|
|
|
Pliauskas pavertė kanklėmis ir suteikė joms vardus
„Čia – kaip toj dainoj: davė mergai pliauską, ši ėmė ir išsiskobė kankles. Šitos - mano pirmosios „Barborytės“, - rodydama nuo laiko ir pirštų brūžių patamsėjusias kankles, kalbėjo 43-jų kretingiškė Sigutė Tamošaitytė, liaudies muzikos puoselėtoja ir Lietuvoje jau išgarsėjusi bardė - dainuojamosios poezijos kūrėja, savo kūrybos eilėms pritarianti gitara. – O štai šitos – „Švieselės“: nes joms suskambus, dangus prašviesėja ir siela nušvinta“.
„Barborytės“ todėl, kad jos – labai mažytės, - juokėsi skardžiabalsė S.Tamošaitytė, pasakodama apie kankles, kurias ji pati išsiskobė prieš 20 metų. - Jos išdrožtos iš eglės pliauskos. Tas pagalys dar nieko nereiškia: kanklės suskamba tik tuomet, kai uždedi stygas. Ir po 20 metų jų skambesys – kitoks. Iš tiesų – tai tradicinės sutartinių arba vyrų kanklės. Pagal paprotį jomis išgaunama melodija ir gimusį sutikdavo, ir mirusį palydėdavo. Ir pati kanklių forma – labai gyvenimiška, buitiška: štai jums – ir laivelis, ir karstelis, ir rogės, kurių klausantis galima nukeliauti toli toli, tiek, kiek siekia mintys ir fantazija“. „Švieseles“ S.Tamošaitytei pagelbėjo išsiskobti tautodailininkas Adolfas Viluckis. Jos – iš šimtamečio klevo, nuvirtusio grafų Tiškevičių parke. Klevas kanklėms – pats tinkamiausias medis, nes, anot kūrėjos, jis skamba švariausiai. „Dar turėjau ir „Zuikio ausis“, kurias išskobiau iš pliauskos, ištrauktos iš medžio drožėjo Aniceto Puškoriaus malkinės. Jas pasigaminti padėjo choreografas Ingridas Kiškys, dėl to ir prilipo toks pavadinimas, - kvatojosi S.Tamošaitytė, Jurgio Pabrėžos gimnazijos pradinukų mokytoja. – Dar mokykloje turime su vaikais išsiskobę septynerias kankles. Kai pradėjau gaminti kankles, atsirado būrelis vaikų, kuriems tai tapo įdomu. Kai susėda ratu mano vyriukai - pradinukai ir kanklėmis vran vran užgroja, būna tokia jėga, džiugesys, kad tai juos „užkabino“. Jei vaiko akys blizga, tu turi jau kozerinę kortą tą vaiką menu suvilioti. Jeigu vaikystėje vaiko nesudominai, vyresniame amžiuje jau nieko nebesitikėk“. Pati Sigutė – savamokslė muzikantė, kurios gebėjimus anksti įžvelgė mama, grojusi akordeonu. Iš jos, kaip įvairiaspalvės asmenybės, Sigutė tvirtino, pasiėmusi visus kūrybinius genus. Ko mama nespėjo padaryti, ji įgyvendino su kaupu: šoko, kol atsišoko, dainavo, kol atsidainavo. Prieš 20 metų, atvykusi dirbti į Kretingą, dešimtmetį ji šoko Kultūros centro liaudies šokių kolektyve ir dainavo jaunimo folkloro ansamblyje. Iš šiaudų ji dar vėrė kompozicijas -„sodus“, kuriuos ligi šiol tebepuošia savo mokinukų iš kelionių parvežtomis paukščių plunksnomis. Dabar ji renka akmenis, kurių kiekvienas turi savo istoriją, susietą su pačios Sigutės gyvenimo įvykiu, ženklu ar istorija. „Tačiau praėjusi įvairius kūrybinius išbandymus ir ieškojimus, tarp kurių buvo dar ir anglų kalbos studijos, vėl grįžau prie kanklių. Tai – lyg versmė, iš kurios geri geri ir vis tebetrokšti. Kanklės – tai, kas tikra ir pastovu. Brūkšteli per stygas, melodija, regis, tokia paprasta - ją mūsų protėviai grojo prieš 100 metų, o gal ir dar seniau - širdis nurimsta, įtampa atslūgsta“. Lyg šaltinio versmė iš širdies gilumos išsiveržė ir ilgai malšintas poreikis dainomis išsakyti save. „Esu labai uždaro būdo žmogus, - pašaliniams gal sunku tuo patikėti. - Kūriau ir vis kišau gilyn. Niekam nerodžiau. Ir kai jau šokau, šokau ir atsišokau, dainavau, dainavau ir atsidainavau, skobiau, skobiau ir atsiskobiau, va, tada ir išsitraukiau tą sąsiuvinį. O jam prireikė ir gitaros“, - atviravo jau kelerius metus kaip savito - dainuojamosios poezijos - žanro atlikėja, muzikantė ir dainininkė S.Tamošaitytė. Iš pradžių sunkiausia, anot atlikėjos, buvę įveikti baimę – savo ir viešumos. „Tačiau kai atsiveri, kai nebesigėdi savęs – esi toks, koks esi, pajauti pergalės jaudulį ir suvoki, kokia didžiulė laimė yra dalintis. O dar pasitelki humorą ir autoironiją, tuomet publika tave priima labai natūraliai“, - S.Tamošaitytė kalbėjo apie savo, kaip atlikėjos, pasitraukimą iš būrio muzikantų, su kuriais jai yra tekę koncertuoti, ir savo, kaip bardės, karjeros pradžią. Pastaruoju metu S.Tamošaitytė koncertuoja dviese su Audrone Žilakauskiene, kuri papildo jos programą, pritardama įvairiais instrumentais: klavišiniais, fleita, violončele, būgneliais. Pernai atlikėja surengė daugiau kaip 20 koncertų visoje Lietuvoje, o per 8-erius muzikavimo metus – apie pusantro šimto. Išsileido kasetę „Ne paukštis, ne debesis“. „Gelbėtojas“ Gediminas Jaunius nusitempė mane į Lapes, į įrašų studiją. Aš gyvenime nebuvusi studijoje. Čia net išsižiojo, kai pareiškiau, jog noriu įrašyti 20 dainų, kai įprastai įrašinėjama po dvi tris. Dainavau springdama, užsikirsdama, bet savo pasiekiau“, - žemaitiškam prilygstančio užsispyrimo neslėpė nuo Šiaulių kilusi dainininkė. Per koncertus ji sakė sutinkanti labai įdomių žmonių, netgi „žvaigždžių“. „Aš žinau, kad niekada nedainuosiu taip, kaip V.Kernagis ar K.Smoriginas. Ir nesistengiu, ir nelaužau savęs. Toms „žvaigždėms“ gal tiesiog įdomu, kad nežinau tikrųjų muzikavimo dėsnių, kad dainuoju iš savęs, atiduodu tai, ką galiu ir turiu. Esu laiminga, kad per muziką man atsivėrė didžiuliai savęs pažinimo klodai“, - džiūgavo S.Tamošaitytė.
|
|
