– Saulės prisibijau, todėl tiek savo, tiek sūnaus odą saugau – naudojame apsauginius kremus. Jau ir dabar, pirmajai saulei išlindus, tepamės jais, nes pastebėjau, kad ilgiau pabuvus lauke, vaiko skruostai gerokai paraudo. Nors vasaromis yra ne kartą tekę nudegti iki pūslių ir gulėti kefyro vonioje – labai padėjo.

– Tikrai einu be baimės, nes žinau, kaip saugotis – riboju buvimo saulėje laiką, kai įkaistu, pabūnu pavėsyje. Kremų nuo saulės niekada nenaudoju, bet į pajūrį vežuosi skėtį, po kuriuo kas pusvalandį pasislepiu. Manau, kad šiek tiek pasilepinti saulėje – būtina ir sveika. Netikiu ir tuo, kad odos vėžys atsiranda dėl saulės.

– Augau kaime „ant saulės“, todėl visai jos nebijau. Mano oda nuo vaikystės užsigrūdinusi. Kai būnu lauke, išsirengiu iki pusės, ir darbuojuosi, kiek noriu. Spaudoje yra tekę skaityti, kad pavasarinė saulė ypač pavojinga, bet savo kailiu to nesu patyręs. Mano giminėje nė vienas neturi problemų dėl saulės – visi gražiai, rudai įdega.

–Saulė yra pavojinga tiek vasarą, tiek pavasarį. Mūsų oda nieko „nepamiršta“. Ultravioletiniai spinduliai kaupiasi, atlikdami žalingą poveikį – sukeldami ląstelių mutacijas, skatindami odos senėjimo procesus. Pavasarį mūsų oda yra baltesnė, todėl tarsi mažiau pasiruošusi atlaikyti saulės atakas. Todėl reikia neprarasti saiko ir naudoti apsauginius kremus nuo saulės. Vasaros pradžioje žmonės dažniau kreipiasi dėl įvairių fototoksinių reakcijų, odos nudegimų nuo saulės. Nudegus saulėje, odą reikia vėsinti, naudoti kremus, kurių sudėtyje yra pantenolio ir kitų odos regeneraciją skatinančių komponentų.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS

– Vaistiniais augalais ne tik domiuosi, bet ir nemažai jų auginu, pavyzdžiui, raudonėlį, melisą, rausvąją radiolą, kuriai, remiantis kai kuriais autoriais, priskiriamos kone stebuklingos savybės. Savo bibliotekoje apie vaistažoles esu sukaupusi įvairios literatūros. Vieną seną knygą ypatingai vertinu, nes joje ne tik apžvelgiamos gerosios augalų savybės, bet ir blogosios, ką dabar dažnai pamirštama akcentuoti.

– Pažįstu valerijonus, liepžiedžių arbatą yra tekę gerti. Esu matęs, kaip mama rinkdavo mėtas ir dar kažkokias žoles, kurių pavadinimo nebeatsimenu. Vaistinių augalų yra labai daug, tačiau pats mažai jų pažįstu ir vartoju, nes retai sergu. Iš kitos pusės – labiau pasitikiu tradicine medicina, abejoju, ar žmonėms reiktų grįžti prie gydymosi žolelėmis.

– Šiek tiek vaistinių augalų žinau: vaistinę notrą, melisą. Šią vaistinę žolę pati vartoju, mat ji veikia raminančiai. Visos mano žinios apie vaistažoles perimtos iš močiutės, ji rinkdavo vaistinius augalus, kai ką ir pati augindavo, gamindavo žolelių nuovirus, duodavo vaistinių arbatų ir mums, anūkams. Dabar tokias arbatas savo vaikams ir jų atžaloms verdu pati.

– Šiuo metų laiku, kai siaučia virusinės infekcijos, vaistažolės gali būti geras pagalbininkas, nes gerti kuo daugiau skysčių, arbatų yra labai svarbu. Tačiau vaistiniai augalai gali ir pakenkti, ypač jei jų vartojama daug ir pernelyg neįsigilinus į poveikį. Prieš vartodami, žmonės turėtų kuo daugiau sužinoti ne tik apie dominančias vaistažoles, bet ir objektyviai įvertinti savo ligas, kad gydydami vieną, nepakenktų kitam. Reiktų nepamiršti ir to, kad tuo pačiu metu vartojant cheminius vaistus bei vaistažoles, galimos įvairios reakcijos. Nereiktų piktnaudžiauti ir dabar ypač populiariais vaistažolių sirupais, kurių galima rasti vaistinėse. Pavartojus keletą tokių sirupų ir dar papildomai vaistinių arbatų, galime perdozuoti. Vaistažolių perdozavimo simptomai gali būti įvairūs – žmogų pykina, atsiranda odos bėrimų, kitos alerginės reakcijos. Kad tokių bėdų išvengtume, prieš pradedant vartoti vaistines žoleles, vertėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku, vaistinių augalų nevartoti daug ar labai ilgą laiką.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS