|
|
|
Žemė ir ūkisMuziejus pirks traktoriuką
Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus pirks naują „Stihl“ markės traktoriuką su žolės ir lapų rinktuvu. Prekė nepigi – apie 3 tūkst. 300 Eur. Todėl rajono tarybos Kaimo plėtros ir ekologijos komitete ir buvo kilę tam tikrų pamąstymų: darbuotojų įstaigoje nedaug, ar bus, kas techniškai prižiūri, ir apskritai, ar traktoriuką pirkti naudinga, juolab kad, Stasio Kaniavos teigimu, prie muziejaus esančiame ąžuolyne žolę pjauna seniūnija, tad ar ji negalėtų tuo pačiu nušienauti ir muziejaus aplinką. „Bet gi kiekvienas dabar dėl patogumo po ranka nori turėti sau priklausantį daiktą“, – pastebėjo kolegai pritarti linkęs Steponas Baltuonis. Anot jo, praeis koks pora metų, technika amortizuosis, ar nebus biudžeto pinigai išleisti neatsakingai? O vicemerės Vitalijos Valančiutės nuomone, vis dėlto problema yra, modernesnė technika muziejui būtina. „Šienauti priskirtas plotas – didžiulis, 1,4 hektaro. Kol tas puse etato dirbantis žmogus paprasta buitine žoliapjove, liaudiškai tariant, „nutarkuoja“ vieną teritorijos galą, žiūrėk, jau apželia kitas“, – sakė ji. Kad taip ir yra, „Pajūrio naujienoms“ patikino pati Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorė Violeta Čėsnienė. Puse etato dirbantis ūkvedys Arvydas Zaleckis jau ir pats kartą juokavęs, kad, per tą laiką, kol nušienauja priskirtus plotus, iki Klaipėdos pėsčias galėtų nupėdinti. „Reikėjo mums tos technikos. Sutaupytume ir jėgų, ir laiko kitiems būtiniems ūkiškiems darbams atlikti “, – sakė V. Čėsnienė. Komitetui apsispręsti ir balsuoti „už“ matyt padėjo Savivaldybės Ekonomikos ir biudžeto skyriaus vedėjo Gvido Jonausko ir administracijos direktorės pavaduotojos Violetos Turauskaitės žodis: šienaujamas plotas didelis, turima žoliapjovė atgyvenusi. O tokie traktoriukai, kokį planuoja pirkti muziejus, gali tarnauti 10 metų. Vakar sprendimo projektui pritarė ir rajono taryba.
Palangiškio aukštaskraidis pelnė nugalėtojo taurę
Balandžių parodoje, įvykusioje Skuodo kultūros centre, buvo eksponuojama šimtas 18-os veislių balandžių, iš jų – 36 Klaipėdos aukštaskraidžiai. Komisijos geriausiai įvertintas ir nugalėtojo taure už standartus atitinkantį savo dvejų metų amžiaus aukštaskraidį apdovanotas palangiškis Reinoldas Liaudanskas. Parodoje taip pat sužibėjo ir balandininko Artūro Dauginčio iš Šukės sportiniai balandžiai. Šukiškis iš viso eksponavo daugiau kaip 60 savo sparnuočių, tarp kurių buvo galinčių įveikti 150 – 700 km atstumus. Dėl blogų oro sąlygų šios planuotos renginio dalies Skuode žiūrovai neišvydo. Išrinkti gražiausi dekoratyviniai balandžiai. I vietą už perukinį balandį laimėjo Palangos balandininkų klubo narys iš Mažeikų Jurgis Paulikas, II vietą už povinį balandį – taip pat Palangos balandininkų klubo narys Česlovas Vėbra, III vietą už karakulinį balandį – Rimantas Beneta iš Šiaulių. Į parodą iš viso jis buvo atsivežęs daugiausiai – 25 – dekoratyvinius balandžius. Balandininkai iš Palangos, Skuodo, Šiaulių, Mažeikių, Šukės, Vydmantų, Gribžinių (Klaipėdos r.), taip pat iš Liepojos buvo apdovanoti Skuodo rajono savivaldybės mero Petro Pušinsko padėkos raštais. Ši paroda buvo skirta Lietuvoje žinomam Skuode gyvenusiam balandininkui Kaziui Girdžiūnui (1926–2011) atminti. Jo iniciatyva 1975 m. sausio 18–19 d. Skuodo kultūros namų patalpose buvo suorganizuota pirmoji balandžių paroda.
Mykolo Romerio universitetas, kurio studentai kartu su Ukrainos karo pabėgėlių mokykla „Gravitas Schola“ gamina ir siunčia į Ukrainą šildančias žvakes, kreipėsi į Lietuvos bitininkų sąjungą su prašymu, kad galbūt šalies bitininkai galėtų paaukoti vaško tokioms žvakėms gaminti.
Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuvos bitininkų sąjungos Kretingos bitininkų draugija, vadovaujama Violetos Šedienės: jos paraginti mūsų rajono bitininkai paaukojo apie 40 kg natūralaus vaško.
„Tai nėra labai didelis kiekis, bet prie paramos Ukrainai būsime prisidėję nors maža dalimi“, – teigė V. Šedienė.
Šildančios žvakės yra gaminamos į skardinę įdėjus gofruoto popieriaus ir užpylus karštu vašku ar parafinu. Turėdami tokių žvakių, Ukrainos kariai ir civiliai gali šiek tiek pasišildyti patalpą, maistą ar arbatos, prasidžiovinti drabužius. Tai ypač aktualu šąlant orams ir susprogdinus energijos tiekėjus.
Mykolo Romerio universiteto studentai spalio viduryje kartu su ukrainiečiais mokiniais ir darbuotojais pagamino pirmąją šildančių žvakių partiją, kuri buvo išsiųsta į Ukrainą. Skardinių parūpino viena Lietuvos įmonė, surinkta nemažai ir panaudotų, žvakes gaminantys savanoriai gavo ir gofruoto popieriaus, tačiau jau gamindami pirmąją partiją pritrūko vaško. Taigi bitininkų paaukotas vaškas ar jo likučiai tikrai bus panaudoti prasmingam tikslui.
ie Salanto ir Blendžiavos upių, išsimėčiusios Skaudalių sodybos. Šiandien kaimas apima 651,67 ha dydžio plotą, kuriame yra Aniceto Puškoriaus ir Dvaro gatvės, stovi 27 vienkieminės sodybos ar pavieniai statiniai, ošia Ožkinio Krūmo, Degimų, Margalės, Vaitkevičienės ir Eglynėlio miškeliai.
Prigijo naujakurio vardas
Kaimas susiformavo XVI a. antroje pusėje, po Valakų reformos, o pirmąkart paminėtas 1585 m. Platelių seniūnijos Reketės vaitijos inventoriuje, kuriame vadinamas Skaudaičiais. Manoma, kad vietovardis kilo iš pirmojo naujakurio Skaudo vardo. Pagal to meto tradiciją Skaudo vaikai buvo vadinami Skaudaičiais, kurių pavardė prigijo ir jų gyvenvietei.
XVI–XVII a. kaimui priklausė 18 valakų (384,84 ha) dirbamos žemės. Ją 1585 m. iš Platelių dvaro nuomojosi 9, o 1593 m. – 32 valstiečių šeimos. Už valakais išskirstytų dirbamų žemių ribų 1593 m. jau buvo įsikūręs Skaudaičių užusienis, kuriame gyveno Reketės vaitas Grigutis Srutaitis.
Dvasiniu žemdirbių gyvenimu iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo XVII a. – Salantų bažnyčios dvasininkai. Nuo XVIII a. dokumentuose atsiranda ir kitas vietovardis – Skaudaliai, kuriame priesagą „-ait-“ pakeitė žemaičių tarmei būdinga „-al-“.
Redakcijai skaitytojai Juozas ir Rita L. pasakojo atsidūrę dviprasmiškoje situacijoje: jie matantys, kaip vakarais iš kai kurių kaimynų kaminų virsta juodi tiršti dūmai, tačiau nežino, kaip elgtis – ignoruoti ar pranešti tarnyboms.
„Vakare pamatai, kaip į dangų iš kaimyno kamino kamuoliais veržiasi dūmai, pasklinda po aplinką lyg tirštas juodas rūkas, o kartu – ir smarvė. Neisi gi į kaimyno namus šniukštinėti, kuo jis kūrena. Kaimynas remontuoja automobilius, kartais net kyla įtarimas, ar nedegina kokių padangų. O pas kitą kaimynystėje privežta visokių senų spintų, sofų, padėklų. Ar galima kūrenti juos? Kokiais atvejais ir kam reikėtų pranešti dėl aplinkos teršimo?“ – klausė skaitytojai, suabejoję, ar ir pranešus aplinkosaugininkai važiuotų į iškvietimą po darbo valandų.
Klaipėdos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkė Laura Dagilienė sakė, kad žmonės pirmiausia turi gerai įvertinti situaciją ir, žinodami konkretų pažeidimo atvejį, skambinti Bendruoju pagalbos telefonu 112. „Jie perduoda mums, o mes privalome per pusvalandį reaguoti ir išvykti pagal iškvietimą“, – sakė aplinkosaugininkė.
Daugiabučio Palangos g. Nr. 10 kieme augęs senas klevas savavališkai, be Savivaldybės leidimo, nugenėtas gana drastiškai – nupjautos kelios storos šakos. Dėl šio įvykio pasipiktino vienas šio namo gyventojų Ričardas Mačiulskis, neteisėtu poelgiu apkaltinęs to paties daugiabučio kaimynę. Situacija susirūpino Kretingos miesto seniūnija ir aplinkosaugininkai.
Įvertins padarytą žalą
R. Mačiulskis piktinosi, kad jo kaimynė, nesuderinusi ir nepasitarusi su kitais namo gyventojais, savavališkai nupjovė 5 masyvias klevo šakas. Jis sakė išmatavęs ir jų apimtį: dviejų šakų apimtis siekė po 50 cm, o kitų trijų – po 30 cm.
„Atvėso orai, o jie, gyvenantys socialiniame būste, matyt, neturėjo, kuo kūrenti. Ar galima taip susigalvojus imti ir žaloti medį, augantį valstybinėje žemėje, arba gauti tam leidimą be kitų gyventojų sutikimo? Kas už tai atsakingas?“ – klausė skaitytojas. Jis tikino apie šią situaciją informavęs ir Kretingos miesto seniūniją, aplinkosaugininkus, konkrečiai jiems įvardijęs ir pažeidėją.
Kretingos miesto seniūnijos seniūno pavaduotoja Alma Patamsienė paaiškino, kad šio daugiabučio gyventojai dėl leidimo medžiui genėti nesikreipė. Leidimo reikia, jeigu genint šalinama daugiau kaip 30 proc. lajos.
Ji tikino, kad pati buvo nuvykusi į Palangos g. Nr. 10 kiemą, kad įvertintų situaciją: „Gana storokos klevo apatinės šakos nugenėtos. Kreipėmės į aplinkosaugininkus: jie ir nustatys, ar tinkamai nugenėtas, kokia medžiui padaryta žala. Jie taip pat turi teisę įspėti pažeidėjus arba juos bausti.“
Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Kretingos agentūros laikinai vadovo pareigas einantis Algimantas Skersis sakė, kad jų specialistai vakar tikrino situaciją, kurią įvertins ir išvadas pateiks Savivaldybei.
Laukžemės kaimo Darbėnų seniūnijoje prieigose įsigiję žemės sklypą 44-erių palangiškis Andrius Gedvilas ir du jo broliai 40-metis Mindaugas ir 38-erių Vytautas prieš kelerius metus ėmėsi auginti prieskonines žoleles. Tačiau, nuo vaikystės jodinėję žirgais, Andrius ir Vytautas puoselėjo svajonę – veisti žirgus. Šią savaitę ji pradėjo pildytis – į jų ūkį iš Priekulės žirgyno buvo atgabentas pirmasis veislinis žirgas.
Garsios Babilono veislės palikuonis 4-metis žirgas, pagal dokumentus pavadintas Varduva, bus skirtas dalyvauti jojimo varžybose Andriaus dukterėčiai 10-metei Andrėjai, kuri savarankiškai jau pramokusi jodinėti.
Į iš anksto paruoštą aptvarą trenerio Lino Mickaus vedamą žirgą pakely nedraugiškai pasitiko du poniai 4-metis Bazilikas ir 7-metė Mėta, jį bandę apkandžioti ir apspardyti. „Reikės šiek tiek laiko, kol apsipras vieni su kitais. Šiaip mūsų poniai – gana ramūs, tik, pasitikdami nematytą kaimyną, matyt, sunerimo“, – kalbėjo brolių Gedvilų motina Pranutė Maksimovė.
„Tiedu poniai ligi šiol buvo džiaugsmas ir mūsų šeimos vaikams, ir mums patiems. Žirgas, arklys, ponis – giminingi gyvūnai, kokia galinga iš jų sklinda gerumo energija, gali atėjęs pabendrauti, žirgas, atrodo, supras tave ir nuramins, paguos, išklausys“, – kol vyrai pratino Varduvą prie naujos aplinkos, pasakojo Pranutė.
Kol dar nešalta, gyvūnai bus laikomi aptvaruose, jiems įrengta ir priebėga nuo lietaus ir vėjo, aptvarą juosia elektrinis piemuo, o žiemoti bus įrengtos arklidės.
Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus taryba išrinko konkurso „Metų ūkis-2022“ nugalėtojus.
Pirmoji vieta skirta „Prieskonių jūrą“ Laukžemėje įsteigusiam Andriui Gedvilui, antroji – Darbėnų seniūnijoje, Grūšlaukėje, augalininkystės ūkį plėtojančiam Airidui Viskontui, trečioji – taip pat augalininkyste užsiimančiam Kęstui Petručiui iš Šlaveitų.
Senas tradicijas turinčio konkurso tikslas – žemdirbius skatinti pažangiai ūkininkauti, puoselėti ilgametes tradicijas.
Kiekvieną lapkritį – jau penktus metus iš eilės – darbėniškiai imasi iniciatyvos iki Vėlinių išpuošti savo miestelį švytinčias moliūgais: šiemet jų, išpjaustytų ir įvairiai išpuoštų, į miestelio aikštę suvežta kone šimtas. Vakarais uždegamos juose įstatytos žvakės, ir Darbėnų miestelis tampa kažkuo panašus į Švėkšną, vėlyvą rudenį garsėjančią šviečiančiais moliūgais.
„Idėja panaudoti moliūgus miesteliui papuošti gimė po Moliūgo šventės, įkvėpė dar ir savo dydžiu Darbėnams prilygstančio Švėkšnos miestelio pavyzdys. Pradėjome galvoti, o kodėl ir mums nepasipuošti? Dėkingi esame „Pajūrio naujienoms“, kad po tradicinės Moliūgo šventės iš savo ekspozicijos padovanojo keletą moliūgų drožybai, kitą dalį susirinkome iš miestelio ir jo apylinkių gyventojų. Nuo pat rugsėjo seniūnijos žmones raginome drožinėti, puošti ir sutartu laiku atvežti savo kūrinius į aikštę, priešais bažnyčią“, – kalbėjo vienas akcijos sumanytojų Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.
Iš vieno tokių „Pajūrio naujienų“ dovanotų moliūgų, sakė, ir pats išdrožęs Darbėnų miestelio herbą, į šią veiklą įtraukė ir savo brolį Darbėnų ugniagesių skyrininką Donatą Poškį.
Šių metų spalio 29-ąją sukanka 90 metų, kai atidarytas geležinkelis Telšiai–Kretinga. Tai buvo viena svarbiausių tarpukario Lietuvos vyriausybės inicijuotų statybų, sujungusi laikinąja sostinę Kauną su vieninteliu mūsų jūrų uostu Klaipėdoje.
Paskolą suteikė ir anglai, ir danai
Lietuvai atkūrus valstybingumą, iš Rusijos ir Vokietijos okupacijų laikų paveldėta geležinkelių struktūra neatitiko jaunos valstybės ekonominių poreikių. Ypač tai pasidarė akivaizdu 1923 m. atgavus Klaipėdos kraštą. Iš laikinosios sostinės geležinkeliu jūrų uostą buvo galima pasiekti tik važiuojant labai vingiuotu maršrutu Kaunas–Jonava–Radviliškis–Tauragė–Šilutė–Klaipėda. Kiti du geležinkeliai vedė per Latviją ir Vokietiją. Toks susisiekimas buvo nepatogus, kelias gana ilgas, o važiuojant kitų valstybių teritorija teko gaišti laiką pasienyje.
Siekdama Kauną su Klaipėda sujungti trumpiausiu keliu, vyriausybė 1923 m. pasirinko dvi naujojo geležinkelio trasas: Amaliai–Kretinga ir Kazlų Rūda–Tauragė. Atsižvelgiant į būsimą ekonominę naudą, įvertinus geležinkelio statybos ir eksploatacijos išlaidas, pirmenybė buvo suteikta pirmajai trasai, kurią planuota tiesti per tankiai gyvenamą ir labiau ekonomiškai išvystytą šiaurinę Žemaitiją. 1924 m. liepos 29 d. Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį visoje numatomo geležinkelio trasoje naujai tiesiamoms atkarpoms, linijoms, stotims, pralankoms, karjerams, tiltams ir kitiems geležinkelio statybos reikalams priverstinai buvo nusavinama žemė, sumokant jos savininkams geras kompensacijas. Geležinkelio projektinis ilgis siekė 132 km, o išlaidos jam tiesti – pusės metinio valstybės biudžeto. Dėl šios priežasties statyba vyko dviem etapais.
|
|
