Rimantas Skiparius

Kaune įvykęs Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos narių susirinkimas, kuriame išrinkta nauja pirmininkė Eglė Markevičiūtė, Kvecių ūkininkui Rimantui Skipariui tapo stimulu pakalbėti ir apie galimą šeimos ūkių atgimimą, ir galbūt vėl „pažadinti“ skaudamą kooperacijos temą.

Lietuviai sau nuo amžių gamino

Šie rinkimai, iš kurių daug tikimasi, įvyko tais pačiais metais, kaip ir Seimo rinkimai. Apie smulkių ūkių perspektyvas R. Skipariui yra tekę kalbėtis ir su tuomet dar kandidatais į Parlamentą Violeta Turauskaite Kretingoje bei Remigijumi Žemaitaičiu Palangoje.

„Mačiau, kad jie apie kaimą galvoja, žada padėti. O kada ta proga, jeigu ne dabar, esant valdžioje?“ – svarstė jis.

Anot Rimanto, daugiau kaip 30 metų reikalai iš vietos nejuda, kaimai tuštėja. O kodėl turėtų būti kitaip, jeigu ten nėra absoliučiai nieko – nei pramonės, nei perdirbimo kooperatyvo? Daugelio ūkininkų vaikai išvažiavę. Jeigu tėvai ir prašytų grįžti, – ką kaime veiks?

Ant lietuvio stalo daugiausia dabar atvežtinė produkcija – dažnai pigesnė, bet neaišku, kiek išlaikyta, kiek chemikalų pripurkšta ir konservantų pridėta. Kveciškį ūkininką pribloškė viešoje erdvėje oficialiai paskelbta informacija apie tai, kad Lietuvoje iš gyventojų surinktos 36 tonos vaistų su pasibaigusiu galiojimo terminu.

„Išsigandau – kam mums tiek vaistų? Blogai skrandis virškina – geriam, negalim užmigti, negalim be papildų sportuoti – vėl geriam. Tai gal geriau žiūrėkim, ką valgom, jeigu organizmas nebegali susitvarkyti natūraliai?“ – kalbėjo R. Skiparius.

Jo nuomone, jeigu šeima užsiaugina daugiau daržovių, uogų, tai gal verta pagalvoti, ir kaip derlių perdirbti, produktą gaminti. Vaikai nuo mažens matytų žemę mylinčius darbščius tėvus, užaugę patys tuo pavyzdžiu pasektų. Bet ūkininkas apgailestavo, kad dabar jau retai kur kaime rasi laikant kiaules, net paukščius, vylėsi, kad bent mokyklos kaip į ekskursijas moksleivius veš, rodys, jeigu tokių ūkių rajone dar liko. O juk užsiauginti, turėti pasigaminus savo maisto, ką nuo amžių darė lietuviai, – ir gyvybiškai būtina.

„Kur garantija, kad neprognozuojamas agresorius Putinas bombos nenumes, pagrindinių kelių nesuardys ir į „šėryklas“, kitaip tariant, lentynas prekybcentriuose niekas produktų iš svetur nepadės?“ – svarstė pašnekovas.

Valdžią kviesis į kaimą

Rimantas apgailestavo, kad įvairius europinius ir ne tik projektus rašančios bei laiminčios kaimo bendruomenės daugiau suinteresuotos, kur kokį bokštą pastatyti ar panašiai, tačiau apie galimybes kaime perdirbti derlių, gaminti maistą arba kad ir parduoti, – nė kalbos.

„Jeigu žmonės prie namų kas bulvių, kas burokėlių pasiaugina, kas iš ryto turi surinkęs šviežių naminių kiaušinių, ir mato, kad visko šeima nesuvalgys, kodėl prieigose nepasistatyti spintos su keliomis lentynomis – štai tau ir parduotuvė! Padėk, ko turi per daug, – ateis kaimynas, o gal ir keliu pravažiuojantieji sustos, nusipirks, gal žinodami įpras kaskart čia atvažiuoti?“ – svarstė kveciškis.

Tuo pačiu jis kėlė ir ekologijos problemą. Esą parduotuvėje pieną perkame pakuotėse, kurias paskui išmetame į konteinerius, o skundžiamės, kad sąvartynai pilni atliekų. „Kai ūkininkas šviežio naminio pieno tau įpila į stiklainį, – išgėrei, indą išplovei ir kitą dieną vėl atsineši tą patį – gamta šimtąkart mažiau teršiama“, – neabejojo R. Skiparius. Su Kretingos centre esančio turgelio vadove Juzefa Gindviliene jam pavykus sutarti, antrus metus cisternoje atsivežtu pienu po 70 ct už litrą čia sėkmingai prekiauja du jauni ūkininkai iš už 70 km esančios Šilalės.

Pašnekovo įsitikinimu, dirbantis, lietuvišką derlių auginantis kaimo žmogus privalo būti valdžios pastebėtas, įvertintas ir turi sulaukti pagalbos. Po poros savaičių Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga žada išsirinkti naują tarybą. Aktyvumo nestokojantis R. Skiparius tikisi ir vėl būti išrinktas.

„Kviesiu, tikrai prašysiu, kad Seimo nariai, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika važiuotų į rajonus, kaimo problemas matytų savo akimis, o ne apie jas sužinotų tik iš pokalbių telefonu“, – sakė jis.

• Rašyti komentarą (25)