|
|
|
SveikataNikolajus Talancevas: „Balto chalato į spintą nepadedu“
„Dėmesingas. Visada paklaus, kaip laikaisi, kaip tavo šeima? Pastebės kiekvieną – iš akių pamatys, kuris blogai būsim išsimiegojęs, prislėgtas arba apsirgęs. Jam vienodai svarbūs ir kolegos, ir pacientai, kurių neskirstė į „čia mano, čia – tavo“, jei reikėjo, tai visus ir priėmė, ir gydė, ir padėjo“, – tokiais žodžiais su kolektyvu atsisveikinantį šeimos gydytoją Nikolajų Talancevą apibūdino Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausioji slaugos administratorė Renata Lukauskienė. Ilgamečio gydytojo „Pajūrio naujienos“ paklausė, kokios mintys šiomis dienomis jį aplanko, į spintą padėjus baltą chalatą? „O kas sakė, kad padėjau?“ – linksmai nusiteikęs pašnekovas. Kurį laiką pailsės, pasitikrins pats savo sveikatą, įsivertins ir pagalvos, kam gali būti dar reikalingas. – Turėtume suprasti, kad dirbsite toliau? – Gal ne visu etatu, gal naktimis, savaitgaliais arba per šventes pabudėsiu. Kad ir kokioje Palangos sanatorijoje. Gydytojų dabar trūksta visur, o kvietimą jau turiu. – Nikolajau, pagal tautybę esate čiuvašas. Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje, Kretingoje? – Gimiau 1944-ųjų sausio 13-ąją netoli Čiuvašijos sostinės Čeboksarų esančiame Dubovkos kaime, buvau trečias vaikas iš šeimoje augusių šešių. Tėvai vertėsi ūkiškai – turėjo namą, augino avis, kiaules, laikė karvių. Savo kaime baigiau pradinę mokyklą, o vidurinę – Marposados miestelyje. Iš karto į aukštąją stoti kažkodėl buvo nedrąsu, todėl tėvas paragino pirmiausia įgyti profesiją, kad galėčiau užsidirbti duonai. Pagal skelbimą išvažiavau į daugiau kaip už 2 tūkstančių kilometrų nuo namų esančią Kazachiją ir ten, Karagandoje, įstojau į elektrikus. Pagal specialybę kiek padirbėjus, buvau pašauktas į armiją, tarnavau Turkmėnijoje. Po tarnybos čia ir pasilikau, Bairam Ali mieste gavau elektriko darbą hidrogeologinėje ekspedicijoje. Šis miestas – Bairam Ali – garsėjo sanatorija, į kurią inkstų ligų gydytis suvažiuodavo žmonės iš visos tuometinės Tarybų sąjungos. Kartą šokiuose ten sutikau Ziną Ireną – šviesiaplaukę lietuvaitę iš Raguviškių. Susidraugavom, vaikščiojom į pasimatymus. Ji nuolat kartodavo: „Ar žinai, kokia liga sergu ir kaip man gali baigtis?“ Netikėjau, kad baigsis liūdnai: susituokėme, bet kartu pagyvenome tik 2,5 metų. Paūmėjus ligai, žmona tai gydydavosi sanatorijoje, tai grįždavo į Lietuvą, tai vėl atgal, kol galiausiai nusprendė likti savo šalyje. 1969-aisiais pas ją persikėliau ir aš. Vadinasi, atvedė meilė.
Kaip susigrąžinti gyvenimo kontrolę?
Šiuolaikinis pasaulis formuoja vis greitesnį gyvenimo tempą, todėl natūralu, kad žmonės tikisi greitų rezultatų visose gyvenimo situacijose. Socialinė darbuotoja Karolina Gykarienė akcentuoja, kad priklausomybė yra lėtinė liga, kuria serga tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, ir būdo greitai išgyti nėra. „Tai yra nuosekli paciento ir jį lydinčio specialisto kelionė jo naujo gyvenimo link, tačiau svarbiausia yra žengti pirmą žingsnį ir kreiptis pagalbos“,– teigia septintus metus Respublikiniame priklausomybės ligų centre dirbanti specialistė. Alkoholis kelia daugiausia iššūkių 2023 metais į Respublikinį priklausomybės ligų centrą (RPLC) dėl ambulatorinių paslaugų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas kreipėsi daugiau nei 8700 žmonių, dėl piktnaudžiavimo alkoholiu – daugiau nei 8300 žmonių. „Praėjusiais metais stacionarinės paslaugos buvo suteiktos 4000 žmonių. Daugiau nei 90 proc. jų gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui. Remdamiesi šiais duomenimis, galime daryti prielaidą, kad Lietuvoje dažniausiai žmonės ieško pagalbos dėl iššūkių, kylančių vartojant alkoholį“, – teigė socialinė darbuotoja K. Gykarienė. Specialistės nuomone, alkoholis yra labiausiai visuomenei priimtina svaigioji medžiaga, kuri asocijuojasi su atsipalaidavimu, šventėmis ir geromis emocijomis. „Alkoholio vartojimas lietuvių visuomenėje yra tapatinamas su vertybėmis. Tai labiausiai atsiskleidžia alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų reklamose, kur apeliuojama į bendrystę, vienybę, artumą, kultūrą“, – kalbėjo RPLC Šiaulių filiale dirbanti specialistė. Esama įvairių draudimų, kurie turėjo įtakos alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimui, tačiau radikalių pokyčių nepastebėta – daugiausia suskaičiuojama būtent priklausomybės nuo alkoholio atvejų.
Musmirės ir jų preparatai: gydo ar kenkia
Pastaruoju metu visuomenėje plinta musmirių panacėja: žmonės jas fermentuoja, džiovina, mala į miltelius, užpila spiritu ar degtine ir vartoja kaip vaistą, iš musmirių pagamintais tirpalais trina skaudamas vietas. Ar iš tiesų paprastoji raudonoji musmirė gydo, ar tai – pačių žmonių sukurtas mitas, „Pajūrio naujienos“ pasiteiravo specialistų – medikų, gamtininkų mikologų, taip pat – liaudies medicinos žinovų. Socialiniai tinklai svarbiau už mokslą Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė vienareikšmiškai tvirtino, kad raudonoji musmirė gydomųjų savybių neturi, vien tik – narkotinių: „Dėl to musmirių miltelių ar tinktūros pavartoję žmonės jaučiasi gerai. Vienas efektų ir yra patiriama euforija. Manyčiau, kad dėl to visuomenėje ir kilo musmirių vartojimo panacėja: gydytojai be reikalo narkotinių preparatų neišrašo, o čia, patys tikrojo poveikio nežinodami, bet prisiskaitę visokių pseudoteorijų ir patarimų socialiniuose tinkluose, gaminasi ir be kontrolės vartoja kas tik nori. Organizmas prie šio narkotiko pripranta, žmogus jo pavartojęs pasijunta lengvai, ir jam atrodo, kad gydymasis musmirėmis padeda.“ Paklausta, kaip mano, kas galėtų sulaikyti žmones nuo neatsakingo elgesio su musmirėmis, nuo žalingų įpročių, J. Motiejūnaitė atsakė: „Būsiu tiesmuka – jeigu žmogus neturi smegenų, proto jam daugiau ir neįdėsi. Niekas – nei mokslas, nei medicina – nepadės, kai žmogus įtiki sąmokslo teorijomis. Jis labiau pasitiki visokiais tariamais žiniuoniais, kurie iš jų patiklumo pelnosi. Buvo atlikti moksliniai tyrimai Žemaitijoje, kiek raudonųjų musmirių tinktūra pagelbėjo, kokį poveikį padarė vėžiu sergantiems žmonėms, kurie ją vartojo. Deja, tyrimas nepasiteisino – visi mirė nuo onkologinės ligos.“
Donorystės misija – padėti kitiems
Spaliui baigiantis Nacionaliniam kraujo centrui pakvietus kretingiškiai noriai aukojo kraujo. Dauguma donorų akcentavo, kad tai – savaime suprantama. Kretingoje gyvenanti Agnė, jau aštuntą sykį aukojusi kraują, sakė šią idėją puoselėjusi jau senokai, bet vis nedrįsdavusi, kol vieną sykį, kolegei paminėjus, kad toji važiuojanti priduoti kraujo, drąsiai pasakė taip ir nuo tada reguliariai atlieka donaciją. Agnei ši idėja svarbi, nes ji žino, kad tai gelbsti gyvybes. Į pokalbį įsitraukęs Rolandas sakėsi kraujo duodantis jau senokai, per metus 2–3 kartus, kiek kartų yra tai daręs, neskaičiavo, bet šis būtų 20-tas ar 22-as. „O kas padės, jei ne mes, donorai. Gal pačiam kada reikės, gal kažkam iš savų, giminių, artimųjų,“ – atviravo Rolandas. „Gavome pranešimo žinutę, kad reikia, tai ir atbėgome“, – sakė trumpam iš darbo vietos ištrūkusios Edita, Alma ir Lina, kraujo aukojančios ne pirmą kartą. Per 20 kartų kraujo aukojęs Valentas sakėsi norintis padėti kitiems. Nors pačiam niekada nėra atliktas kraujo perpylimas – jis, sulaukęs pilnametystės, pradėjo eiti šios kilnios misijos keliu. Pryšmančiuose gyvenanti floristė Nida, atvykusi duoti kraujo, buvo apdovanota Lietuvos donorystės žymūno pažymėjimu, kuris yra įteikiamas donorui, ne mažiau kaip 20 kartų neatlygintinai davusiam kraujo ar 100 kartų plazmos. „Kraujo duodu, nes norisi kažkam išgelbėti gyvybę. Matau, kaip to kraujo visada trūksta. Šis kartas man bus 24-tas“, – sakė Nida, dėkojanti aukščiausiajam už stiprią sveikatą, nes taip turinti galimybę padėti kitiems. Apie donorystės svarbą, paskatas prisidėti prie šio kilnaus tikslo ir mitus, kurie atbaido tai daryti, kalbėjome su Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos skyriaus vadove Renata Poviliūniene.
Ortopedą-traumatologą stebina žemaičių kantrybė
Pacientų mėgstamas Žemaitijos krašto ortopedas-traumatologas Giedrius Repšys pacientus pradėjo konsultuoti medicinos centre „Northway“ Kretingoje. Pacientai džiaugiasi ir atliktomis pirmosiomis operacijomis. Pacientų kantrybė stebina „Peties, kelio, pėdų, plaštakų problemos“, – pirmųjų pacientų nusiskundimus vardijo gydytojas G. Repšys. Gydytojas dirbti medicinos centre „Northway“ nusprendė, norėdamas labiau padėti kantriems Žemaitijos krašto žmonėms. Žemaičių kantrybė – neišmatuojama, kartais net kelianti nuostabą. Ortopedas-traumatologas per konsultacijas sulaukia pacientų, kurie dėl kaulų lūžių kreipiasi praėjus net kelioms dienoms po traumos. Paklausti, kodėl taip delsė, dažniausiai pasiteisina: „Maniau, kad praeis“. G. Repšys pastebi, kad kartais žmonės delsia kreiptis ir dėl kitų sveikatos problemų: kelio menisko, deformuotų pėdų, sutrauktų ar „spragsinčių pirštų“, o riešo kanalo sindromo skausmą kenčia vos ne dešimtmetį. Pastebima, kad pastarųjų pacientų daugėja – gydytojas atlieka nemažai riešo kanalo operacijų. Ortopedas-traumatologas operuoja kelio meniskus, atlieka peties artroskopijas, riešo kanalo sindromo (riešo kanale juntamo deginančio plaštakos bei pirštų delninės pusės skausmo, jutimo susilpnėjimo bei plaštakos raumenų atrofijos), „spragsinčių“ pirštų, Diupitreno kontraktūros (būklės, kai rankos pirštai susilenkia delno link ir negali pilnai atsitiesti į savo pradinę padėtį), ganglijų (minkštų, plaštakos gerybinių darinių) operacijas.
Svaiginiesi? Rizikuoji atverti reanimacijos duris
Apie svaiginimosi priežastis, įspėjamuosius priklausomybės signalus ir pasekmes kalba Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Klaipėdos filialo specialistės: „Minesotos“ skyriaus vedėja – gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Agnė Stražinskienė, medicinos psichologė Rineta Rabačiauskienė ir Vaikų dienos stacionaro vedėja – socialinė darbuotoja Simona Kacevičė. Kodėl svaiginamės, žinodami pasekmes Pasak A. Stražinskienės, vartojantys psichoaktyvias medžiagas dažniausiai siekia malonumo, atsipalaidavimo: „Tokiu būdu bandoma pasiekti bent trumpalaikę apgaulingą vidinę ramybę ar euforiją – malšinti nerimą, nemigą, „pabėgti“ nuo stresą keliančių atsakomybių, sunkumų ar slegiančių minčių.“ Jos teigimu, tokiam grėsmę sveikatai keliančiam elgesiui didelę įtaką turi socialiniai veiksniai, noras būti bendruomenės dalimi. Tai ypač aktualu paaugliams, jaunimui. Be to, sirgdami įvairiomis psichikos ligomis, tokiomis kaip nuotaikos ar nerimo sutrikimai, ir nesikreipdami profesionalios pagalbos, žmonės yra linkę užsiimti savigyda. RPLC specialistė perspėjo, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas nepalengvins varginančių simptomų ir ilgainiui sukels tik dar didesnę žalą fizinei ir emocinei sveikatai: „Susiformavus priklausomybės sindromui, žmonės vartoja siekdami palengvinti blogą savijautą. Tačiau tokiu būdu jie pakliūna į ydingą vartojimo ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti.“
(Ne)žinau, kad sergu, nes (ne)prisimenu
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2023 m. beveik 55 milijonams žmonių buvo diagnozuota demencija. Dažniausiai ji išsivysto 65 metų ir vyresniems asmenims, tačiau būna atvejų, kai ją turi ir jaunesni – 40–50 metų asmenys. Apie tai, kokios yra demencijos atsiradimo priežastys, ankstyvieji ženklai ir kaip pagelbėti šį sindromą turinčiam artimajam ar sau pačiam, kalbėjo Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos asistentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas neurologas dr. Arūnas Vaitkevičius. Pirmieji signalai Gydytojo neurologo teigimu, demencija yra sindromas, kuriam priskiriamos panašiais pažinimo funkcijų sutrikimų simptomais pasireiškiančios ligos, atsirandančios dėl galvos smegenų pakitimų: „Dažniausia jų – Alzheimerio liga. Kitos ligos yra gerokai retesnės, pavyzdžiui, sukeliamos kitų degeneracinių galvos smegenų pakitimų. Be to, demencijos požymių gali pasireikšti persirgus insultu ar infekcinėmis smegenų ligomis, po sunkių galvos smegenų traumų.“ Ankstyvuosius demencijos ženklus pastebėti nelengva, nes jie gali vystytis po truputį, lėtai ir atrodyti kaip visiškai normali senėjimo dalis. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, jei jums ar jūsų artimajam silpsta gebėjimas prisiminti neseniai įvykusius įvykius ir padėti daiktus į įprastas vietas, sunku rišliai kalbėti, rasti tinkamą žodį ar sekti pokalbį, sunku susiorientuoti aplinkoje ir priimti logiškus sprendimus, sunku atlikti kasdienes užduotis, tokias kaip namų ruošos darbai ar mokesčių apmokėjimas. A. Vaitkevičius pažymėjo, jeigu pats žmogus pradeda skųstis, kad jam vis dažniau atsiranda atminties spragų ar orientacijos sutrikimų, tuomet jau vertėtų į tai atkreipti dėmesį. „Svarbu suprasti, kad elementarus užmaršumas, kai retkarčiais užmirštame žodį, datą ar kokį pavadinimą, – tikrai nėra ligos požymis ir gali įvykti visuose amžiaus tarpsniuose. Tik tuomet, kai atminties ar orientacijos pablogėjimas arba kitų pažinimo funkcijų sutrikimas pradeda reikšmingai paveikti kasdienę žmogaus veiklą, kenkti jo gyvenimo kokybei, galima pradėti įtarti demenciją“, – sakė gydytojas neurologas. Pasak jo, svarbu pastebėti ir nuotaikos, asmenybės ar elgesio pokyčius, pavyzdžiui, kai žmogus tampa agresyvus, asocialus ar elgiasi nesilaikydamas visuotinai pripažintų mandagumo ir socialinių normų.
Viso grūdo vajus
Ieškokit skaidulų daržovėse, o ne viso grūdo produktuose, ankštiniuose ar bulvėse – už tokį teiginį jau galite man pradėti kurti pasmerkimo laužą. Manau, kad užtruks, kol pakankamai anglių prirusens. Betgi lėtai kepta mėsa skanesnė už greitai paskrudintą? O gal persigalvosite, perskaitę straipsnį iki pabaigos. Yra toks teiginys, kad kuo daugiau skaidulinių medžiagų valgome, tuo geriau virškina. Šis teiginys yra teisingas tik iš dalies, nes viskas priklausys nuo to, kokias gi tas skaidulas valgysime. Skaidulinės medžiagos gali būti virškinamos, iš dalies virškinamos arba visai nevirškinamos. Kam gamta sukūrė tas skaidulas? Skaidulinė augalo sėklos luobelė yra tam, kad apsaugotų grūdo reprodukcines dalis nuo dvikojų ar keturkojų virškintojų. Taip sutverta, kad, gyvūnui nesuvirškinus apsauginės sienelės, sėkla gebėtų sudygti kitoje vietoje. Kitaip sakant, jei suvalgom nemaltus, neapdorotus grūdus ar sėklas, tokioje formoje jie ir iškeliauja atgal į gamtą. Viskas būtų gerai, jei gyventume kaip sėklų platintojai paukščiai. Bet šiuo atveju, kruopas valgome tam, kad pasisotintume ir gautume energijos. Pavyzdžiui, 100 g viso grūdo kvietinių miltų turi 9,1 g skaidulinių medžiagų. Bet miltai taip pat turi ir 53–70 g krakmolo. Krakmolo randama ne tik bulvėse, bet ir tose pačiose kruopose ar ankštiniuose. Žinoma, dalis krakmolo būna ir atsparaus virškinimui ir netgi turi teigiamų savybių, bet labai „mizerna“ ta dalis.
„Tėviškės namai“ – prieglobstis sunkiausiems ligoniams
Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenė, vienijanti vėžiu sergančius žmones ir jų artimuosius, aplankė ilgamečius bičiulius – Alytaus viešąją įstaigą (VšĮ)„Tėviškės namai“, kurios darbuotojai ir savanoriai taip pat rūpinasi onkologiniais ligoniais ir kuri įsteigė hospisą – neatlygintinai paliatyviąją – medicinos, psichologinę, emocinę, dvasinę – pagalbą itin sunkiems ligoniams suteikiantį prieglobstį. Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenę itin šiltai pasitiko „Tėviškės namų“ bendruomenė išvien su jos vadovu Jonu Eimantu Balaika ir VšĮ „Lietuvos hospisas“ direktoriaus pavaduotoja Inga Krasnickiene. Alytiškiai aprodė patalpas, papasakojo, kaip kūrėsi, pradėjo dirbti, kokias dar planuoja veiklas, kuriomis siekiama ne tik palengvinti, bet ir nuspalvinti gyvenimą sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms.
Nuo pokalbių – iki asociacijos Paties J. E. Balaikos atėjimas į šią anksčiau nepažintą sritį taip pat buvo netikėtas: savęs ieškojimas, netektys, sunkios artimųjų ligos jį, buvusį bankininką, pirmiausia atvedė į tikėjimo kelią ir pagalbos sau, o po to – kitiems – paieškas. „Visų veiklų pradžiai postūmį prieš 15 metų davė bendrystė su kunigu Ričardu Doveika, kai išgirdome naujas, iki tol negirdėtas, sąvokas: paliatyvioji pagalba, hospisas. Po to užsimezgė bendrystė su šviesaus atminimo kraštiečiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriumi Arvydu Šeškevičiumi, kartu vykome į vėžio centrą užsienyje stebėti, kaip dirbama šia kryptimi. 2009-aisiais Didžiosios Britanijos-Lietuvos bendrijos labdaros organizacijos „The Tiltas Trust“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto organizuotoje konferencijoje išgirdome Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorės Aldonos Kerpytės pasakojimą apie jų centro Klaipėdoje kūrimosi viziją. Į Alytų atvyko Mančesterio hospiso atstovai, buvo surengta dabar jau tradicija tapęs Nakties ėjimas su malda. 2010-aisiais Alytaus kino teatre „Dainava“ buvo surengtas labdaros renginys, per kurį surinkta parama buvo pradinis įnašas steigiant viešąją įstaigą „Tėviškės namai”, – prisiminė jos vadovas. Iš pradžių jų įstaiga savo veiklą pradėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus kabinete, o ilgainiui, veiklai įgaunant pagreitį, Savivaldybė atidavė nebenaudojamas vaikų darželio patalpas. Vienose jų, suremontuotose geradarių pastangomis ir už jų lėšas, bendradarbiaujant su Nacionalinio vėžio instituto specialistais, Psichosocialinės onkologijos asociacija, pirmiausia ir buvo įkurtas Vėžio informacijos ir paramos centras. Būtent Alytaus „Tėviškės namų“ iniciatyva gimė POLA (pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija) ir jos kortelė.
Sąnarių mobilumas – raktas sveikesniems sąnariams senatvėje
„Užtikrinkite sąnarių mobilumą ir džiaukitės sveikesniais sąnariais vyresniame amžiuje. Sąnarių keitimo (protezavimo) operacijų, kuomet kitos priemonės jau nebepadeda, atliekama vis dar labai daug. Tai – viena dažniausių operacijų, ir statistika rodo, kad, nors apie profilaktiką yra kalbama labai daug, tačiau žmonės nepakankamai dėmesio jai skiria – sportui, kūno svorio kontrolei. Sąnarių ligos dėl nejudraus gyvenimo būdo, viršsvorio, medžiagų apykaitos sutrikimų pasireiškia vis jaunesniame amžiuje. Sąnarių sveikata reikėtų pradėti rūpintis jau nuo 30 metų“, – sakė „Atostogų parke“ įsikūrusio medicinos centro „Natura Termo SPA“ vadovas gydytojas Nerijus Kemeklis. Senėjimo procesai Tad kaip užtikrinti gerą sąnarių sveikatą ir išvengti sąnarių skausmo vyresniame amžiuje? Sąnarys yra gana sudėtinga struktūra. Jį sudaro daug struktūrų: raiščiai, kraujagyslės, sausgyslės, kremzlės ir kt. Su amžiumi mažėja sąnarinio skysčio, keičiasi jo struktūra, veikliųjų medžiagų santykis. Šis skystis atlieka svarbią amortizacinę funkciją. Atliekant tempimo, balansinius pratimus, didėja sąnarių mobilumas. Vadinasi, sąnarių skysčio mažėja, jo struktūra kinta ne taip greitai, kaip reguliariai nesimankštinant. Taip pat užkertamas kelias sąnarį supančių sausgyslių standėjimui, randėjimui, gerėja kraujotaka aplink sąnarį esančiose kraujagyslėse. Bu?tent judesio metu sąnarys pasimaitina ir iš jo pašalinamos nereikalingos medžiagos, procesas vyksta kempinės principu, kai išsiplečiant medžiagos sugeriamos, susitraukus pašalinamos.
|
|
