|
|
|
Vakarų LietuvaTado Tumo žūtis Ukrainoje kitų kovojančių lietuvių nepaskatino grįžti namo
Vasario 23 dieną vykdydamas kovinę užduotį Ukrainoje netoli Bachmuto žuvo 42 metų lietuvis karys savanoris Tadas Tumas. Tai pirmas lietuvis karys, žuvęs Ukrainos kovoje su okupacine Rusijos armija. Tą dieną lietuvis, 92-os brigados užsieniečių legiono karys slapyvardžiu „Milžinas“ kartu su bendražygiu ukrainiečiu vežė minas į priekinę fronto liniją. Į automobilį pataikius priešo skraidyklės paleistai granatai abu sužeistus karius saviškiai nugabeno pas medikus, tačiau lietuvio gyvybės nepavyko išgelbėti, nors jo kolega išgyveno. Prieš išvykdamas į Ukrainą T. Tumas dirbo pasieniečiu ir saugojo sieną su Baltarusija. Nusprendęs vykti į Kijevą Tadas žmonai Linai pareiškė, kad, jei Rusija parklupdys Ukrainą, kitas jos taikinys bus Lietuva. Su žmona Tadas susipažino stebėdamas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos rungtynes, mat abu buvo aistringi šios komandos sirgaliai ir nuolat lankėsi stadione. T. Tumas kariauti buvo neblogai pasirengęs, nes šešerius metus lankė Krašto savanorių pratybas. Į Ukrainą nuvykęs praėjusį lapkritį, T. Tumas užsieniečių legione ištarnavo ilgiau negu tris mėnesius. Vyras dalyvavo apmokymuose poligone ir vyko į kovines užduotis Bachmuto apylinkėse.
Gyvenimas tarp gražių daiktų
Prabanga ir spalvomis žaižaruojančią parduotuvę ANTIKVA Vytauto gatvėje Palangoje atidarę Airida ir Valdemaras Kecioriai pastebėjo, kad kai kurie praeiviai stabteli ir į vitrinas mieliau dairosi pro langus, tikriausiai manydami, kad viskas turėtų būti labai brangu. Šeimos verslą užsuko baldai „Kartais aš pats, pravėręs duris, padrąsinu užeiti. Sakau, pirkti nebūtina, o jeigu sugalvotumėt, kainos – nuo vieno euro iki kelių tūkstančių“, – juokėsi Valdemaras. Airida pritarė – esą parduotuvėje pažiūrėti geriau negu muziejuje. Ten eksponatų rankomis liesti negalima, o čia imk, pasidžiauk, pagalvok, ar tas daiktas gražus, ar tau patinka. Jų, iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Olandijos, Švedijos, Liuksemburgo, Čekijos turgų bei didmenininkų supirktų ir nuosavu autobusiuku parsivežtų tiek, kad galva sukasi – puodeliai, vazos, lėkštės ir lėkštutės, dėžutės, bižuterija, šviestuvai, atvirukai, kolekcinės knygos, paveikslai, laikrodžiai, taurės... – kas viską suskaičiuos? Ir kiekvienas – retas, o svarbiausia, – vertingas, turi savo „gimimo“ datą ir savo atsiradimo istoriją. Galbūt todėl „Antikvoje“ inventoriaus ieško ir randa filmų kūrėjus aptarnaujantis personalas, o Pagėgių savivaldybės muziejus neseniai įsigijo antikvarinę skalbimo mašiną, kuriai 120 metų. „Niekada daiktų neperkame galvodami vien tik, ar grįžus pelningai parduosim. Svarbiausia, kad žiūrint patiems širdis džiaugtųsi“, – atviravo pašnekovai. Kad netrukdytų vienas kitam ir sutaupytų laiko, tuose turguose jiedu net vaikšto atskirai, mat Airida daugiau laiko skiria tyrinėti prancūzišką ir anglišką porcelianą, krištolą, papuošalus, šilką, rankines, įvairias moteriškas smulkmenėles, na, o Valdemaro dėmesį prikausto metalo ir medžio dirbiniai, iš bronzos nulietos statulos, stilingi reti baldai. Beje, šeimos verslas ir išsirutuliojo būtent nuo senoviškų baldų, kuriuos įstaigų administravimą universitete baigusi Airida prieš kelerius metus sugalvojo restauruoti savo malonumui. Komodų, staliukų, indaujų, fotelių taip pat važiuodavo parsivežti iš užsienio. O besirenkant nori nenori žvilgsnis užkliūdavo už vienos kitos vazelės, jaukios lėkštelės ar angliško porceliano puodelio kavai. Iš vienos kelionės – vieni, iš kitos – kiti indai jau, žiūrėk, ir „apsigyvena“ Keciorių namuose „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje prie Kretingos. Kai visko prisikaupė devynios galybės, nori nenori teko galvoti, ką toliau su tuo gėriu daryti. Taip ir kilo mintis pradėti verslą.
Seimo Dirbtinio intelekto darbo grupės misija: išsiaiškinti poveikį valstybės pažangai
Dirbtinis intelektas (DI) vis atkakliau skverbiasi į žmonių gyvenimus. Ekspertai prognozuoja, kad DI ateityje padės optimaliau ir efektyviau naudoti įmonių, visuomenės ir gamtos išteklius. Tai leis sutaupyti, gyventi tvariau, be to, atvers galimybes kurti ir įgyvendinti inovatyvias idėjas, įvairius verslo modelius. Taip pat tikėtina, kad DI turės didesnę įtaką socialiniams klausimams ir viešajai politikai. Šio proceso metu taip pat būtina spręsti svarbius etinius klausimus, susijusius su prieigos teisėmis, diskriminacija, privatumu ir teisingumu. Apie tai kalbamės su LR Seimo nare Rasa Petrauskiene, Seimo Ateities komiteto nare, Dirbtinio intelekto grupės iniciatore ir pirmininke. – Kas Jus paskatino giliau domėtis Dirbtinio intelekto (DI) tema? Ar Jums ši sritis įdomi asmeniškai? – Giliau domėtis dirbtinio intelekto (DI) tema mane paskatino ne tik jo auganti įtaka ir įsiskverbimas į įvairias gyvenimo sritis, bet ir suvokimas, kad ši technologija gali kardinaliai pakeisti mūsų visuomenę ir ateitį. Supratau, kad dirbtinis intelektas turi ne tik didelį potencialą transformuoti mūsų kasdieninį gyvenimą, ekonomiką, bet ir net politiką. Manau, kad politikų užduotis yra ne tik stebėti šią pažangą, bet ir aktyviai formuoti politiką, kuri skatintų teigiamą DI poveikį, užtikrinant etišką ir atsakingą jos naudojimą. Tai įtraukia ir horizontalius, persidengiančius klausimus, tokius, kaip etika, teisingumas, diskriminacija, privatumo saugumas ir kt., kuriuos būtina spręsti taikant šią technologiją. Dirbtinis intelektas įsiterpia į daugelį sričių, pradedant ekonomika ir viešuoju administravimu, baigiant sveikatos apsauga, švietimu, pramonės sektoriumi ir net kosmosu bei gynybos sritimis. Svarbu akcentuoti, kad mano asmeninis susidomėjimas dirbtinio intelekto tema taip pat kyla iš noro įsisavinti naujausias žinias ir būti informuotai apie šiuolaikines technologijas, jų pritaikymą. Tai mane skatina aktyviai sekti šios srities naujienas, domėtis naujausiais moksliniais tyrimais ir inovacijomis, įsitraukti į diskusijas ir veiklą, skirtą šios srities plėtrai ir taikymui. Tai nėra vien tik technologinis iššūkis, bet ir geopolitinis bei egzistencinis, todėl DI tema man yra tiek profesinės, tiek ir asmeninės paskatos, įkvepiančios siekti nuolatinio tobulėjimo ir pažangos, suprantant, kad tai yra neatsiejama mūsų dabartinės ir ateities realybės dalis.
Odesa gedi pražudytų penkių vaikų ir septynių suaugusiųjų
Kovo 2 d. į devynių aukštų namą Odesoje smogė priešo dronas, o sugriuvus daliai laiptinės žuvo dvylika žmonių. Tai tapo daugiausiai civilių gyvybių nusinešusi tragedija karo metu Odesoje, ir ji sukrėtė visą šalį, mat net penkios aukos buvo vaikai. Kai kitos dienos rytą atvykau į įvykio vietą, joje burzgė generatoriai, kranai, traktoriai ir krovininės mašinos – buvo palengva keliami cemento blokai spėjant, kad po jais guli sužeisti žmonės. To tikėjosi ir į įvykio vietą suvažiavę aukų artimieji, kurie verkdami meldėsi ir prašė gelbėtojų skubėti, bet ir būti atsargiais. Tuo metu jau buvo rasti dešimties žuvusių kūnai, ir spėta, kad po griuvėsiai gali būti dar šešios aukos. Vėlai vakare buvo rasti dvejų vaikų kūnai, o policininkams pavyko išsiaiškinti, kad kitos keturios spėjamos aukos yra išvykusios, ir tragedijos metu šiame name nemiegojo. Įvykio vietoje užkalbintas Odesos meras Genadijus Truchanovas neslėpė įtūžio sakydamas: „Kuo Maskvos teroristams prasikalto kūdikiai, jų tėvai? Juk aplinkui nėra jokių karinių ar strateginių objektų, o vien daugiaaukščiai namai, dvi mokyklos, cerkvė ir vaikų žaidimų, sporto aikštelės.“ Meras paaiškino, kad dronas pataikė į devynių aukštų dvylikos laiptinių namo pirmą laiptinę, ir sugriovė kairėje pusėje ties išorine siena buvusius 18 butų.
Egidijus Aleksandravičius: „Tikėkime savimi“
Dvejus metus vyksta karas Ukrainoje. Šiuo metu jo eiga krypsta ne į gerą pusę. Ukrainos klausimu pasaulis irgi nėra vieningas. Vis dažniau girdime kalbų apie galimą Rusijos karą su NATO, pasirengimą jam. Kokia Lietuvos situacija šiame kontekste? Ar dar gyvename iliuzijų pasaulyje, kad viskas kažkaip susitvarkys? Gal tam ir ruoštis ypatingai ir nereikia? Valdžia rengia pilietinio pasipriešinimo strategiją, bet ar šios nuostatos pasiekia visus Lietuvos gyventojus. Ar galime šiuo sudėtingu laikotarpiu pasikliauti Europos Sąjungos bendrija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Ar pasaulis išmoko tam tikras pamokas per dvejus Rusijos agresijos Ukrainoje metus? Šiais ir kitais klausimais kalbėjomės su istoriku prof. Egidijumi Aleksandravičiumi. Apie nerimą, baimę ir ramybę Nerimas, anot E. Aleksandravičiaus, natūrali žmogaus būsena. Tik reikia turėti stiprybės įveikti jo perteklių, kuris sustingdo valią veikti. Gali padėti vidinė išmintis ir rimtis. „Ne tiek esame ištvėrę! Žinoma, karu niekas negali džiaugtis. Tik nereikia tiek išsigąsti, kad nustotum galvoti, ką žmogus gali nuveikti. Netapatinkime valstybės su valdžia, atsikratykime mentaliteto, kad valdžia viską gali, už mus viską padarys, o mes nieko negalime. Turime Tėvynę, savo žemę, vieni kitus. Ne kartą įrodėme, kad sudėtingais valstybei momentais galime susitelkti, koncentruoti valią, susitarti, sukurti struktūras. Pesimizmo akimirką reikia nenustoti rūpintis vieni kitais, kaimynais. Tad kelkime akis nuo grindinio aukštyn. Tikėkime savimi“, – ragino profesorius. Prakalbus apie šiandien sunkią padėtį Ukrainos fronte, E. Aleksandravičius sakė, kad, jei Ukrainai nepavyktų atsilaikyti, tuomet virš visos Vakarų Europos civilizacijos paveldo, grįsto nuostata, kad žmogus yra vertybė, pakibs Damoklo kardas. Imperinės sąmonės atstovams žmogus nesvarbu. Žmonės – tik mėsa su asmens kodais. Taigi toks rusų kultūros cinizmas ir mums grėstų. „Tokioje akistatoje, kur situacijos negalime lengvai pakeisti, atsiranda baimės faktorius, kuris neleidžia taisyti ydų. Reikia ramiai žiūrėti į tikrovę, į įvairius scenarijus. Didelė bėda lietuvių informacinis laukas. Ką žinome, kas išties dedasi Ukrainoje? Nebežinome, kas valdžios viduriuose dedasi net sudėję visas medijas ir nacionalinį transliuotoją. Žinome, kad nieko nežinome. Paklausykite, ką sako, generolai, karinio štabo veteranai. Jie sako – žinome labai nedaug. Todėl sunku suprasti, kas dedasi, susidaryti savo nuomonę. Informacinis laukas labai suprimityvintas. Interneto portaluose tikros informacijos džiunglės. Tuo jau susirūpino prancūzai, vokiečiai. Antai vokiečių kalba netikrų profilių rasta apie 40 tūkst. ir įvairių žinučių per juos paleista. Tai didelis išbandymas, kai vienam protingam samprotavimui tenka 100 nesąmonių“, – konstatavo profesorius.
Baigia atkurti Vytauto Didžiojo laikų Madoną
Kretingos rajono Laukžemės šv. Andriejaus bažnyčia turėjo savąją ypatingąją Madoną, kuri, kaip paaiškėjo, buvusi kone vienmetė su Vytautu Didžiuoju – jai apie 600 metų. Ilgus dešimtmečius bažnyčios prieangyje kabėjusi medinė Marijos su Kūdikiu skulptūra niekam nekrito į akis tol, kol menotyrininkai atsitiktinai aptiko, kad ji – itin sena. Ją išdrožęs nežinomas autorius, manoma, gyveno XV amžiuje, kai buvo krikštijami žemaičiai. Atkuriant šią nacionalinę vertybę, restauratoriai triūsia jau dešimtmetį, šį rudenį darbus ketinama užbaigti. Atidengė 9 ir daugiau senų dažų sluoksnių Menotyrininkų manymu, ši gotikinė Laukžemės Dievo Motinos skulptūra yra pati seniausia lietuviška Madona, sukurta XV a. pradžioje. Apie tai, kad rožiniu ir mėlynu apdaru vilkinti, maždaug 60 cm aukščio Madona yra itin vertinga, sužinota, kai per vieną ekspediciją ją aptiko garsi Lietuvos menotyrininkė profesorė Marija Matušakaitė.
Gerai įsižiūrėjusi ji pastebėjo, kad Madonos nugara – išskobta, jos batelis – su smaila nosele, o apdaras – gobtuvas ir drabužio klostės – būdingos XV a. gotikos skulptūroms. Svarbiausia, kad menotyrininkė nustatė, jog tai – originalas, o ne kopija. „Sakė, kad ši skulptūra yra itin reikšmingas paveldo objektas ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje“, – 2013-aisiais, kai buvo aptikta sensacingoji Madona, nuostabos neslėpė Laukžemės klebonu tarnavęs Vidmantas Gricius, dabartinis Veiviržėnų parapijos klebonas. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė patikino, kad, bendraujant su Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratoriais, šie patikinę, kad skulptūra pareikalavo itin kruopštaus atkuriamojo darbo: su pincetais po mikroskopu teko nuimti net 9, o kai kur ir daugiau uždažytų sluoksnių, kol pasiekė pirminį variantą – net aptiko jos sukūrimo pradžioje parausvintus Madonos žandus. Restauravimo darbai buvo patikėti Ievai Stanionienei. Jai teko atkurti ir sutrūnijusias detales. Per ilgą laiką medinė skulptūra buvo stipriai nusidėvėjusi: nors vietiniai meistrai stengėsi ją išsaugoti, tepdami dažų, kokių tik anuomet turėjo, sluoksnius, tuo ją nutolindami nuo originalo, bet tuo pačiu ją apsaugodami nuo sunykimo. Dėl trapumo restauratorei I. Stanionienei dirbti teko tik tam tikru metų laiku, vengiant temperatūros pokyčių.
Laikraščių prenumerata ir universalios paslaugos – tradicinio pašto inkaras
Naujajame Pašto įstatymo redakcijos projekte nelikus valstybinio pašto pareigos pristatyti leidinių prenumeratą, Seimo liberalai ragina išlaikyti iki šiol galiojančias žiniasklaidai gyvybiškai svarbias pašto paslaugų nuostatas, antraip siūlys valstybinę monopoliją privatizuoti. Susisiekimo ministerija vasario 1 d. registravo naują Pašto įstatymo redakciją, kuriame nebeliko prievolės pristatyti periodinius leidinius į rečiau apgyvendintas vietoves ir atsisakoma „užtikrinti universaliosios pašto paslaugos nenutrūkstamą teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ne mažiau kaip 5 darbo dienas per savaitę“. Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo pastebėjimu, Susisiekimo ministerijos valdoma Lietuvos pašto bendrovė pasilieka komerciškai patrauklias funkcijas, o socialiai jautrias – nusimeta. „Net be naujojo įstatymo pašto bendrovės valdymas dramatiškai „optimizuotas“. Praėjusiais metais atleidus apie 1 tūkst. pašto darbuotojų, kokybiška prenumeratos pristatymo paslauga iš esmės nebeveikia, nors šiais metais dar yra subsidijuojama. Jeigu ateityje prenumeratoriai gaus laikraščius su praėjusios savaitės televizijos programa, klientai tiesiog atsisakys tokių leidinių ir iškils rimta redakcijų išlikimo grėsmė. Kai iš įstatymo bus išbrauktos visos likusios pareigos, Lietuvos paštas taps standartine siuntų tarnyba, veikiančia laisvoje rinkoje su kitais siuntų verslais“, – sakė E. Gentvilas.
Du draugai alpinistai fronte žuvo tą pačią valandą, o jų kapus sujungė speciali virvė
Vasario 24-ąją sukaks lygiai dveji metai, kai Rusija pradėjo didelio masto karą prieš Ukrainą. Tai labai liūdna sukaktis Kijevui, nes iki tol Maskva buvo užgrobusi septynis, o dabar jau „apglėbė“ 20 proc. svetimos teritorijos. Mūšiuose žuvo daugybė ukrainiečių, dar daugiau liko neįgalūs, keli milijonai žmonių prarado būstą, o dar daugiau milijonų išbėgo į saugesnius rajonus arba išsikraustė į užsienį. Nerimą dėl fronte kovojančių artimųjų ir gedulą dėl žuvusių brolių, sutuoktinių ir tėvų ar giminaičių išgyvena visa tauta. Tačiau karas šalį suskaldė į kelias dalis. Toli nuo fronto esančiuose regionuose yra daugybė vietovių, į kurias nė karto neatskriejo bombos ir nė karto nesuveikė pavojaus sirenos, o mokyklos, teatrai ir restoranai veikia kaip veikę. Gi kuo arčiau fronto, tuo padėtis sudėtingesnė. Kai kuriose vietovėse ten likusiems žmonėms tenka gyventi rūsiuose be elektros ir šildymo, užsidarius visoms parduotuvėms, bažnyčioms, ligoninėms ir girdint kasdienius sprogimų atgarsius. Karas suskaidė ir visuomenę, nes vieni išsaugojo darbą, pajamas ir namus, o kiti privalo išsiversti iš minimalių pašalpų, neteko darbo ir turto. Vyrai irgi nevienodai priėmė iššūkį tapti tėvynės gynėjais, ir nemaža jų dalis slapstosi nuo šaukimo į frontą arba per kyšius tapo „netinkamais“ kariauti. Tačiau apie šiuos bailius ir išdavikus nebus kuriamos legendos ir dainos, o miestų gatvėms ir aikštėms jau dabar yra suteikiami didvyriškų kovotojų vardai. Jei kada nors po karo viešėsite Charkove ir aplankysit kapinėse Didvyrių alėją, atkreipkite dėmesį, kad tik du iš kelių tūkstančių kapų kryžių yra sujungti specialia virve.
Lietuvos geologijos tarnybai vadovaus Egidijus Viskontas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pranešė, kad Lietuvos geologijos tarnybai nuo vasario 2 dienos vadovauti pradėjo direktoriaus konkursą laimėjęs teisininkas Egidijus Viskontas. Jis šias pareigas eis penkerius metus. Lietuvos geologijos tarnyba dalyvauja formuojant darnios plėtros principais pagrįstą valstybės politiką žemės gelmių srityje ir ją įgyvendina. Taip pat organizuoja ir vykdo valstybinius žemės gelmių tyrimus, reguliuoja ir kontroliuoja žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, kaupia, saugo ir valdo valstybinę geologinę informaciją. „Tikiuosi, kad naujasis tarnybos vadovas įkvėps komandą toliau modernizuoti įstaigą, plačiau atverti aktualius geologinius duomenis gyventojų poreikiams, mokslui ir verslui. Šių duomenų reikia erdviniam planavimui, urbanistikai, saugomoms teritorijoms, buveinių apsaugai, vandentvarkai, statiniams projektuoti ir rekonstruoti“, – sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas, pristatydamas E. Viskontą. Lietuvos geologijos tarnybos vadovas taip pat turės užtikrinti žemės gelmių apsaugą ir tvarų gamtos išteklių naudojimą, saugoti geologinės aplinkos kokybę, stebėti ir prognozuoti jos pokyčius, kaupti, saugoti ir valdyti valstybinę geologinės informacijos sistemą. „Ateidamas vadovauti tarnybai, sieksiu kurti atsakingus ir abipusiai korektiškus santykius įstaigoje, diegsiu bendradarbiavimu grįstą kultūrą. Kartu su patyrusiu kolektyvu ieškosiu būtinų pokyčių ir sieksiu sustiprinti pasitikėjimą šia įstaiga“, – planais dalijosi E. Viskontas. Mykolo Romerio universitete E. Viskontas yra baigęs teisės bakalauro ir magistrantūros studijas, šiuo metu studijuoja tarptautinės politikos ir ekonomikos magistrantūroje. Naujasis Lietuvos geologijos tarnybos direktorius yra sukaupęs vertingos patirties valstybės valdymo ir savivaldos srityje. Pastaruosius metus E. Viskontas buvo išrinktas Kretingos rajono savivaldybės tarybos nariu. Prieš tai dirbo Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, buvo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos narys, žemės ūkio viceministras.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
Ukrainiečių padėkos koncertas Lietuvai vyks dešimtyje miestų
Vasario 16-osios šventės proga, norėdami atsidėkodami lietuviams už paramą kariaujančiai Ukrainai, šios šalies dainininkai ir muzikantai atvyks į nemokamų padėkos koncertų turą. Garsūs scenos artistai specialiai panoro dainuoti ne vien Vilniuje ir Kaune, bet ir provincijos miestuose, tuo norėdami nusilenkti visai šaliai. Vasario 16–24 dienomis vyksiančiuose koncertuose gros Akademinis Kyjevo pučiamųjų orkestras, dainuos įžymūs operos solistai. Viena dainininkių – lietuvių kilmės Kijevo operos primadona, T. Ševčenkos vardo nacionalinės premijos laureatė Andželina Švačka. Karo metu solistė organizuoja ir pati dainuoja labdaros koncertuose, per kuriuos surinktos lėšos yra skiriamos armijai. Orkestrui diriguosiantis 53 metų Mykola Lisenko ne tik šalyje ir užsienyje renka paramą, bet ir kas kelias savaites pats ją veža į frontą. Tautiniu patriotizmu garsėjo ir bendrapavardis dirigento proprosenelis, garsus kompozitorius Mykola Lisensko – išsižadėjęs rusų kalbos ir kūręs muziką folklorinių dainų pagrindu. Vykdamas pas karius M. Lisenko ne kartą pateko į apšaudymus, o kelių jo orkestrantų šeimos nariai bei giminaičiai fronte žuvo gindami tėvynę. Žuvo ir į frontą savanoriu išėjęs kariauti vienas operos solistas, su kuriuo A. Švačka ne kartą drauge koncertavo scenoje. 52 metų A. Švačka, turinti ištikimų gerbėjų užsienyje, nepriėmė šių siūlymo bėgti iš Ukrainos. Dainininkė kartu su vyru, sūnumi ir dukrele pirmą karo dieną slėpėsi Kyjevo metro požemiuose ir, norėdama įveikti asmeninį stresą bei suteikti drąsos kitiems, jame garsiai dainavo operines arijas, o jai pritarė sūnus Oleksandras, konservatorijos studentas. Karo pradžią solistė prisimena, kaip netikėtą dukrelės Anios įsiveržimą pusę penkių ryto į tėvų miegamąjį su šauksmu – prasidėjo. Po išvakarėse vykusio koncerto ir vėlyvo atsigulimo mama su tėčiu buvo giliai įmigę, ir pirmų sprogimų negirdėjo. „Sklandė gandai, kad Maskva gali pulti vasario 23-iąją, nes Rusijoje tada yra švenčiama armijos diena. Kadangi nieko neįvyko, po koncerto scenos užkulisiuose kitų artistų paklausiau „tai ką, reiškia karo nebus?“ – prisiminė primadona. Artistai vieningai džiaugėsi, kad karas neprasidėjo ir vylėsi, kad Maskvos grasinimai yra vien gąsdinimas.
|
|
