|
|
|
Žemė ir ūkisBūdviečiai. Medkirčių ir angliadegių įkurtas kaimas.
Tarp Raguviškių ir Jokūbavo, miškų apsuptyje abipus Babrūnės (Pababrūnės) upelio, plyti Būdviečių kaimas. Šiandien jį mena ištuštėję laukai ir jų pakraštyje prie Kūlupio miško rymančios visų pamirštos kapinės, kuriose ilsisi kadaise kaimą kūrę ir puoselėję jo gyventojai. Pavadinimas – pagal verslus Būdviečiais (Būdviečiu, Būdvietėmis) vadinamų vietovių Lietuvoje yra daugiau kaip penkiolika, o didžioji dauguma jų telkiasi vakarinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje. Šias vietoves dažniausiai supa miškai ar miškinga žemė, todėl manoma, kad joms vardą galėjo duoti su mišku susijęs pirmųjų gyventojų verslas. Senovės Lietuvoje „būdomis“ buvo vadinamos medienos apdirbimo įmonės bei šalia jų įsikūrusios darbininkų (medkirčių, angliadegių ir pan.) gyvenvietės. Kretingos ir Kartenos dvarų valdų paribyje nuo seno plytėjo miškų masyvas, XVII a. dokumentuose vadintas Degimų, XVIII a. – Kumpiškių, o šiandien – Žalgirio mišku. Šiame miškų masyve nuo XV–XVI a. buvo plėtojamas medienos apdirbimo verslas: pirklių samdyti medkirčiai jame ruošė medieną eksportui į Prūsiją ir kitus Vakarų Europos kraštus, o leidimus iš dvaro išsipirkę angliadegiai degė medžio anglis kurui. Iškirstoje Kartenos dvaro Mišučių palivarkui priklausančioje miško dalyje Babrūnės (Pababrūnės) dešiniajame krante buvusioje plėšininėje žemėje apie XVII a. susiformavo žemdirbių kaimas, kurio pavadinime liko užšifruota informacija apie anksčiau šioje vietoje veikusią medienos apdirbimo įmonę – būdą. Pirmosios rašytinės žinios apie šį kaimą aptinkamos 1718 m. kovo 3 d. Lietuvos valstybės ir karo veikėjo Kazimiero Jono Sapiegos Kartenos dvaro valdytojo J. Korvino-Petrovskio rašte dėl Mišučių palivarko administratoriaus T. Arbašausko valstiečiams padarytų skriaudų. 1725 m. kaimas (Budweiten) pirmąkart pažymėtas Rytų Prūsų šiaurinės dalies žemėlapyje.
Atnaujintą Darbėnų seniūnijos pastatą papuošė herbas
Darbėniškiai džiaugiasi pačiame miestelio centre baigiamu renovuoti seniūnijos pastatu, į kurį seniūnija ruošiasi grįžti jau vasarį. Atnaujintas statinys nuo šiol jiems bus tarsi pasididžiavimas ir miestelio statusu – neseniai patvirtintu jo herbu, kuris papuošė pastato išorę. „Nuo šiol tikrai galėsime sakyti, kad visi keliai veda į Darbėnus, kas ir pavaizduota herbe“, – tvirtino Darbėnų seniūnijos seniūnas Alvydas Poškys. Įtvirtino ir miestelio statusą Seniūnas pasidžiaugė, kad puikiai sutapo aplinkybės, kai neseniai buvo patvirtintas ir Darbėnų herbas, ir pradėta seniūnijos renovacija. Pernai rudenį, prieš pradedant pastato renovaciją, A. Poškiui kilusi mintis, kad reikėtų ant jo pritvirtinti meniškai sukurtą užrašą „Darbėnai“ ir miestelio herbą, kad visiems – ir iš kaimų atvykstantiems, ir prošal važiuojantiems žmonėms – būtų aišku, kad seniūnija ir yra ten, kur miestelio herbas. „Pagalvojau, kad pastato viršuje tarp 3 masyvių langų yra tuščias plotas, tad kodėl jo neišnaudojus mūsų herbui. Pasitarėme su pastato renovaciją atlikusias rangovais – klaipėdiečių įmone „Rangova“, jie pateikė eskizus. Patiko, kaip jie ketino įgyvendinti mūsų sumanymą – užrašą ir herbą pagamino specialiai pagal reklamų standartą. Įrengė ir apšvietimą, kad užrašas su herbu būtų apšviesti ir tamsiuoju metu“, – džiaugėsi A. Poškys.
Įrengę stadioną šunims, organizuos jų lenktynes
Seną sodybą su 3,5 ha žemės aplinkui Darbėnų seniūnijos Medomiškių kaime įsigijusi palangiškių Aušros Šileikaitės ir Svajūno Bradūno šeima įrengė šunų bėgiojimo stadioną su sertifikuotomis trasomis, skirtomis lenktyninių kurtų varžyboms. Šį pavasarį Aušra ir Svajūnas ketina surengti nacionalines „Loure Coursing“-o (dirbtinio jauko persekiojimo) ir, jei pavyks, – „Racing“-o (bėgimo ratu) varžybas. Vipetai – bėgikai iš prigimties Visa šeima – be Aušros ir Svajūno, dar dvi jųdviejų dukterys Jūra ir Banga – gyvūnų mylėtojai, įkūrę šunų veislyną „Perkūno vaikis“. Namie jie laiko 2 jorkšyrus, 2 kates ir 4 vipetus, arba anglų kurtus: Smilgą, Šerę, Zenių ir Amber, pastaroji jauniausia – jai tik 15 mėnesių. Būtent vipetais labiausiai ir džiaugiasi veisėjai, nes šie šunys teikia didžiausią malonumą, ugdant ir vystant jų sportą, – tam palangiškiai ir įrengė aikštyną, įsigijo įrangos. „Vipetai yra šunys bėgikai, sprinteriai, galintys išvystyti iki 50 km/val. greitį. Pasirinkdami juos veisti, rinkomės geriausią genų kolekciją. Viena kalė jau atsivedė šuniukus, kita – neužilgo, o Amber ruošiame varžyboms“, – kalbėjo Svajūnas. Rodydamas į tamsiai pilkos spalvos įspūdingąją Amber, kurios tėvai iš Anglijos ir Prancūzijos, pašnekovas sakė, kad šis „grožis“ parodose nėra perspektyvus, nes turi labiau terjero, negu kurto požymių. Jos anatomija – ypatingai išlenkta nugara – tokia, kad labiausiai tinka lenktynių trasai. Vipetai, Svajūno žodžiais, neturi spalvų standartų – gali būti šviesiai pilkos, smėlinės, mėlynos spalvų ar dėmėti kaip tigrai. „Lietuvoje vipetai nėra reti: vieni juos laiko kaip sofos šunis, nes yra ramūs, jautrūs, bet mūsų šeimos filosofija tokia – jeigu iš prigimties šie šunys yra bėgikai-zuikių gaudytojai, tad bėgimui juos ir turime naudoti“, – įtaigiai kalbėjo S. Bradūnas.
Šmilkščiai. Sovietinės kolektyvizacijos sunaikintas kaimas
Šmilkščiai – vienas iš nedaugelio Kretingos rajono kaimų, kuriuos sovietinė žemėnaudos sistema, padedama melioracijos, nušlavė nuo žemės paviršiaus, palikdama tik dykromis virtusias žemdirbystei skirtas žemes. Prieš šimtmetį Šmilkščiai buvo vienas stambiausių Kartenos valsčiaus kaimų, kuriam priklausė apie 405 ha žemės. Žemdirbiai tapo baudžiauninkais Kaimas plytėjo dabartinių Budrių žemės rytinėje dalyje, į rytus nuo Kartenos–Mikoliškių kelio, abipus Kūlupio upelio. Ribojosi su Abakais, Vėlaičiais, Balsiškiais, Bumbuliais ir Budriais. Kaimą juosė Vėlaitynės, Bumbulių ir Margelių miškai. Ties riba su Budriais prie kaimo šliejosi Jašinskės miškelis, į rytus nuo kurio, jau Šmilkščiuose, auga nedidelis Poplėsio miškelis. Pietrytinis žemių kampas kirto Bumbulių mišką ir siekė Tyro durpyną. Šioje vietovėje seniau plytėjo Kartenos dvarui priklausę miškai, krūmais ir medžiais apaugę drėgni laukai, naudoti ganykloms. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvaro savininkai naujakuriams leido įdirbti ganyklų ir iškirsto miško žemę. Amžininkai teigia, kad čia žemė buvusi bloga, drėgna, duodanti menką derlių, dėl to esą vietovė pavadinta Šmilkščiais. Iki pobaudžiavinės reformos Šmilkščiai buvo kupetinis kaimas, o jo ištakos siekia XVII a. pirmąją pusę. Tuo metu Šmilkščiai su Budriais ir Abakais priklausė Gudeliškės palivarkui, kurį dvarininkas Mykolas Sapiega 1634 m. atidavė naujai įkurtos Kartenos katalikų bažnyčios klebonijai. Tokiu būdu žemdirbiai tapo ne tik šios bažnyčios parapijiečiais, bet ir baudžiauninkais. Jie 1753–1763 m. dalyvavo Budriuose statant koplyčią, kuriai tapus parapinės bažnyčios filija, į ją žmonės rinkdavosi religinių švenčių metu, krikštijo naujagimius. Rusų valdžiai palivarką 1842 m. nusavinus, žemdirbiai tapo valstybės prievolininkais, baudžiavines prievoles atliekančiais Kartenos valdiniame dvare. 1845 m. Šmilkščiuose buvo surašyti 47 gyventojai – 18 vyrų ir 29 moterys, iš kurių 23 asmenys buvo suaugę, o 24 – vaikai. Iš viso tuo metu gyveno 6 katalikų šeimos: Juozapo Jedinkaus, Prano Simučio, Juozapo Puplesio, Ignoto Sermončio, Juozapo Dirvonskio ir Pranciškaus Šporo. Jose, įskaitant įnamius, buvo nuo 4 iki 11 asmenų. 1849 m. valstybiniame Kartenos dvare lažą atlikinėjo 48 baudžiauninkai. Paleisti iš baudžiavos, jie buvo priskirti valstiečių luomui, o savo interesams Kartenos valsčiaus valdyboje atstovauti kartu su Budrių ir Abakų valstiečiais išsirinkdavo seniūną. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, visos kaimo valstiečių šeimos gavo išsipirkti iki tol dirbtą ariamą žemę. Be to, laisvoje žemėje kūrėsi taip pat iš baudžiavos paleisti Budrių ir kitų vietovių valstiečiai, kuriems savame kaime žemės nebeliko. Už gautą Šmilkščiuose žemę prievoles valstybei 1870 m. atlikinėjo 46 valstiečiai.
Žiemą auga gaisrų tikimybė
„Neprižiūrimas ir netvarkingas šildymo įrenginys su dūmtraukiu gali sukelti gaisrą, dėl kurio gyventojai lieka be pastogės, turto, o kartais nukenčia ir patys“, – įspėjo Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai. Intensyvaus degimo metu liepsnos temperatūra būna maždaug 1000–1500 C0. Tokios aukštos temperatūros neatlaiko kamino konstrukcijos bei jų įdėklai, kaminas įtrūksta, o liepsna išplinta. Tokiam gaisrui būdingas ūžesys kamine, iš jo besiveržiančios kibirkštys ar net liepsnos. „Jeigu taip nutiko, kuo skubiau užgesinkite ugnį šildymo įrenginyje, sandariai uždarykite visas krosnies dureles, kad nebūtų traukos, ir ugnis negautų šviežio oro, bei kvieskite ugniagesius“, – patarė inspektorius Saulius Latakas. Per šiuos metus Kretingos rajono savivaldybėje dūmtraukiai degė 33 kartus, pagrindinė to priežastis – neišvalyti suodžiai. S. Latako teigimu, dūmtraukius reikia valyti prieš pradedant eksploatavimą, o eksploatavimo metu – ne rečiau, kaip kartą per tris mėnesius. Palėpėse ir kitose gaisro atžvilgiu pavojingose patalpose dūmtraukiai turi būti išbaltinti, kad, atsiradus kamino įtrūkimams, galima būtų laiku tai pastebėti. Šiais metais Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai kartu su rajono Savivaldybės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojais, vykdydami akciją „Gyvenkime saugiai“, aplankė daugiau kaip 2 tūkst. 100 būstų, gyventojams priminė saugaus elgesio buityje taisykles bei dūmų detektorių svarbą, atsakė į rūpimus klausimus. „Nors ir stengiamasi visuomenę šviesti priešgaisrinės saugos srityje, pasitaiko atvejų, kai dėl elementariausių gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų kyla didelės nelaimės“, – sakė S. Latakas. Inspektoriaus žodžiais, neseniai buvo gautas pranešimas apie Juodupėnų kaime degantį gyvenamąjį namą. Atvykus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pajėgoms, siautėjo atvira liepsna. Sudegė pastato stogas, išdegė katilinės ir tambūro patalpos, buvo sulietos kitos gyvenamojo namo patalpos kartu su rūbais, buitine technika, vaiko mokymosi priemonėmis, bandydamas gesinti įsiplieskusį gaisrą, apdegė ir vienas gyventojas. Šios nelaimės priežastis – ant šildymo įrenginio paliktos džiovinti malkos.
„P. n.“ informacija
Po Kretingą klaidžiojo stirna: kaip reaguoti praeiviams
Maždaug savaitę prieš Kalėdas kretingiškiai matė po miestą vaikščiojant stirnaitę: ji buvo atklydusi į žmonių kiemus Kretingsodyje, blaškėsi po Rotušės aikštę ir nykštukais išpuoštą skverą, tarsi Rudolfas iš kalėdinės pasakos keldama džiaugsmą praeiviams, ypač – vaikams. Stirnos klajonės po miestą baigėsi pirmadienį – ji buvo išgabenta ir paleista į laisvę Kartenos miškuose. Įviliojo į voljerą ir iškvietė tarnybas Pirmadienio rytą stirna atklydo į J. Šimkaus gatvę, vedančią itin judrių Šventosios ir Klaipėdos gatvių link. Ją, besiblaškančią tarp pravažiuojančių automobilių ir sustumtų sniego pusnių, ties nuosavo kiemo vartais pamatė skaitytojas. Vyras įviliojo stirną į tuščią voljerą. „Pagalvojau: negerai, kad atklydęs laukinis gyvūnas laisvai vaikšto gatvėje. Matėsi, kad stirna baukšti. O jei besiblaškydama užšoktų ant automobilio kapoto ar išgąsdinta – ant kokio praeivio? Žmonės jau Kūčių vakarą dalijosi feisbuke vaizdais, kaip stirna kerta gatvę prie „Maximos“, leidžiasi šeriama iš rankų“, – kalbėjo vyras. Jis sakė skambinęs aplinkosaugininkams, šie nukreipę į gyvūnų globos draugiją. Pastarieji taip pat atsisakė išsivežti gyvūną, pasiūlė patiems išgabenti į mišką. Tuomet skambino į Klaipėdos regiono gyvūnų globos namus „Nuaras“, jų atstovus, pasak skaitytojo, taip pat teko įtikinėti, kad palikti stirną gatvėje nesaugu ir pačiam gyvūnui, ir žmonėms. Netrukus furgonu atvykęs „Nuaro“ atstovas gyvūną įkėlė į narvą ir išgabeno į mišką už Kartenos.
Apie gilių kavą, raugintus klevo lapus ir keistą muziką
Drėgnuose tropikų miškuose augančio Palo santo medžio smilkalai, džiovinti vaisiai, medus, stalo vidury pamažu besiskleidžianti stebuklingoji Jericho rožė ir daug mažų spalvotų puodelių – tokią atmosferą sukūrė padvariškė Nida Urbonaitė, Kretingos muziejaus darbuotojus pirmuosius pakvietusi į daugelio skoniui neįprastos kavos degustaciją.
„Žaisliniai“ puodeliai – pagal nuotaiką Smilkalai – dėl močiutės palėpę primenančio aromato, Jericho rožė – dėl amžinumo, mat ši Mergelės Marijos palytėta gėlė, sako, sugeba šimtus, tūkstančius kartų mirti ir vėl atgyti. „Simboliška, kad šį pilką, iš pažiūros neišvaizdų, vos užpylus vandens besiskleidžiantį gniužulą, laikomą nemirtingumo simboliu, galima perduoti iš kartos į kartą. O juk muziejininkai daiktų istorijas ir įvykius taip pat perteikia kartų kartoms“, – kodėl į renginį atsinešė rožę, paaiškino Nida. „Visiems, kam nereikalingi maži puodeliai, sakiau, duokit man. Nustebau, kad jų, ir prabangių, dabar turiu tiek daug. Klausiu: o ką geradariams aš galėčiau – mainais? Juokiasi – esą su „žaisliniais“ puodeliais nėra jiems, kas veikti, iš tokių vis tiek negeria“, – pasakojo N. Urbonaitė. Anot jos, kai kuriems žmonėms rytą pasitikti patinka su gurkšniu garuojančios kavos geltoname, kai kuriems – raudoname ar žaliame puodelyje. „O štai šis, mėlynas, spėju, patiktų direktorei Vidai Kanapkienei, nes, pastebėjau, kad jos ir drabužiai, ir papuošalai daugiausia – mėlyni“, – juokavo Nida. Būtent jųdviejų – Nidos ir direktorės – pažintis, užsimezgė SPA „Levanda“ Padvariuose, kur pašnekovė dirba. Moteriškas paatviravimas apie kavą lėmė, kad šiandien ji, kaip edukatorė, varsto Kretingos muziejaus duris, kad, kaip sakė muziejaus Informacijos ir edukacijos skyriaus vedėja Jurgita Paulauskienė, Tradicinis amatų centras pasipildė dviem Nidos kuruojamomis naujomis programomis – vaikams skirta ir sykį jau išbandyta, nemažai puikių atsiliepimų sulaukusia „Gilės nuotykiai virtuvėje“ bei „Kelionė laiku su kavos puodeliu“ suaugusiems. Į pirmąją kavos degustaciją suaugusiems Nida atsinešė ir, kaip suskaičiavo, kokius 14 metų už save vyresnį „Šeimininkės vadovą“. Būtent ši knyga moterį ir įkvėpė domėtis iš augalų išgaunama kava, pradėti skonių bandymus.
Upės ir upių potvyniai
Upės ir krituliai Upių nuotėkio savybes lemia upės baseino geologinės, klimatinės ypatybės ir antropogeninė veikla. Upėse, kurių sistemose dominuoja lengvi smėlio gruntai, didžiąją nuotėkio dalį sudaro gruntinis vanduo, o ten, kur dominuoja nelaidus, sunkus gruntas, upėms būdinga, kad didžiąją nuotėkio dalį sudaro kritulių ir sniego tirpsmo vanduo. Miškinguose ir pelkėtuose upių baseinuose didesnė dalis vandens yra sulaikoma miško paklotės, kuri tarsi kempinė sugeria ir lėtai atiduoda perteklinę drėgmę – priešingai negu intensyviai žemės ūkyje naudojamos teritorijos, kai dėl atviro dirvos paviršiaus ir įrengtų melioracijos sistemų vanduo nuteka daug greičiau. Minijos upės baseinas didžiąja dalimi priskiriamas Žemaičių aukštumos hidrologinei sričiai. Čia per metus iškrinta daugiausia kritulių Lietuvos teritorijoje, o garavimas gana silpnas, todėl dėl vyraujančių sunkių molio ir priemolio dirvožemių didžioji jų dalis nuteka paviršiniu nuotėkiu. Nors didžioji dalis vandens upėmis nuteka pavasarį, bet būdingi dažnai pasikartojantys stiprių liūčių sukelti poplūdžiai. Šios hidrologinės srities upių absoliutus vandeningumas yra didžiausias visoje Lietuvoje (iš vieno ha per metus nuteka iki 4 tūkst. 400 kub. m andens). Minijoje ties Kartena nuo 1924 m. veikia hidrologinė stotis, kurios duomenis galima peržiūrėti Lietuvos hidrometrologijos tarnybos puslapyje http://www.meteo.lt/lt/hidroinformacija. Pagal šioje stotyje atliktus ilgalaikius matavimus nustatyta, kad maksimalus Minijos vandens lygis ties Kartena siekia net 5,86 m, minimalus – 0,74 m, o stichiniu yra laikomas, kai pasiekia 5,20 m lygį. Vidutinis Minijos vandens debitas (vandens tūris, nutekantis per laiko vienetą) ties Kartena – 15,1 kub. m/s, o maksimalus – net 265 kub. m/s, kuris buvo užfiksuotas 1926 m. Šių metų lapkričio pirmą dešimtadienį įvykęs potvynis nesiekė stichinės ribos, tačiau vandens lygis buvo artimas maksimaliam vandens lygiui ir siekė 4,95 m (lapkričio 8 d. 19.30 val. duomenimis). Panašus lygio potvynis buvo kilęs 2010 m. kovo mėnesį.
Daktarai. Tarsi Feniksas iš pelenų pakilęs kaimas
Netoli Kretingos, tarp Salantų ir Šiaulių plentų, plyti Daktarų kaimo žemės, besiribojančios su Grykšiais, Klibiais ir Rubulių miškų masyvu. Sykį šis kaimas buvo sudegintas, bet prieš šimtą metų atgimė naujam gyvenimui. Kodėl jį vadina Daktarais – niekas nežino. Tačiau gydytojo amatą menančiu vardu gyventojai visada didžiavosi ir mėgo pasišaipyti iš kaimynų sakydami: „Jei Traidžiai suviduriuos, o Klibiai sušlubuos, tai Daktarai visada juos pagydys.“ Manoma, kad pirmieji naujakuriai čia pasirodė XV a., kai Vokiečių ordinas perdavė Lietuvai iki tol valdytas pajūrio žemes. Pirmųjų žemdirbių pastangas įdirbti akmeningą žemę ilgą laiką priminė ganyklose netoli Salantų plento išsibarsčiusios akmenų krūsnys, žymėjusios seniausius žemdirbystės laukus. Įkūrus Kretingos dvarą ir jo valdose 1566 m. pravedus Valakų reformą, visa žemė tarp dvaro sodybos ir Rubulių miškų masyvo buvo paversta bendrosiomis dvaro ganyklomis, kuriomis galėjo naudotis ir aplinkiniai Dopšaičių, Klibių bei Kurmaičių kaimai. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių gyventojų, dvaro savininkai leido žemdirbiams kurtis plėšininėje ganyklų žemėje, kur naujakuriai steigė vienkiemines nausėdijas, vadintas užusieniais. Taip atsirado Daktarų užusienis, pirmąkart paminėtas 1611 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. Spėjama, kad pirmaisiais jo naujakuriais galėjo būti dvaro tarnautojai, gavę žemės laikinam naudojimui kaip atlygį už tarnybą. Kiek vėliau kaimynystėje atsirado Grykšių užusienis. Abiejų šių užusienių žemdirbiai 1771 m. iš dvaro nuomojosi 12¾ valako (apie 264 ha) žemės ir priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsukių laukininkijai.
Iš tamsos išnirę žvėrys – vairuotojų siaubas
Netikėtai į važiuojamąją dalį išbėgę laukiniai gyvūnai kelia siaubą vairuotojams. Stresą šiomis dienomis teko išgyventi ir palangiškiui, Šiaulių plentu važiavusiam namo. Pavardės skelbti ir daugiau detalių apie avariją atskleisti nepanorusio vyro vairuojama mašina susidūrė su milžinišku šernu. Didžiausias priešas – greitis „Su reikalais iš Kretingos važiuodama į Vydmantus apie 20 valandą vakaro pamačiau stovintį automobilį „Toyota“. Grįžtant, žiūriu, ta mašina tebestovi, vairuotojas sunerimęs. Supratau, kad kažkas atsitiko ir išlipau, jei reikės, padėti “, – pasakojo įvykio liudininkė Rita. Anot jos, priežastis paaiškėjo griovyje išvydus kokių 200 kg svorio šerną. Vairuotojas pagal taisykles jau buvo išsikvietęs policiją, informavęs aplinkosaugininkus, šie pranešė medžiotojų būreliui, kurio medžioklės plotuose žvėris nudaužtas. Nors susidūrimas su šernu buvo stiprus, Kretingos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Tomas Mikelkevičius šią avariją apibūdino dar kaip laimingą: vairuotojas nesužeistas, mašina, nors ir nukentėjo, bet taisoma. „Ne kartą raginome ir raginame ypač tamsiuoju paros metu vairuotojus būti budrius. Nesvarbu, kad leistinas greitis 90 kilometrų per valandą, bet skirtingomis aplinkybėmis tai nebūtinai yra saugus greitis. Vairuotojams patiems reikia įsivertinti rizikas ir elgtis atsakingai“, – sakė viršininkas. Jo teigimu, šiais metais rajono keliuose užregistruoti 87 automobilių susidūrimai su laukiniais žvėrimis. Rizikingiausi keliai gerai žinomi: Kretinga–Skuodas, Kretinga–Kūlupėnai, važiuojant į Gargždus, A-11 nuo Kretingos tiek Kartenos, tiek Palangos kryptimis.
|
|
