Tapyti – tai pakilti aukščiau kasdienybės

Kretingiškis tautodailininkas, 74-erių Alfonsas Sereika sako, kad jo pomėgis tapyti prabudęs kiek per vėlai. Tapyti pradėjęs prieš šešerius metus, tapybą suvokiantis kaip galimybę pakilti virš kasdienybės, Alfonsas Sereika yra nutapęs per 100 darbų. Kai kurie jų iš menininko dirbtuvių jau iškeliavę ir savo naują gyvenimą gyvena kažkieno namuose.

Kretingiškis tautodailininkas Alfonsas Sereika sako, kad tapyba aliejiniais dažais jam priimtina labiausiai: paveikslą kada panorėjus galima pataisyti. Yra atsitikę netgi taip, kad dailininkas ištaiso darbą, jau pabuvojusį parodoje.

Pamėgęs tapybą aliejiniais dažais

A.Sereika apgailestauja, kad poreikis tapyti prabudęs per vėlai. Nors gerai piešęs dar mokyklos laikais, nors jau senokai imti į rankas teptuką raginusi ir žmona Elena, A.Sereika vis tam neprisiruošdavęs: statybinėse organizacijose dirbęs vyras tapybai tiesiog nesurasdavo laiko.

“Ir dabar dar mano didžiausias priešas – buitis. Tai namą reikia palopyti, tai daržą sukasti”, - sako tautodailininkas, kurio “sąskaitoje” – jau 5 personalinės parodos, kartu su rajono tautodailininkais dalyvauta bendrose parodose, kartu su kolegomis iš Žemaitijos – tautodailės parodoje Vilniuje, “Arkos” galerijoje.

A.Sereika yra pamėgęs tapybą aliejiniais dažais. Jos paslapčių jį moko klaipėdietis dailininkas Aleksandras Ilginis, kuris yra įkūręs klubą “Guboja” ir pas kurį mokėsi ir mūsų rajono tautodailininkai Kurtas Skroblys, Edvardas Stalmokas, Jurgis Račkauskas.

Kuo A.Sereikai yra patraukli būtent tapyba aliejiniais dažais?

Menininkas sako - visų pirma tuo, kad visada galima darbą pataisyti. Nutapytas aliejiniais dažais darbas yra ilgalaikis, nebijo saulės. Vilioja ir galimybė maišyti spalvas, sluoksniuoti dažus. Ši technika tinkama kuriant didelės apimties darbus, o tokie A.Sereikai ir yra patys mieliausi. “Patyriau, kad mažą paveikslą nėra taip lengva nutapyti”, - prisipažino menininkas.

Jam sunkiausia – sugalvoti siužetą. Jie A.Sereikos paveiksluose – patys įvairiausi: peizažai, istorinė tematika, statiniai. Pastaruosius tapyti tautodailininkui yra arčiausiai širdies.

“Esu absoliutus realistas – kol kas neprisiliečiau prie moderno, abstrakcijų, - kalbėjo A.Sereika. – Per savo kūrybinius metus nesistengiau nei suliaudiškėti, nei sumodernėti. Esu toks, koks esu, ir noriu giedoti tokiu balsu, koks man duotas, o ne mokyklos suformuotas. Nemėgstu rėksmingumo – man atrodo, kad grožis slypi paprastume. Kompozicija, gerai suderintos spalvos ir yra kasdienybės bei regėjimo poezija, tapybos esmė”.

Tuo pačiu tautodailininkas prisipažino, kad esti pagundos išgauti ir prabangesnių tonų, bet šitą norą jis slopinantis, nes realizmas jo kūryboje stovi ant tvirtų pamatų.

Tai, ko nepažįsta ar nežino, A.Sereika stengiasi netapyti. Per šešerius kūrybos metus nutapęs daugybę paveikslų, A.Sereika sako, kad tai – dar tik juodraštis. Kad geriausio paveikslo, kuriuo galėtų didžiuotis, jis dar nenutapęs.

Valdo ne tik teptuką, bet ir plunksną

Baigęs vidurinę mokyklą A.Sereika svajojo studijuoti literatūrą. Dirbdamas bibliotekos vedėju Radviliškio rajone, jis rašydavo į vietos laikraštį, o konkurse, kuris buvo skirtas pirmajam jaunimo festivaliui, užėmė I vietą už parašytą eilėraštį. Tada A.Sereikai teko savo eiles skaityti poetams Vaciui Reimeriui bei Algimantui Baltakiui, kuris, perskaitęs daugiau A.Sereikos eilėraščių, savo laiške jaunajam poetui parašė, kad būtų verta pagalvoti ir apie eilėraščių knygelę.

Tačiau laiką eilėraščiams kurti “suvalgė” kasdienybė. “Dirbau Klaipėdos kultūros namų instruktoriumi, estradinio orkestro konferansjė, rašiau scenarijus. Po to buvau paskirtas “Trinyčių” fabriko klubo vedėju – organizavau meno saviveiklą. Vėliau jau pradėjau dirbti statybinėse organizacijose, mokiausi pramoninės-civilinės statybos. Daug pastačiau – daugiausia dirbau, statydamas žemės ūkio paskirties objektus, kurie, pasikeitus laikmečiui, buvo sugriauti, išnešioti po plytą”, - su nuoskauda apie pastarąjį reiškinį kalbėjo A.Sereika.

Jis ir dabar nevengia paimti į rankas plunksnos. Tačiau visi A.Sereikos sukurti eilėraščiai – proginiai, skirti kolegoms tautodailininkams, pažįstamiems, draugams.

Eiles šiek tiek nustūmęs į šalį, A.Sereika gilinasi į tapybos poeziją, siekdamas natūralistinio paprastumo, liaudiško primityvo ir profesionalaus braižo potėpių dermės.

“Kol valdau teptuką, džiaugiuosi ir gyvenimu. O gyvenimas su paveikslais ir tarp paveikslų – gražus. Jeigu keičiantis laikmečiui mano pastatyti pastatai išgyveno trumpesnį amžių, negu maniškis, tai tapybos darbai nuo valstybinės santvarkos nepriklauso. Ir jie gyvens gerokai ilgiau negu aš”, - įsitikinęs kūrėjas.

• Rašyti komentarą (2)