|
|
|
Senosios Armėnijos paieškos blizgučių kultūroje
„Gal nori su manim į Armėniją?“ – tokios žinutės iš draugės sulaukusi 23 metų kretingiškė Inga Butrimaitė ilgai nesvarstė. Vilniaus universitete kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas pabaigusi mergina beveik metus gyvena Armėnijoje, kur vykdo savanorių programą. Per šį laiką ji spėjo pažinti čionykščių gyvenimo būdą ir susižavėti šalies nuostabia, kiek atšiauria gamta, senoviškais kaimais ir apleistais vienuolynais.
- Kaip pasiryžai dalyvauti savanorių programoje ir važiuoti į Armėniją? - Apie programą EVS (European Voluntary Service) buvau girdėjusi jau anksčiau, tačiau pati nieko nedariau, kad į ją patekčiau. Pernai pavasarį bendramokslė, su kuria artimai bendraujame, parašė projektą – abi džiaugėmės sužinojusios, kad šį projektą patvirtino ir ją pakvietė. Ir štai dieną, kai baigiau rašyti baigiamąjį bakalauro darbą, gavau jos žinutę: „Gal nori su manim į Armėniją? Reiktų apsispręst per tris dienas“. Studijos buvo kaip ir baigtos ir, su niekuo nepasitarusi, jau kitą dieną sutikau. - Koks šios savanorių programos tikslas? - Mano organizacija Armėnijoje – CSI (Civil Society Institute), skirta kovai už žmogaus teises ir taikai kurti. Iš tiesų savanoriai Kaukaze, o taip pat ir daugelyje Pietų šalių turi patys susirasti veiklos. Dažniausiai tai, kas parašyta projekte ir veiklos sutartyje, tik ten ir lieka. Apie tai žinojau, todėl važiavau atvira idėjoms. Girdėjau, kad Lietuvoje būna atvirkščiai – organizacijoms tenka priminti, kad savanoris – tai ne darbuotojas. Armėnijoje savanorių esama nemažai – jie dirba ekologijos sferoje, vaikų namuose, Raudonojo kryžiaus organizacijoje. Daugiausia čia – lietuvių, prancūzų, vokiečių, yra ir italų, lenkų bei dar pavienių jaunuolių iš kitų šalių. - Kokią Armėniją įsivaizdavai, o kokią ją radai atvykusi? - Įsivaizdavau religingą, dar truputį sovietišką šalį, kurioje gyvuoja tokios tradicijos, kaip audimas namie ir duonos kepimas, o stalai nukraunami burnoje tirpstančiais vaisiais... Šiandieninė Armėnija – tik gabalėlis buvusiosios, ir tas gabalėlis iš tiesų buvo šalies periferija. Man atrodo, armėnai labiau išmano savo istoriją negu lietuviai. Pasakodami apie savo šalį jie mini armėnų genocidą XX a. pr., kai dabartinėje rytinėje Turkijoje buvo išžudyta apie 1,5 mln. taikių armėnų. Dėl šio genocido daugelis bėgo į kitas šalis – jose dabar armėnų diaspora siekia 6 milijonus, o pačioje Armėnijoje gyvena tik 3 milijonai. - Kokį įspūdį paliko Armėnijos sostinė Jerevanas? - Kai rugsėjo pabaigoje atvažiavau, čia buvo dar vasariškai šilta. Pamenu, nebuvo kuo kvėpuoti – toks užterštas šis miestas, tiesiog dūstantis nuo išmetamųjų dujų. Jerevanas – senas miestas, savo istoriją skaičiuoja nuo 782 metų, tačiau iki jo Armėnijoje būta dar daugiau negu dešimt sostinių. Dauguma pastatų pastatyti sovietmečiu, mieste pasigendu bažnyčių. Jas būtų galima ant pirštų suskaičiuoti, ir tos pačios – nepastebimos. Pavyzdžiui, viena koplytėlė daug metų buvo užstota aukštų sovietinių gyvenamųjų namų, ir tik visai neseniai, nugriovus aplinkinius pastatus, ji atsiskleidė visu grožiu. Visuomeniniai pastatai, viešosios erdvės Jerevane labai monumentalūs, iš šalto sovietinio bloko... Vieną dieną užklydau į atokiau esančius gyvenamuosius kvartalus. Vynuogienojais apaugusios akmeninės tvoros, už kurių kepami šašlykai, senomis tvoromis, vielomis, skardomis suformuoti atitvarai ir kiemų erdvės, spalvingi vartai – tądien Jerevanas pirmą kartą man pasirodė gražus. Gaila, kad senasis Jerevanas su mediniais gyvenamųjų namų portikais, tikrais kultūrinio paveldo perlais, prarastas. Prieš keletą metų išgriautas ištisas senųjų medinių pastatų kvartalas pačiame miesto centre. Šiandien jo vietoje kyla gigantiškas prospektas – blokinių pastatų pirmuose aukštuose įsikurs drabužių ir avalynės garsiausių tinklų parduotuvės. - Kas labiausiai šokiravo? - Armėnijoje visur pilna šiukšlių, vietomis Jerevane krūvomis pūpso. Armėnai šiukšles meta negalvodami, kur papuola, apie jų rūšiavimą nė kalbos nėra. Parduotuvėse, išskyrus prekybos centrus, kur prekės – gerokai brangesnės, nesilaikoma net elementarios higienos, pavyzdžiui, pardavėjai ramiausiai sau rūko stovėdami už prekystalio, ir aptarnauti gali vienoj rankoj laikydami cigaretę. - Kuo labiausiai skiriasi armėnų ir lietuvių mentalitetas? - Armėnai svetingi, greit pažada, bet ilgai neištesi. Jiems patinka pompastika, demonstratyvumas, jie mėgsta būti giriami. Kartais sureikšmina paprastus dalykus. Svetimšaliai čia lengvai pastebimi ir atskiriami kaip „kiti“. Armėnijoje merginos iki vedybų turi būti skaisčios, tai patikrinti - anytos pareiga. Gatvėje beveik nematyti porų, susikibusių už rankų, apie bendrą gyvenimą iki vedybų negali būti nė kalbos. Tačiau merginos stengiasi pabrėžti savo moteriškumą, gana ekstravagantiškai rengiasi, ryškiai dažosi, avi aukštakulnius. Mes liekam nesuprastos, kodėl kitaip rengiamės, nesidažome. Sutemus kukliai atrodančios užsienietės gatvėje iš pravažiuojančio automobilio gali išgirsti „Kiek kainuoja?“. Kai keliavome su anglu ir švedu, kurie vilkėjo bridžus ir aptįsusius marškinius, iš jų atvirai juokėsi ir pirštais badė būriai „pasitempusių“ armėnų juodomis kostiuminėmis kelnėmis ir ilganosiais juodais batais. Alternatyvaus stiliaus jaunimo beveik nėra. Vienas savanoris iš Anglijos pasakojo už savo ilgus plaukus sulaukęs akmenų krušos. Dėmesys išvaizdai, išoriniams dalykams, lengvo popso ir blizgučių kultūrai atrodo paviršutiniškas, o juk armėnų kultūra daug gilesnė: užtenka paminėti nacionalinį instrumentą duduk, kino režisierių Sergėjų Paradžianovą ar dailininkus Gorkį, Sarianą. Tačiau nereiktų pamiršti, jog sienos su Turkija ir Azerbaidžanu – uždarytos, ir vienintelis kelias į Vakarus veda per Gruziją, o vakariečiai čia – vis dar reti svečiai. Kalbant apie šeimą, Armėnijoje moters vieta – po vyro. Ji prižiūri vaikus, namus, vyrui suplauti indus – gėda. Šiltomis dienomis gatvės pilnos vyrų, žaidžiančių stalo žaidimus iki vėlyvo vakaro. Tai jiems – rimtas užsiėmimas. Net per Mišias Komunijos pirma eina vyrai, o moterys, sustojusios prie vartų, juos praleidžia be eilės. - Ar armėnams tenka aiškinti, iš kokios tu šalies? - Daugelis armėnų yra buvę Lietuvoje ir žino tiek Vilnių, tiek Klaipėdą, Palangą – sovietmečiu važiuoti atostogų į „Pribaltiką“ buvo prestižas. Manęs, lietuvės, „tikra“ užsieniete nelaiko. Po Sovietų sąjungos mūsų šalių istorijos skiriasi: Armėnija išgyveno karą su Azerbaidžanu, net sostinėje Jerevane ne vienerius metus nebuvo elektros, dujų, karšto vandens, o 1998 metais šalį sukrėtė žemės drebėjimas. Ir dabar Armėnijoje dar daug skurdo. Galima pastebėti armėnų bendruomeniškumą: mažučiuose maršrutiniuose taksi stovėti tenka susilenkus, visi stengiasi kaip įmanoma talpiau susėsti, po tris ant dviejų sėdynių, ant kelių, paima vieni kitų rankines ir kitus nešulius. - Armėnijoje daug keliavai. Kas paliko didžiausią įspūdį? - Kelionė į apleistą Tatevo vienuolyną, esantį laukinės gamtos prieglobstyje, ir Kalnų Karabachą. Tatevo vienuolyne esančią akmeninę bažnyčią, kurią galima pasiekti tik perbridus upę, juosia ištuštėjusių mažučių celių ratas. Norėčiau aplankyti šiaurės Armėnijoje esančius katalikiškus kaimus, kopti į Aragatso kalną, pabūti kaimuose, kuriuose dar visai neseniai žmonės gyveno uolose. Vieną tokį pravažiavom pakeliui į Karabachą – prie vienų namų matėme iškeltą išskleistais sparnais pelėdą, kaip apsaugą nuo piktųjų dvasių. Maloniai nustebino Jerevano karališkoje bendruomenėje pažintis su teresėlėmis - pasirodo, kelios jų yra gyvenusios Lietuvoje, o viena sesutė indė, nepatikėsit, trejus metus gyveno Kretingoje! - Kuo tau Armėnija įdomi kaip kultūrologei? - Armėnija – pirma krikščionybę priėmusi valstybė, tai įvyko 301 metais. Tais pačiais metais pastatytas Ečmiadzin vienuolynas, šiandien religinis Armėnijos centras, kuriame gyvena armėnų apaštališkosios bažnyčios galva – katolikos. Įdomi religijos istorija šioje šalyje: III a. pab. krikščionybę ėmė skelbti Grigorijus Švietėjas, tačiau jį valdovas Trdat III 13 metų įkalino oloje po žeme netoliese Ararato. Sunkiai susirgęs valdovas sapne buvo įspėtas šventąjį paleisti. Kai jis tai ir padarė, priėmė krikščionybę, išsyk pasveiko. Tačiau man susidarė įspūdis, kad šiandien Armėnijoje dvasingumu domisi nedažnas, labiau dairomasi į Rytus, Indiją. Gruzija pasirodė religingesnė: beveik kiekvienuose namuose esti namų altorėlis, o jaunuoliai, net sakydami garsiuosius nesibaigiančius tostus, kalba apie Dievą.
|
|
