Savanorių gatvės amžius – kaip žmogaus

Savanorių gatvė – šiaurinės miesto pusės gatvė tarp Žemaitės alėjos ir Maironio gatvės. Joje - maždaug 60 gyvenamųjų namų, yra įstaigų ir parduotuvių, aptarnavimo įmonių, mokykla, darželis, stadionas. Prasidėjusi Vilniaus gatvėje, ties senosiomis kapinėmis, kerta siaurą upelį ir baigiasi Melioratorių gatvėje, ties į dangų šaunančiu Kretingos šilumos tinklų kaminu. Nuo Tuopos rajonu vadinamos Savanorių gatvės atsišakoja Pušyno, Gėlių, Sporto, Stadiono, Miško, Topolių ir Lazdynų gatvės.

Ir garbaus amžiaus būdamas Vaclovas Danevičius kiekvienai akimirkai sugeba suteikti prasmę.

Gatvė - itin permaininga. Pilkus, plikus mūrus jos pradžioje pakeičia aklinai gyvenimus nuo triukšmo atitvėrusios gyvatvorės, už kurių išnyra stadiono erdvė ir Kazachstanu pramintas kvartalas, už jo – rajono Savivaldybė ir „Iki“ prekybos centras, aplink kuriuos spiečiasi infrastruktūros objektai, daugiabučiai, o gatvės gale atsiveria medžių bei krūmokšnių priaugusios lankos, kurias užbaigia dar keletas gyvenamųjų namų.

Keli akcentai - išskirtiniai. Pirmiausia, tai paminklas, ženklinantis vietą, kur kretingiškis Piotras Silkinas 2003 metais pradėjo bėgimą po Europą.

Gatvėje, kaip reta, daug gėlių. Subtilumo bei grožio suteikia reti medžiai ir krūmai bei skulptūrinė medžio kompozicija prie Kretingos urėdijos.

Liūdesio gatvei suteikia viena sudegusi sodyba.

Gatvė atsirado ne visa iš karto, kiekviena nauja atkarpa turi savo charakterį, atspindi tam tikrą laikmetį. Maždaug 1960-aisiais iškilo penki, dar chruščiovkėmis vadinami dvylikabučiai dviaukščiai. Tai - vadinamasis Kazachstanas. Svogūnai, salotos, kitos būtiniausios daržovės čia auginamos beveik prie namo pamatų. Vieni vietiniai aiškino, jog taip daroma dėl pigesnio pragyvenimo, o Alma Jurkuvienė prisiminė, kad 1969 metais, kai ji šiame rajone apsigyveno, čia driekėsi Kretingos pakraštys, ir žmonės „plėšė“ iš duobėtų laukų po gabaliuką žemės bei augino daržoves. Nuo „plėšinių“ galėję ir rajoną Kazachstanu pavadinti.

Dar vienas sovietine egzotika dvelkiantis vardas buvo „suteiktas“ prie sankryžos su Vilniaus gatve stovinčiai parduotuvei, kurią anksčiau vadino Kremline. Vietiniai prisimena, jog šioje vietoje stovėjęs kareivių garnizonas, o vėliau išdygusioje parduotuvėje buvo aptarnaujami nomenklatūros darbuotojai, kurie nešėsi iš čia žirnelius ir kitus deficitus. Ant kampo priešais, kur dabar bibliotekos pastatas, anksčiau stovėjusi rusų mokykla, buvusi medinė, pastatyta iš vieno Lenkimų namo, kurio gyventojai buvo išvežti, medienos.

Be aulinių batų – nė iš vietos

Daugiausia istorinių gatvės įdomybių slypi pradžioje, seniausiose sodybose už aklinų gyvatvorių. Pasak buvusiame Žemės ūkio technikume dėstytoju dirbusioVaclovo Danevičiaus, Savanorių gatvės šaknys siekia maždaug 1938-uosius. Žemė šioje vietoje tada priklausiusi vienuolynui, ir jo vadovas sugalvojęs ją išparduoti. Į 9-tą dešimtį įkopęs V.Danevičius tada buvo maždaug dvidešimties, tačiau gerai prisiminė, jog pirmieji sklypus čia įsigijo bei pirmaisiais Savanorių gatvės gyventojais, be jo tėvų, tapo Zaharka, Dvareckai, Jantauskas, Zubernis ir dar keli žmonės, kurių vardų pašnekovas nebeprisiminė.

Taip pat čia įsikūrė medžio dirbtuvės, kurių savininkas Salys vėliau buvo ištremtas. Ir stadionas jau prieš karą buvęs. Jo teritorijoje, pasak V.Danevičiaus, buvo pastatytas šaulių namas su scena, su kambariais artistams ir balkonais. Jame vykdavo vaidinimai, o stadione - dainų šventės.

Kretingiškis ne tik papasakojo, bet ir parodė planą, kaip tuomet atrodė gatvė. Šiandien, mano jis, iš pirmųjų gyventojų, be jo likęs tik Zacharka. O iš pirmųjų gyvenimo šioje gatvėje metų jam ypač įstrigo purvynė: be aulinių batų, sakė, nepraeidavo, pačioje pradžioje net kelio nebuvę. Tik po karo, kai miesto centre ardė griuvėsius, laužą atvežė į Savanorių gatvę ir kietą gruntą padarė.

V.Danevičius Savanorių gatvės istoriją pasakojo vartydamas tris didžiules knygas, kurias pats sudarė iš nuotraukų, laikraščių iškarpų, skelbimų, įvairių dokumentų, savo paties rašytų prisiminimų. Vienas jų, pavadinimu „Savanorių gatvėje gyvenę garsesni žmonės“, liudija apie Anapilin jau išėjusius nagingą stalių Vyčių, geras rankas turėjusį siuvėją Vencių, siuvusį puikius paltus. Gyvenę ir dar vieni siuvėjai Ubiai, pas kuriuos siūdinosi išrankiausi kretingiškiai, šviesi asmenybė buvęs fizikos mokytojas Petras Petraitis. Jų kaimynystėje gyvenęs ir Petras Navickas, 1923 metų Klaipėdos sukilimo dalyvis, bei kunigas Bronius Burneikis, Kretingos ir Klaipėdos bažnyčių statytojas.

Vienu metu gatvė turėjusi neoficialų pirmininką, pavarde Mockus. Pats taip prisistatydavęs, su galifė kelnėmis ir auliniais batais vaikščiodavęs bei savo noru gatvei visokiuose bendruose reikaluose atstovaudavęs.

V.Danevičius turi savo versiją ir dėl gatvės pavadinimo. „Senosiose kapinėse stovėjo paminklas Kretingoje žuvusiems savanoriams, kurių pagerbti čia ateidavę šauliai, kitos lietuvybę puoselėjusios organizacijos, o vienas iš pirmųjų mūsų gatvės gyventojų Dvareckas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, miręs tremtyje“, - sakė pridūręs, jog Dvareckų sodyboje vėliau gyveno rašytojo Algio Kuklio tėvai.

Trys Savanorių gatvės istorijai pašvęstos knygos – tik dalelė V.Danevičiaus surinktos kraštotyrinės medžiagos. Į originalius, vertingus šviesuolio darbus jau yra atkreipę dėmesį ir muziejai. Paskutiniuoju metu metraštininkas gilinasi į genealogiją, važiavo į Vilniaus archyvus, sakosi atkapstęs jau penkias savo giminės kartas. Giminių, pasirodo, turi visame pasauly, o viena žinia itin nustebinusi. „Mano teta, pasirodo, rengėsi „Titaniku“ plaukti į Ameriką, net bilietą buvo nusipirkusi, tačiau pavėlavo ir išplaukė vėlesniu laivu „Karpatija“, kuris „Titaniką“ gelbėjo“, - papasakojo vyras, pridūręs, jog užmezgė ryšį su Niudžersio valstijoje gyvenančiais savo tetos vaikais.

Gražių darbų gatvė

„Sovietiniais laikais Savanorių gatvė buvo gražiausia visoje Kretingoje, priminė liepų ir kaštonų alėją, - kalbėjo gatvėje sutikta moteris ir pridūrė. - Išgražėjo ji staiga, kai atsirado asfaltas ir dingo purvas“. Kitos vietinės, gatvės patriote pasivadinusios gyventojos nuomone, ir šiandien kai kurios gatvės dalys ar sodybos į gražiausių vardą pretenduotų. Dar vienas pašnekesiuose su žmonėmis iškilęs gatvės bruožas – gręžimasis į šviesą, pastangos visur ieškoti gėrio.

Tai nereiškia, jog čia gyvenama be rūpesčių. Gatvės gyventojams norėtųsi, kad sugrąžintų uždraustą turgelį, kyla klausimų dėl supleškėjusiosios sodybos. Pasak vieno žmogaus, gyveno tame name buvę ūkininkai, iš Kartenos apylinkės atsikėlę. Paseno ir numirė. Likusi netekėjusi dukra. Kaimynai vis matydavę ją su rankinuku po pažastimi einančią. Paskui jos niekas nebematęs, o tuščias namas parūpęs benamiams. Pasakojo, jog pradėjo nešti plytą po plytos, kol ne taip seniai gaisras kilęs.

Neramina intensyvėjantis eismas. „Neramu gal kad anksčiau kaip kaime gyvenome, dabar laksto greitį mėgstantis jaunimas, ypač baugina savo garsu motociklai, ir nedidelių avarijų nutinka“, - aiškino A.Jurkuvienė, tuoj pat džiaugdamasi išnykusiomis „lermomis“, kurių anksčiau kildavo ypač prie stadiono.

Gyrė „savanoriškius“ ir ketverius metus gatvę valanti Nijolė Stirblienė. Gyrė ir dėkojo už tai, kad būdami tvarkingi daug kur jai darbo sumažina, kad atsirado ją užjaučiančių moterų. Silva, Alma ir Genutė pakviečia atokvėpio, kavos ar arbatos išverda.

Dar neseniai gyventojų šioje gatvėje sparčiai daugėjo, o dabar - pauzė, nevyksta jokių būsto statybų. Geriausiai demografinę padėtį ir gatvės ateitį rodo vaikai, kurie, beje, įvairaus amžiaus, daugiabučiuose už „Iki“ – nesuskaičiuojami. Gi arčiau centro esančioje gatvės dalyje moksleiviai skaičiuojami ant pirštų: jauniausia, pasak gimnazistės Ievos, čia esanti penktokė. Beje, ir jaunimas „krikštija“ savo erdves, vardus siedami su mokyklomis. Senosios gatvės dalies jaunieji gyventojai priskiria save pranciškonams, o likusioje gyveną „pabrėžos“.

Audra VENCKUVIENĖ

• Rašyti komentarą (6)