|
|
|
Žemė ir ūkisGeras atlyginimas nesuviliojo likti svetur
Beveik pusantrų metų kūlupėniškiai Sugata ir Aivaras Jonučiai praleido Danijoje. Nors darbu ir atlyginimu buvo patenkinti, tačiau ten likti gyventi ar dirbti ilgesnį laiką jie nepanoro.
Javapjūtę drebina aukštos grūdų kainos
Antradienio popietę su horizontu susiliejančiame javų lauke Rūdaičiuose pribrendusių varpų šnabždesys gožė ūkininko Juozo Vilucko vairuojamo kombaino gaudesį. Šukės pusėje tądien, dėl prasiautusių liūčių ir įmirkusių dirvų, jauni ūkininkai, broliai Artūras ir Ramūnas Turauskiai, kombaino į laukus neišvairavo. Sukti ar ne savąjį “Claas Lexion” į javų lauką, svarstė vydmantiškis Gintaras Liebus.
Neįprastu laiku pražydo rododendrai ir magnolijos
Irenos ir Rimanto Skiparių sodyboje šiemet antrąkart pražydo magnolijos ir rododendrai. - Magnolija įprastai žydi balandžio mėnesį. Ir šį pavasarį gausiai žydėjo. Rododendrai - gegužę. Kas atsitiko, kad augalai pražydo dar kartą, vasarai baigiantis - nesuprantu. Gal išties tai klimato atšilimo pasekmė,- svarstė sodybos šeimininkas. Rododendrai mėgsta rūgščią, drėgną (bet neužmirkusią) dirvą, visžaliai - ir pusiau pavėsį. Skiparių sodyboje rododendrams dirvą savo spygliais rūgština ir pavėsio teikia pušys. Dirvai rūgštinti tinka ir sieros rūgštis - 10 litrų vandens ištirpiname 5 ml koncentruotos rūgšties (rūgštis pilama į vandenį, jokiu būdu ne atvirkščiai). Pavasarį, pirmoje vasaros pusėje, kol auga, rododendrams reikia azoto (tinka senas perpuvęs mėšlas), žydintiems - fosforo, o kalio - per visą augalo vegetaciją. Baigiama tręšti liepos viduryje - pabaigoje. Tręšiant vėliau pradės augti ūgliai, kurie iki žiemos nespės sumedėti ir žus. Pavasarį šaukiančių magnolijų rūšių yra gausybė. Populiariausios Lietuvoje paprastai žydi gegužę. Tačiau yra žydinčių gegužę ir vasaros pabaigoje, kaip antai “Lennei”. Vėliausiai - vidurvasarį - iš daugumos Lietuvoje išbandytų magnolijų žydi “Verbanica”.
“P.n.” informacija
Abakų lurdą ir koplyčią pastatė kaimo vienišius
Abakų kaimas įsikūręs kalvotame Minijos vingyje, tarp Kartenos ir Baublių. Kaimas priklauso Kartenos seniūnijai. Nors Abakuose belikusios kelios, abipus kelio išsidėsčiusios senos sodybos, o jose begyvena tik 27 žmonės, jie nelinkę savo kaimo vadinti nykstančiu. Abakiškiai pasidžiaugė, jog per pastaruosius metus čia apsigyveno net keturios jaunos miestiečių šeimos.
Dėl sunykusių augalų gyventojai kaltina geležinkelio darbuotojus
Klaipėdos gatvės gyventojai, gyvenantys šalia geležinkelio, jau antrą kartą kreipėsi į redakciją dėl pesticidų, kuriais purškiamas geležinkelio pakraštys. Gyventojai įsitikinę, kad chemikalai naikina ne tik piktžoles, bet ir jų vaismedžius, daržoves.
Pragyventi galima ir iš vienos karvės
Kai kurie žmonės, gyvenantys kaime teigia, jog karvės laikyti neapsimoka - daugiau vargo negu naudos. Tačiau Jokūbave gyvenanti ir dvi karves laikanti Irena Žutautienė yra priešingos nuomonės.
Buvusiame linų fabrike bus pradėtas gaminti biokuras
Buvusiame Kūlupėnų linų fabrike bendrovė “Baltijos Agro grupė” jau spalį ketina pradėti biokuro gamybą. Kaip sakė bendrovės direktorius Sigitas Vaitkevičius, įmonės specialistams teks gerokai padirbėti, kad ūkininkai įsitikintų, jog parduoti šiaudus ir gauti papildomų pajamų – apsimoka.
Ūkininkų - mažėja, ūkiai – stambėja
Kaip “Pajūrio naujienas” informavo rajono Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė, šiais metais pasėlius deklaravo 3 tūkst. 128 rajono ūkininkai. Jie, pirminiais duomenimis, deklaravo 43 tūkst. ha pasėlių.
Ir šiemet valgysime brangias bulves
Kretingos rajono Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė “Pajūrio naujienoms” patvirtino, jog iki šiol skyrius nėra gavęs jokių Vyriausybės ar Civilinės saugos departamento nurodymų dėl ūkininkų patirtų nuostolių skaičiavimo. “Nuostolių ūkininkai, be abejo, patyrė, tačiau kokie jie – nežinome. Kai kurie ūkininkai tuo rūpinasi patys, ir tai pravers, jeigu būsime įpareigoti tuos nuostolius užregistruoti”, - sakė Ž.Seniūnienė.
Kėkštų ir Valėnų gyventojai užgyveno „mėmelenderių“ žemes
Tolių, Valėnų, Kėkštų kaimai nuo Kretingos į Klaipėdos pusę nutolę vos 3-5 kilometrus. Tačiau kaimų specifika visiškai kitokia, negu Žemaitijoje – čia išlikęs Mažosios Lietuvos istorijos dvelksmas. Dar galima išgirsti vieną kitą iš tikrųjų Klaipėdos krašto gyventojų, senolių, vadinamųjų „mėmelenderių“, šnekančių jų šneka – pusiau vokiškai ir pusiau žemaitiškai. Išlikę prieškario statiniai – raudonų plytų ir drėbto molio sienomis - būdingi tik šiam kraštui. Po karo į Vakarus pasitraukus daugumai šio vokiečiams priklausiusio krašto gyventojų, atėjūnai iš Didžiosios Lietuvos apsigyveno jų ištuštėjusiose sodybose, dirbo jų žemę.
|
|
