|
|
|
Vakarų LietuvaSaugumas nėra tik biudžeto eilutė
Saugumas nėra biudžeto eilutė: 2 proc. iliuzijos pabaiga su Donaldu Trampu vėl Baltuosiuose rūmuose, o Europa susiduria su nauja netikrumo era. Įprastas amerikiečių palaikymas – Europos saugumo pagrindas – dabar labiau negu bet kada yra abejotinas. Dešimtmečius Europa pasitikėjo, kad JAV visada bus šalia, pasirengusi užpildyti spragas. Tačiau tie laikai baigėsi. Donaldo Trampo administracija atvirai kelia klausimus apie NATO vaidmenį ir skeptiškai vertina Amerikos įsitraukimą į Europos saugumą. Europa turi susitaikyti su nauja realybe: ji nebegali sau leisti pasikliauti JAV savo gynybai. Dabar atėjo metas veikti. Kai kurie Europoje gali jaustis vieniši, palaikydami Ukrainą, tačiau šis požiūris nuvertina pačios Europos stiprybę. Europos Sąjunga (ES) yra didžiausias pasaulio prekybos blokas, viena iš trijų didžiausių pasaulio ekonomikų ir viena keturių iš dešimties didžiausių planetos ekonomikų namai. Palyginti, Rusija yra 11-oji pagal dydį ekonomika pasaulyje – panaši į Italiją, o Ispanija atsilieka ne itin daug. Europai trūksta ne išteklių, o valios juos panaudoti. Parama Ukrainai nėra išlaidos – tai yra investicija į Europos saugumą ir stabilumą. 2 proc. BVP tikslas NATO nariams kažkada buvo praktinis būdas įvertinti įsipareigojimą Aljansui. Tačiau šiandien, kai grėsmės vystosi ir atsiranda naujų iššūkių, šis tikslas yra pasenęs. Tikrasis saugumas nėra susijęs su biudžeto procentais – tai yra gebėjimai kurti Europą, kuri gali pati apsiginti ir greitai reaguoti į krizes. Brigada „Lietuva“ sėkmingai kuriasi Lietuvoje
Šiemet rugsėjo 13 dieną Berlyne, dalyvaujant Lietuvos krašto apsaugos ministrui Laurynui Kasčiūnui ir Vokietijos gynybos ministrui Borisui Pistoriusui, pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl bendradarbiavimo gynybos srityje. Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos ir Vokietijos susitarimą dėl bendradarbiavimo gynybos srityje ratifikavo spalio 3 dieną. Apie Vokietijos brigadą mūsų šalyje kalba ir dideli, ir maži, mieste ir kaime, jos laukiama, ir tai nėra tušti žodžiai, nes apklausos rodo, kad 85 proc. šalies gyventojų teigiamai vertina Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje. Brigados įkurdinimo žingsniai tvirti Projektą kuruojantys praėjusios kadencijos laikinai pareigas einantys Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai patvirtino, kad dėl užsienyje kilusių atgarsių apie porinkiminius šalies politinių partijų susitarimus brigados dislokavimo planai nesikeis ir bus vykdomi taip, kaip numatyta dvišaliame susitarime. Vokietija taip pat šiuo metu ištikta politinės krizės, iš kurios tikimasi išbristi per pirmalaikius rinkimus, numatytus vasario 23 dieną. Šio grandiozinio projekto užuomazga atsirado NATO viršūnių susitikime Vilniuje, o toliau rutuliojosi praėjusį gruodį abiejų šalių gynybos ministrams pasirašius susitarimą, kuriame buvo numatytas veiksmų planas, kas ir kuomet konkrečiai turėtų įvykti. Galiausiai susitarimas buvo patvirtintas šių metų rugsėjo mėnesį šalių gynybos ministrams pasirašant sutartį Berlyne. Apie 4 tūkst. 800 kariškių ir apie 200 civilių iš Vokietijos jau kitąmet turėtų persikelti trejiems metams į Lietuvą su naujai kuriama Vokietijos gynybos ministerijos („Bundeswehr“) „Lietuvos Brigada 45“ arba tiesiog vokiškai vadinama „Brigade Litauen“. Brigada bus pavaldi Vokietijos „Divizijai 2025“ ir veiks kaip sunkioji kovinė brigada. Apie Vokietijos pasiryžimą priimti galimus iššūkius paliudijo ir šią vasarą Pabradėje pasakyta Vokietijos kariuomenės vyriausiojo inspektoriaus generolo Carsteno Breuerio frazė: „Vokietija laikosi savo žodžio. Ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą.“
Kretingos laidojimo namai „Rimtis“ atnaujino savo erdves
Kretingos mieste laidojimo verslu per tris dešimtmečius – nuo 1992-ųjų – užsiimantys verslininkai Edita ir Juozas Donauskai šį rudenį laidojimo namų „Rimtis“ duris atvėrė atnaujinę jų interjerą: patalpose dominuoja šviesios spalvos – balta ir pilka, derančios su metalu, medžiu ir akmeniu. Ryškiausius pokyčius kretingiškiai pajunta didžiojoje šarvojimo salėje: anksčiau joje dominavusias gana niūrias spalvas pakeitė švelniomis, todėl verslininkai ją ir pervadino į „Šviesiąją“. Iš prietemos – į šviesą „Šviesiojoje“ salėje, sakė E. ir J. Donauskai, jie keitė langus, perdažė sienas, koregavo apšvietimą, kad, pagal klientų poreikį, jas reguliuojant, patalpą ar atskiras erdves galima būtų labiau paryškinti ar pritemdyti. Šviesos srautą nukreipus nuo grindų į lubas, susidaro spindulių efektas. Meniški kalvystės darbai – žvakidės ir šviestuvai ant sienų – erdvėms suteikia prabangos. Pagal dydį išdėliojamos stiklo vazos pakeitė ankstesnes plastiko vazas. Ir kryžius, anksčiau buvęs nišoje, ir metalo šviestuvai likę tie patys, meistro iš Telšių Tado Šilinsko sukurti prieš kelerius metus, tačiau atnaujinti ir šviesiame sienų fone atrodo išraiškingai. „Tiesa, dizainerių sumanymu, kalvio rankų darbo kūriniai, vaizduojantys medžių šakas, apversti šakomis žemyn. Užtat atrodo naujai“, – E. Donauskienė sakė, kad interjerui atnaujinti pasikvietę dizaino studijos „Interjero harmonija“ specialistus. „Šviesiojoje“ salėje pakeisti suolai, jie priderinti prie atnaujintų erdvių – įrengta 50 sėdimų vietų, taip pat – ir vietos giedotojams, nes, pasak verslininkų, taip pageidaudavę jų klientai. Tačiau, jei pageidaus kitaip, stalą su kėdėmis nesunku pergabenti į holą, kaip būdavę ir anksčiau.
Atlieka ar žaliasis auksas?
Prasidėjus rudeniui viena smagiausių pramogų – džiaugtis rudenėjančiais peizažais ir gelstančiais lapais. Vis dėlto kas vieniems – džiaugsmas ir pramoga, o kitiems atneša nemažus rūpesčius ir dideles išlaidas. Kiekvieną rudenį ėmus gelsti ir kristi lapams seniūnijų darbuotojai apsiginkluoja grėbliais, šluotomis ir traukia į miestų ir miestelių aikštes, skverus, parkus tvarkyti viešųjų erdvių. Atlikus šį darbą laukia dar vienas galvos skausmas – kur dėti sugrėbtus lapus ir surinktas šakas? Seniau nieko nestebindavo paparkiuose ir pakiemiuose pūpsančios komposto krūvos, tačiau dabar kad ir nuošalioje vietoje išvertęs priekabą kitą lapų ir sumanęs tokiu būdu pasigaminti komposto, rizikuoji užsitraukti aplinkosaugininkų nemalonę ir gauti baudą. „Vakarų Lietuva“ domėjosi, kaip šią problemą spendžia skirtingos Savivaldybės ir seniūnijos. Atvejis Plungėje Plungės žiniasklaida rudens pradžioje paviešino skaitytojo atsiųstas nuotraukas, užfiksavusias, kaip darbininkai nuošalioje pamiškėje iš Plungės miesto seniūnijos užrašu pažymėto krovininio automobilio priekabos iškrauna ir pakelėje suverčia šakas. Paviešinus šiuos kadrus netrukus kilo nemažas triukšmas. Seniūnija nebandė nuslėpti fakto, kad kurį laiką šakas vežė ne į žalienų priėmimo aikštelę, bet krovė pamiškėje, kur buvo susiformavęs nelegalus sąvartynas. Tai daryta esą ne iš blogos valios, o norint taupyti – įmonės ir įstaigos už toną žalienų, pristatomų į atliekų priėmimo aikštelę Jėrubaičiuose, turi mokėti per 54 eurus, atvežus kelmus, mokestis išauga iki 78-ių eurų už toną. Vengdamos išlaidų kaimiškos Plungės rajono seniūnijos nurodė žalienas dažniausiai atiduodančios vietos ūkininkams, šie lapus ir žolę kompostuoja ir tręšia laukus, šakas susmulkina ir panaudoja kaip biokurą. Pačios kompostuoti lapus ir nupjautą žolę seniūnijos nerizikuoja, nes tam reikia specialių aikštelių, kurioms taikomi gana aukšti aplinkosauginiai reikalavimai. Savaime suprantama, įsirengti tokias aikšteles kainuotų nepigiai. Su biokurą gaminančia viena įmone nurodė bendradarbiaujanti ir Plungės miesto seniūnija, tačiau vasaros pabaigoje ši šakų esą nepriėmė, taip jos atsidūrė nelegaliame sąvartyne pamiškėje. O lapai ir susmulkinta žolė, kaip nurodė seniūnė Dangirutė Jurkuvienė, vežami į žalienų priėmimo aikštelę Jėrubaičiuose, už jų priėmimą per 8-is šių metų mėnesius sumokėti 10 tūkst. 366 eurai.
Dėdi muoksla vyra ožaugėna žemaitiu žemė
Važioujėnt ėš Kretinguos i Salontus ėr netolėi Kalnali pasokus i bovosi Šalyna dvara, anou pravažiavus, atsėdortumėm Klausgalvu Medsiediu kaime, katras Kretinguos lankytėnu vėitu žemielapie yr pažymiets kap dėdi muoksla vyra akademika Joci Aduolpi (Adolfo Jucio, 1904–1974) gėmtėnės vėita. Čia ons gėmė, auga, tievu ūkie dėrba daugybė darbu, ėš čia ėšejė i gyvenėma ėr muoksla pasauli, katras anou da prėsėmen ėr vertėn atlėktus atradėmus. Pėrmasis Lietuvos atuomininks nikumet naėšsėžadiejė būtė žemaitiu – laiškus tep ėr pasirašydava: „Tamstos Jucys, žemaitis.“ Muokslėninka gėmtėnės vėituo tėkrūju anuo tievu statytu truobesiu nabier lėkėn, tik stuov anuo bruolė Jozės 1937 metas statyta truoba, katrou da prėveiz nebgausi akademika gėmėnė, su katrou ons liob palaikytė ryšios, atvažioudava, bėndraudava so bruoliu, anuo vakas, katru bova septyni ėr ėš katru belėkėn gyvi tik do. Diel ko yr svarbe atsėmintė Joci Aduolpi? Ons – akademiks, šioulaikėnės teorinės fizikas pradininks Lietuvuo, vėins ižymiausiu Lietuvos muokslininku, i fizika ėstuorėjė iejes kap atuomu teorijės kūries. Anuo, kap muokslėninka didiausis nuopelns, – kad ons suformava teorinės fizikas muokykla. Gėmė ons 1904 metas, ūkėninku šeimuo, nu pat mažėns bova pratinams dėrbtė ėvairius darbus. Tievs bova griežts, taupos, tuo patėis mokėna ėr vakus. Aduolpis bova laba smalsos, ėr kas bova neaiške, būtėns rekals bova ėšsiaiškėntė. 1912 metas tievs sava tris vakus išvežė muokintėis i Salontus, bat vėskon sotrokdė prasidiejės Pėrmasis pasaulėnis kars. Tad Aduolpis tik po 6 metu toriedams 18-a atvažiava muokytėis i Kretinga, paskiau – i Plungės „Saulės“ gėmnazėjė, kor ėr pasiruodė būsėma muokslėnininka gaboma, sava matematėkas sprendėmas pralėnkdava ėr muokytuojus, o draugu vėsa laika bova vadėnams „mūsa pruopesuorius“. Baigės tretiuojė gėmnazėjės laida, ons 1927 m. ėstuojė i Lietuvos universiteta, Gamtuos-matematėkas fakulteta ėr dar studiju laikas sosėduomiejė atuoma fizika. 1931 m. gava dėpluoma ėr prasidiejė anuo nelengvos kels – ons iemies atuoma teorijas tyriniejėmu.
Supratimas ateina mokantis
Baigėsi prezidento rinkimai JAV ir Seimo rinkimai Lietuvoje. Natūralu, kad mums įdomiausia žinoti tai, ką išrinktieji Lietuvos Seiman veikia, sukūrę koalicijas, aptardami būsimus ministrus ir ruošdamiesi jų kandidatūras teikti Prezidentui, žinoma, prieš tai patys prisiekę laikytis Konstitucijos ir išsirinkę Seimo valdžią. Darbų ir emocijų – per akis. Apie rinkimų rezultatus nekalbėsiu, nes jie yra tokie, kokie yra, bet kalba vis dėlto bus apie rinkimus. Kažkas protingas yra tarstelėjęs, kad, pasibaigus rinkimams, rinkimai prasideda. Tikra tiesa. Politikams tai truks ketverius metus, o rinkėjams? Jiems taip pat nėra kada ilsėtis, reikia ruoštis. Bet kaip pasiruošti, jei apie tai mažai kas kalba ir rašo, rinkėjų tuo domėtis visiškai neragina. Mūsiškiai rinkėjai dažnai yra visiškai „žali“, mažai ką žinantys, o kartais ir žinoti nenorintys. Va dėl šių priežasčių, visiškai neįžeidinėjant rinkėjų, ir reikalingas tam tikras pradžiamokslis, apie kurį norisi plačiau ir savaip pakalbėti. Tegul tie, kuriems iš tikro viskas aišku arba galvojantieji kitaip, nesupyksta. Lietuvoje numatyta mišri rinkimų į Seimą sistema: 70 Seimo narių išrenkame pagal proporcinį atstovavimą, o likusius 71-ą – absoliučios daugumos būdu. Trumpai apie abejas sistemas, jų teigiamas ir neigiamas puses. Proporcinis atstovavimas – kai partijos, jų koalicijos ar judėjimai gauna tam tikrą procentą rinkėjų balsų ir pagal tai – tam tikrą mandatų skaičių. Šioje sistemoje gerai tai, kad rinkėjas, analizuodamas partijų programas, mato, ko šioks sieks ir kaip to pasieks, ir gali stebėti, ar tie pažadai vykdomi. Blogoji šios sistemos pusė ta, kad ne visi pasirinktame sąraše esantys politikai rinkėjams patinka asmeniškai. Šią neigiamą pusę sušvelnina galimybė sąrašą reitinguoti. Trumpai tariant, rinkėjas renkasi partiją, o toje partijoje – jos narius. Reikia pripažinti, kad tai veikia ir patinka rinkėjams. Jų valia kai kurie politikai iš sąrašo dugno būna „išskraidinami“ į priekines linijas. Kita vertus, gaila, bet ne visi rinkėjai domisi partijų programomis, balsuoja pagal tik jiems žinomas taisykles arba po rinkimų iš išrinktųjų reikalauja jau to, ko šie nė nebuvo žadėję. Kartais girdžiu savo aplinkos žmones sakant, kad jie norėtų galimybės atiduoti savo balsą už kelis kandidatus iš skirtingų partijų sąrašų. Toks noras – gerbtinas, tik išsakytas nepagalvojus, kaip tada jų išrinktieji susitars dėl šaliai svarbių dalykų, jei net į Seimą išrinktos partijos ir judėjimai kartais nesugeba to padaryti.
Kretingos „Minijos“ veteranai – treti
Kretingos futbolo klubo „Minija“ veteranai dalyvavo Lietuvos veteranų futbolo 35+ pirmenybėse ir tapo III v. laimėtojais. „Futbolo veteranų pastangomis garsiname Kretingos rajono vardą šalies mastu“, – teigė veteranų komandos vadovas Rimantas Macius, komandos bičiuliams iš Kauno parvežęs ir III v. taurę, ir medalius, kuriuos perdavė Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edgaras Stankevičius. Be Kretingos „Minijos“, pergalių šalies veteranų pirmenybėse siekė Tauragės „Tauras“, „Klaipėda LT“, Telšių „Džiugas“, Gargždų „Veteranas“. Komandos žaidė dviem ratais, po rungtynes namų aikštėje ir išvykoje. Išvykoje kretingiškiai 3:2 laimėjo prieš Telšių „Džiugą“, tačiau namų aikštėje pralaimėjo 0:1. Tauragės „Taurą“ namuose „Minija“ nugalėjo 1:0, išvykoje – 1:2 turėjo pripažinti varžovų pranašumą. Su Gargždų „Veteranu“ ir namuose, ir išvykoje Kretingos futbolininkai sužaidė vienodai – lygiosiomis 2:2, tokiu pat rezultatu rungtynes baigė su „Klaipėdos LT“ komanda išvykoje, o namų aikštėje klaipėdiečius pavyko nugalėti 5:2. Surinkusi 12 taškų Kretingos „Minija“ užėmė III turnyrinės lentelės vietą. Pirmą vietą iškovojo „Klaipėda LT“, II v. – Tauragės „Tauras“, IV v. – Gargždų „Veteranas“, V v. – Telšių „Džiugas“.
Įkvėpimo „Legendai“ choreografas Gajus Žmavcas sėmėsi iš legendų apie Herkų Mantą
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rengiasi pirmai šokio spektaklio premjerai naujuose rūmuose – ja taps slovėnų choreografo, teatro baleto meno vadovo Gajaus Žmavco pagal kompozitoriaus Antano Jasenkos muziką sukurtas dviejų veiksmų baletas „Legenda“. Premjeriniai baleto spektakliai vyks lapkričio 29, 30 d. ir gruodžio 1 d. Baletas „Legenda“ taps antrąja KVMT 38-ojo sezono premjera. Įkvėpimo „Legendai“ G. Žmavcas sėmėsi iš išlikusių legendų ir istorinių liudijimų apie Herkų Mantą – prūsų genties karžygį ir vieną žymiausių Didžiojo prūsų sukilimo prieš Kryžiuočių ordiną XIII a. vadų. Tačiau užuot savita šokio kalba perpasakojęs Herkaus Manto istoriją, choreografas renkasi nenaratyvinio baleto formą ir kuria emocinį fiktyvaus pasaulio peizažą pasitelkdamas universalius simbolius, minimalistinį scenovaizdį. Istorinis naratyvas čia išgryninamas iki abstrakčia simbolika grįstos, stilizuotos fizinės išraiškos, o režisūroje dėmesys telkiamas į šviesos, vilties ir meilės susidūrimą su tamsa, neviltimi ir praradimu. Slovėnų menininko G. Žmavco atėjimas į teatrą įkūnija KVMT tarptautiškumo ir atvirumo kryptis ir sustiprėjusį baleto trupės vaidmenį teatre. G. Žmavco pažintis su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe įvyko 2021 m. pavasarį, kai Klaipėdos elinge choreografas perstatė du Edwardo Clugo vienaveiksmius baletus „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, įtrauktus į I tarptautinio Klaipėdos festivalio programą. 2022 m. KVMT scenoje įvyko pirmojo G. Žmavco darbo, sukurto specialiai šio teatro baleto trupei, premjera – šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ trečioji dalis pagal Alessandro Scarlatti muziką, už kurį choreografas buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Šiemet G. Žmavcas Klaipėdos festivalyje kartu su choreografu Douglasu Lee (Jungtinė Karalystė, Vokietija) pristatė šokio spektaklio „Reverb’as“ pasaulinę premjerą. Nuo 2023 metų rudens jis eina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovo pareigas. Belaukiant baleto „Legenda“ premjeros choreografas papasakojo apie šio spektaklio inspiracijas ir kūrybinį procesą.
Kunigaikščio Algirdo pergalę menančiame Ukrainos kaime – pagyros Lietuvai
„Vaikystėje ne kartą pasitaikė, kad vaikai daržuose atrasdavo nedidelį akmeninį patrankos sviedinį ar senovinę monetą, tačiau tėvai sakydavo, kad tai kazokų ir lenkų kovų su totoriais liekanos. Tačiau kad Targovicėje 1362 metais įvyko garsusis Mėlynųjų Vandenų mūšis ir Lietuvos kunigaikščio Algirdo dėka ukrainiečiai išsivadavome iš turkų priespaudos, nežinojome“, – kalbėjo Vladimiras Besarabas. Šis 64-erių braižybos ir fizinio lavinimo mokytojas, istorijos mėgėjas sutiko būti mano gidu Targovicės kaimelyje, nes seniūnas tą dieną buvo išvykęs. Šiuo metu Targovicėje gyvena 1,5 tūkst. žmonių, tačiau istorijos tėkmėje jų gyvendavo net septynis kartus daugiau. Archeologai spėja, kad tuo metu, kai čia atžygiavo su LDK kariauna ir Algirdas, Targovicė vadinosi Jabgu ir tai buvo svarbus totorių valdomas Aukso Ordos miestas. Tuo metu aplink tvyrojo negyvenamos stepės, ir kelių šimtų kilometrų spinduliu kitų miestų nebuvo. Kasinėdami Targovicę archeologai atrado dviejų šimtų metrų pločio viešają pirtį ir molio vamzdžiais įrengtą kanalizaciją, kas esą rodo, kad čia gyveno turtingi žmonės, valdovai. „Mokytojai apie tą mūšį nieko nepasakojo, o vadovėliuose rašė vien apie rusų pergalę prieš totorius Kulikovo kautynėse prie Maskvos, nes turbūt norėjo, kad pamirštume, jog Ukraina buvo nepriklausoma, ir kartu su lietuviais kovojome tiek prieš totorius, tiek prieš maskolius“, – mąstė V. Besarabas.
Lietuvių kilmės ukrainietė netiki, kad sūnus žuvo
„Ukrainoje nėra Mirusiųjų pagerbimo dienos – pagal tradiciją į kapus einama devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei per metines, tačiau aš kare žuvusį sutuoktinį Olegą lankau kas dieną. Beveik kas dieną ateina ir 17 bei 10 metų dukros Valerija ir Lena, nes mes gyvename arti kapinių. Visoms Olego labai trūksta, todėl su juo šnekamės, dukros pasakoja, ką nuveikė, kaip einasi mokslai“, – kalbėjo 46 metų Ina Bezveselna. Lapkričio vienuoliktą, per antrąsias sutuoktinio mirties metines, Ina pagal vietos tradiciją prie kapo pastatys stalą su vaišėmis, kad mirusysis matytų, jog draugai ir artimieji jį prisimena ir gerbia. Prie kapo ant žemės bus padedama mirusiojo mėgtų saldymynų, taurelė alkoholio. „Olegui šeima buvo pirmoje vietoje, dirbo baldų įmonėje, vėliau apsaugininku, įsigijome namą, baigėmė remontą, nusipirkome mašiną. Manėme – galėsim pailsėti, pakeliauti, bet prasidėjo karas. Rusija nuo Sumų vos už 30 kilometrų, tad jie čia įžengė jau pirmą dieną, o Olegas pareiškė, kad eis ginti miesto“, – pasakojo našlė, Žmonai vis dėlto pavyko išmaldauti, kad neitų, nes nemokėjo vairuoti mašinos, bijojo, kad, prasidėjus terorui, nesugebės pabėgti. Olegas išsiderėjo, kad prisijungs prie savanorių, vežusių maistą senoliams ir rengusių gynybinius įtvirtinimus. Kai balandžio pradžioje okupantai iš Sumų rajono buvo išguiti, Olegas įstojo į armiją, tapo snaiperiu ir buvo pasiųstas į kovas Bachmute. Ten po septynių mėnesių žuvo kartu su penkiais bendražygiais, kai į juos, atvykusius pakeisti priekinėje linijoje kovojusių kitų karių, pataikė raketa.
|
|
