|
|
|
Vakarų LietuvaKumpikų žmonės dosnūs alkstantiems
Kai visoje šalyje šiandieną rengiamos viešos „Maisto banko“ akcijos, ilgametė Kretingos pranciškonų vienuolyno labdaros valgyklos „Rūpestėliai“ šeimininkė Apolonija Bernotienė pasidžiaugė, kad jau prieš du dešimtmečius varguolius šelpė ir ligi šiol valgyklą teberemia dosnūs Kretingos rajono Kumpikų bei Latvelių kaimo ūkininkai. Viena iš jų – 81-erių Angelė Kontrimienė ir jos dukters Janinos Leonavičienės šeima. A. Kontrimienė sakė, jog dukart per metus – rudenį ir pavasarį – rinkti aukų pas juos vienuolyno mikroautobusu atvažiuojanti pati Olytė, – taip devintąją dešimtį baigiančią, tačiau nepailstančią vargšų globėją A. Bernotienę vadina ne tik kasdien į valgyklą besirenkantys valgytojai, bet ir šios valgyklos veiklą remiantys žmonės. Tik jų dėka valgykla išliko vienintelė visoje Lietuvoje, nenutraukusi veiklos per visą Nepriklausomybės laikotarpį. „Kaimo žmonės padeda, kaip kas gali: vieni – bulvių maišą, kiti – morkų, kopūstų, svogūnų, obuolių maišelius prikrauna. Visos gėrybės – iš to, ką patys užaugina. Vieni maišus pas mus suneša, kiti, į darbus anksti išvykstantys, prie gatvės padeda. Sėdam kartu su Olyte į autobusą ir apvažiuojam visą kaimą. Kartais po 10 maišų visokių gėrybių prirenkam“, – tvirtino A. Kontrimienė.
Muokyklelė, kor vėsas pamuokas – žemaitėška
Nu 1989 metu Kretinguos muziejou veik muokyklelė „Žemaitoka muziejėnoka“. Ana vaduovau Etnuografėjės skyriaus vediejė Nijuolė Vasiliauskienė.
Isteigt muokyklelė ėr bova pačiuos Nijuolės mintis. Ana saka laba stebiejusis, kodiel Kretinguo vaka tep maža tekalb žemaitėška.
„Būdava nuenu pas pažistamus a kuokius sava gėmėnės, matau, ka suaugė žmuonis šeimuo tarp savės rokounas žemaitėška, vo ka rek so vakas – už karta pakeit tarmė ė praded literatūrėška. Anėj galvuo, ka je literatūrėška numūs rokousės, ta vaka geriau muokykluo muokysės skaitytė ėr rašytė. Tas yr neteisybė, bet nepamėslėj dar ėr api kėtkū – ka iš sava atžalū atem dėdžiausi torta – prigimtėnė kalba. Pats vaks tū dalyka sopras praejus kuokims 20 metu, o gal i daugiau“, – isitėkėnosi Nijuolė.
Dar ana laba keista ėr nerame pasėdarė, ka sužėnuojė, kap kėtė vaka muokykluos tyčiuojas ėš i anu klasės atejusiu naujuoku, katrėj so sava tievas i Kretinga gyventė atsėkraustė ėš Plungės a Skuoda rajuonu ėr per pertraukas tarp pamuoku šnekas žemaitėška.
Vo žemaitiu kalba, pagal Nijuolė, yr pati iduomiausė, pati meluodingiausė Lietuvuo. Daug senuoviniu žuodiu šėndėin mes ni nebžėnuom. Sakykem, kas yr jekšis (kėrvis), kas yr videlčius (šakutė), kas – jiekelis (šepetys, skėrts linams šukouti)... Svarbiausis „Žemaitoku muziejėnoku“ tėkslos – primintė seniau vartuotus žuodius ėr tus, katrus dabar vartuo tėkrė žemaite.
Kretingos mieste atgijo dar vienas istorinis pastatas – buvusios Pranciškonų gimnazijos dirbtuvės, o nuo šiol – Šv. Antano dienos centras, kur šilumą ir nemokamą pagalbą ras jų stokojančios Kretingos miesto šeimos.
Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje dalyvavo daugiau kaip du milijonai tikinčiųjų iš viso pasaulio, vien lietuvių – apie 1 tūkst. 500. Lydimi klebono Antano Blužo bei kitų brolių pranciškonų, į šį būrį įsiliejo pranciškoniškasis jaunimas iš Kretingos, Klaipėdos, Skuodo, Vilniaus, Kauno, Ukmergės, Panevėžio. Į Lenkiją jie keliavo dviem autobusais.
Apie sofą ir batus
Tarp 15-os kretingiškių buvo ir Pranciškonų gimnazijos mokiniai Gintarė Snapaitė, Gabrielė Šlušnytė, Haroldas Kalnius, Kostas Mačius, Juozapas Kaminskas. Kai kurie jų teigė į grandiozinį renginį važiavę turėdami aiškų tikslą – pasimatyti su Popiežiumi Pranciškumi, per jį arčiau pajausti Dievo buvimą. Kai kurie ketino tik pakeliauti, susipažinti su naujais draugais iš įvairių tolimų šalių, tačiau prisipažino namo ir jie grįžo apimti žodžiais nenusakomo jausmo, įkvėpti didesnio tikėjimo.
„Įspūdis – nepakartojamas. Kai tiek daug jaunimo, kai visus juos jungia bendra malda, kai išvien kiekvienas savo kalba gieda Pasaulio jaunimo dienų himną, nieko negali būti didingiau“, – įspūdžius perteikė jie.
Penkias pirmąsias dienas jaunuoliai ir juos lydintys broliai praleido Varšuvoje. Grupelėmis jie gyveno tikinčiųjų šeimose. Anot H. Kalniaus, iš pradžių baugino kalbos barjeras, tačiau paaiškėjo, kad visiems puikiai pavyksta susikalbėti angliškai. „Patyrėme, kad lenkai – paprasti, šilti, draugiški ir labai svetingi žmonės“, – sakė jis.
Varšuvoje jaunimas dalyvavo Vyskupijos dienose, daug meldėsi, aplankė ne vieną muziejų, klausėsi koncertų. Bet pagrindiniai Pasaulio jaunimo dienų renginiai, trukę 7 dienas, vyko Krokuvoje – mieste, su kuriuo siejamas ne vienas šventasis, tarp jų – Jonas Paulius II ir Šv. Faustina. Jie paskelbti ir 2016 metų Pasaulio jaunimo dienų globėjais.
„Popiežių pamačiau iš labai arti – buvo vos už trijų metrų. Pasijaučiau labai laiminga“, – prisiminimais dalijosi G. Šlušnytė. Labiausiai jai įstrigo Šventojo Tėvo simboliniai žodžiai apie sofą ir batus.
„Užuot sėdėjus ant sofos, Popiežius jaunimą paragino verčiau taupyti pinigus simboliniams batams – apsiauti juos ir eiti, sekti Dievu, nuolat dalyvauti gyvenime, nes kiekvienas turime tarnauti jam, palikti šioje žemėje savo pėdsakus“, – sakė Gabrielė.
Du savo vaikus į savarankiško gyvenimo kelią išleidusių salantiškių Vaidos ir Arūno Zubių namai vėl pilni vaikiško klegesio. Ūgtelėjus prieš trejus metus priglaustai Viktorijai, iš Kretingos socialinių paslaugų centro Vaikų globos tarnybos jie parsivežė pametinukes sesutes Vygandę ir Odetą.
Senosios Įpilties apylinkėse esančiuose Margininkų, Benaičių, Lendimų, Šilinės miškuose pastarąsias savaites mėlyniautojų knibždėte knibžda. Be miškų ir mėlynių vietiniai žmonės savęs neįsivaizduoja – tradicijos tęsiasi dešimtmečiais. Tėvų nuo mažens pripratinti, uogas skina ir jų vaikai, ir anūkai.
Kretingiškė Jolanta Balčienė su šeima – vyru Evaldu bei dukra – jau septintus metus gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, abu – marketingo srityje: ji – vieno iš Esekso, pietrytinėje šalies dalyje, universitetų tarptautiniame skyriuje, o jos vyras – skaitmenines marketingo paslaugas teikiančioje agentūroje, atsakingoje už Google reklamą.
Kai po „Brexit“ referendumo nemažai britų tvirtina pasijutę lyg po netikėtų pagirių, su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais sutikusi pabendrauti J. Balčienė sakė, jog savo aplinkoje kol kas nejaučianti ypatingų pokyčių.
„Vakarų Lietuva“ pasidomėjo, kiek Valstybės investicijų programos (VIP) lėšų yra gavusios Vakarų Lietuvos regiono savivaldybės, kam teikiami prioritetai, ar esama tęstinių projektų, kuriems įgyvendinti lėšų skiriama būtent iš VIP.
Palangoje įvykusios konferencijos „Medinio paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ ir ją pratęsusių praktinių užsiėmimų su tautodailininku Linu Žulkumi dalyviams duris trumpam atvėrė restauruojama įspūdingo silueto medinė Palangos vila „Anapilis“.
Kretingos pranciškonų vienuolyne jau 25 metus veikiančioje labdaros valgykloje benamiais kas dieną pasirūpina – pamaitina ir lauknešėlių namo prikrauna – savanorė šeimininkė Apolonija Bernotienė. Už tai Dievas ją apdovanojęs gyvybingumu, energija bei ilgu amžiumi – šiemet Apolonijai sukako 90 metų.
|
|
