-erius Darbėnų Šv. Petro ir Povilo bažnyčiose – paklūsta galingas ir didingas instrumentas – vargonai. Tiesa, kol autentiškasis instrumentas laukia restauravimo pabaigos, muzikui tenka sėsti prie šiuolaikinių elektrinių vargonų. V. Mikuta taip pat – bažnytinių kūrinių kūrėjas, parašęs per 350 giesmių, 30 mišių lotynų ir lietuvių kalbomis.

Į muziką gilinosi iš klausos

Vargonai V. Mikutą traukė nuo vaikystės: „Mano močiutė Agnieška Mikutienė vesdavosi nuo mažens į bažnyčią, bet mano akys vis krypdavo ne į altorių, o – į viršų, ten, kur gaudė vargonai. Būdamas 10-ties išprašiau, kad leistų giedoti bažnyčios chore. Tuometinis Salantų klebonas Pranciškus Šatkus ir būsimasis Telšių vyskupas Antanas Vaičius nesyk sakydavo: iš jo bus arba kunigas, arba vargonininkas. Ir išpranašavo“, – smagiai prisiminė pašnekovas.

Mokykloje per pertraukas Vaclovas bėgdavo pasiklausyti per radijo tašką transliuojant profesoriaus Leopoldo Digrio vargonais atliekamų kūrinių. Natas pažinti išmokė muzikos mokytojas Alfonsas Girskis. Savamokslis V. Mikuta į muzikos pasaulį labiau gilinosi iš klausos. Jaunystėje dainavo Salantų kultūros centro chore, kuriam vadovavo garsus šio krašto muzikas Petras Pučkorius.

„Salantų bažnyčiai prireikė vargonininko, klebonas pakvietė ir sako – eik groti. Iš senosios Gargždelės kapinių koplyčios parvežė fisharmoniją, šios klavišai išbyrėję, tik metalo plokštelės stirksojo. Sėdau, pabandžiau, kažkas pavyko. Pasilikau, bet netrukus perėjau vargonininkauti į Darbėnų bažnyčią. Dirbau elektros tinkluose, o vakarais ir savaitgaliais važinėdavau vargonauti ir vadovauti bažnyčios chorui. Ir taip jau 48-erius metus“, – kalbėjo V. Mikuta.


Kretingos pranciškonų vienuolyno kiemo saulės laikrodis

Agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis informavo, kad Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą papildė naujas įrašas apie seniausią saulės laikrodį, kuris įrengtas apie 1610 m. LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu, kai buvo pastatytas Kretingos pranciškonų vienuolynas. Ilgą laiką vienuolyno sode buvęs 152 cm aukščio stulpo pavidalo, neapdorotas, tamsiai pilkos spalvos, trikampio pavidalo suapvalintais kampais lauko riedulys su smaile, vadinama saulės laikrodžių gnomonu, rodė vietos laiką. Laiką rodęs šešėlis buvo pakankamai ryškus, nes laikrodžio akmens viršutinės dalies paviršius yra juodas, lygus ir buvo labai gerai nugludintas. Be to, jame švinu buvo prilydyta 21×21 cm dydžio padalų skalė.

1958 m. pavasarį Kretingos vidurinės mokyklos kraštotyros būrelio vadovas, braižybos mokytojas S. Bladžius saulės laikrodį perkėlė į buvusio pranciškonų vienuolyno sode įrengtą mokyklos meteorologijos kampelį, o akmens viršūnę nudažė baltais aliejiniais dažais. Tuo metu ant akmens kurį laiką dar buvo strypas su padalų skale.

1977–1992 m. vienuolyno patalpose veikė Kretingos muziejus, bibliotekos knygų saugykla, Kultūros skyrius, muzikos mokykla. Bažnyčia broliams pranciškonams buvo sugrąžinta 1989 m. lapkričio 19 d., o 1990–1991 m. – ir visas vienuolynas. Apie 2000 m. laikrodis buvo pastatytas vienuolyno kiemelio viduryje, buvusio fontano duobės vietoje. Todėl dabar iš atkurto laikrodžio virš žemės paviršiaus kyšo tik apie 79 cm aukščio saulės laikrodžio dalis.

„Vakarų Lietuvos“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas