|
|
|
Žemė ir ūkisDidelį ornitologijos pasaulį atvėrė mažas apuokiukas
„Gyvenu nuostabioje vietoje švytury – tokiame, koks pavaizduotas kiekvieno Lietuvos piliečio paso paskutiniame puslapyje. Keliuosi prieš saulei tekant, guluosi leidžiantis – visą dieną taip ir vaikštai, žiūri, ar į gaudykles nėra įkliuvusių paukščių. Jeigu įkliuvo nežieduotas, – sužieduoji, jeigu žieduotas – paleidi“, – taip savo kasdienybę apibūdino Ventės Rago ornitologijos stotyje nuo praėjusio balandžio dirbanti iš Baublių kilusi ornitologė Gabrielė Klara Šlušnytė. Ateities planuose – ir mokslai, ir kelionės Mergina atviravo vaikystėje paukščiais nesidomėjusi. Bet užteko populiarioje televizijos laidoje „Nacionalinė ekspedicija“, kai keliautojai plaukė Dniepru per Ukrainą, ornitologei Ingridai Lagunavičienei parodyti pagautą mažą apuokėlį... „Susižavėjau tuo plunksnuotu grožiu ir net užsiregistravau į šios ornitologės vadovaujamą Ornitologų mokyklą“, – pasakojo G. K. Šlušnytė. Tačiau užsiregistravo – ir pamiršo. Pasirodė ten po kurio laiko, jau baigusi gimnaziją. Ornitologų mokykla 5 renginius, į kuriuos pasidalinti žiniomis pakvietė žinomų gamtininkų, ornitologų, biologų, suorganizavo skirtingose Lietuvos vietose – tam, kad mokyklos lankytojai pamatytų ir susipažintų su kuo daugiau paukščių. Šiandien pašnekovė ir pati stebisi: netikėtai atsiradęs pomėgis tapo širdžiai mielu darbu. Tiesa, Kretingos Pranciškonų gimnaziją, o vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo biologiją, baigusi, pusmetį pagal Erasmus programą mokslus krimtusi Ispanijoje Gabrielė Klara leido suprasti, kad, nors ir kaip romantiška, Ventės Rage ilgai neužsibus – turi planų studijuoti toliau, pakeliauti po pasaulį.
Žeimiai. Kaimas šalia Šateikių girios
Į vakarus nuo Šateikių girios prie Bubino upelio plyti Žeimių kaimas. Jis užima 968,37 ha plotą, pagal kurį gyvenvietė yra didžiausia Imbarės seniūnijoje. Pirmieji gyventojai kaimo teritorijoje pradėjo kurtis XV a., kai į Melno taikos sutartimi Lietuvai perduotas Vokiečių ordino valdytas kuršių žemes ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai. Nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Žeimio šeimos vardu. Galutinai kaimas suformuotas 1568 m., didžiojo kunigaikščio Platelių valdoje įvykdžius Valakų reformą. Per ją Žeimiams buvo pamatuotas apie 9 kv. km dydžio taisyklingo stačiakampio plano plotas, besiribojantis su Tuzais, Šateikiais, Rekete ir Salantais, kitaip vadintais Grebšiais. Vieta kaimo sodyboms buvo pamatuota centrinėje žemių dalyje, abipus Bubino upelio ir kelio, jungiančio Salantų–Platelių ir Salantų–Plungės vieškelius. Gyvenvietę supo daržai ir ariamos žemės sklypai, už kurių atokiau plytėjo bendros paskirties naudmenos: ganyklos, pievos ir miškai. Iš pradžių dvasiniu kaimiečių gyvenimu rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios kunigai.
Vydmantų gimnazijoje – nauja inovatyvi erdvė
Uždarajai akcinei bendrovei (UAB) „Ignitis Renewables“ finansavus, Kretingos rajono Vydmantų gimnazijoje sukurta šiuolaikiška, saugi ir palanki sveikatai, daugiafunkcinė netradicinė ugdymo erdvė – kupolas, arba lauko klasė. Sukurtoje erdvėje vedamos inovatyvios, tyrinėjimu grįstos pamokos, organizuojami susirinkimai, neformaliojo ugdymo veiklos ir diskusijos. Kupolu gali naudotis ne tik gimnazijos bendruomenė, bet ir Vydmantų kaimo bendruomenės nariai. Tai jau ne pirmas UAB „Ignitis Renewables“ finansuojamas Vydmantų gimnazijos projektas – praėjusiais metais bendrovė skyrė lėšų sporto aikštyno-stadiono infrastruktūrai pagerinti, įsirengiant 90 m kamuolių gaudykles. Vydmantų gimnazijos informacija
Kretingos dvaro parke neliks dar vieno svetimkūnio – sovietinio bendrabučio
Kretingos dvaro parke rengiamasi griauti sovietmečiu statytą pastatą – buvusį Kretingos tarybinio ūkio-technikumo bendrabutį. Jau prasidėjo pasirengimo griauti darbai. Tokiu sprendimu siekiama Dvaro parką, kultūros paveldo statusą turinčią teritoriją, išvalyti nuo dar vieno svetimkūnio ir pamažu atkurti senąjį jo vaizdą, šitaip didinant muziejaus patrauklumą turistams.
Visi pokyčiai – tik į gera
Artėjant naujiesiems mokslo metams Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro (KEGPMC) Kretingos filiale – geros nuotaikos: mokinių daugėja, intensyviai gerinamos mokymo ir mokymosi sąlygos.
Tarvydai. Kaimas prie Dimitravo miško
Kelio Kretinga–Darbėnai kairėje pusėje esančio Tarvydų kaimo istorijos ištakos siekia IX–XIII a., kai čia gyveno Nagarbos pilies apygardai priklausanti kuršių bendruomenė. Per karus su kryžiuočiais kuršių nebelikus, į jų žemes XV a. atsikėlė žemdirbiai žemaičiai, įkūrę Tarvydų kaimą. Nausėdija buvusi pavadinta pirmųjų jos naujakurių Tarvydų šeimos vardu. Galutinai kaimas susiformavo XVI a. II pusėje, didžiojo kunigaikščio dvaro žemaitiškose valdose įvykdžius Valakų reformą. Jis priklausė Palangos seniūnijai, o buvo administruojamas iš Darbėnų dvaro. Dvasiniais kaimiečių reikalais rūpinosi Palangos, o nuo 1739 m. – Darbėnų katalikų bažnyčios kunigai.
Lūgnaliai. Kaimas tarp dviejų aukštapelkių
Kartenos seniūnijos pakraštyje, ties riba su Žalgirio ir Kulių seniūnijomis, tarp dviejų aukštapelkių – uždurpėjusio Balsiškių Tyro ir Reiskių Tyro pelkės, plyti Lūgnalių kaimo žemės, apimančios 304,24 ha plotą. Dar prieš šimtmetį čia aktyviai šurmuliavo gyvenimas, o šiandien rymo tušti dirvonai ir ošia miškai. Prie Balsiškių Tyro stūksanti Lūgnalių Pilalė ir šalia jos aptiktas baltiškas akmeninis kirvis keturkampe pentimi mena, kad pirmieji žmonės čia pasirodė dar II–I tūkst. prieš Kristų. Tai buvo senovės medžiotojai ir žvejai, įsikūrę pelkių apsuptoje moreninėje kalvoje, kuri jų bendruomenę saugojo nuo neprašytų svečių ir užpuolikų. Įsigalint žemdirbystei, miškinga ir pelkėta vietovė buvusi negyvenama. Tačiau daugėjant žemdirbių šeimų ir plečiantis dirbamos žemės plotams, naujakuriai ėmėsi įdirbti naujus plėšininius plotus. Tokiu būdu Kartenos dvaro žemių pakraštyje tarp Anužių ir Budrių kaimų, prie svarbaus tuometinio prekybos kelio, jungusio Kulius su Kartena ir Kretinga, XVII a. pab.–XVIII a. I pusėje atsirado Bumbulių, Drungilų ir Lūgnalių nausėdijos. Lūgnalių nausėdijai vardą davė lūgnės – daugiamečiai šakniastiebiai vandens augalai, kurie savo geltonais žiedais nedidelėmis grupėmis nuklodavo aplinkui tyvuliavusias pelkes ir vandens užliejamas žemumas. Iš pradžių nausėdija priklausė Kartenos dvaro Gudų vaitijai ir kartu su šalia esančiais Bumbuliais sudarė vieną suolininkiją. Jos suolininkas 1813 m. buvo Pranciškus Urbonas, su žmona Ona gyvenęs Lūgnaliuose. Be Urbonų, 1804–1834 m. minimi naujagimius Kartenos bažnyčioje krikštiję Juozapas ir Marijona Paulikai, Juozapas ir Magdalena Šlimai, Vincentas ir Ona Baitavičiai, Juozapas ir Magdalena Tilvikai, Viktorinas ir Marijona Meškauskai, Jurgis ir Kotryna Tilvikai, Jokūbas ir Antanina Tilvikai, Pilypas ir Viktorija Tilvikai, Jonas ir Marijona Paulikai.
Palangos gelbėtojai įsigijo ypatingą paieškos kamerą
Palangos gelbėjimo stotis įsigijo du naujus keturračius ir ko gero vienintelė Baltijos šalyse nuo šiol gali pasigirti ypatinga autonomine paieškos kamera, kuri, reaguodama į kūno šilumą, žmogaus buvimo vietą jūroje nustato tiek naktį, tiek dieną, esant blogam orui ir net per rūką. Žmogų jūroje randa ir naktį, ir per rūką Keturračių Palangos ir Šventosios paplūdimiuose iš viso turima 12, bet du naujieji yra modernesni – pagaminti pagal šiuolaikines technologijas, ekologiški, sunaudoja mažai degalų, dviviečiai. Pasak gelbėtojų vado Jono Pirožniko, tokiais lengva manevruoti, ypač, kai pakrantėje susitvenkia daugybė poilsiautojų. Paieškos kamera pritvirtinama ant džipų arba keturračių. Nedideliu greičiu važiuojant paplūdimiu, ji skenuoja jūrą ir pagal kūno skleidžiamą šilumą bet kokiu oru dieną ar tamsią naktį, net esant tirštam rūkui, 1,5 km spinduliu aptinka, kur tuo momentu yra žmogus, tolimačiu užfiksuoja atstumą bei GPS daviklius. Koordinatės perkeliamos į droną – dar akimirka, ir nuo važiuojančio automobilio ar keturračio šis jau skrieja nelaimėlio link, numeta jam gelbėjimosi ratą. Vandens motociklais į įvykio vietą tada atskuba ir patys gelbėtojai. Šiuo metu paplūdimiuose jų dirba 44, iš viso veikia 19 postų. „Sezonas dar tik prasidėjo – stebime, papildomai postus įrengsime ten, kur matysime žmonių telkiantis daugiausiai“, – sakė Jonas Pirožnikas.
Japoniškas sodas ruošiasi tarptautinei bonsų parodai
Darbėnų seniūnijos Mažučių kaimą išgarsinusiame Japoniškame sode šiomis dienomis – pats darbymetis: jame, be šeimininko Šarūno Kasmausko ir jo partnerės Gražinos Maštaraitės, dar triūsia būrys iš Japonijos atvykusių meistrų, vadovaujamų šio sodo „krikštatėvio“ Hajime Watanabe. Japonai padeda pasiruošti liepos 6–7 dienomis įvyksiančiai tarptautinei bonsų parodai po atviru dangumi. Susiejo ilgametė bendrystė Meistrų komandai, kaip įprasta, vadovauja H. Watanabe – būtent jam prieš 17 metų Š. Kasmauskas Mažučių kaimo laukuose, 16 ha plote, patikėjo imtis pirmųjų sodo kūrimo darbų. Šiandieną šis sodas tapo didžiausiu Europoje japoniško stiliaus sodu. „Užsimezgė ilgametė bendrystė, meistras Watanabe šį sodą žino kaip savo penkis pirštus, atvyksta kasmet – dirbam, plečiam, tobulinam, idėjų dar – begalės“, – susiformavusio tandemo stiprybę, kurią įrodo konkretūs lankytojus džiuginantys rezultatai, akcentavo Š. Kasmauskas. „Pajūrio naujienų“ pakalbintas meistras H. Watanabe, plačiai šypsodamasis, sakė, kad Lietuva jam labai patinka, o ypač – jos žmonės. „Žmonės draugiški, malonūs, mūsų požiūriai į gamtą, vertybes yra panašūs. Bet ne tiek dėl vietos čia traukia, kiek dėl asmenybių, tokių, kaip Šarūnas“, – džiugesio dėl ilgametės draugystės neslėpė sodo meistras, šįsyk atvykti pakvietęs dar tris bendraminčius iš Japonijos – Shunsei Nagai, Rika Hashiguchi ir Hidemi Onishi. Šie žmonės talkina savanoriškai savo atostogų sąskaita ir pasiliks čia visą liepą. Beje, H. Onishi išvien su H. Watanabe į Mažučių kaimą atvyksta kasmet. „Jis nuo sodo įkūrimo pradžios dirba su buldozeriu – visos kalvos jo su-stumdytos. Aš jį vadinu buldozerio meistru. Vieni vaizdus piešia teptuku, o kiti – buldozeriu“, – juokavo Š. Kasmauskas.
Baidotai. Salantų kraštą garsinęs kaimas
Salantų parapijoje esantys Baidotai šiandien priklauso Skuodo rajono savivaldybės Notėnų seniūnijai. Iki 1959 m. kaimas priklausė Salantų valsčiui ir rajonui ir suvaidino reikšmingą vaidmenį Salantų krašto istorijoje. Labiausiai šį kaimą ir Salantus išgarsino Nezabitauskių-Zabičių giminė. Susiformavo per Valakų reformą Baidotai įsikūrę Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Kaimas ribojasi su Panotėnių, Notėnų, Kulalių, Šniukščių, Dvarčininkų, Laivių ir Tuzų žemėmis. Pietvakariniu pakraščiu vingiuoja Salantas, o centrine dalimi teka Notė, kuri kaime daro staigų lankstą ir ties riba su Laiviais ir Dvarčininkais įteka į Salantą. Pietrytine dalimi teka Alksnė, kurią užtvenkus įrengtas Baidotų tvenkinys. Didžiąją kaimo teritorijos dalį sudaro dirbama žemė. Tik pietinėje dalyje, vidury laukų, auga apie 11 ha dydžio oficialaus vardo neturintis miškas, o šiauriniame pakraštyje ošia Juodupio, Velėnių ir Lindinės miškai. Pietine dalimi praeina kelias Seda–Barstyčiai–Salantai, kaime vadinamas Salantų gatve. Nuo jo atsišakoja išilgai kaimo į Kulalius einantis žvyrkelis, pavadintas Šilo gatve, nuo kurios į vakarus veda Paupio gatvė. Centre, rytinėje Šilo gatvės pusėje, stovi 10 kompaktiškai sovietmečiu suprojektuotų tipinės kolūkinės gyvenvietės sodybų, o kitos sodybos išsimėčiusios vienkiemiais kaimo pakraščiuose. Kaimas susiformavo XVI a. II pusėje per Valakų reformą. Pirmąkart paminėtas karališkojo matininko Jokūbo Laškovskio 1568 m. rugpjūčio 7 d. sudarytame Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto Telšių dvaro Salantų valdos žemėlapyje. Vietovės pavadinimas kilo iš asmenvardžio Baidotas daugiskaitos formos. Manoma, kad tai buvęs pirmasis šių žemių naujakurys, kurio palikuonys buvo vadinami Baidotaičiais. Todėl XVI a. kaimas vadintas Baidotaičiais, o nuo XVII a. – Baidotais. Pietvakarinis kaimo pakraštys – Salanto pakrantės nuo Salantų–Notėnų kelio tilto per upę iki santakos su Note bei vakarinė-šiaurės vakarinė dalis – Notės pakrantės ir į šiaurės vakarus nuo jos esanti buvusio Dvarčininkų kaimo žemių dalis iki ribos su Kretingos rajonui priklausančio Dvarčininkų kaimo, patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
|
|
