|
|
|
Žemė ir ūkisMiestą „puola“ balandžiai, varnos ir lapės
Kretingiškiai piktinasi dėl miestą, jų žodžiais, pulkais okupavusių paukščių – varnų, kirų, balandžių, kurie dergia šaligatvius, kranksi ir klykia neleisdami miegoti, niokoja kapavietes senosiose miesto kapinėse. Skaitytojai siūlo įvairius būdus, kaip reikėtų atsikratyti paukščių – naudoti baidančias garsines patrankas, viršum daugiabučių stogų įrengti smaigus. „Atėjusi prie artimųjų kapų, iš pradžių galvodavau, kad koks piktavalis jas nuniokojo: išvartytos ir išmėtytos žvakidės, prinešta šakų. O po to, išsikalbėjusi su pažįstama, sužinojau, kad čia – varnų darbas. Ogi pasirodo, jos apverčia žvakides ir išlesa užsilikusį neišdegusį parafiną“, – guodėsi skaitytoja Dalia P. Rasa C. piktinosi, kad, nespėjus renovuoti Vilniaus gatvės, šaligatviai ties „Grifo“ parduotuve jau nudergti balandžių, ir siūlo jais atsikratyti, viršum stogo įrengiant smaigus, kaip ji yra mačiusi užsienyje. Tačiau Kretingos rajono aplinkosaugininkas Ričardas Kašėta patikino tikrai žinąs, kad Venecijoje, kur balandžių apstu – be jų nebeįsivaizduojamas šio miesto veidas, ir kur šie paukščiai taip suįžūlėjo, kad net vagia maistą iš praeivių, – viršum Šv. Morkaus katedros įrengti smaigai, kad balandžiai netūptų ir nedergtų šventovės. Bet tai nereiškia, kad balandžiai išsidangino iš miesto – jie dar labiau nutupia aikštę, laukdami lesalo iš miesto svečių. „Žinau, kad dėl tų smaigų buvo ažiotažas – sukilo gyvūnų saugotojai, reikalaudami juos nuimti. Kaip užsibaigė šis protestas, nežinau“, – kalbėjo R. Kašėta. Jo manymu, tokiai situacijai galima pritaikyti posakį, kad lazda turi du galus: iš vienos pusės – palaikant gyvūnų globos organizacijas, paukščiai saugomi, o iš kitos – nekontroliuojant nebesuvaldomas jų populiacijos plitimas. Gyvenamosiose vietose paukščiai jau seniai nebešaudomi, tik naikinami jų lizdai ir kiaušiniai.
Demontuojant užtvanką, ketino iškelti užsilikusias žuvis
Šilutės bendrovė „Kavesta“ pradėjo Salanto miesto užtvankos demontavimo darbus: iš pradžių buvo išleistas vanduo į Salanto žemupį, Minijos link išplukdant žuvis. Tačiau masyvioms žuvims užsilikus nusekusiame tvenkinyje, užvakar, gaudant tinklu ir patalpinant į specialias talpyklas su deguonimi, buvo ketinta jas perkelti į Salanto upės žemesniąją dalį. Atvykus žuvininkystės bei Klaipėdos gyvosios gamtos inspekcijos specialistams, paaiškėjo, kad po liūčių pakilus vandeniui, žuvys išplaukė pačios.
Turizmo sezonui įsibėgėjus
Kad kelionė nenuviltų, kad ji būtų sėkminga, turtinga įspūdžių ir sklandi, ją būtina suplanuoti. Kaip tai padaryti, patarė Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros vedėja, Turizmo verslo studijų programos pirmininkė Jurgita Kasparienė.
Žadeikiai: žvilgsnis į 455 metų istoriją
Pradžią liudija akmeninis kirvis Žadeikių kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1566 metų. Tačiau jame rastas akmeninis kirvis su skyle kotui liudija, kad pirmieji gyventojai čia, Minijos ir Palties pakrantėse, ėmė kurtis II tūkst. antroje pusėje ar I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pats kaimas pradėjo formuotis XVI amžiuje Kretingos dvarui priklausančioje žemėje, greta Kartenos miestelio. Jo vardas kilo nuo pirmojo naujakurio Žadeikio vaikų ir vaikaičių – Žadeikaičių pavardės. Todėl XVI–XVII a. kaimas vadintas Žadeikaičiais, o nuo XVIII a. – Žadeikiais. Pravedus Valakų reformą, 1566 m. Žadeikaičiams priklausė per 962 ha žemės, kuri tęsėsi nuo Aukštkalvių miško į pietus iki pat Minijos upės, rytuose ribojosi su Kartenos miesteliu, o vakaruose – su Rubulių kaimu. Šiaurėje ir rytuose plytėjo pelkės, pietuose Minijos slėnyje driekėsi šienaujamos pievos ir ganyklos, o likusi žemė – 684 ha – buvo ariama. Ją iš dvaro nuomojosi 33 žemdirbių šeimos.
XVI a. trečiajame ketvirtyje kaime praūžė maras, į kapus nusinešęs apie pusę gyventojų. Todėl 1572 m. trečdalis dirbamos žemės laukų stovėjo tušti, o kitus dirbo 21 žemdirbių šeima. Kaimui atsigavus, prie Minijos išaugo Žadeikaičių užusienis, t. y. naujakurių vienkiemis. Mirusius artimuosius kaimiečiai laidojo ganyklose, Minijos slėnio kalvelėje prie senojo Kartenos–Kretingos kelio. Čia 1993 m. buvo aptiktas griautinis kapas su 2 monetomis – Žygimanto Augusto (valdė 1544–1572 m.) pusgrašiais. Kaimą alinant maro ir kitų ligų epidemijoms, arčiau gyvenvietės Palties kairiajame krante buvo įrengtos naujos kapinės. Abejos jos naudotos iki XVIII a. pabaigos, kai valdžia sanitariniais sumetimais uždraudė jose laidoti, liepdama mirusiuosius vežti į naujai įrengtas parapines kapines. Tokiu būdu iki XX a. pradžios kapinaitėse retsykiais amžinybėn buvo išlydimi tik savižudžiai, nekrikštai, skenduoliai, nuo epideminių ligų mirę vaikai ir seneliai. XVIII a. kaimo ribos prasiplėtė, todėl 1771 m. Žadeikiams priklausė 1 004,86 ha žemės, kurią nuomojosi 37 valstiečiai. Žadeikaičių užusienio prie Minijos jau nebebuvo, tačiau šiaurės vakarinėje žemių dalyje, pamiškėje, kūrėsi kitas užusienis.
Vydmantiškės karvės – lietuviškoje tundroje
Tundrą primenančiu kraštovaizdžiu išsiskiriančiame Šauklių riedulyne nuo praėjusio pirmadienio ganosi 20 vydmantiškės ūkininkės Dalios Vaičelienės limuzinų veislės karvių. Jos čia karaliaus iki vėlyvo rudens.
Rekordinio javų derliaus prognozės bliūkšta?
„Agrorodeo“ aikštelėje Kretingoje pilami pirmieji naujo derliaus grūdai. Viena didžiausių grūdų eksportuotojų Baltijos šalyse UAB „Agrorodeo“ vienintelė Lietuvoje grūdus superka be elevatorių, veža juos iš ūkių tiesiai į uostą arba priima specialiose aikštelėse, kurių šalyje turi 20. Į vieną jų Kretingoje šią savaitę ūkininkai jau pylė šiųmetinio derliaus žieminius miežius. „Kiek atveš, tiek priimsime, uoste vietos turime, esame išsinuomavę sandėlius, iškart vežame uostan“, – apie užtikrintą nepertraukiamą grūdų realizacijos grandinę kalbėjo UAB „Agrorodeo“ generalinis direktorius, iš Kretingos kilęs Robertas Lapinskas. „Pajūrio naujienoms“ užsiminus apie prognozuotą rekordinį šių metų javų derlių Lietuvoje, R. Lapinskas taip optimistiškai nusiteikęs nebuvo, nes geras prognozes, anot jo, jaukia pirmosios žinios iš laukų. Pirmieji į lengvesnes žemes su kombainais išvažiavę ūkininkai nedžiūgavo – derlingumas pastebimai mažesnis negu pernai. Tą patį patvirtinę ir derlingesnėse, kaip antai, Kėdainių žemėse, pirmuosius grūdus iškūlę ūkininkai, konstatavę, kad šios vasaros kaitra dalį derliaus pražudė. Karštis smogė, kai kviečio grūdas tebebuvo pieninėje stadijoje, sudžiūvo, nespėjęs subręsti.
Šiųmečiu derliumi ūkininkai nesidžiaugia
Prieš porą dienų javapjūtę Abakų lauke, kur 90-yje hektarų geltonuoja žieminiai kviečiai, pradėjęs karteniškis Gintaras Žiobakas nebe pirmą vasarą pluša kartu su sūnumis Domantu ir Tadu. Rajone žinomas ūkininkas teigė užsiauginęs pamainą. Užtvenkdami upę, žmonės ją sunaikina
„Esame tik mažas taškelis visoje pasaulio mozaikoje, todėl tikrai nesame „pasaulio bamba“, nors tokie jaučiamės, užėmę nemažai Žemės planetos“, – teigė gamtininkas fotografas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis, Salantų regioninio parko direkcijos Salantų dvaro parke birželio 18-ąją surengtame susitikime „Pasikalbėkime apie mus gamtoje“ su šio miesto visuomene. Salantiškiai taip pat rinkosi į parke, didžiuliame ekrane surengtą virtualią pamoką, kurią vedė gamtininkas, knygų vaikams autorius Selemonas Paltanavičius. Šiuo renginiu Salantų regioninio parko direkcija, įgyvendindama gamtosaugos projektą „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“, siekė kuo įdomiau informuoti ir plačiau šviesti visuomenę gamtos apsaugos, upių atkūrimo ir jų geros ekologinės būklės svarbos bei žuvų migracijos klausimais. Ši iniciatyva buvo skirta pokalbiams apie žmones gamtoje, jų daromą poveikį gamtai. Nykus užtvenkto Salanto gyvenimas M. Čepulis stebėjosi: „Nuo ryto vaikščiojau prie Salantų miesto užtvankos ir nesuprantu, kodėl galvojama, kad jos nereikia griauti. Pasižiūrėjus į upę už užtvankos, – vien sąžalynas žolių, kur jau niekas nebegyvena, pasikeitusi visa ekosistema. Problemos esmė – ne vien lašišų migracija, o gausybė organizmų, kurie galėtų gyventi upės tėkmėje, bet negyvena.“ Paklaustas, kaip mano, kodėl kai kurie vietos gyventojai piktinasi išgirdę apie numatytą Salantų miesto užtvankos rekonstrukciją, M. Čepulis teigė, kad labiausiai žmones baugina bet kokios permainos, nes jie pripratę prie pastovumo. Ir pridūrė manąs, kad gyventojai turėtų žiūrėti į ateitį, į ateities kartas, kurios supranta šio darbo prasmę. Svečias palinkėjo salantiškiams kantrybės ir išlaukti momento, kai darbai bus baigti ir pasidžiaugti, kad turės puikiai sutvarkytą poilsio vietą ir gražią laisvą upę.
Šalynas – grafų Šuazelių-Gufjė įkurtas dvaras
Viena jauniausių Kalnalio apylinkės gyvenviečių Šalynas pradėjo formuotis tik prieš porą šimtmečių. Iš pradžių tai buvo Platelių dvaro ūkinis padalinys – palivarkas. Vėliau jis virto savarankišku dvaru, o po Antrojo pasaulinio karo tapo kaimu. Kaip palivarkas tapo dvaro centru Šiandien Šalynui priklauso 193,87 ha žemės, kurioje registruotos 6 sodybos ir pavieniai statiniai. Dauguma jo trobesių telkiasi pietrytinėje žemių dalyje – buvusio dvaro sodybvietėje. Rytiniu žemių pakraščiu teka Kūlupis, o šiaurės vakaruose iš Joniškių laukų išteka Vinkšnupis. Išilgai kaimo eina žvyrkelis, jungiantis gyvenvietę ir Didžiuosius Žalimus su Salantų–Kretingos plentu. Kitas kelias, vadinamas Miško gatve, į Šalyną nuo minėto plento veda per Nasrėnų kaimą. Palyginus su jį supančiais Nasrėnų, Didžiųjų Žalimų, Klausgalvų Medsėdžių ir Klausgalvų kaimais, Šalynas yra jauniausia šios apylinkės gyvenvietė. Istorija liudija, kad minėti kaimai nuo XVI a. priklausė valstybiniam Platelių dvarui. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, imperatorius Pavlas I Platelių valdą 1797 m. padovanojo giljotinuoto prancūzų karaliaus Liudviko XVI diplomatui grafui Marijai Gabrieliui Florentui Augustui de Šuazeliui-Gufjė, per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją su šeima prieglobstį ir valstybinę tarnybą radusiam Rusijos imperijoje. Napoleonui Bonapartui paskelbus amnestiją į užsienį pasitraukusiems kilmingiesiems, 1802 m. jis grįžo į tėvynę, o Platelių dvarą perdavė valdyti vyriausiajam sūnui, Rusijos imperijos karininkui ir imperatoriaus rūmų kamerherui Antuanui Liudvikui Oktavijui de Šuazeliui-Gufjė (1773–1840), kuris šią valdą galutinai perėmė 1807–1808 metais. Plėsdamas palivarkinę lažinę ūkio sistemą ir siekdamas geriau administruoti tolokai nuo pagrindinio dvaro nutolusias savo valdas, Antuanas Liudvikas Oktavijus de Šuazelis-Gufjė nutarė Nasrėnų kaimo žemėje įkurti palivarką, kurį pavadino Išalinu. Tuo tarpu vietos gyventojai šį vietovardį šiek tiek patrumpino ir naująją vietovę ėmėsi vadinti Šalynu (žem. Šalīns). 1837 m. Šalyną Antuanas Liudvikas Oktavijus užrašė vyriausiajam sūnui Aleksandrui Vladislovui Ignacijui Oktavijui, po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas Platelių dvaro valdas. 1861 m. palivarke buvo 25 gyventojai, stovėjo vėjo malūnas. Pobaudžiavinės žemės reformos metu Aleksandras Vladislovas Ignacijus Oktavijus palivarką išplėtė, prijungdamas prie jo ir dalį jam paliktos Klausgalvų kaimo žemės. Palivarką jis pavertė dvaro centru, iš kurio buvo valdomos Grūšlaukės (nuo 1880 m. – Salantų) valsčiuje grafams Šuazeliams-Gufjė paliktos žemės valdos.
Parūpo tvenkinių nuoma, priežiūra
Kretingos rajone 6 tvenkiniai – 3-ys Padvarių, Pastauninko Kretingoje ir Rūdaičių, Šukės – priklauso Kretingos rajono savivaldybei, visi kiti yra valstybiniai. Kiek rajone yra valstybinių tvenkinių – neaišku. Savivaldybės tarybos Kaimo reikalų ir ekologijos komitetas paprašė Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) šių tvenkinių sąrašą iki birželio 30 d. pateikti Savivaldybės administracijai ir tarybos politikams. Savivaldybė rūpinasi tų 6 tvenkinių įžuvinimu, pakrančių priežiūra. Įžuvinimas vyksta pagal specialistų iš Lietuvos hidrobiologų draugijos parengtą planą. Savivaldybės administracijos ekologės Linos Rimkuvienės teigimu, įžuvinima kasmet, išskyrus 2019-uosius, kai buvo atliekamas žuvų populiacijos tvenkiniuose tyrimas, po kurio buvo parengta tvenkinių įžuvinimo programa dešimtmečiui. Pernai į tvenkinius buvo paleista 110 kg lydekaičių, šiemet bus įžuvinta plačiakakčiais, lydekomis, kitąmet – amūrais. Rajone esantys valstybiniai tvenkiniai, Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto nario Stasio Kaniavos tvirtinimu, yra įžuvinami pagal Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento parengtą programą, už šių tvenkinių įžuvinimą moka jų nuomininkai. Už leidimą žvejoti tvenkinyje jo nuomininkui nustatytą mokestį moka žvejai. S. Kaniava irgi nuomojasi Grūšlaukės, Pesčių tvenkinius. Teigiama, kad didieji rajono tvenkiniai yra išnuomoti. Štai Tūbausių tvenkinį nuomojasi Juozas Motiejauskas, Salantų – Salantų žvejų klubas, 114 ha Lazdininkų – Kazys Motiejauskas. Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto pirmininkas Steponas Baltuonis svarstė, kad nuomos mokestis mūsų rajone yra mažas ir jį reikėtų didinti, kadangi kitose Savivaldybėse šis mokestis siekia ir tūkstantį kitą eurų, o nuomininkai ten ir žvejybinį turizmą organizuoja. Lazdininkų tvenkinio metinė nuomos kaina yra 200 eurų. Tvenkinių nuomotojai pagal nuomos sutartį rūpinasi tik gyvąja gamta, kaip antai įžuvinimu. Jie neprivalo prižiūrėti pakrančių.
|
|
