- Viską nulemia žmogaus būdas, požiūris į gyvenimą – ar jis optimistas, ar pesimistas. Jei aš susirgčiau labai sunkia liga ir man būtų labai sunku, negera, norėčiau nesikankinti ir greičiau numirti. Tačiau kitą kartą pagalvoju, kad stengčiausi iš visų jėgų nepasiduoti ligai. Yra labai daug žmonių, kurie iš paskutinių jėgų kabinasi į gyvenimą.

- Mano žmona sirgo vėžiu. Tikėjosi pasveikti, tačiau po sunkios kovos mirė. Nors ir turiu skaudžios patirties, bet manau, kad tikėti savo jėgomis ir gyvenimu yra labai svarbu. Daug ką reiškia ir gydytojų pozicija – kaip jie sugeba įtikinti žmogų, kad nepaisant ligos, jis dar gali gyventi. Ir nereikia pamiršti Dievo bei maldos – tai suteikia jėgų gyvenimui.

- Tai, kad sužinai, jog sergi nepagydoma liga, dar nereiškia, kad mirsi. Juk žmonės su sunkiomis, nepagydomomis ligomis išgyvena daugelį metų. Svarbu - rūpintis savimi, prisižiūrėti ir kovoti už gyvenimą. O stengtis reikia ne tik dėl savęs – ir dėl savo artimųjų.

- Kalbant apie diabeto ligonius, jie nepanikuoja, nes mokslininkai labai daug dirba, ir visi turime vilties, kad diabetas vieną dieną bus išgydomas. Netgi vėžio, kurį žmonės tiesiogiai sieja su mirtimi, nereiktų vertinti kaip nuosprendžio. Yra medikamentai, operacijos, gydymas, ir ligoniai gyvena. Išgirdus nepagydomos ligos diagnozę svarbu yra viskas – ir gydymas, ir psichologų bei dvasininkų pagalba. Visa tai žmonėms padeda gyventi su viltimi, kad nuosprendis jiems dar neparašytas. Didžiulė parama yra tikėjimas ir tai, kad ligoniai gali burtis į bendruomenes. Jose gaunama dvasinė parama, bendravimas, suvokimas, kad nesi vienas, yra neįkainojami lobiai. To, ką žmonės gauna bendraudami su savo likimo draugais, negalima įvertinti jokia pasaulio valiuta. Mūsų klubo nariai, kaip turbūt ir kitų bendruomenių žmonės, tampa ne tik draugais – tampa lyg giminės, kas taip pat padeda suvokti, kad liga – dar ne nuosprendis.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS

Vanduo žmogaus kūnui yra gyvybiškai svarbus. Sunku ir pasirinkti iš gausybės patarimų, kuris teisingas: išgerti du litrus vandens per dieną ar tik malšinti natūralų troškulį, gerti nevalgius ar po valgio, pagardintą, su burbuliukais ar gryną. Tačiau teigiamu vandens poveikiu neabejojama. Pašnekovų klausėme:

- Tikiu. Vienu metu stengdavausi per dieną išgerti du litrus vandens. Būdavo taip lengva, ir jaučiausi lyg ir geriau. Dabar šį gerą įprotį kažkodėl pamiršau. Tačiau paskutiniu metu vėl jaučiu poreikį gerti daugiau vandens – pats organizmas reikalauja.

- Tikiu, kad vanduo gali gydyti. Tačiau geriu jį tik tada, kai troškina, ir nežiūriu, kokį kiekį. Esu įsitikinusi, kad vandens reikia tiek, kiek reikalauja pats organizmas. Labiau mėgstu gurkšnoti arbatas – ypač žaliąją. Ji man suteikia žvalumo.

- Žmogus, jei negauna pakankamai vandens, gali susigadinti sveikatą. Aš žinau, kad vandens per dieną reikia dviejų litrų – tiek ir išgeriu. Žiemą šalto vandens nelabai tesinori, todėl geriu arbatą.

- Atskirai reikia kalbėti apie sveiką ir ligotą, apkūnų ir liekną – kiekvienas žmogus yra individualus. Visiškai normalus ir sveikas žmogus, kokių jau yra labai mažai, apie per dieną išgeriamo vandens kiekį neturėtų galvoti visai – gerti tiek, kiek nori. Jei ligonis turi akmenligę, serga cukralige – vandens per dieną reikia iki dviejų litrų. Storiems rekomenduotina dvi stiklines vandens išgerti prieš valgį, besiskundžiantiems mažu svoriu, atvirkščiai – po valgio. Aš manau, kad sveika gerti arbatos grybo antpilą, praskiestą vandeniu. Jei žmogus turi sveikatos problemų, tačiau nenori vandens, geria jį per prievartą – reikia pasikonsultuoti su gydytoju. Sakoma, kad vartojant pakankamai skysčių, oda ilgiau išlieka elastinga ir lėčiau senstama. Gali būti. Tačiau senti reikia tada, kada reikia senti, ir nesiversti dėl senėjimo per galvą. Juk mūsų išvaizdą lemia ir paveldėjimas. Du litrai vandens per dieną sveikam žmogui tikrai nepakenks, o sergant visuomet reikia konsultuotis su geru gydytoju – kad ir kaip sunku tokį šiais laikais atrasti.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS