|
|
|
Vakarų LietuvaJokių pilypų iš kanapių
Nespėjome soduose surinkti obuolių derliauS, kai beveik visuose valdžios – Seimo, Vyriausybės, ministerijų bei joms pavaldžių institucijų – koridoriuose prasidėjo rudeninis „viščiukų“ skaičiavimas. Viščiukai dažniausiai minimi, kai norima pasakyti, jog dar galime neskubėti, nes viskas bus nulemta rudenį. Dabar tikras ruduo, nors ir šiltas, bet jau stipriai įsibėgėjęs. Tad apie rinkimus kalbėti dar ne vėlu, juo labiau kad ir agitacinis laikotarpis dar nesibaigė. Sunku viską apibendrinti ir būti objektyviu, nes ir aš turiu savo nuomonę, supratimą, simpatijas – nuo jų pabėgti nėra lengva. Bet pasistengus galima. Kadangi mūsų šalyje rinkimai į Seimą vyksta partiniu ir individualiu principu, kas įprasta pasaulyje, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie partijas, komitetus ir koalicijas. Matome, kad prieš kiekvienus rinkimus gimsta vis nauji politiniai dariniai. Nėra taip sunku surinkti du tūkstančius balsų ir užregistruoti partiją. Kas tuo užsiima? Dažniausiai jau bent šiek tiek žinomi politikai, spėję iškristi iš kurio nors politinio vežimo. Kas prisideda? Tokie pat, tik iš kito vežimo iškritę, arba įsitikinę, kad niekuo nenusileidžia, o gal ir lenkia organizatorius. Kas balsuoja? Tie, kurie kažko nori ir į kurių norus savo pažadais ir taiko nauja partija. Tokių partijų tik padaugės, jei bus priimtas įstatymas visus politinius darinius prieš rinkimus apdalinti valstybės dotacijomis. Vadinamos tradicinės (t. y. ne vienoje kadencijoje ir ne vienuose rinkimuose dalyvavusios) partijos tokius naujus darinius vadina populistiniais, prorusiškais, o kartais dar aštriau – antisemitiniais ar profašistiniais. Negražiai išvadintieji tuoj atsikerta esantys antisisteminiai, kovojantys prieš vagis ir už taiką, o labiausiai – už šeimą. Blogai, kai ta priešprieša pernelyg suveši ir pasigirsta raginimų bausti ar net šaudyti kitaip mąstančius, dar blogiau, kai tokie raginimai pasigirsta iš garsių žmonių lūpų. Mano galva, geriausias partijos prisistatymas yra ankstesni jos darbai ir solidi rinkiminė programa. Tik kad gyva bėda su tom programom ir partijų pažadais. Vienos partijos visut visutėlius kaimo žvyrkelius išasfaltuotų, kitos mokinius nuo informacijos apie „kitokius“ apsaugotų, trečios tą pačią dieną, kai tik laimės rinkimus, karą Ukrainoje užbaigtų ir Kinijos už kažką atsiprašytų. Dar kitos visus migrantus iš Lietuvos išvarytų ir padarytų, kad tik lietuvaičiai maistą išvežiotų, taksi vairuotų, toliareisininkais dirbtų ir programuoti mokėtų. Yra ir tokių, kurie „Ignitis“ akcijas atimtų, brandos egzaminų medžiagą be klaidų paruoštų ir vienos verslininkės privačias mokyklas į valstybines paverstų.
Parodą palydėjo pilietinė iniciatyva
Vasarą Kretingos muziejuje eksponuotą parodą „Išsaugota“, kurioje buvo pristatyti ilgametės Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytojos Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės (1933–2022), jos kolegų ir studentų Žemaitijos kapinių paminklinių kryžių tyrimai, palydėjo pilietinė akcija – talka senosiose Kretingos kapinėse. Čia darbavosi VDA Telšių fakulteto profesorė Laima Kėrienė su kolegomis ir talkininkai – Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos trečiokai gimnazistai su savo istorijos mokytoja Dalia Šimoniene. A. G. Zinkevičiūtės pradėtus tyrinėjimus tęsianti profesorė sakė, kad jos ir kolegų tikslas buvo knyga, kurioje būtų fiksuoti ir aprašyti dar išlikę metaliniai kapinių kryžiai. „Suvokėm, jeigu tai bus tik knyga – ji gulės lentynose, o kryžiai nyksta akyse. Mes netenkame mūsų protėvių sukurto kraštovaizdžio. Čia kaip gaisras – reikia greitai daryti viską, kad tai, kas dar yra, išsaugotume. Ten, kur vyko parodos, Plungėje, Telšiuose, Klaipėdos rajone, mes su savanoriais sutvarkėme apie 70 kryžių“, – pasakojo Laima Kėrienė. Kretingoje ji su kolegomis planavo restauruoti apie keturias dešimtis bešeimininkių metalinių kryžių. Talkininkai šveitė nuo jų rūdis, kerpių apnašas, dažų likučius. Paskutiniame etape, pasak iniciatorių, kryžiai bus kaitinami, kol išsiskirs drėgmė, o tada jau konservuojami specialia restauracine alyva. Ji apsaugos metalą mažiausiai 10 metų. Žemaitijos kapinių metalinių kryžių išsaugojimo entuziastai ragina šeimas, ant kurių kapaviečių esama senųjų kryžių, taip pat pasirūpinti jų apsauga ir išlikimu. „Metaliniai kryžiai yra regimi ir apčiuopiami mūsų istorijos artefaktai. Priemonių, galinčių juos apsaugoti nuo sunykimo, yra, reikia tik noro“,– pasirūpinti protėvių palikimu ir taip prisidėti prie krašto paveldo išsaugojimo vietos gyventojams kvietė prof. L. Kėrienė.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
Naujas profesinio mokymo centro stadionas bus atviras ir uostamiesčio bendruomenei
Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras šventiškai paminėjo šalia šios mokymo įstaigos esančio stadiono remonto pabaigtuves. Buvusi žalia pieva virto moderniu sporto aikštynu, kuris, Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorės dr. Dalios Martišauskienės žodžiais, neabejotinai ne tik papuoš uostamiestį. „Sudarėme sąlygas sportuoti mūsų profesinio centro mokiniams, šalia esančių mokymo įstaigų auklėtiniams, sporto mėgėjams ir šalia esančioms bendruomenėms“, – sakė ji, akcentuodama, kad stadionas bus atviras ir prieinamas visiems norintiesiems sportuoti.
Stadiono remonto darbai užtruko vienerius metus – pradėti 2023 m. vasarą jie rangovo uždarosios akcinės bendrovė „Grantana“ ir jos direktoriaus Antano Grikšo pastangomis buvo užbaigti šiemet, iki prasidedant naujiesiems mokslo metams. Buvusi sportuoti netinkama erdvė virto šiuolaikišku sporto aikštynu, kurį sudaro visų išmatavimų natūralios vejos futbolo aikštė, krepšinio, tinklinio aikštės, lauko gimnastikos zona. Visas aikštes juosia 340 m ilgio bėgimo takas, kuris grįstas specialia sportine guma. Tokia pat guma išklotos ir krepšinio, tinklinio aikštelės, lauko gimnastikos zona. Visas aikštyno plotas sudaro 10 tūkst. 200 kv. m. „Kad jaunimas turėtų, kur sportuoti, kad tenkintume ir šalia esančių bendruomenių poreikius, investavome 514 tūkst. eurų“, – D. Martišauskienė pasidžiaugė, kad profesinio mokymo centro iniciatyvai turėti šiuolaikišką sporto aikštyną pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, skyrusi dalį lėšų idėjai įgyvendinti. Bendradarbiavimo ir bendrų pastangų svarbą gerinti profesinio mokymo centro infrastruktūrą, kuri turi didelės įtakos mokinių sveikatai, užimtumui, prasmingam laisvalaikiui, akcentavo ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Administravimo departamento direktorius Tomas Gedminas, neabejodamas, kad šiuolaikiškas sportuojančiųjų poreikius atitinkantis sporto aikštynas padės bręsti naujai sveikai jaunimo kartai, ir linkėdamas profesinio mokymo centrui tęsti prasmingus darbus tobulinant šios mokymo įstaigos infrastruktūrą.
Pokalbis apie vaistų vartojimo tendencijas
Vis garsiau mūsų šalyje diskutuojama apie tai, kad vaistai vartojami neracionaliai. Kai kurie žmonės griežtai paiso gydytojo nurodymų, kiti nebaigia gydymo kurso, o dar kiti patys nusprendžia, kokių vaistų jiems reikia, ir juos perka bei vartoja be gydytojo konsultacijos. Draugų rekomendacijos taip pat turi didelę įtaką. Neišsemiama tema – žmonės nežino, kur dėti pasenusius ar nebereikalingus medikamentus. Šia aktualia tema pakalbinome Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovę spaudai Aistę Tautvydienę. – Kokia yra dabartinė vaistų vartojimo situacija Lietuvoje? Ar vis dar stebima tendencija, kad žmonės vartoja per daug vaistų? Kokios priemonės yra taikomos siekiant reguliuoti ir kontroliuoti medikamentų vartojimą? – Vaistų suvartojimas yra apskaičiuojamas pagal Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintą ATC/DDD metodologiją (ATC – anatominė-terapinė-cheminė klasifikacija, DDD – nustatyta paros dozė), kai duomenys išreikšti nustatytų paros dozių skaičiumi 1 tūkst. gyventojų per parą. Trumpiau tariant, šis rodiklis leidžia įvertinti, kiek asmenų iš 1 tūkst. kasdien vartojo vaisto nustatytą paros dozę (pavyzdžiui, vaisto suvartojimas 10 DDD 1 tūkst. gyventojų per dieną parodo, kad šį vaistinį preparatą kasdien vartoja 1 proc. populiacijos). Palyginus atskirų vaistų grupių suvartojimą 2022 ir 2023 m., matyti, kad vaistų suvartojimo tendencijos pastaruosius kelerius metus išlieka panašios. Kalbant apie racionalų medikamentų vartojimą, norisi atkreipti dėmesį, kad „plikas“ skaičius, rodantis, kiek medikamentų buvo suvartota, dar nieko pats savaime nereiškia. Didesnis tam tikros vaistų grupės suvartojimas gali rodyti ne vien tik sergamumo padidėjimą, bet ir geresnę diagnostiką, platesnes kompensavimo galimybes, geresnį gydymo prieinamumą. Vaistai turi būti vartojami racionaliai, tiek, kiek paskyrė gydytojas.
Onkologinių ligonių gidas: „Vėžio diagnozė nėra „bilietas“ į aną pasaulį“
Išgirdus onkologinę diagnozę ar jau gydantis ligą iškyla begalė klausimų, kuriuos ne visada sugebama užduoti gydytojui. Sergantysis ieško atsakymų visur. Ligonių gidas – tai žmogus, kuris, remdamasis savo asmenine patirtimi, atsako į daugelį rūpimų klausimų, duoda patarimų, nuramina ir padeda onkologine liga sergančiam žmogui susigaudyti nežinomybės ir informacijos gausoje. Žemė išslysta iš po kojų „Onkologinė liga nėra nuosprendis, tai tik gyvenimo tarpsnis, kartais net priverčiantis perdėlioti gyvenimo prioritetus“, – teigė Kretingoje gyvenantis Almantas, šiuo metu tapęs savanoriu onkologinių ligonių gidu POLA (Pagalbos onkologinių ligonių asociacija) organizacijoje ir padedantis jiems eiti onkologinės ligos keliu. „Visuomenėje apie onkologinius ligonius, jų likimus dažniausiai girdime liūdnas pasekmes, o apie pasveikimo atvejus kalbama labai mažai. Apie žmones, įveikusius vėžį, tėra vienetai istorijų, nes pasveikusieji tiesiog neišdrįsta apie tai kalbėti viešai. Išgirdus vėžio diagnozę dažnas prilyginame tai „bilietui“ į aną pasaulį. Nors manoji istorija pozityvi, dauguma žmonių, sužinoję onkologinės ligos diagnozę, ją slepia, nes ji sukelia baimės, o gal net gėdos ar pasmerktojo jausmą“, – kalbėjo Almantas, pridūręs, kad ligos nepasirinksi – ja susirgti gali bet kurio amžiaus, profesijos ar luomo žmogus. Ši liga, anot pašnekovo, tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems sukelia tik rūpesčius, liūdnas mintis, galbūt todėl ne visi išdrįsta pasisakyti ja susirgę, ypač, kai šioji užprogramuoja baimę, nežinią, skausmą. „Sužinojus onkologinę diagnozę dažnam iš po kojų išslysta žemė, labai sunku būna pranešti artimiesiems, o dar sunkiau būna jiems ją išgirsti. Jei pats dar gali save suvaldyti, tai pranešdamas artimiesiems kartu jiems tarsi perduodi skausmo ir nežinios naštą. Jų reakcija visada būna skausminga, todėl tuo metu turi būti stiprus pats, rodyti pasitikėjimą savimi ir būti pasirengęs nuraminti namiškius, o ne laukti jų paguodos“, – kalbėjo kretingiškis, tarp savo likimo draugų turintis ir tokių, kurie ligą slepia nuo vaikų ar tėvų, nenorėdami sukelti jiems skausmo ir sielvarto.
Pirmosios pagalbos įgūdžiai gelbsti žmonių gyvybes
Pirmosios pagalbos įgūdžiai kasdien kažkam gelbsti gyvybes, nes, nutikus nelaimei ar sutrikus sveikatai, pirmosios minutės yra kritiškai svarbios – šalia esantys žmonės gali padėti. Be to, pirmosios pagalbos įgūdžių svarba įgauna dar didesnio svorio ir neramaus geopolitinio konteksto fone. Apklausos rodo, kad absoliučiai daugumai šalies gyventojų (93 proc.) yra svarbu, kad jų šeimos nariai, žmonės artimoje aplinkoje ir bendradarbiai mokėtų suteikti pirmąją pagalbą incidento ar nelaimingo atsitikimo atveju. Saugiau neramiu laiku Kas penktas Lietuvos gyventojas (19 proc.) yra pagalvojęs apie pirmosios pagalbos įgūdžių atnaujinimą ar įgijimą dėl neramios geopolitinės padėties karo Ukrainoje kontekste. Tokią statistiką atskleidė „Lietuvos draudimo“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa. Didžiausią įtaką geopolitinis nestabilumas daro jauniems (26–35 metų amžiaus) respondentams, rodo tyrimo rezultatai. Aurelijos Kazlauskienės, „Lietuvos draudimo“ Strategijos, klientų ir marketingo departamento direktorės, pastebėjimu, galimybė įgyti pirmosios pagalbos įgūdžius gali padėti gyventojams jaustis saugiau neramiu laikotarpiu. „Kaip parodė mūsų atliktas tyrimas, net penktadalis Lietuvos gyventojų yra susimąstę apie pirmosios pagalbos įgūdžių įgijimą arba atnaujinimą karo Ukrainoje kontekste. Galima numanyti, jog šių įgūdžių turėjimą gyventojai sieja su galimybe jaustis saugiau. Atsidūrę situacijoje, kurioje šie įgūdžiai būtų reikalingi artimiausios aplinkos žmonėms, jie galėtų imtis būtinųjų pagalbos veiksmų“, – sakė A. Kazlauskienė. „Lietuvos draudimo“ atstovei pritarė ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus psichologė Jovita Kriukelytė. Anot jos, nestabili geopolitinė situacija ir aplink tvyrantis nerimastingas emocinis fonas neretai žmogui kelia nesaugumo jausmą, nerimą, bejėgiškumą, kadangi žmogus jaučiasi negalintis kontroliuoti savo gyvenimo. „Sudėtinga priimti tai, kad negali apsisaugoti, pasiruošti galimoms grėsmėms. Bejėgiškumas neabejotinai yra viena sunkiausių būsenų žmogui, tad natūralu siekti jo išvengti. Deja, kai grėsmė nėra aiški, neaišku, ir kokių apsaugos veiksmų reiktų imtis. Vienas būdų palengvinti savo būseną ir taip kontroliuoti nerimą – dalyvavimas pirmosios pagalbos mokymuose. Įgyti šiuos įgūdžius vertinga ne tik dėl grėsmingos geopolitinės situacijos, jie gali praversti bet kuriuo gyvenimo metu“, – teigė psichologė.
Siūlys pažinti senąją Kretingą, plaukiant laivu Akmenos upe
Šią vasarą ir rudens pradžioje Kretingos muziejus išbando naujovę: Akmenos upe paleido nedidelį elektrinį laivą, kuriuo plaukiant galima pažinti senąjį miestą ir tuo pačiu pasigrožėti pakrantėmis, moderniomis sodybomis, o vietomis – net egzotika alsuojančiais gamtos vaizdais. Laivu išplaukiama iš Kretingos muziejaus teritorijoje esančios prieplaukos, maršrutas užtrunka apie pusantros valandos, plaukiant Kurmaičių užtvankos ir kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“ link ir atgal per miestą, ligi Birutės tilto ir miesto užtvankos.
Plaukiant į „Vienkiemio“ pusę labiau atsiveria gamtos grožis. „Gamta čia kai kur panaši į džiungles, atrodytų, visiškai neliesta žmogaus rankų: išvartos, sąžalynai, meldai, natūralūs rieduliai upėje. „Eismą reguliuoja“ šių vietovių šeimininkas garnys, nardo antys, kirai, gulbės susisukusios gūžtas. Galima išvysti laivą lydinčių ūdrų, bebrų“, – pasakojo Kretingos muziejaus muziejininkė ir gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė. Plaukiant priešinga puse, atsiveria senoji Kretinga: „Čia galima atsekti, kaip kūrėsi miestas, kairėje Akmenos pusėje atsiveria grafų Tiškevičių rūmai, kiti dvaro sodybos pastatai. Tolumoje matosi parapijos kapinės, Šv. Antano rūmai, bažnyčia ir vienuolynas, o pakalnėje – renovuotas prieškario Vartotojų kooperatyvo Kretingoje įkūrėjo Juozo Pabrėžos namas. Plaukiant toliau – prieškario žydų apgyvendintas kvartalas, pakrantėse džiugina miestelėnų sodybos“, – maršrutą apibūdino D. Jomantaitė-Jonaitienė.
Būti scenoje – didžiulis džiaugsmas ir malonumas
Atlikėja, dainų kūrėja, diskotekų vedėja Ernesta Butkutė šią vasarą apibūdino kaip asmeninio tobulėjimo ir proveržio koncertinėje veikloje metą: pasirodymą Kretingos rajono Darbėnų miestelio šventėje, per Kretingos gatvės muzikos dienas ir kitus, jos visus vasaros savaitgalius užpildžiusius, projektus labai vertina ir jaučiasi dėkinga už galimybes pasirodyti plačiajai auditorijai. Skatino tobulėti Nausėdų kaime Kretingos rajone gyvenanti 22-ejų metų Ernesta Butkutė nuo vaikystės jautė potraukį muzikai. „Kai buvau maža, kas bepaklausdavo, ko norių dovanų, visada prašydavau kokio nors muzikos žaislo ar instrumento. Nuo šešerių metų mano mintyse vis sukosi, kad aš noriu groti, bet neturėjau tuo metu galimybės lankyti meno mokyklos, todėl, laikui bėgant, tas entuziazmas priblėso“, – sakė Ernesta. Anot pašnekovės, vaikystės svajones ji vėl prisiminė būdama keturiolikos metų ir nuo tada gitaros iš rankų nebepaleido. Ernesta atviravo, kad už savo muzikinių gebėjimų atskleidimą ji turėtų būti dėkinga Darbėnų gimnazijos mokytojams ir visai mokyklos bendruomenei. „Prie gitaros sugrįžti mane paragino tikybos mokytoja, kuri mokėjo groti gitara, išmokė pirmųjų akordų, o vėliau visų subtilybių mokiausi pagal viešai prieinamas pamokas internete. Manau, kad galiu teigti, jog esu muzikantė savamokslė“, – pripažino E. Butkutė. Anot merginos, mokantis Darbėnų gimnazijoje jos išskirtinį balsą pastebėjo muzikos mokytoja Birutė Jašinskienė. Vėliau draugai ir klasės auklėtoja sužinojo, kad Ernesta ne tik geba dainuoti, bet ir kuria savo dainas. Būtent klasės vadovės Dalios Puškorienės raginimai įkvėpė jaunąją atlikėją išdrįsti užlipti ant scenos. Prisiminusi savo pirmąjį viešą pasirodymą E. Butkutė juokavo, kad tada drebėjo ne tik balsas, bet ir visas kūnas. „Pirmą kartą viešai savo kūrybos dainą ant scenos dainavau Darbėnų mokykloje įvykusioje „Sniego gniūžtės“ stovykloje 2019-aisiais metais. Nepamenu, kiek ten tiksliai tų žmonių buvo, bet tikrai gerokai per šimtą. Po pasirodymo buvau labai nusivylusi savimi, nes jaudulys paėmė viršų ir neparodžiau savęs taip, kaip galėjau, tačiau, nepaisant to, po pasirodymo prie manęs priėjo visiškai nepažįstami vaikinai iš kitos mokyklos ir pasakė, kad mano daina, jos žodžiai jiems patiko. Tada ir supratau, kad dainuojant svarbu yra ne tik balsas, bet ir dainos nešama žinutė“, – pasakojo atlikėja.
Įtraukusis ugdymas: senos problemos persikėlė ir į šiuos mokslo metus?
Nuo šio rugsėjo įsigaliojo visuotinio įtraukiojo ugdymo nuostata – švietimo įstaigos turi užtikrinti ugdymą visiems vaikams. Nors 2020–2024 m. skirtas beveik 577 mln. eurų švietimo pagalbos investicijos lėmė teigiamų pokyčių, vargu ar to pakaks, siekiant maksimaliai įgyvendinti įtraukiojo ugdymo tikslus. Specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų daugėja, specialistų – taip pat, tačiau nepakankamai. Vakarų Lietuvos rajonų – Kretingos, Mažeikių, Plungės, Klaipėdos, Skuodo ir Telšių – savivaldybės apie iššūkius kalba vieningai: „Pagrindinė problema – žmogiškųjų išteklių stoka.“ Kaip skirstomi SUP? Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 48 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų, turinčių SUP, skirstomų į keturias grupes pagal poreikių sunkumo lygį: nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli. Lietuvos įtraukties švietime centro (LĮŠC) Švietimo pagalbos grupės specialistė Alma Luneckienė akcentavo, kad priklausomai nuo sunkumo lygio vaikui gali būti reikalinga minimali pagalba, pavyzdžiui, papildomos mokymosi priemonės, trumpalaikė specialiojo pedagogo (logopedo) ir (ar) kitų specialistų pagalba, aplinkos pritaikymas arba kompleksinė, nuolatinė specialistų komandos pagalba, specialiosios mokymo priemonės, techninės pagalbos priemonės ir pritaikytos ugdymo aplinkos. A. Luneckienė paneigė visuomenėje sklandantį mitą, kad SUP gali būti nustatyti tik vaikams su negalia: „SUP gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, tai ir mokymosi sutrikimai (skaitymo, rašymo, matematikos, elgesio ir emocijų, dėmesio, aktyvumo, kalbėjimo ir kalbos), mokymosi sunkumai dėl sulėtėjusios raidos ir kita.“ Statistikos duomenimis, maždaug 75 proc. SUP turinčių mokyklinio amžiaus vaikų yra nedidelių arba vidutinių poreikių, o apie 25 proc. – didelių ir labai didelių SUP.
Į kovą su Sosnovskio barščiais – mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis
Lietuvoje šiuo metu skaičiuojama apie 550 svetimžemių augalų rūšių, iš jų apie 45 yra invazinės. Šalies pavojingiausių invazinių augalų sąrašo „vedlys“ – Sosnovskio barštis. Nors kova su šiuo augalu efektyvi pavasarį, tačiau pasiruošti jai reikia iš anksto. Pasidomėjome, kokia situacija dėl Sosnovskio barščių yra Vakarų Lietuvos regione ir kokių priemonių savivaldybės imasi siekdamos jei ne išnaikinti, tai bent pristabdyti šio žmogaus sveikatai pavojingo augalo plitimą. Rietavo savivaldybėje – retas svečias Panašu, kad Vakarų Lietuvos regione tik Rietavo savivaldybei labiau pasisekė: čia didelės problemos Sosnovskio barščiai nekelia. Kaip komentavo Rietavo savivaldybės ekologė Jūratė Petrauskienė, iki šiol lėšų Sosnovskio barščiams naikinti nebuvo skiriama, kadangi Rietavo savivaldybėje šie augalai nėra stipriai išplitę. „Šiuo metu Aplinkos ministerijos kvietimu gyventojai raginami pranešti savivaldybei apie Sosnovskio barščių paplitimą. Iki šiol gauta informacijos apie tris galimas vietas Rietavo mieste ir vieną augavietę. Tiesa, ši informacija dar tikrinama, todėl tikslių vietų kol kas nurodyti negalime. Surinkus duomenis ir perdavus Aplinkos ministerijai, ateityje tikimės gauti lėšų Sosnovskio barščiams nustatytose vietose sunaikinti“, – akcentavo pašnekovė. Kitose Vakarų Lietuvos savivaldybėse Sosnovskio barščiai yra išplitę ir siekiant juos išnaikinti ar bent jau pristabdyti jų augimą imamasi atitinkamų priemonių. Klaipėdos rajono savivaldybė: „Sosnovskio barščiai auga ir privačiose valdose“ Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių ir bendradarbiavimo skyriaus patarėja, atliekanti skyriaus vedėjo funkcijas, Rita Rapalienė kalbėjo, kad pagal Sosnovskio barščių gausos reguliavimo Klaipėdos rajono apylinkėse 2021–2023 m. veiksmų planą Sosnovskio barščių populiacija buvo sumažinta 7-iose Klaipėdos rajono savivaldybėje esančiose teritorijose (iš viso 3,02 ha ploto): Endriejavo seniūnijoje – 1 ha (iš kurio apie 0,5 ha patenka į Dirsteikos upelio apsaugos juostą), Agluonėnų – apie 0,08 ha, Vėžaičių – apie 0,31 ha, Priekulės – apie 1,5 ha, Gargždų – apie 0,13 ha. Apskritai Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje šie invaziniai augalai labiausiai auga Endriejavo ir Priekulės seniūnijose. Beje, Priekulės seniūnijoje Sosnovskio barščiai paplitę ne tik valstybinėje žemėje, bet ir privačioje žemėje (besiribojantys sklypai). Gyventojai už savo teritorijoje išplitusius invazinius augalus atsakingi patys. Savivaldybė neturi teisės jų naikinti privačiuose sklypuose, todėl vis paplisdavo sėklos ir valstybinėje žemėje. „Per trejus Sosnovskio barščių gausos reguliavimo metus išleista 23 tūkst. 603,53 Eur, iš šių lėšų 13 tūkst. 859 Eur – gauta dotacija. Kiekvienais metais skiriamos lėšos iš Klaipėdos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos invazinėms rūšims naikinti. Naikinami šie augalai bus taip pat kaip ir ankstesniais metais – mechaniniais ir cheminiais būdais. Labai laukiame kitų metų, kai Aplinkos ministerija kvies teikti paraiškas dėl invazinių rūšių naikinimo finansavimo ne tik savivaldybėms, bet ir privatiems asmenims. Ir ne tik dėl Sosnovskio barščių naikinimo, bet ir dar dėl 5 invazinių rūšių“, – sakė R. Rapalienė.
|
|
