|
|
|
Joninių vainikas – ir misionieriui Hermanui Šulcui
Trumpam į savo tėviškę Kėkštų kaime iš misijų tolimojoje Ruandoje, nedidelėje Afrikos šalyje, sugrįžęs kunigas misionierius Hermanas Šulcas savo draugams, giminėms bei pažįstamiems surengė Joninių šventę. Mat, antrasis misionieriaus vardas yra Jonas. „Pajūrio naujienų“ skaitytojai už pasiaukojantį darbą su Afrikos našlaičiais kunigą selezietį H.Šulcą išrinko 2007-ųjų Metų žmogumi.
Į Lietuvą kunigas atsivežė ir septynis ruandiečius, paties Ruandoje įkurtos Jaunimo sodybos auklėtinius. Buvę našlaičiai sodyboje užaugo, išmoko staliaus, virėjos, siuvėjos amatų bei ūkininkauti ir dabar patys viso to mokina kitus sodybos vaikus. Joninių šventę ruandiečiai nuspalvino afrikietiškais būgnų ir dainų garsais bei egzotiškais šokiais, į kuriuos entuziastingai įsijungė ir pats H.Šulcas. Į Lietuvą automobiliu, per tris dienas įveikę 3 tūkst. km, atvyko ir sena H.Šulco bei jo motinos Elzės bičiulė italė Marija su vyru. Ponia Marija nesyk pabuvojo Ruandos Jaunimo sodyboje ir talkino mokant tos šalies vaikus. Ponia Marija svečius vaišino pačios pagaminta lazanija. Ruandiečiai pagal savo receptą ir su atvežtiniais prieskoniais svečiams pagamino mėsos patiekalą. Jie taip pat vaišino ir iš Afrikos atvežtais žemės riešutais. Nuotaikingai nusiteikęs H.Šulcas svečius ragino švęsti ligi pusiaunakčio: ruandiečių šokiuose ir dainose buvo garbinama trumpiausia metų naktis. Po to kunigas, svečiams bei jų namams linkėdamas gėrybių gausos ir Dievo palaimos, paragino juos Kėkštų apylinkėse ieškoti ir surasti paparčio žiedą. Persipynus afrikietiškoms, lietuviškoms, itališkoms bei rusiškoms dainoms, šokiams, juos visus jungė bendra krikščioniška tradicija ir padėka Kūrėjui. Kunigas misionierius į Lietuvą atvyksta kasmet. Šį pavasarį jam teko gydytis prostatos vėžį Italijos klinikose. Kunigas pasidžiaugė, kad liga yra kontroliuojama. „Norėtųsi daugiau laiko skirti Lietuvai, Kėkštų jaunimo sodybai. Dedu nemažai vilčių, kad sodyboje apsigyvens jauna šeima, turinti pedagoginės patirties ir įgūdžių ūkininkauti. Mano vizija tokia: jie globotų savaitgaliais į sodybą atvykstančius vaikus iš socialinės rizikos šeimų ir įkurtų ekologinį ūkį: augintų vaistažoles, paukščius, avis. Jaunimo sodyba Kėkštuose yra išlaikoma už geradarių pinigus. Aš nesu jos šeimininkas. Sodyba tik įkurta atgavus mano senelių žemę. Bet ji turi tarnauti tauriam tikslui - padėti labiausiai stokojantiems vaikams. Kėkštuose tikiuosi sulaukti ir savo gyvenimo saulėlydžio, - atviravo kunigas. – Ruandos jaunimo sodyba, nepaisant labai įtemptos politinės padėties toje šalyje, tvirtėja. Jau yra žmonių, kuriems galėčiau patikėti sodybos reikalus, tačiau dar negaliu jos palikti visam laikui. Beje, Ruandoje – visa mano širdis, pusė praėjusio gyvenimo“. H.Šulcas Ruandoje praleido per 30 gyvenimo metų. Per tuos metus tarpusavio genčių karų nuniokotoje Ruandoje išgyventa daugybė sunkumų, žiaurumų ir išbandymų, nesyk rizikuota gyvybe. Kunigo įkurta Jaunimo sodyba buvo sunaikinta, tačiau jis vėl ėmėsi ją atkurti: rinko iš savanų išbadėjusius vaikus, mokė juos amatų ir gyvenimo įgūdžių.
Šiuo metu Jaunimo sodyboje veikia mokykla, kurią lanko 400 vietinių kaimų vaikų bei 150 našlaičių. Našlaičių gyvenimu bei mokymu rūpinasi pats kunigas. Jis važinėja po įvairias pasaulio šalis – Kanadą, Vokietiją, Italiją, Australiją - ieškodamas rėmėjų sodybai bei našlaičių globai. Keturios geradarių šeimos iš Lietuvos taip pat globoja keletą ruandiečių. Ši parama vyksta nuotoliniu būdu: šeima pasirenka konkretų vaiką ir siunčia pinigus jo mokymui. Į Jonines Kėkštuose atvyko ir Vaidas bei Diana Kupstai iš Prienų. Ši šeima globoja du Ruandos našlaičius. „Didelė laimė, jei gali ne tik imti, bet ir duoti. Dovanojimo džiaugsmas yra didesnis negu ėmimo. Gera žinoti, kad savo auka gali padėti nors vienam vaikui patirti džiaugsmą, suteikti jam galimybę lankyti mokyklą“, - kalbėjo V.ir D.Kupstai. Jaunimo sodyboje Ruandoje gyvena ir dirba 80 auklėtojų. Dauguma jų – buvę sodybos mokiniai, našlaičiai, savo akimis regėję tėvų žūtį. Viena iš jų, kurios vardas išvertus iš vietinės kalbos reiškia „duokime jai laimės“, kunigo vadinama tiesiog Laimute, į Lietuvą atvyksta jau antrąkart. Pirmąsyk su ruandiečiais H.Šulcas į Lietuvą atvyko prieš 15 metų. Dauguma mūsų mieste viešėjusių vaikų vėliau buvo išžudyti, Ruandoje kilus brolžudiškam karui. Laimutės likimas, anot kunigo, – ypatingai skaudus, įrėžęs sielvarto žymę visam gyvenimui. Ji regėjo savo motinos išniekinimą bei jos mirtį. Kilus karui tarp tutsių bei hutų genčų, į bažnyčią, kurioje slėpėsi 1800 žmonių, įsibrovę banditai mačetėmis kapojo žmones. Laimutės motinai, jos vaikų akivaizdoje, buvo nupjautas liežuvis, nukirsta nosis. Banditai žiauriai išžudė ir vyriausios Laimutės sesers Beatričės šeimą: nukirto Beatričei koją, ir jai matant nužudė vyrą bei vaikus. Jų namą uždegė. Kai Raudonojo kryžiaus organizacijos rūpesčiu tanku gabeno kunigą H.Šulcą oro uosto link, ties Beatričės namais jis jautė šleikštų deginamos žmogienos kvapą. O pačią nukraujavusią ir pusgyvę Beatričę kareiviai įmetė į duobę tarp 300 lavonų, kur ji ir mirė. Šiandien Laimutė yra 5 vaikų motina. Ji vadovauja Jaunimo sodybos vaikų namams, kunigo vadinamiems tiesiog „našlaitynu“. Į Joninių proga, kaip sakė kunigas, surengtą savo didelės šeimos šventę buvo pakviesta ir Klaipėdos vaikų globos namų „Rytas“ direktorė Regina Milašienė bei pirmieji buvę Kėkštų jaunimo sodybos globotiniai – Donatas ir Simona. Jaunuoliai džiaugėsi šioje sodyboje mokęsi ir gavę svarių kunigo gyvenimo pamokų, o iš auklėtojų - ir savarankiškumo įgūdžių. Kėkštų sodyba kelioms dešimtims tėvų atstumtų bei sąvartyno vaikų pakeitė jų gimtuosius namus.
|
|
