|
|
|
Mūsų žmonėsKaip mes ėjome į Kretingos pradinę mokyklą
1939 m. Vilniaus gatvės ir Šaulių (Žemaitės) alėjos kampe pastatyta nauja pradinė mokykla tūkstančiams kretingiškių tapo jų pirmąja mokykla, suteikusia galimybę įgyti pradinį išsilavinimą, kurio reikia tolesniam asmenybės ugdymui. Mūriniai rūmai buvo pastatyti už valstybės lėšas pagal Kretingoje dirbusio statybos inžinieriaus Vinco Puskunigio (1901–1977) projektą ir kainavo apie 250 tūkst. litų. Zanavykų krašte, prie Šakių, gimęs V. Puskunigis 1930 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir Šakių apskrityje pradėjo dirbti statybos techniku, čia 1931–1932 m. suprojektavo Šakių ligoninę. 1932 m., sukūręs šeimą, atvyko gyventi į Kretingą. Išsilavinęs, ne vieną užsienio kalbą mokėjęs V. Puskunigis Kretingos apskrityje ne tik projektavo ir statė administracinius pastatus, gyvenamuosius namus, tiltus, bet aktyviai reiškėsi ir visuomeninėje veikloje, vadovavo vietos šauliams. 1941–1945 m. jis buvo atsakingas už Kretingos apskrities tiltų priežiūrą ir kelius. 1945 m. vasario mėnesį sovietinės valdžios suimtas ir kartu su kitais Kretingos inteligentais išvežtas į filtracijos stovyklą Karelijoje, kur praleido 17 mėnesių, kirto mišką, kasė Belomoro kanalą. Paleistas į laisvę, visiškai išsekęs grįžo į Kretingą, čia toliau dirbo statybos inžinieriumi. Išėjęs į pensiją, apsigyveno Kulautuvoje, kur 1977 m. mirė. Šiai statybai vadovavęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos ir Šv. Antano rūmų statytojas statybos inžinierius ir rangovas Rapolas Žigas (1891–1942) taip pat patyrė sovietinio režimo represijas.
Robertas Petrauskas: „Be Ukrainos Rusija yra tik Azija“
Istorikas, knygų serijos apie II pasaulinį karą autorius Robertas Petrauskas ėmėsi kito laikotarpio – Šiaurės karo, kurio kulminacija – 1709-aisiais įvykęs Poltavos mūšis. Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje pristatydamas savo naujausią knygą „Poltava“, R. Petrauskas supažindino klausytojus su Europa šio karo išvakarėse, kai dominavo ryškiausios istorinės figūros – Rusijos caras Petras I, Švedijos karalius Karolis XII ir Abiejų tautų Respublikos valdovas Augustas II. Publikai rašytojas labiausiai siekė atskleisti istorinį kontekstą, leidžiantį geriau suprasti šiandieninį Rusijos ir Ukrainos karą. Domėtis paskatino Nacionalinė ekspedicija Iš Gargždų kilęs ir vaikystėje vasaras pas senelius Salantuose leisdavęs rašytojas ir populiarus TV laidų vedėjas R. Petrauskas prisipažino, kad panirti į 300 metų senumo, o ir dar senesnius įvykius Europoje jį paskatino 2018 m. surengta Nacionalinė ekspediciją į Ukrainą, kurioje jis dalyvavo. „Ligi tol galvojau, kad ukrainiečiai – tai viena slavų tautų, bet ekspedicijoje pakeičiau nuomonę ir iš jos grįžau su Ukraina širdyje. Įsitikinau, kad mes su ukrainiečiais esame labiau broliai ir seserys negu apie tai žinome“, – akcentavo istorikas. O pradėti rašyti knygą, kurią ketina tęsti, jį paskatino Rusijos imperijos ministro pirmininko Piotro Stolypino frazė: „Pas mus, Rusijoje, per 20 metų pasikeičia viskas, bet per 200 metų – niekas“. Todėl, pasak autoriaus, reikia sugrįžti į Rusijos istoriją kas 20 metų, kad šiandien suprastum tos tautos dvasią. „Petras I pastatė Sankt Peterburgą, pavadinęs jį ne savo – caro ir imperatoriaus – bet šventojo Petro vardu. Šiame mieste gimė Putinas. Putinas manipuliuoja iškreiptais faktais, todėl istoriją privalome žinoti. Jis pats to nė nesuvokdamas mums tapo geru istorijos mokytoju. Rusija nebuvo tokia, kokia yra dabar, nes ji užkariauta. Taikliai pastebėta, kad Rusija, pačių rusų žargonu šnekant, baigiasi ten, kur gauna į snukį. Tik ten ji sustoja“, – akcentavo rašytojas. Pasak R. Petrausko, iš Lenkijos kilęs diplomatijos patriarchas, JAV prezidentų Džono F. Kenedžio ir Lindono B. Džonsono patarėjas Zbygnevas Bžezinskis dar 1992 m. paaiškino: kai Petras I laimėjo Poltavos mūšį, jis uzurpavo Ukrainą, Baltarusiją ir Eurazijos kraštą pavertė Europa. Rusija tapo jėga, ir su ta jėga Europa privalėjo skaitytis. Be Ukrainos Rusija yra tik Azija. Be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, o su ja susigrąžina imperiją. Tai ir vyksta šiomis dienomis.
Jaučiasi pagerbta ne tik Prezidento, bet – visos Lietuvos
Gegužę, per Motinos dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas tradiciškai jau 20 metų ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanoja šalies motinas, kurios pagimdė ir dorai užaugino 5 ir daugiau vaikų. Šiemet iš Kretingos rajono tokiam apdovanojimui buvo pristatyta 94-erių Jacenta Ubienė iš Kretingsodžio, užauginusi ir į gyvenimą išleidusi 7 vaikus – 4 dukteris ir 3 sūnus. Itin brangina apdovanojimą Vakar „Pajūrio naujienas“ J. Ubienė pasitiko švytinti plačia šypsena ir gera nuotaika, garbingoje vietoje savo poilsio kambaryje pasidėjusi ordiną ir padėkos raštą. „Niekad gyvenime nesijaučiau taip pagerbta. Su vilnietėmis dukromis Vida ir Jadvyga vykome į Prezidentūrą, viskas vyko labai iškilmingai. Ranką spaudė pats Prezidentas – gražus žmogus, toks, kaip ir per televiziją matom“, – nuoširdžiai įspūdžiais pasidalijo garbaus amžiaus senolė. Moteris neslėpė – nors sovietmečiu taip pat už gausų būrį vaikų buvo apdovanota ordinu, bet šio taip nevertina. Tik į užtarnautą poilsį išėjusi 5-eriais metais anksčiau, negu kitos moterys – 50-ties. O ir požiūris į daugiavaikes šeimas tuokart buvęs atsainus: „Sakydavo, koks čia nuopelnas, tas pats – septynis ar tris vaikus užauginti. Gal ir tas pats, jei gyvenimas būtų buvęs viskuo aprūpintas, bet teko nemažai vargti – ir mums, tėvams, o ir mūsų vaikams“, – neslėpė J. Ubienė. Moteris dėkinga, kad Dievas davė gerus vaikus – visais septyniais ji tebesidžiaugia ligi šiol: vyriausia yra 72-jų Vida, po jos kas dvejus metus gimė Aloyzas – jam dabar 70, Jadvyga – jai 68-eri, Vilius – 66-eri, Raimondas – 64-eri. Tik jaunėlės, dabar 60-metė Sigita ir 56-erių Rita, gimė kas ketverius metus. „Kitos moterys pensijoje jau ilsėjosi, o man dar teko mažaisiais vaikais rūpintis. Dori vaikai augo, ir patys viens kitu pasirūpindavo, o vyresnėlė Vida jiems kaip antroji mama buvo. Aišku, vaikai yra vaikai: ir tarpusavy pasipešdavo, būdavo, kad ir su kaimynų vaikais susikibdavo“, – juokėsi prisiminusi pašnekovė.
Salantų žydų bendruomenės praeities skraistę praskleidus
Salantų centre – prie Turgaus aikštės ir į ją subėgančių gatvių – gausu pastatų, menančių iki paskutiniojo karo čia gyvenusią žydų bendruomenę. Prekyba ir tarpininkavimu besiverčiantys žydai Salantuose pirmąkart paminėti 1668 m. Per Salantus tuo metu ėjo du svarbūs prekybos traktai, kurių vienas jungė Platelius su Šventosios uostu, o kitas siejo Kuršą su Prūsija. Todėl miestelis netruko tapti svarbiu šio regiono prekybiniu centru. Kita žydų kėlimosi banga prasidėjo XVIII a. Siekdami kompensuoti per Šiaurės karą ir Didįjį marą patirtą žalą ir nuostolius, Salantų dvarininkai 1746 m. išrūpino miesteliui prekymečių privilegiją, kuri turėjo ne tik pagyvinti prekybos verslą, bet ir atnešti dvaro iždui naujų pajamų. Tokiu būdu greta vokiečių prekybininkų miestelyje ėmė kurtis žydų pirkliai, prekybos tarpininkai, palūkininkai, amatininkai. Jie netrukus sudarė Salantų žydų bendruomenę, kuriai 1765 m. priklausė jau 279 mokesčių mokėtojai, o iš viso gyveno apie 400 žydų tautybės asmenų. Laikui bėgant žydų bendruomenė nuolat augo ir ėmė dominuoti miestelio etnodemografijoje. 1844 m. joje buvo 465 prievolininkai, 1847 m. – 990 žmonių, t. y. apie 75 proc. visų miestelio gyventojų, o 1880 m. bendruomenei priklausė 300 šeimų, valdžiusių per 60 namų. Žydai aplinkui turgaus aikštę, prie pagrindinių gatvių gyveno atskirai nuo kitų miestelėnų, sudarydami izoliuotą bendruomenę su savo gyvenimo būdu ir kultūra. Buityje tarpusavy jie bendravo jidiš kalba, kilusia tarp Vokietijos žydų. Religijoje, švietime ir moksle naudojo hebrajų kalbą, kurios vaikai mokėsi religinėse mokyklose. Su kitų etninių ir konfesinių bendruomenių nariais juos siejo verslas, kurį plėtodami su interesantais bendravo žemaitiškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai. Pačią gyvenamąją vietovę jidiš kalba vadino štetl Salant – Salanto miesteliu.
Kretinga, Viešoji aikštė 16
Kiekvienas per didįjį Kretingos gaisrą 1941 m. birželio 26 d. sudegęs namas turėjo savo ir čia gyvenusių žmonių istoriją ir tik nedaugelį jų pavyko išsaugoti. Vienas jų – šiaurinėje centrinės miesto aikštės dalyje stovėjęs dviaukštis raudonų plytų namas, kuriame nuo 1914 m. pradžios gyveno provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeima, čia buvo jo vaistinė bei pusrūsyje įsikūrusi maitinimo įstaiga – valgykla ar arbatinė. V. Grudzinskas – vienas iškiliausių tarpukario kretingiškių, į Kretingą atsikėlė iš Peterburgo, šį namą įsigijęs iš latvių tautybės provizoriaus Augusto Splito. 4-asis nuo Vakarų šiaurinės aikštės pusės namas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ir iš kitų aplinkinių namų išsiskyrė savo raudonų plytų mūro spalva, segmentinėmis langų ir durų angomis, figūriniais karnizais ir skarda dengtu stogu. Virš kairiajame fasado krašte įrengto pagrindinio įėjimo kilo balkonas, po juo buvo įrengti betoniniai laiptai.
Senųjų pajūrio žvejų vardu palikta žinia dabarčiai ir ateičiai
Besidomintys Lietuvos pajūrio gyvenimu, norintys kuo daugiau sužinoti apie pačius įvairiausius jūros žvejų verslo, buities ir kultūros reiškinius jau turi galimybę tai padaryti: Lietuvos jūrų muziejus išleido amžininkų ir tyrėjų tekstų antologiją „Jūros skonis: žūklė Lietuvos priekrantėje 1900–1944 m.“
Skola „jūros žmonėms“ Pristatydamas naująją knygą leidinio rengėjas istorikas Dainius Elertas sakė, kad tokiu būdu atiduoda skolą „jūros žmonėms“. „Lietuvos kultūros istorijoje vyrauja žemdirbiškas pradas. Tai rodo ir jūrinius dalykus apibūdinantis bendrinės kalbos žodynas: jame laivai, kaip valstiečio jaučiai, „vagoja“ vandenynus arba plaukia, lyg plukdomi sieliai. Dainose jūra painiojama su mariomis ir atvirkščiai, o apdainuoti laiveliai neturi jūrinių atributų. O juk dar visai neseniai Lietuvos pajūrio ruože gyventa tikrų „jūros žmonių“ ir būta savitos pajūrio žvejų kultūros. Tad šia knyga ir joje sudėtais tekstais visų senųjų pajūrio žvejų vardu paliekame žinią dabarčiai ir ateičiai“, – beveik 600 puslapių antologiją, gausiai iliustruotą iš muziejų ir privačių kolekcininkų archyvų surinktomis ir iki šiol beveik niekur nepublikuotomis nuotraukomis, pristatė istorikas. D. Elertas prisipažino, kad imtis šios antologijos rengimo darbų paskatino noras publikuoti Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniuose saugomus buvusio muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio ir Edmundo Mačiulaičio etnografinių ekspedicijų Šventosios apylinkėse užrašus, kuriuose užfiksuoti pasakojimai apie XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pirmosios pusės žvejų kasdienybę. Beje, A. Každailis paliko ir pašnekesių su senaisiais žvejais garso įrašus, iš kurių taip pat pasisemta nemažai informacijos, nuspalvintos Šventosios gyventojų kuršininkų ypatinga šnekta. O pradėjus studijuoti užrašus, įrašus, pamažėl ėmė dėliotis ir knygos „rėmai“, kurie, renkant medžiagą, vis platėjo, kol nuspręsta apsiriboti 1900–1940 metais.
Kretingos provizorius Vladas Grudzinskas
Provizorius ir vaistinės savininkas Vladas Grudzinskas (1868–1936) – viena iškiliausių tarpukario Kretingos asmenybių, jos politinis ir visuomeninis veikėjas. Gimęs po 1863 m. Lietuvos-Lenkijos sukilimo prieš carinę priespaudą numalšinimo ir lietuviškos spaudos, mokyklų uždraudimo Gintališkės kaime, netoli Platelių, bajorų kilmės dvaro ūkvedžio Kajetono Grudzinsko šeimoje, kurioje augo 6 vaikai, mokslo turėjo siekti svetur. Vienas lengvesnių kelių išsilavinimui įgyti tuo metu buvo vaistinės mokinio praktika. Norint juo tapti pakakdavo baigti 4-ias gimnazijos klases. Mokiniai už savo darbą vaistinėse gaudavo išlaikymą, butą ir dar šiek tiek algos. Atlikę trejų metų praktiką vaistinėje, prie universiteto baigę kelių mėnesių kursus ir išlaikę egzaminus, gaudavo vaistininko padėjėjo pažymėjimą ir tapdavo farmacininkais. O po trejų metų darbo didesnėje vaistinėje, prižiūrint provizoriui, jau buvo galima stoti į universitetą ir ten dvejus metus studijuoti farmaciją. Išlaikius baigiamuosius egzaminus ir baigus universitetą buvo išduodamas provizoriaus diplomas. Tokiu būdu farmacija Lietuvos gyventojams padėjo siekti geresnio išsilavinimo ir taip gausinti šviesuomenės gretas, nors dirbti dažniausiai tekdavo Rusijoje, nes gauti darbą Lietuvoje buvo nelengva.
Jonas Chodkevičius ir jo pėdsakai Žemaitijoje
Istorija liudija, kad svarbus vaidmuo Šiaurės Vakarų Žemaitijos istorijoje XVI a. antroje pusėje–XVII a. pradžioje teko grafų Chodkevičių giminei. Įsigiję čia nemažas valdas, jie rūpinosi socialine-ūkine šio regiono raida, skatino prekybos, amatų ir kitų verslų plėtrą, įkūrė magdeburginius Johanesbergo (Skuodo) ir Karolštato (Kretingos) miestus, steigė bažnyčias ir mokyklas. Praeitais metais pagerbėme žymiausią šios giminės atstovą – Lietuvos didįjį etmoną, Žemaičių seniūną ir Vilniaus vaivadą, Kretingos miesto, vienuolyno ir bažnyčios įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių (1570–1621). O šiemet žvilgsnį kreipiame į jo tėvą, vieną žymiausių XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjų ir diplomatų, Skuodo miesto įkūrėją Joną Chodkevičių (~1537–1579). Jonas Chodkevičius gimė maždaug prieš 485 metus Ašmenos seniūno Jeronimo Chodkevičiaus ir iš Žemaičių bajorų kilusios Onos Šemetaitės šeimoje. Jo tėvas Jeronimas laikomas Chodkevičių giminės katalikiškos Bychavo šakos įkūrėju, nes jis buvo pirmasis šios giminės atstovas, iš stačiatikybės perėjęs į katalikybę ir vedęs katalikę. Jam Šventosios Romos imperatorius Karolis V 1555 m. suteikė paveldimą Šv. Romos imperijos grafo titulą ir herbą su imperatoriškuoju grifu. Pagal to meto diduomenės šeimų tradicijas Jonas augo ir mokslo žinių sėmėsi tėvų dvaruose, auklėjamas ir mokomas motinos, guvernančių ir geriausių, tarp jų – Vakarų Europoje samdytų, mokytojų. Visapusiškų žinių įgijęs jaunuolis 1547 m. įstojo į prieš trejetą metų įkurtą Karaliaučiaus universitetą. Po studijų nuo 1552 m. tarnavo Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V, dalyvavo imperijos kare su Prancūzija. 1555 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, tapo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto rūmininku, o 1559 m. sukūrė šeimą – vedė įtakingo Lenkijos Karalystės valstybės ir karo veikėjo, Poznanės vaivados Martyno Zborovskio dukrą Kristiną.
Tradicinė konferencija – laisvės kovoms atminti
Pranciškonų gimnazijoje šios mokyklos istorijos mokytojo Vaido Kuprelio iniciatyva įvyko XV Kretingos rajono konferencija „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“. Tradicinis renginys šiais metais vyko nauja – hibridinės konferencijos – forma. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Pranciškonų, Jurgio Pabrėžos universitetinės, Salantų, Darbėnų gimnazijų, Marijono Daujoto progimnazijos, Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokiniai. Konferencijos sumanytojas V. Kuprelis akcentavo, kad šių metų pranešimai buvo skirti laisvės kovų asmenybių ir įvykių jubiliejams. Pranciškonų gimnazijos mokinys Arijus Drungilas, vadovaujamas mokytojo V. Kuprelio, parengė pranešimą „Juozo Lukšo Daumanto veikla 1940–1947 m.“, o tos pačios mokyklos gimnazistas Dominykas Mišinis apžvelgė šios asmenybės vėlesnę – 1947–1951 m. – vykdytą veiklą. Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokinės Simona Daugintytė ir Skirmantė Jurgutytė, vadovaujamos mokytojos Astos Pocienės, prisiminė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) tarybos deklaracijos signataro Bronislovo Liesio-Kauko-Ėglies-Nakties asmenybę. Šiemet yra minimos šių abiejų laisvės kovų dalyvių 100-osios gimimo metinės.
Velyknakčiui – salantiškio atkurti žalnieriai
Ilgą laiką Salantų bažnyčios sandėliuose tūnoję žalnieriai – medinės, žmogaus dydžio, kareivius vaizduojančios lėlės su mechanizmais, atkurti salantiškio tautodailininko Alioyzo Pociaus, Velykų naktį bus išnešti ir pastatyti abipus simbolinio Kristaus kapo. Pats meistras arba zakristijonas per šv. Mišias užlenda už pakylos ir, pagal seną paprotį, judina lėles, imituodami atgijusius Romos kareivius. Magiškai viliojo vaikystėje „Įprastai prie Kristaus kapo būdavo po du žalnierius. Kai buvau mažas, atsimenu, tie judantys kareiviai atrodė lyg koks stebuklas: zakristijonas tai galvą pajudindavo, tai rankas pakaitomis iškeldavo. Žalnieriai tarsi atgydavo, mistika tapdavo realybe. Vien dėl jų norėdavosi eiti į gana ilgas Velykų nakties mišias“, – atviravo A. Pocius. Jam žinomi žalnieriai, kuriuos jis ėmėsi tvarkyti, buvę sukurti salantiškio meistro Adomo Kvaso 1961 m. Ligi tol Salantų bažnyčioje buvo naudojami gerokai senesni, betgi medis, kaip žinia, trūnija ir nyksta. Matyt, todėl A. Kvasas ir sugalvojęs pagal ankstesnių žalnierių pavyzdį išdrožti ir sukonstruoti kitus. „Pamačiau, kad tie mano vaikystės žalnieriai užmesti guli sandėly, pasisiūliau klebonui juos sutvarkyti. Kai kur detalės – kojų, rankų gabalai – buvo visai sutręšę, reikėjo sutvarkyti mechanizmus, kad per sulenkimus lėlės judėtų. Teko atkurtas detales padengti specialiu glaistu, perdažyti, Nebuvo labai seni tie žalnieriai – 60 metų senumo, tad dar neblogai buvo išlikę dažai ir ankstesnės spalvos“, – kalbėjo salantiškis meistras. Išsaugojo ir kitos bažnyčios Žalnieriai nėra vien Salantų bažnyčios paveldas. Du masyvūs, Prano Gudyno restauravimo centre atkurti žalnieriai, Velykų naktį dar išnešami ir kaimyninėje Kalnalio bažnyčioje. Tik vaidinti jais, kaip teigė ilgametė šios bažnyčios prižiūrėtoja Dalicija Preibytė, kuriai šiemet už rūpinimąsi šia bažnyčia ir buvo įteiktas Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medalis, deja, nebėra kam – žmonių mažėja, bažnyčios tuštėja. Žalnierių kažkada būta ir Grūšlaukės bažnyčioje ir jie, kaip atsimena iš Grūšlaukės kilęs tautodailininkas Adolfas Andriejus Viluckis, turėjo dar įdomesnį ir sudėtingesnį mechanizmą negu šių. Tačiau Grūšlaukėje lėlės-kareiviai neišlikę, jos sudegė per kaime kilusį gaisrą. Pernai vasarą du žalnieriai, bokšte užmesti tarp senų rakandų, buvo aptikti Laukžemės bažnyčioje. Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, šiedu – itin reti, jie nebuvo žinomi ir neregistruoti Kultūros vertybių registre. „Apie žalnierių buvimą Laukžemės bažnyčioje nieko nežinojome. Šios, skirtingai nuo Kalnalio ir Salantų žalnierių, kurios yra skulptūrinės figūros, yra plokščios, reljefinės. Ant vienos jų matėsi įrėžta data – 1927 m.“, – „Pajūrio naujienoms“ po netikėtų radybų pasakojo L. Kavaliauskas.
|
|
