Tapyba ir poezija – dvi Vytauto Kuso kūrybos erdvės

Profesionalus dailininkas. Poetas. Lietuvos Gineso knygos rekordininkas. Kolekcionierius. Gurmanas. Šis savotiškas žmogus–orkestras – tai 58-erių Vytautas Kusas, mūsų kraštietis, gyvenantis ir kuriantis Palangoje.

Ant praėjusių ir naujų metų slenksčio dailininkas ir poetas Vytautas Kusas mini solidžias kūrybines sukaktis: sukanka 40 metų, kai buvo išspausdinta pirmoji jo novelė, ir 35-eri, kai buvo surengta jo pirmoji paroda.

Menininko išmonė – „balti“ paveikslai

Menininko galerijoje–studijoje - gausybė paveikslų: portretai, peizažai, abstraktūs ir marinistiniai - jūros - vaizdai. Įvairi ir jų atlikimo technika: pastelė, akvarelė, koliažas.

Naujausi ir netikėčiausi V.Kuso darbai sustatyti atskiroje galerijos patalpoje: mat, jiems yra reikalingas apšvietimas. Ir - ne bet koks: ant jų turi kristi neoninė šviesa. Tik tuomet plika akimi žvelgiant baltos, švarios drobės pavirsta neįprastais vaizdais, o spalvoti potėpiai drobėse – subtiliai išbaigtais kūriniais.

„Idėją tapyti liuminescensiniais dažais prieš kelerius metus parsivežiau iš Latvijos. Dirbau tyliai ir tuos paveikslus kaip staigmeną pateikiau savo žmonai Vidai per jos gimtadienį, - atviravo V.Kusas. – O „baltieji paveikslai“ yra absoliučiai mano išgimdyta idėja. Ilgokai nešiojausi mintį, kol pagavau, kaip ją reikia realizuoti. Jau sukūriau penkis „baltus paveikslus“. Šiemet norėčiau surengti ir „baltą“ parodą: ketinu sukurti dar 15 – 20 paveikslų. Bet gal tokiu skaičiumi neapsiribosiu, nes, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant“.

V.Kuso paveikslais nukabinėtos ne tik galerijos sienos: nuo 2x2 iki 6x6 cm dydžio miniatiūros sudėliotos joms skirtoje vietoje, o apžiūrėti jas siūloma ir per padidinamąjį stiklą. Kamino sienoje įmantriai įrengtoje spintoje dailininko paveikslai tarsi knygos sustatyti vienas greta kito.

Liuminescensinius paveikslus V.Kusas pradėjo tapyti prieš kelerius metus. Tikrasis jų spalvinis grožis atsiskleidžia tik apšvietus paveikslus neonine šviesa.

Kitoje spintoje sukrautos knygos apie meną, jas dailininkas pirkdavęs dar vaikystėje už bandelei motinos skirtas kapeikas. „Čia – mano nesuvalgytos bandelės. Tuomet aš nesupratau, kas jose parašyta, bet stebėjau paveikslus ir iš jų mokiausi piešti“, - konstatavo subtiliu humoro jausmu apdovanotas dailininkas.

Paklaustas, ar pats žino, kiek per 35-erius kūrybos metus yra nutapęs paveikslų, V.Kusas juokavo: „Palikčiau jus galerijoje trims valandoms: jeigu per tą laiką tiksliai suskaičiuotumėte visus darbus, padovanočiau jums labiausiai patikusį“.

Ant durų staktos - tarsi augančio vaiko ūgis pieštuku sužymėtos šalys, į kurias iškeliavę menininko darbai. Tų šalių – net 23, iš kurių tolimiausios – Australija, Amerika, Kanada, Izraelis.

Nutapė ilgiausią Lietuvoje miniatiūrą

Pernai V.Kusas baigė tapyti ilgiausią Lietuvoje - 10 m 20 cm ilgio ir 20 cm pločio paveikslą - miniatiūrą, kurią pavadino „Novelių miniatiūra“. Per šešerius metus nutapęs šį unikalų paveikslą- juostą, dailininkas papildė Lietuvos Gineso knygos rekordininkų gretas.

Pačią pirmąją miniatiūrą V.Kusas nutapė prieš 30 metų. Tai buvo nago dydžio paveikslas, kurio, jis tikino, neparduotų už jokius pinigus. Būdamas parodoje Vilniuje, menininkas pamatė 6x6 cm dydžio miniatiūrų ciklą. „O kodėl aš negaliu? - pagalvojau. – Ir kai artėjo mano 50-metis, norėjau pasitikrinti, kaip dar valdau teptuką. Atsipjoviau siaurą juostą ir užtapiau joje 10 cm. Durniau, pykau ant savęs: liko dar 90 cm, kada tu ją užbaigsi? – autoironijos negailėjo menininkas. - Bet kai pamažėle užbaigiau pirmąją juostą, supratau, kad tai – ne pabaiga“.

Didžiausi vaizdai miniatiūroje – tai žmonių portretai. Kad būtų lengviau suvokti, kiek kruopštumo ir akylumo tapant jie pareikalavo iš kūrėjo, palyginimui, greta Motinos portreto – 1 cento moneta.

Mintis vijo mintį, paveikslas sujungtas iš atskirų epizodų: tarytum skaitytum novelių knygą. Plika akimi sunkiai įžiūrimi vaizdai, jų detalės susibėga, persipina, papildo vienas kitą. Juose, regis, sutelpa visas pasaulis: Lietuvos kaimas, gamtovaizdžiai, pajūris, antikos laikmetis ir jo architektūra, Niujorko dvynių griūtis. Miniatiūroje dailininko ranka apgyvendino ir apie 10 tūkstančių figūrėlių, tarp kurių įterpti mylimų žmonių – motinos, vaikų, žmonos, brolio - portretai.

„Pirmoji miniatiūroje iškilo mama. Kažkaip natūraliai išplaukė. Jos portretas – labai tikroviškas. Motina, kaip sėkmės ženklas, mane lydėjo visą tą laiką, kol tapiau šį kūrinį “, - kalbėjo dailininkas.

Menininkas tikino, jog miniatiūrą tapė po porą valandų kasdien, mat, akys ilgiau neišlaikydavo įtampos. Šiam kūriniui reikėdavę ypatingos tylos. „Kitus galiu tapyti plyšaujant muzikai, o šis reikalavo dirbtuvėms neįprastos tylos“, - tvirtino V.Kusas.

Didžiausias dailininko nutapytas paveikslas - 2x2 m – turėjo kitokią savo istoriją: paveikslą įsigijusi palangiškė ilgai žiūrėjo į menininko siūlomus darbus, kuriuos jis dėliojo ant to didžiojo, tarytum ant pagrindo. Netikėtai moteris pareiškė norinti būtent didžiojo paveikslo, nes jame pamatė save, savo giminę ir savo vaikystės namus.

Rėmas - tik pinigai

V.Kusas atviravo, jog savo kūryba jis niekuomet netilpęs į jokius rėmus: jam vis norisi naujovių. Rėmas, anot jo, galėtų būti tik buitį apribojantys pinigai: „Norėčiau, tarkim, tapyti ant 10 m ilgio drobės. Bet kur gaučiau tokią patalpą, kuri būtų tinkama išsitiesti tokį paveikslą? Neturiu tokių dirbtuvių, kuriose galėčiau į valias eksperimentuoti“.

Pašnekovas atviravo, jog jis, jau 20 metų gyvenantis Palangoje, dėl pinigų parsiduodančiu dailininku netapo. „Niekuomet neužsiiminėjau prostitucija: jokio gatvėje pardavinėjamo kičo nekūriau. Ir dabar: jeigu žmogus atėjo į mano galeriją, su juo derybų nevedu. Jam patinka mano darbas ir jis nori jį pirkti arba ne. Jeigu žmogus atėjo ir užsisakė paveikslą, jis ir turi manimi pasitikėti: jokių diktatų ir įnorių, - tapau aš, o ne jis“, - tvirtino menininkas.

Tokį tvirtą žemaitišką charakterį, menininkas teigė, paveldėjęs iš savo motinos Emilijos, o pareigos jausmą išsiugdė per 17 metų, kuomet mokytojavo Palangos Senojoje gimnazijoje.

Vytautas buvęs pagrandukas tarp keturių savo brolių. Pasaulį Žiogelių kaime, Kretingos rajone, jis išvydo prieš pat tėvo Silvestro žūtį.

„Visas gyvenimo pamokas išmokau iš savo motinos, kuri buvo itin gili ir šviesi asmenybė. Nors buvo baigusi tik 4 klases, bet turėjo tiek žinių, jog, kaip pati sakė, jos nebūtum „pardavęs“ nei rusiškai, nei vokiškai, nei latviškai, nei žydiškai“, - kalbėjo pašnekovas.

Kūrybinę terpę abu su broliu Romu susikurdavę patys: sykį, būdami paaugliai, savo piešiniais ant virvių jie nusagstė visus namus. Tai buvo tarsi pirmoji jųdviejų paroda. Kūrybos pradžiamokslį Vytautas ėjo savarankiškai. Slapčia nuo mamos. Mat ji norėjo, kad jaunėlis būtų arčiau namų. Įstojo ir į Stepo Žuko dailės technikumą. Jį baigė tuo metu itin retai tepasitaikančiu laisvu diplomu. Vėliau dailės mokėsi Dailės akademijoje. „Turėjau daug ir visokių pasiūlymų, bet iš Palangos niekur nebesitraukiau“, - atviravo profesionalus menininkas.

Poetas ir kolekcionierius

Tapyba ir poezija V.Kuso gyvenime eina išvien, persipindamos ir papildydamos viena kitą: būna, jog paveikslą skaitai lyg eilėraštį ar miniatiūrą, ir atvirkščiai – į eilėraštį sugula tarsi šviežiai menininko ranka nubrėžti potėpiai. Juose – atviras, išgyventas ir nenusaldintas žodis.

Pirma V.Kuso publikacija dienos šviesą išvydo prieš 40 metų. Per tą laiką kūrėjas išleido 7 poezijos knygas. Naujausia jų - „Po gintaro ženklu“ – visuomenei buvo pristatyta praėjusį gruodį.

Paklaustas, kaip suspėja laiką padalinti dviem savo kūrybos mūzoms – tapybai bei poezijai, menininkas atsakė retorišku klausimu: argi savi vaikai skirstomi, kuris iš jų yra mylimiausias. Kūryba V.Kusui – gyvenimo būdas. Tai - dar ir fotografija, ir pomėgis kolekcionuoti. Ir netgi sumuštinių patiekimas šeimai šeštadienio rytmečiais. „Ir dešrelę sugalvoju paruošti taip, kad dar nustebinu ir visokios mano išmonės mačiusius vaikus“, - iš savo šeimininkiškų gebėjimų juokėsi menininkas, patikindamas, jog žinąs ir gurmaniškų, vien savo išmąstytų patiekalų receptų. O pro prieskonių lentynas parduotuvėje abejingai beveik niekada nepraeinąs.

Dailininko dirbtuvėse, beje, apsigyveno ne vien paveikslai, dažai ir teptukai. Bet ir gėlavandenės žuvytės. Net aštuoniuose akvariumuose. „Čia – mano ferma. Jau 20 metų iš ikriukų užauginu tas žuvytes“, - šmaikštavo pašnekovas.

O namų svetainėje visa spinta paskirta šunų kolekcijai. Jų per 15 metų kartu su vaikais – Bronium ir Janina - bei žmona Vida surinko per pusantro tūkstančio. Mažiausias eksponatas siekia vos 11 mm, o aukščiausias – 75 cm. Surinkti šuniukai pagaminti iš 25 medžiagų ir atkeliavę iš kelių dešimčių pasaulio šalių. „Draugams nekyla problemų, ką iš svetur mums parvežti lauktuvių. Naujųjų metų proga į mūsų namų kolekcinę spintą taip pat atkeliauja būrys naujų gyventojų“, - juokėsi V.Kusas, kurio namuose karaliauja ir ne kolekcinis šuo – eksterjeras Tiksis.

• Rašyti komentarą (9)