– Aš auginu dukrą, bet, jeigu turėčiau sūnų, žinoma, pritarčiau, kad, baigęs mokyklą, kelis mėnesius tarnautų kariuomenėje, nes ten sustiprėja charakteris, išsiugdo atsakomybės jausmas, jaunuoliai užsigrūdina, įgauna daugiau gyvenimiškosios patirties, suvyriškėja.
Marija KIBORIENĖ:
– Jeigu jaunuolių sveikata leidžia, kodėl ne? Senais laikais irgi taip buvo: išėjo, atitarnavo, parėjo – tokia pareiga. Mano vyriausias sūnus metus tarnavo „Geležniame Vilke“. Išgyvenau, juk sovietmečiu visko pasitaikydavo – ir geležiniuose karstuose parveždavo. Bet dabar – nieko, grįžo patenkintas, viskas gerai.
Janina GAILIENĖ:
– Mano, kaip močiutės, didžiausias noras, kad pasaulyje vyrautų taika ir ramybė, kad nebūtų ginklų ir karų. Tačiau apmokyti ginti tėvynę jaunuolius reikia. Ne be reikalo anksčiau ir panos sakydavom: be kariuomenės vyras nebus tikras vyras.
Dalius VITKUS:
– Žinoma, pritariau. Baigei vidurinę, atitarnauk ir mokykis toliau, kurk tolesnį savo gyvenimą. O kur kitur, jeigu ne kariuomenėje, įgyti karinių žinių, įgūdžių ir drausmės? Džiaugiuosi, kad mano sūnus ir dukra įstojo į Šaulių sąjungą.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
