|
|
|
Vakarų LietuvaTikisi atkurti Kretingos dvaro orkestro tradiciją
Prieš didžiąsias metų šventes Kretingos muziejus maloniai nustebino kretingiškius ir miesto svečius, į Žiemos sodą pakvietęs, kaip skelbė, pasiklausyti Kretingos dvaro orkestro koncerto – tąsyk dvaro erdvėse koncertavo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus. Ar tai ir buvo pirmas žingsnis, siekiant atgaivinti istorinę Kretingos dvaro orkestro, kuriam šiemet sukanka 140 metų, tradiciją? Būtų garbė Kretingai Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys neslėpė brandinąs šią idėją, tačiau nežinąs, ar bus jai lemta tapti konkrečiu muzikiniu reiškiniu mieste. „Esame sudėlioję planus, yra galimi du variantai. Pirma, tai galėtų būti simfoninis orkestras, į kurį, be profesionalių muzikantų, norėtume pakviesti ir gabius mokinius iš Kretingos, Gargždų, Klaipėdos meno mokyklų. Tačiau simfoniniam orkestrui, vienijančiam iki 40 muzikantų, neturime erdvės koncertinei veiklai. Antras variantas – pučiamųjų orkestras, koks, manoma, kažkada ir gyvavo Kretingos dvare. Pučiamųjų orkestras yra mažesnės apimties ir savo pobūdžiu – lankstesnis, toks galėtų koncertuoti dvaro erdvėse“, – sumanymus atskleidė R. Žiubrys. Jo manymu, atkurti orkestrą būtų garbė miestui. Juolab kad Kretingos dvaras turėjo savo orkestrą, į kurį jo valdytojai kviesdavo profesionalius muzikantus net iš užsienio. Kaimynė Palanga nuo 1953-ųjų atkūrė savo istorinį orkestrą ir tęsia antrą šimtmetį gyvuojančią tradiciją, taip pat pradėtą kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių laikais. Šiandieną Palangos orkestras, vadovaujamas Vyganto Rekašiaus, garsus ne vien regione, bet ir Lietuvoje, šiemet jis rengia ir Europos pučiamųjų orkestrų festivalį. „Idėja – gyva, ir labai tikiuosi, kad galbūt net šiemet pavyks ją įgyvendinti, sutelkus entuziastų ir Kretingos rajono vadovų pastangas“, – tikino muziejaus vadovas.
Idėjos atvėrus spintos duris
„Neišmesk nieko, ko gali neišmesti“, – tokia nuostata gyvena ir kitus moko iš Kretingos kilusi palangiškė Zita Butkienė. Ji sutelkė originaliai atrodyti norinčias moteris ir dalijasi patirtimi, kaip, neišleidžiant pinigų, galima atnaujinti garderobą. Rūbą prikelia naujam gyvenimui Į pirmąjį susitikimą – o jų bus ne vienas – Z. Butkienės namuose susirinko penkios bičiulės, atsinešusios krūvas seniai dėvėtų, užsigulėjusių drabužių. „Naršėme, žiūrėjome, dėliojome vieną prie kito, aptarėme, kuris prie kurio dera ir kas iš to gali išeiti“, – pasakojo Zita. Mintis iš senų rūbų kurti naujus jai kilo tvarkant pačios drabužių spintą. „Pernai tris maišus išmečiau. Tokie laikai, kai, jeigu ir pasiūlai kam nors atiduoti, dažniausiai neima, mat niekam svetimo nereikia, be to, pilni „labdarynai“, – sakė palangiškė. Kad ir seni drabužiai, jų medžiagų kokybė dažniausiai gera, megztukai – 100 proc. iš kašmyro. Bet, bėgant metams, žmonių figūros keičiasi, kartais sunku tampa įsisprausti, kartais rūbas prašosi būti paplatinamas, pasiaurinamas arba pailginamas. Išmesti gaila, o ir netvaru. „Kai pagalvoji, kiek vandens „pravaroma“ ir kiek kitų resursų sunaudojama kad ir paprastiems naujiems medvilniniams marškinėliams pagaminti“, – svarstė Zita. Anot pašnekovės, iš seno rūbo sukurti naują ne tik prasminga, bet ir įdomu. „Tik prikišu rankas – ir drabužis jau prikeltas naujam gyvenimui“, – šypsojosi Z. Butkienė, demonstruodama iš didelio vyriško švarko pasisiūtą ilgą moderniai atrodantį sijoną. Tiesa, jos perdaromi drabužiai – kasdieniai, tinka gatvei, taip pat vilkėti darbe arba namuose. Prabangių nekuria, nors taip pat galėtų.
Majorė gydytoja išgyvena ne dėl savęs, o dėl fronte kovojančių vyro ir dukters
„Kai pribėgau prie įnešto kario paauglio veidu ir pradėjau skubią jo apžiūrą, supratau, kad niekuo padėti nebegalėsim, o kai ėmiau ieškoti jo dokumentų ir iš kišenės pabiro karamelės, nebesusilaikiau ir ėmiau kūkčioti“, – prisiminė karo gydytoja majorė 45-erių Jelena Krivonos. Terapeutė prisipažino, kad tą dieną buvo sužinojusi, jog į fronto zoną buvo pasiųsta brigada, kurioje tarnauja 24 metų duktė Katia, todėl į devyniolikamečio kario mirtį ir sureagavo taip jautriai. Be to, Jelena išgyvena ir dėl Soledare kovojančio sutuoktinio Michailo, irgi majoro, kuriam jau teko patirti dvi kontūzijas. „Tai, kad visi šeimos nariai yra kariškiai – nedažnas reiškinys, užtat porų, kuriose abu sutuoktiniai tarnauja armijoje, yra nemažai, mūsų brigadoje net septynios tokios poros buvome“, – pasakojo Jelena. Nedideliame kaimelyje šalia Severodonecko augusi Jelena visiškai neplanavo tarnauti armijoje, tačiau įsimylėjusi karo akademijos studentą nusprendė visur būti kartu ir gydyti kariškius. „Kadangi jau turėjo tris dukteris, tėvas labai norėjo susilaukti sūnaus, o kai jam klaidingai iš gimdymo namų pranešė, kad gimė sūnus, tai jis tris dienas su draugais šventė ir neslėpė nusivylimo pamatęs parvežtą mane“, – pasidalino Jelena, gimusi vasario 23d., kuri Sovietų Sąjungoje buvo minima kaip tarybinės armijos diena. „Mano gimtadienis visada asocijuodavosi su armija, tą dieną kurso draugės sveikindavo vyrus ir tuo pačiu mane. Todėl pažintis su kariškiu man atrodė tarsi siųsta likimo“, – pasakojo moteris, su būsimu vyru Miša susipažinusi visiškai atsitiktinai.
Šiemet šventes ukrainiečiai pasitiko niūriai
„Zelenskiui kaput, valdžia riejasi, JAV pinigų neduoda“, – tokiomis nuotaikomis gyvena Ukrainos žmonės, kai, tarkim, praėjusiais metais šventes šv. Kalėdas ukrainiečiai pasitiko džiaugsmingai ir su viltimi – tai buvo akivaizdu tiek Kijeve, tiek Charkove. Pernai po sėkmingo kontrpuolimo, kurį apvainikavo lapkrityje išlaisvintas Chersonas, ukrainiečių veiduose spindėjo šypsenos. Rusijos pasienyje esančiame Cirkūnų kaime, išgyvenusiame sugriovimus ir daug gyvybių nusinešusią okupaciją, praėjusį gruodį teko stebėti Kalėdų senio sutiktuvių šventę. Ji buvo surengta specialiai tam, kad padrąsintų pabėgusius gyventojus sugrįžti, nes esą artėja pergalė. Šiemet šventė Cirkūnuose buvo atšaukta, nes okupantai suaktyvėjo, dažniau bombarduoja apylinkę, baiminamasi dėl galimų aukų. Ties šia gyvenviete jau karo pradžioje ėjo fronto linija, todėl 90 proc. pastatų yra sugriauti arba apgriauti. Pagrindinę Kijevo eglę šiemet puošia vien įprasti žaisliukai, ir ji stovi nebe Soboro aikštės viduryje, o šone. Šiemet ant eglės nebeliko pernai kabojusių pergalės simbolių – taikos balandžių, greta kurių puikavosi Ukrainą kare remiančių šalių vėliavėlės, Lietuvos irgi. Kalbinami praeiviai tiek Charkove, tiek Kijeve sakė ir toliau tikintys saviškių pergale, tačiau neslėpė, kad šiuo metu yra daugiau nerimą keliančių dalykų negu pernai tokiu metu. Vienas aukštas pareigas einantis karininkas pasakė, kad pernai po Chersono išvadavimo jis su kolegomis svajojo, kad kitas Kalėdas sutiks išvaduotame Kryme, tačiau vietoje naujų pergalių šiuo metu vos pavyksta atsilaikyti prieš okupantų puolimą, o keliose vietose kariams tenka trauktis.
Lietuvos aviacijos legendą žavėjo Dariaus ir Girėno žygdarbis
Garsus šalies lakūnas, aviacijos sportininkas, aviakonstruktorius Vladas Kensgaila yra gimęs tais pačiais – 1933 metais, kai Steponas Darius ir Stasys Girėnas savo eksperimentine „Lituanica“ perskrodė Atlanto erdves. Nuo vaikystės Vladą žavėjo šių tautos didvyrių žygdarbis ir paviliojo visam gyvenimui – jis netgi sukonstravo skraidančią „Lituanicos“ kopiją. Savo sūnų, taip pat profesionalų lakūną, kuriam dabar 55-eri, neatsitiktinai pavadino Dariumi. Savo gyvenimo saulėlydyje V. Kensgaila apsigyveno pas jį Palangoje, o, pakirstas sunkios ligos, dienas leidžia globos namuose. Sukūrė tris „Lituanicos“ modelius Šį rudenį V. Kensgailai švenčiant 90-metį, į Padvarių socialinės globos namus jį sveikinti atvyko buvę kolegos, draugai, taip pat – ir atstovai iš Panevėžio miesto savivaldybės, kurios tarybos narys jis buvo nuo 2003 iki 2011-ųjų metų, jam suteiktas šio miesto Garbės piliečio vardas. Kolegos ir artimieji prisiminė V. Kensgailos nuopelnus Lietuvai, dalijosi prisiminimais apie jo gyvenimą. Šis žmogus, visų pirma, buvo garsus aviacijos konstruktorius: jis sukonstravo net 3 „Lituanicos“ modelius. Vienas jų buvo sukurtas 1983 m., režisieriui Raimundui Vabalui statant kino juostą „Skrydis per Atlantą“, ir kone tiksliai atkartojo legendinį lėktuvą, kurį pats išbandė ir juo skraidė. Dabar šį modelį kaip technikos istorijos muziejinę vertybę galima išvysti Kaune, Aleksote, veikiančiame Lietuvos aviacijos muziejuje. O kiti du gerokai mažesni orlaivio modeliai buvo sukurti Lietuvos oro uostų pageidavimu: vienas jų, perpus mažesnis už originalą, gana ilgai kabojo sostinės oro uosto laukimo salėje. Trečiasis, originalo masteliu 1:4, buvo sukurtas paminėti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 77-ųjų ir Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį.
Šukėje grojama biblijiniu instrumentu – cimbolais
Cimbolai – labai senas mušamasis styginis muzikos instrumentas, kuriuo grojama per stygas suduodant lazdelėmis. Apie jį dažniausiai skaitome Šventajame Rašte. Bet kad dar ir šiandieną juo būtų grojama gyvai, ir ne Azijoje, iš kur jis yra kilęs, o Lietuvoje, ir dar Darbėnų krašte Kretingos rajone, buvo tikra egzotika. Cimbolais groja darbėniškė Benadita Skaivydienė „Šukupio“ folkoro ansamblyje, o šiuo instrumentu ją sudomino ansamblio vadovas Alvydas Vozgirdas. Kiekvienas groja savo stiliumi Savo vadovaujamų kolektyvų, be Šukės – dar Klaipėdoje, veikloje pritaikąs įvairius neįprastus muzikos instrumentus A. Vozgirdas pasidžiaugė, kad B. Skaivydienė cimbolais grojanti su užmoju. „Jos atlikimas nėra profesionalus, ji – savamokslė muzikantė ir pagal galimybes pritaria kapelai. Skambindama cimbolas, ji mėgsta groti ir savos kūrybos dainas, melodijas“, – teigė ansamblio vadovas. Jo žodžiais, grojant cimbolais – plaktukais mušant per stygas – išgaunamas specifinis garsas. Platesnis styginių skambesys priklauso ir nuo to, koks kūrinys grojamas – jis gali priminti ir gitaros garsą. „Cimbolai folklorui suteikia pasiskonėjimo ir savotiško šarmo“, – džiugiai kalbėjo A. Vozgirdas. „Pajūrio naujienų“ žiniomis, tarp Kretingos rajono folkloro kolektyvų cimbolais tegrojama tik „Šukupyje“. Cimbolai dažniausiai būna trapecijos formos, turi nuo dviejų iki septynių stygų kiekvienam garsui išgauti, stygos atramėlėmis padalintos į dvi arba tris grojamąsias dalis. Cimbolais grojama pasikabinus ant kaklo arba pasidėjus ant kelių kaip kankles. Skambinama solo, pritariama dainoms arba kapelos sudėtyje. Iš esmės kiekvienas muzikantas turi savitą grojimo stilių.
Net ir netekęs rankos grįžtų į frontą
Su 92-ojo šturmo brigados būrio vadu slapyvardžiu Mongolas susitikome netoli Charkovo karo ligoninės. 25-erių metų vaikinas į ją iš Bachmuto buvo atvežtas prieš dešimt dienų, kai per mūšį bombos skeveldros susmigo į ranką. Mėnesiu anksčiau kita skeveldra paliko didelį randą ant skruosto, o dar kita suknežino vaikino nosį. Kadangi su Mongolu supažindino vienas bendras bičiulis, pokalbį galėjau pradėti be didelių užuolankų. Tad iš karto paklausiau: „Tavo nosis sumaitota, alsuoti gali vien per burną, o rieše skeveldra įstrigo tokioje pavojingoje vietoje, jog chirurgai kol kas bijo ją judinti ir graso, kad ranka gali likti neveikli – ar nesinori tokioje būsenoje formintis neįgalumą ir pasitraukti iš fronto?“ „Ne, priešingai, norisi kuo greičiau išsiprašyti iš ligoninės ir grįžti į brigadą. Esu profesionalus karys, turiu dešimt ištikimų pavaldinių ir skauda širdį dėl jų. Grįžti privalau ir todėl, kad esu prisiekęs Andrejui, pavasarį žuvusiam geriausiam gyvenimo draugui, kovoti su okupantais tol, kol išvysim juos iš šalies“, – atsakė vaikinas. Tokiai priesaikai Mongolas įsipareigojo su dviem draugais dar būdami šešiolikos metų. Tai nutiko 2014 m., kai Donbase kilo karas su Maskvos separatistais, o jie pavydėjo pilnamečiams bičiuliams, pasakojantiems apie nuotykius fronte. Tie bičiuliai buvo futbolo klubo Charkovo „Metalist“ sirgaliai, čia vadinami „fanatais“. Mongolas močiutę prikalbino jį į stadioną nuvesti būdamas vos penkerių, ir dar tą pačią vasarą išprašė nupirkti marškinėlius su užrašais „Metalist“ ir Milano „Inter“.
Toronto Prisikėlimo parapija gyvuoja jau septynis dešimtmečius
Šį rudenį Toronto Prisikėlimo parapija Kanadoje, priklausanti Lietuvos mažesniųjų brolių (Pranciškonų) ordino Šv. Kazimiero provincijai, atšventė 70-mečio jubiliejų. Prieš jubiliejų į susitikimą su Toronte gyvenančiais broliais pranciškonais buvo išvykusi pranciškonų vadovybė iš Lietuvos, tarp jų – ir vienas definitorių Kretingos parapijos klebonas brolis Saulius Paulius Bytautas. Užjūryje – dalis Lietuvos istorijos „Kas trejus metus vykstame aplankyti Šiaurės Amerikoje, Toronto mieste, kuriame su priemiesčiais gyvena apie 6 mln. žmonių, tarnaujančius brolius. Aptariame jų gyvenimą, darbinius reikalus, lūkesčius. Šiuo metu ten tarnauja trys broliai: klebonu – Jonas Šileika, kelis dešimtmečius – tėvas Augustinas Simanavičius ir brolis Raimundas Bukauskas. Jie palaiko ryšius ir su JAV Kenebunkporto mieste – dar vienoje lietuviškoje užjūrio pranciškonų parapijoje – tarnaujančiais broliais Aurelijumi Griciumi, Jonu Bacevičiumi, Algirdu Malakauskiu ir Andrew Bisson“, – kalbėjo S. P. Bytautas, prisipažinęs, kad jam tarnauti Toronte nėra tekę, nors broliai iš Lietuvos pakaitomis vyksta pastiprinti užjūrio broliją. Šį pavasarį po 11 metų – nuo 2012 iki 2023-ųjų – trukusios vikaro, arba klebono pavaduotojo, tarnystės Toronto Prisikėlimo parapijoje į Kretingą grįžęs brolis Kazimieras Kasparavičius pasidalijo įspūdžiais apie šią parapiją, trumpai apžvelgė jos istoriją. Brolis Kazimieras neslėpė, kad jam didžiausias atradimas buvo tai, kad ten, užjūryje, natūraliai susiformavo dalis Lietuvos istorijos: „Žinojome apie pokario partizanus, tremtį, Atgimimo laiką Lietuvoje, tačiau tai, kad ir užjūryje formavosi dalis tautos istorijos, man buvo visiškai nauja. Šitie žmonės, emigrantai, visada tikėjo Lietuva, jos išlaisvinimu ir visuomet vylėsi grįžti į savo žemę.“
Sugrįžimą į tėviškę atšventė pirmosios knygos pristatymu
Šį spalį savo 81-ąjį gimtadienį iš Imbarės kaimo Kretingos rajone kilusi, tarp Lietuvos ir JAV – Bostone Masačusetso valstijoje – gyvenanti kūrėja žemaitiško žodžio puoselėtoja Aldona Anužienė atšventė savo tėviškėje. Po pastarųjų ketverių metų išsiskyrimo ji išgyveno dvigubą sugrįžimo džiaugsmą, kuris sutapo su jos pirmosios poezijos knygos „Tarp kontinentų“ pristatymu. Sudėjo savo sielą Į šventę, kurią Skuodo Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje surengė Skuodo literatų klubas „Nojus“, – šio klubo veikloje dalyvauja ir A. Anužienė – suvažiavo gausus būrys kūrėjos giminaičių, bičiulių, krašto literatų. Imbariškės kūryba pasižymi savitai išjaustu žmogaus ir gamtos ryšiu, meile Lietuvai, ir tai ji perteikia savitu stiliumi ir turtingu kalbos žodynu. Jai puikiai sekasi eiliuoti ir žemaitiškai. „Į poezijos rinkinį sudėjau visą savo sielą: kuo gyvenu, ką jaučiu, kas man svarbu ir brangu. Rašau tik pastarąjį dešimtmetį, kai atsilaisvinau nuo ūkio darbų, – atviravo ilgus metus Imbarės kaime išvien su ūkininkaujančia dukra Aina Brazdeikiene Lietuvoje, o Bostone – su jaunėle Vida Morkeliunas gyvenanti moteris. – Iš pradžių rašydavau ranka, dabar jau išmokau kompiuteriu. Skaitydama lietuvių autorių knygas, mokausi žodžio pajautimo, ieškau naujų temų ir įkvėpimo šaltinių.“ Rašydama, ji tikino, atsiribojanti nuo žmonių – išeinanti į savo tylą. Bostone gyvena prie pat vandenyno, kasdien mėgstanti vaikščioti jo pakrantėmis, ir mintimis nuolat persikeldavo į Lietuvą. „Po kelias valandas braidžioju pakrantėmis, aplink – tuščia, tik aš ir pulkai paukščių. Jie taip pripratę prie manęs, kad tik ir laukia pasirodant: tipena iš paskos, jei prisėdu, aplimpa iš visų pusių. Supaukštėjau ne juokais, yra žuvėdrų, kurios kitų paukščių prie manęs nė nebeprileidžia“, – smagiai pasakojo pašnekovė.
Vidury brastos arklių niekas nekeičia – tik Lietuvos paštas?
Laikraščių ir žurnalų leidėjai nė juodžiausiame sapne nesapnavo, kad 2024-aisiais metais, kai Lietuva švęs spaudos atgavimo 120-metį, teks kovoti už savo išlikimą. Spauda ištvėrė įvairiausias ekonomines krizes, naujųjų technologijų spaudimą, tačiau yra beveik bejėgė atsilaikyti prieš AB Lietuvos pašto ketinimus vėl didinti ateinančių metų prenumeratos pristatymo įkainius. Yra posakis, kad vidury brastos arklių niekas nekeičia, tačiau Lietuvos paštas varo spaudos leidėjus į neviltį jau paskelbus ateinančių metų spaudos prenumeratą keisti ne tik prenumeratos kainodarą, bet ir laikraščius iš bet kurio Lietuvos krašto pristatyti į logistikos centrą Vilniuje. O paskui vėl juos pervežti į regionų paštus. Tačiau viena bėda – ne bėda. Leidėjus nuvylė ir naujai sukurto Medijų rėmimo fondo planuojamas menkas biudžetas. Ilgai laukta parama – tik vizijose, o spaudos leidėjai jau praneša apie sustabdomą leidybą ir uždaromas redakcijas. Reforma lūkesčių nepateisino Pirmoji žinia, ne veltui sujaudinusi spaudos leidėjus, atskriejo spalio pradžioje: AB Lietuvos paštas išplatino pranešimą spaudai, kuriame paskelbė artimiausiu metu atleisiantis 400 laiškininkų. Nors ši žinia iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir tiesiogiai nesusijusi su prenumeratos paslauga, tačiau kiekvienam leidėjui aišku, kad drastiškas laiškininkų sumažinimas gali atsiliepti prenumeratos prieinamumui, ypač regionuose. Pastaraisiais metais Lietuvos paštas uždarė daug stacionarių paštų kaimiškose teritorijose, įvedė mobiliojo paštininko paslaugą. Tuomet šiuos savo sprendimus bendrovė aiškino kintančia rinka, bendrovės veiklos efektyvinimo būtinybe. Ir, žinoma, gražiai skambėjo Lietuvos pašto pažadas, esą mobiliojo laiškininko paslauga pašto skyrių priartins prie kliento ir leis jam sutaupyti laiko. Tačiau klientai netruko įsitikinti, kad pašto paslaugų prieinamumas po šios reformos ne priartėjo, o nutolo. Pavyzdžiui, spaudos leidėjai pastebėjo, kad mobiliojo paštininko įvedimas nebuvo panacėja: atkrito nemaža dalis prenumeratorių. AB Lietuvos paštas kaip užsikirtusi plokštelė nuolat tvirtina, kad tam įtakos turi prenumeratorių mažėjimas dėl naujųjų technologijų įtakos, demografinės padėties, mirtingumo. Tačiau ne vieną leidėją pasiekė prenumeratorių skundai dėl pablogėjusių sąlygų užsiprenumeruoti leidinius: reforma buvo atlikta, bet klientai permainoms nebuvo paruošti. Svarbiausia priežastis, kuri mažina prenumeratorių skaičių, yra apdairiai nutylima. Tai yra nuolatinis pašto prenumeratos pristatymo paslaugos brangimas. Laikraščio ar žurnalo prenumeratos kaina susideda iš dviejų dedamųjų: paties leidinio kainos ir pristatymo kainos. Prenumeratorius mato tik galutinę kainą ir jam susidaro įspūdis, kad spauda, o ne pristatymas nuolat brangsta. Leidėjai kainas didino nežymiai, o pastaruoju metu dauguma nepakėlė nė centu. Mobilieji laiškininkai, kurie negali tiesiogiai bendrauti su redakcijomis, vis dėlto pašnibždomis praneša, kad žmonės neprenumeruoja ne todėl, kad nebenori skaityti spaudos, o todėl, kad juos gąsdina kainos. Žmonės, ypač gyvenantys regionuose, turi mažesnes pajamas, yra labiau socialiai pažeidžiami, ir jautriai reaguoja į bet kokius pabrangimus.
|
|
