|
|
|
Vakarų LietuvaPranciškonų vienuolyno rankraščiai – tarp UNESCO paveldo
Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekoje saugoma didžioji dalis Jurgio Pabrėžos suburtos Neformalios lituanistinės mokyklos dokumentų kolekcijos. Prieš keletą dienų ši kolekcija – iš viso 134 raštai – buvo paskelbta UNESCO dokumentinio paveldo objektu. Broliai pranciškonai šiuos dokumentus nuo šiol saugos specialiai įrengtose spintose. Dviejų autorių kūryba Garbingas UNESCO liudijimas per ceremoniją, surengtą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, buvo įteiktas Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministrui Algirdui Malakauskiui bei ilgametei Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkei Nijolei Raudytei, kurios rūpesčiu buvo parengti dokumentai šiam reikšmingam įvertinimui. N. Raudytės žodžiais, iš UNESCO paveldu pripažintų 134 Neformalios lituanistinės bibliotekos dokumentų 130 yra saugomi Kretingos pranciškonų vienuolyne, 2 – Vilniaus universiteto bibliotekoje ir 2 – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Kretingos pranciškonų vienuolyno pripažintąjį paveldą sudaro 9 vokiečių kilmės vienuolio mokytojo Simono Groso rankraščiai ir 121 kunigo Simfronijaus Žabakevičiaus pamokslai. J. Pabrėžos pasekėjas kunigas S. Žabakevičius dėstė Pranciškonų gimnazijoje, – jis buvo gerokai jaunesnis už savo mokytoją. Visi jo pamokslai užrašyti lietuviškai. Prūsijoje apie 1771 m. gimęs S. Grosas, 1814–1815 m. dirbęs ir gyvenęs Kretingos pranciškonų vienuolyne, parašė žemaičių gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ su 3 tūkst. lenkų–žemaičių žodžių žodynu. Kartu su J. Pabrėža S. Grosas siekė sukurti bendrą kalbą žemaičiams „dounininkų“ patarmės pagrindu. Kiti jo teologiniai, moraliniai raštai parašyti lenkų–lotynų kalbomis su žemaitiškais intarpais.
Pagerbė Darbėnų žydų gelbėtojus
Į Kretingos rajono Darbėnų miestelio bibliotekoje surengtą popietę „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą Lietuvos žydų genocido dienai paminėti, buvo pakviesti šio miestelio žydų gelbėtojų palikuonys, kurie pasidalijo savo prisiminimais, taip pat – tėvų bei senelių perduotais jautriais tų laikų išgyvenimais. Dramatiškumo jiems suteikė klaipėdietės operos solistės Olgos Žorovos-Sardt hebrajiškai atliekamos giesmės ir dainos. Darbėniškiai – Pasaulio tautų teisuoliai Popietės iniciatorės pedagogės Editos Gliožerienės, besidominčios Darbėnų miestelio žydų bendruomenės istorija, apie kurią kitąmet ketina išleisti knygą, žodžiais, yra žinomos šios jų miestelio žydų gelbėtojų pavardės: Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai bei Barbora Žiliūtė; Bronė ir Viktoras Skripkauskai, Magdalena Stanienė bei Olimpija Rūtienė; Palmyra ir Pranas Petrauskai; Kazimieras ir Barbora Lukošiai bei Kostas Želvys. Vienos giminės – V. ir B. Skripkauskų, M. Stanienės ir O. Rūtienės – pavardės, išgelbėtųjų žydų ar jų artimųjų iniciatyva, yra įrašytos į garbingą Pasaulio tautų teisuolių sąrašą. K. ir B. Lukošiai ir K. Želvys yra apdovanoti garbingu Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Gąsdinanti akistata ir tylos įžadas Itin ryškiai netikėtą akistatą su tėvų Barboros ir Kazimiero Lukošių sodyboje slėptu ir išgelbėtu Darbėnų žydų mokyklos mokytoju Moše Blochu atgaivino kretingiškė 82-jų Laukžemės kaimo gyventoja Aldona Danielienė. „Gyvenome Medomiškių kaime, augome būrys vaikų. Visi matėme, kaip mama kažkur neša maistą, eidavo prie tvartų. Sakydavo –– nešu Taksiui, šuo buvo pririštas prie tvarto. Man buvo smalsu, kodėl mama Taksiui įdeda ir šaukštą. Sykį, kai tėvai išvažiavo, sugalvojau pasižiūrėti, kaip Taksis ėda su šaukštu. Žiūriu – stovi kopėčios, aš jomis užsiropščiau. Nustėrau iš baimės: ant šieno – vyras su juoda barzda. Jis ir sako: Aldutėl, nebijok, aš esu žmogus. Tik niekam nesakyk, kad matei mane. Grįžę tėvai klausinėjo, kur buvau – iš Mošės jau žinojo, kad aptikau jį, bet tylėjau, sakiau – niekur. Tik paskui mama mane iškvotė, paaiškino, ir prisakė tylėti.“ 1947-aisias išgelbėtam M. Blochui pavyko emigruoti į Izraelį, o jo anūkas JAV gyvenantis ir gydytoju dirbantis Antony Eidelman ligi šiol aplanko A. Danielienės šeimą. Prieš renginį E. Gliožerienei jis atsiuntė padėkos laišką, kuriame rašė, jog turime prisiminti istoriją, kad nebūtų kito Holokausto.
Valdui Adamkui įteiktos Neringos miesto garbės piliečio regalijos
Praėjusį sekmadienį Nidos Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė neringiškių ir kurorto svečių. Tądien čia kadenciją baigusiam Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui po šv. Mišių iškilmingai buvo įteiktos Neringos miesto garbės piliečio regalijos. Tomo Mano festivalio ir Kuršių nerijos globėjas V. Adamkų su Kuršių nerija sieja ypatingas ryšys: Prezidentas nuo 1999 m. yra Nidoje kasmet organizuojamo tarptautinio Tomo Mano (Thomas Mann) festivalio globėjas. Šeštadienio vakarą V. Adamkus pasveikino jau 23-ią kartą surengtos šios menų šventės dalyvius. Kasmet su ponia Alma Adamkiene festivalio atidarymą pagerbiantis Prezidentas Valdas Adamkus yra ne vieną kartą dalyvavęs ir festivalio diskusijose, jo parengti pranešimai išspausdinti ir T. Mano kultūros centro leidžiamame kultūros almanache „Nidos sąsiuviniai“. V. Adamkus apie Tomą Maną, jo svarbą Kuršių nerijos žemei yra pasakęs: „Tomas Manas savo darbais ir savo mąstymo elegancija visada buvo ir bus svarbiausias kultūros diduomenės atstovas, ir tai didelė istorijos ir lemties dovana Neringai, mūsų kraštams ir mūsų kultūroms, ir mūsų žmonėms. Dalinkimės Tomo Mano mokykla ir mokykimės jį išgirsti.“ Neringos miesto garbės piliečio vardą šio miesto Savivaldybės taryba V. Adamkui suteikė gegužės 30 d. Tomo Mano kultūros centro teikimu. „V. Adamkaus dėmesys festivaliui suteikia svarumo ir kokybės ženklą“, – per iškilmę bažnyčioje kalbėjo Tomo Mano kultūros centro, muziejaus ir festivalio vadovė Vitalija Teresė Jonušienė. V. Jonušienė akcentavo stebėtinai platų V. Adamkaus vertybių spektrą ir vieną svarbiausių jo veiklos sričių – aplinkos ir gamtos apsaugą. 1988 m. V. Adamkui suteiktas tarptautinis gamtosaugos apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus tarptautinėje plotmėje, V. Adamkus yra apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros aukso medaliu, gavęs JAV prezidento apdovanojimą už pasižymėjimą aplinkosaugos tarnyboje, 2003 m. jam buvo suteiktas UNESCO Geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulas. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 2000 m. buvo įrašyta Kuršių nerija. V. Adamkus neliko abejingas Kuršių nerijos gamtosaugos ir aplinkosaugos problemoms. „Būdamas Prezidentu ir vėliau jis atvirai pasisakydavo prieš tilto į Kuršių neriją statymą, prieš nelegalias statybas, asmeniškai išgyveno Kuršių nerijoje 2006-aisiais kilusį gaisrą“,– kalbėjo V. Jonušienė. Neringos miesto garbės piliečio regalijas V. Adamkui įteikė Neringos miesto savivaldybės meras Darius Jasaitis. „Bet kokiu oru, netausodamas sveikatos kasmet su ponia Alma atvyksta į festivalį. Vien jo atvykimas prikviečia svarbius pasaulio žmones“, – sakė meras, priminęs, kad Tomo Mano festivalyje yra dalyvavęs ir Vokietijos prezidentas. D. Jasaitis padėkojo V. Adamkui, kad jo pastangomis nidiškiai šiandieną geria švarų vandenį ir nuotekomis nebeteršia marių.
Dvi kalytės skina laurus ne tik Lietuvoje
Kretingos rajone, Raguviškiuose, gyvenanti veterinariją studijuojanti Agnė Petrulytė augina du Vakarų Škotijos baltuosius terjerus, labiau žinomus, kaip „Vestukai“. Neseniai viena 2 metų neturinti augintinė Estera Austrijoje tapo Europos čempione. „Tai vienas didžiausių mūsų pasiekimų“, – džiaugėsi šeimininkė. Antrajai kalytei Kendei jau yra dveji, ji taip pat pelnė ne vieną titulą. Daugybė laimėjimų Nors abi kalytės yra pakankamai jaunos, laimėjimais gali pasigirti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kendė ir Estera yra Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltijos šalių jaunimo čempionės. Kendė taip pat yra Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltijos ir Baltarusijos čempionė, o Estera – Lietuvos, Baltarusijos čempionė ir Lenkijos jaunimo čempionė. Abiem labai nedaug trūksta ir iki „Interchampio“ – tarptautinio čempiono vardo. Kalytės čempionate negali dalyvauti, nes turi praeiti metai ir viena diena nuo pirmojo laimėjimo, o pradėti rinkti titulus galima tik suaugusiems šunims, sulaukus 18 mėnesių. „Laimingiausia esu dėl to, kad kalėdinėje tarptautinėje parodoje išsipildė mažytė svajonė – mano abi damos tą dieną kartu tapo Lietuvos čempionėmis“, – vieną įsimintiniausių laimėjimų įvardijo A. Petrulytė. Neseniai Jonavos parodoje Kendė tapo ne tik geriausia savo veislės atstove, bet ir absoliučia laimėtoja – tapo geriausiu parodos šunimi ir parvežė didelę taurę bei kaspiną, kuriame įrašytas šis laimėjimas. „Pastaruoju metu parodose dalyvaujame dažnai, nes turime dar vieną siekį, o ar mums pavyks, sužinosime kitų metų sausį“, – ateities planų iki galo neatskleidė A. Petrulytė.
Vlado Algirdo Bumelio sėkmės formulė – „99+1%“
Į klubo „Kretingos krašto ainiai“ surengtą šventę profesorius atvyko su šeima ir spaustuvės dažais tebekvepiančia jo antrąja knyga „99+1%“. Įkūrė „Biotechpharmą“, „Northway“ medicinos centrus „Įmonės „Biotechpharma“ pavadinimo retas nebus girdėjęs. V. A. Bumelio 2004 m. įkurta kompanija nuo mažytės laboratorijos pastato rūsyje išaugo iki pasaulinio masto farmacijos technologijų įmonės, kurios produkciją užsako net tokios pasaulio farmacijos milžinės, kaip „Teva“, „Merck“, „Merck Serono“, „Ipsen“ ir kt. „Mes čia negaminame jokių produktų, tik idėjas“, – apie „Biotechpharmą“ sakė V. A. Bumelis. Įmonė kuria technologijas. „Kaip tai vyksta? Yra genas. Užsakovas duoda geną, jį turime įterpti į DNR, o DNR įdėti į mikrobo arba žinduolio ląstelę, priauginti ląstelių, prigaminti baltymų, išgryninti baltymą, išvalyti, sukurti vaistų formulę, buteliuką arba švirkštą ir atiduoti užsakovui“, – taip paprastai taikomuoju mokslu užsiimančios įmonės veiklą paaiškino jos įkūrėjas, šventės dalyviams prasitaręs, kad jaunystėje norėjo mesti įpusėtas chemijos studijas ir imtis filosofijos mokslų, kad sklandžiau savo mintis išreikšti galėtų. Jį sustabdęs filosofas Juozas Vytautas Vinciūnas. „Jeigu tu žinai, tu gali aiškiai pasakyti, ką žinai“, – savo buvusio dėstytojo tuomet pasakytos išminties V. A. Bumelis nepamiršo iki šiol.
Chemikas enzimologas biotechnologas V. A. Bumelis yra šiuolaikinės genų inžinerinės farmacijos pradininkas Lietuvoje, su bendraminčiais padėjęs biofarmacijos pamatus mūsų valstybėje. Sukūrė vėžiui ir hepatitui gydyti vaistus. Vaistas nuo vėžio „Tevagrastin“ buvo apdovanotas „Lietuvos metų gaminio 2008“ aukso medaliu. „Biotechpharma“ užsakovams kuria ir parduoda technologijas, vaistų dideliais kiekiais negamina, tą daro tie, kurie nusiperka įmonės technologijas. Visame pasaulyje panašių į „Biotechpharmą“ įmonių yra apie 100. Didelių, vidutinių, mažų. „Biotechpharma“ konkuruoja su vidutinėmis. Įmonė kasmet vykdo 25–30 projektų, kuria skirtingus vaistus. Įmonės pardavimai siekia apie 30 mln. eurų per metus. „Mūsų vizija – didelė įmonė po penkerių metų, generuojanti per 100 mln. eurų“, – „Biotechpharmos“ ateities planus brėžė V. A. Bumelis.
Palangoje policijos pareigūnai patruliuos moderniau
Palangos miesto komisariato transporto priemonių parką papildė 6 dviračiai, 2 riedžiai ir 2 elektriniai triračiai. Su jais policijos pareigūnai patruliuos ne tik įprastose, bet ir tose vietose, į kurias automobiliu nuvažiuoti yra sunkiau. Jau išbandė Palangos miesto gatvės mirga nuo transporto priemonių gausos, todėl policijos pareigūnams jas kontroliuoti tenka pasitelkti modernesnes priemones ir prisitaikyti prie naujovių. „Įsigijome 6 naujus dviračius, iš jų du elektrinius, taip pat 2 triračius elektrinius paspirtukus bei 2 riedžius“, – išvardino Palangos miesto policijos komisariato viršininkas Algirdas Budginas. Anksčiau komisariatas tokių transporto priemonių neturėjo.
„Tai yra ekologiška. Nebereikės žmonių eisenų lydėti su automobiliu, juolab kad Palangoje yra populiarūs įvairūs žmonių susibūrimai, eisenos, vaikų šventės. Taip pat su jais pareigūnais patruliuos gatvėse, kitose atokesnėse vietose“, – svarbą pabrėžė komisariato viršininkas. Jis tikino, kad šios naujovės buvo reikalingos ir anksčiau: „Palanga pamėgta ne vien dėl tų vietų, prie kurių galima privažiuoti gatvėmis, bet ir dėl parkų, skverų, dviračių takų nuo Palangos iki Šventosios ir panašiai.“ Naują transportą pareigūnams jau ne kartą teko išbandyti miesto gatvėse. „Naudojame daugiau kaip mėnesį“, – įvardijo A. Budginas. Dėl sulaikymo, anot specialistų, problemų nekils. „Esame pasiruošę visiškai, su visa amunicija, todėl sulaikius dedame antrankius, kviečiame autopatrulius ir vežame į komisariatą“, – sulaikymą apibūdino Reagavimo skyriaus viršininkas Donatas Mockaitis. Dviračius, riedžius ir elektrinius triračius policijos pareigūnai naudos, kai lauke bus pakankamai gražus oras. Patruliuos ne tik Palangoje, bet ir Šventojoje.
Verslas be reklamos – ne verslas
Kretingiškis paukščių augintojas 62-ejų Donatas Domarkas reklamos prasme – senas „Pajūrio naujienų“ ir „Vakarų Lietuvos“ bičiulis: vos pradėjęs verslą – tai buvo 1995-aisiais, reklamuoti jį iškart ėmėsi vietos, o vėliau – ir „Vakarų Lietuvos“ puslapiuose, pasirinkęs paprastą, bet konkrečią reklamos formą. „Mano pranešimai klientams – trumpi ir aiškūs: glausta konkreti informacija gali pasakyti labai daug, – D. Domarkas įsitikinęs, kad ir verslas be reklamos – ne verslas. – Nors, atrodo, dirbu šitiek metų, viskas jau įprasta ir žinoma, klientui būtina prasinešti, kad esi, kad tavo verslas veikia ir kad esi pasirengęs patenkinti klientų poreikius.“ Reklamai paukščių augintojas renkasi popierinę spaudą – dauguma pirkėjų yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie netingi triūsti savo ūkeliuose bei kurie dar skaito laikraščius, ir socialiniai tinklai, internetas jiems nėra pirmučiausias informacijos šaltinis. Verslo pradžioje, prisiminė D. Domarkas, pakakdavo tik atvežti viščiukų ir juos parduoti. Dabar – viskas pasikeitę: pirkėjas nebenori mažuliukų paukščiukų, kuriuos reikia deramai prižiūrėti. „Būdavo, parsivežame viščiukų, parduodavome, belikdavo tik dėžes išvalyti. Dabar gi mėsinius viščiukus auginame iki 3 savaičių, ir pas naujuosius šeimininkus jie iškeliauja sverdami ne mažiau 800 g“, – kaip laikmetis pakeitė paklausą ir pasiūlą, apibūdino paukščių augintojas. Norint patenkinti klientų poreikius, teko investuoti: pasirūpinti didesnėmis patalpomis, kuriose įrengtos šildomos grindys, ventiliacija, lesyklomis, girdyklomis, nuolat tenka pirkti lesalą. Paukščių auginimo sezonas prasideda kovą ir baigiasi spalį, ir dažniausiai mėsinius viščiukus žmonės beaugina po sykį per metus, kai seniau būdavo ir 2–3 kartai. D. Domarkas ūgtelėjusius viščiukus parduoda savo namų ūkyje Nemuno gatvėje Kretingoje – durys klientams visada atidarytos, su paukščiais jis apvažiuoja ir Telšių, Mažeikių, Skuodo rajonų turgavietes, gyvenvietes.
Sutvarkyti archyvą patikėjo istorijos žinovui
Kretingos muziejus pasitelkė garsų pajūrio krašto istorijos žinovą iš Šventosios Mikelį Balčių, kad jis padėtų muziejininkas sutvarkyti pernai anapilin išėjusio muziejininko archeologo Donato Butkaus palikimą: „Reikia surūšiuoti, kvalifikuoti medžiagą pagal mokslinius reikalavimus“, – patikino M. Balčius. Pernai gruodį 70-metį atšventęs M. Balčius yra savamokslis istorikas, archeologas, kolekcininkas, jis taip pat – Trijų žvaigždžių ordino kavalierius. Kraštotyra, istorija ir bei archeologija domisi nuo jaunų dienų, ir visuomet buvo laukiamas D. Butkaus surengtose ekspedicijose tyrinėjant senąsias baltų gyvenvietes. „Pats gyvenimas išmokė, o jei dar guli ir keliesi su istorija, ji tampa gyvenimo dalimi“, – paklaustas, iš kur tas jo žinojimas, juokdamasis „Pajūrio naujienoms“ atsakė šventojiškis. „Nuo seno jis yra mūsų draugas“, – sakė Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė. Vertingą savo radinių kolekciją M. Balčius yra dovanojęs Kretingos muziejui. Prieš 5-erius metus Kretingos muziejuje atidarius naują archeologijos ekspoziciją, šviesaus atminimo D. Butkus ją pristatydamas „Pajūrio naujienoms“ sakė, jog nemaža dalis radinių į muziejų atkeliauja iš privačių asmenų – tokie radiniai ji džiugindavę netgi labiau negu paties surasti per ekspediciją. Jis pasidžiaugė tais iniciatyviais žmonėmis, kuriems rūpi tautos istorija, ypač – Mikeliu Balčiumi. „Kažkada 15-metis šventojiškis Mikelis Balčius iš smalsumo atkreipė dėmesį į keistus radinius arimuose ir melioracijos grioviuose, sudarė planą, pažymėjo radimvietes ir pranešė muziejui. Jo pastangomis archeologai aptiko IV–III tūkst. pr. Kr. liepų karnų tinklų liekanų, plūdžių, medžio ir keramikos dirbinių. Jis taip pat mūsų muziejui padovanojo itin vertingą savo radinių iš III tūkst. pr. Kr. gintaro dirbinių kolekciją“, – tuomet D.Butkus sakė, jog muziejininkus ilgam susiejo bendrystė su savamoksliu archeologu bei kuršių kultūros tyrinėtoju M. Balčiumi, kurio nuomonė jam dažnai būdavusi svarbesnė ir už mokslininkų ar jo paties. Senoje kuršininkų – Šventosios latvių – šeimoje, kurios šaknys pajūry siekia XVII amžių, gimusį M. Balčių vietiniai žmonės vadina Šventosios žemės metraštininku. O Šventosios bendruomenė džiaugiasi, kad jis ne tik fiksuoja istoriją, bet ir aktyviai dalyvauja šių dienų kurorto bendruomenės gyvenime. Jis taip pat yra paties 1996 m. įkurtos Kuršių kultūros draugijos vadovas. Mikelio Balčiaus atradimai, pradedant garsiais 1966 m. Šventosios radiniais, mokslo pasauliui atvėrė akmens amžiaus gyvenvietes. O šventojiškio žinios iki šiol tarnauja tiems mokslo žmonėms, kurie tyrinėja Šventosios apylinkes – nuo jų istorijos iki unikalios senosios kalbos bei papročių, kuriuos šiame pajūrio lopinėlyje vis dar išlaiko M.Balčiaus suburta kuršių kultūros draugija.
Kretingoje LFF pristatė futbolo klubo struktūrą
Kretingoje apsilankęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) licencijavimo skyriaus vadovas Laurynas Zibolis su LFF licencijavimo vadybininke Diana Jonaitiene pristatė biudžetinių futbolo sporto mokyklų reorganizaciją –viešąsias įstaigas futbolo klubus. Kretingoje jau yra futbolo klubas „Kretingos Minija“, tačiau ši sporto šaka yra kultivuojama ir Kretingos sporto mokykloje. Taps konkurencingu? Dabar klubas „Kretingos Minija“ turi bendradarbiavimo sutartį su Kretingos sporto mokykla dėl vaikų grupių, tačiau nuo 2020 m. pavasario, kad klubas gautų LFF I lygos licenciją, to nepakaks. Jai gauti reikia atitikti penkis kriterijus: infrastruktūros, sportinius, teisinius, personalo ir finansų. Iki tada klubas turėtų turėti futbolo akademiją, arba vaikų komandas, savo viešosios įstaigos struktūroje. 2019 metai yra pereinamieji metai, kuomet kiekvienas klubas, norintis dalyvauti LFF I lygoje, turės sukurti visą klubo struktūrą – turėti vaikų, jaunimo komandas, išlaikant pagrindinę ir veteranų komandas. LFF licencijavimo vadovas pasiūlė Kretingos rajono savivaldybei bendradarbiauti su kitomis savivaldybėmis ir pasirinkti tinkamiausią modelį: „Tai yra svarbu, kad klubas ir toliau galėtų dalyvauti I lygoje, o gal net ir aukštesnėse lygose.“ Pagrindinės priežastys, kodėl tokių klubų atsiranda vis daugiau – tai užsienio valstybių pavyzdžiai, klubų licencijavimo reglamentavimas. „Pastebėjome, kad tai turi įvairiapusės naudos – tiek finansinės, tiek kiekybinės“, – įvardijo L. Zibolis. Sukurti visą klubo struktūrą „Kretingos Minijos“ klubui yra svarbu. „Minijos“ atžvilgiu – tai klubas, iš trečio diviziono kylantis aukštyn į rimtesnį sportą“, – kalbėjo L. Zibolis. Viešosios įstaigos „Kretingos Minija“ vadovas Vidas Burba pripažino, kad Kretingos sporto mokyklai nesutikus jungtis į vieną struktūrą, jie turėtų ir antrą variantą: „Norime raumenis užsiauginti ne sportine prasme, o pačioje struktūroje. Jeigu mums nepasiseks susitarti su Savivaldybe, Sporto mokykla, turime ir antrą variantą, kurio tikrai imsimės, – būsime konkurencingi ir patys į grupes rinksime vaikus.“ Pagrindinis prioritetas, kuriant viešąją įstaigą, – kad futbolo klubas turi augti nuo vaikų iki pagrindinės komandos, dar labai svarbu, kad Savivaldybė dalyvautų šiame procese ir užtikrintų klubų stabilumą. „Einant į I lygą federacija akcentuoja, kad klubas turi turėti ne mažiau kaip tris dalininkus, ir Savivaldybė gali būti vienas jų. Manome, kad Savivaldybės dalyvavimas yra pakankamai svarbus, kad būtų užsitikrintas tolesnės veiklos stabilumas“, – tvirtino L. Zibolis.
Batikos darbuose – etnologijos ženklai
Priekulėje prieš kelerius metus įsikūrę menininkai iš Aukštaitijos Kristina ir Povilas Šoriai sakė pajutę ypatingą pamario krašto žmonių ryšį su gamta – jūros vėjais, erdvėmis, protėvių tradicijomis, ir visa tai atsispindi mįslingoje Kristinos batikos darbų parodoje „Simbolių batika“. Paroda šiuo metu eksponuojama Kretingos muziejuje. Kone dvi dešimtys batikos technika – piešiant įkaitintu vašku ant drobės – atliktų darbų yra apskritimo formos, kuris simbolizuoja baltiškąjį Rėdos ratą. Šią formą menininkė pasirinko neatsitiktinai: tai – judėjimo, išsukimo jėgos, ryto-vakaro, pavasario-rudens, nesibaigiančios amžinybės simboliai. O tarp dinaminio gūsio kūrėja įkomponuoja etnologinius simbolius – Elnią devyniaragį ir Gyvybės medį, už kurių slypi juntama žmogaus esybė. Neužilgo gamtoje susivienodins diena ir naktis, gamta pasipuoš žaluma. Visas prabėgusių ir būsimų švenčių ratas suaugęs su žmogaus gyvenimu. Visa tai, sakė profesionali tekstilininkė K. Šorienė, ir atspindi jos batikos darbų ciklas „Simboliai batikoje“. „Tai paroda su tėkme. Noriu, kad tai, ką perteikiau savo darbuose, tarsi protėvių palikimo tąsa, tekėtų, vystytųsi ir toliau“, – kalbėjo batikos meistrė. Pristatydama parodą K. Šorienė teigė, kad šie darbai gimę iš jos pasaulėžiūros, kurią suformavo bendrystė su žmonėmis, ieškančiais ryšio su gamta ir protėvių tradicijomis, jų pajautimu. Šis pažinimas į ją atkeliavęs atsitiktinai: „Sykį eidama per tiltelį, išgirdau kankliavimą, ir kažkas viduje suvibravo: lyg būčiau pajutusi nematomą, bet gyvą mus supantį protėvių ryšį. Ateina metas, kai užduodi sau klausimą – kodėl tai ataidi iš praeities, gal tai postūmis pažvelgti giliau į tradicijas ir eiti su jomis išvien. O šį pojūtį ypatingai sustiprino tai, kad gyvenimas po studijų Vilniaus dailės institute mano šeimą nubloškę į pamarį“, – kalbėjo menininkė. |
|
