|
|
|
Vakarų LietuvaŽemės ūkio ministras aplankė Žemaitijos ūkininkus
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas trečiadienį praleido Žemaitijoje. „Mano tikslas buvo savo akimis pamatyti, įsitikinti, kuo šiandien alsuoja šio krašto ūkininkai, kokios jų aktualijos“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis. Į Kretingą – iš kaimyninio Skuodo Į Kretingą ministras atvyko iš Skuodo rajono, pabuvojęs augalininkystės ūkyje Gedrimų kaime ir gyvulininkystės ūkyje Ivoniškėje. Gedrimuose 300 ha augalininkystės ūkį plėtojantys Živilė ir Andrius Narmontai augina žieminius ir vasarinius kviečius, žirnius, dalyje žemės – sėklinius motiejukus, baltuosius dobilus, garstyčias. O broliai Remigijus ir Ringaudas Kaniavos Ivoniškės kaime laiko karves ir telyčias, pasistatė naują, modernią, robotizuotą fermą.
„Žaviuosi abiejų šių jaunų šeimų požiūriu į tai, ką jie daro, ką kuria, ką planuoja ateityje“, – paklaustas, kokių minčių jam sukėlė viešnagė Skuode, teigė K. Navickas. Jis neslėpė išgirdęs ir problemų, kurios daugiausia kylančios dėl biurokratijos ir pareigūnų galimos nekompetencijos, vėlavimo vertinti Nacionalinei mokėjimo agentūrai ūkininkų pateiktus projektus. O Kretingos rajone K. Navickas pirmiausia užsuko į prieš trejus metus Laukžemėje palangiškių brolių Andriaus ir Vytauto Gedvilų įkurtą „Prieskonių jūrą“. „Vytautą dabar atgal į Norvegiją esam išsiuntę, kad mus išlaikytų, pinigų susimokėti už elektrą ir šildymą uždirbtų, nes gruodžio sąskaitos išgąsdino kaip reikiant“, – juokavo šiltnamyje svečią pasitikęs Andrius. Jis ir pats15-a metų yra dirbęs Norvegijoje, per tą laiką pavykę užmegzti ne vieną naudingą pažintį su vietiniais ūkininkais, tarp jų – su specialistais, auginančiais prieskoninius augalus. Broliams Gedvilams ir nuo vaikystės su jais kartu Palangoje augusiam Mindaugui Milašiui kilo idėja tokį pat verslą „nuo nulio“ pradėti Lietuvoje. Ministrui įspūdį padarė, kad 800 kv. m plotą užimantis šiltnamis bei įranga į Laukžemę „perkelta“ iš Norvegijos – vyrai patys nusiardė ir už simbolinę kainą visa tai įsigijo iš ten veiklą nutraukusių ūkininkų. Šie, sužinoję lietuvių planus, tik dar labiau padrąsino, negailėjo patarimų, kaip teisingai ūkininkauti, kad prieskoninius augalus būtų galima auginti ne tik pavasarį ir vasarą, bet ištisus metus.
Apie geografą, kuris savo gimtadienius įprasmina nubėgtais kilometrais
„Jei gali eiti – niekada nevažiuok ir jei gali bėgti – niekada neik! – tai palangiškio pedagogo, bėgimo entuziasto Egidijaus Šalkauskio gyvenimo kredo. – Kodėl tokį pasirinkote? Kodėl manote, kad taip geriau? – Nuostabu, kai gali judėti savo kūno varomas. Kai kiekviena kūno ląstele jauti, kad gyveni, kvėpuoji, pro akis bėgantys vaizdai lavina vaizduotę, o širdies tuk tuk vis dar sako „šiam pasauly dar pabūk“. Kodėl taip manau? Kartais gyvenime nutinka, kad gali prireikti ir važiuoti, ir būti vežamam. Tad, kol pats gali mėgautis judėjimo laisve, – mėgaukis! – Kada „susidraugavote“ su sportu? Ar propaguojate sveiką gyvenseną apskritai? – Su sportu „draugai“ esame nuo tada, kai iš vaikštynės pakilau ir supratau, kad kojos duotos judėti ir pažinti pasaulį. Futbolo kamuolio gainiojimai, tolimi pasivaikščiojimai nuo namų... vėliau išmokau minti dviratį, žiemos metu – šliuožti slidėmis, vėjo švilpesį ausyse ir greičio pojūtį pajausti pačiūžomis lekiant per užšąlusius laukus. O kur dar ledo ritulys, stalo tenisas, plaukimas kūdrose ir upėse... Su sveika gyvensena nesu susipykęs. Kartais būdavau radikalus – daug judesio ir tik augalinis maistas, lįsdavau į eketes ežeruose, buvau dažnas „Palangos ruonių“ žiemos maudynių dalyvis. Dabar į ledinį vandenį nepuolu, o valgau tai, ką noriu, tik po to už skrandžio malonumus „atsiskaitau“ bėgimo trasose... Jei koks cepelinukas, tai jo „kaina“ – 3–5 km. – Ar esate ir kilęs iš Palangos? – Esu kilęs iš gilios Žemaitijos, kur daug miškų, laukų, kalvų. O Palangoje irgi jau ne naujokas, artėju prie 30-mečio. – Kas lėmė apsisprendimą tapti pedagogu? Ką esate baigęs?
– Dar vaikystėje daug laiko praleisdavau mokyklos bibliotekoje, kur manęs laukdavo nuostabus žinių pasaulis. Semdavau žinias ir dėliodavau į „lentynėles“ smegenyse: gal pravers, gal kam kitam patarsiu. Patiko kalbos, tarptautiniai žodžiai, faktai apie valstybes, gamtą, augaliją, gyvūniją. Ir va taip gyvenime susidėliojo, kad tapau geografijos mokytoju, nulėkęs į Šventaragio slėnį, į VPU (Visiems Patinkantį Universitetą), jei rimtai, – Vilniaus pedagoginį.
Svarbiausia šiuolaikiniam žmogui – patogumas
Senieji kretingiškiai gerai atsimena, kad ties plentu Šiauliai–Palanga, kur dabar kuriasi, plečiasi ne tik individualių namų kvartalas, bet ir daugybė verslo objektų, kažkada ganėsi karvės ir vešėjo miestelėnų daržai. Dabar vaizdas ties keliu, kuriuo didelė dalis Lietuvos pasiekia Palangą, pasikeitęs iš esmės. Pravažiuojantysis čia dabar gali užsukti net į du prekybos centrus, apsipirkti smulkiųjų verslininkų paviljonuose, apsistoti nakvynei, skaniai pavalgyti, jei ištiko bėda – susiremontuoti mašiną. Prieš trejus metus šalia kelio Šiauliai–Palanga beveik 200 kv. m ploto STIHL centrą įkurdinęs Antanas Litvinas sakė nė neabejojęs ir vietos naujai savo parduotuvei ieškojo būtent paplentėje. „Turėjau patirties, kad dirbti šalia judrios gatvės – didelis pranašumas: žmonės tave gerai mato, lengviau privažiuoti, ypač, jeigu yra, kur pasistatyti automobilį“, – A. Litvinas, prekybos ir serviso žoliapjovėmis, miško-sodo įrankiais, kita technika vystantis jau per 20 metų, ankstėliau taip pat dirbo toje pačioje gatvėje, netoli Kretingos miškų urėdijos, tad patyrimo, ko žmonėms reikia, turėjo, kas ir pravertė ieškant naujos vietos. O ši buvo būtina, mat padidėjo žmonių srautai, verslas plėtėsi, reikėjo vietos ir prekėms, ir serviso paslaugoms teikti. Žemės sklypą šalia plento Šiauliai–Palanga verslininkas pirko per aukcioną iš valstybės. Žemės sklypus šalia jo ir kiti verslininkai pirko tokiu pačiu būdu. „Viskas mums gerai – neturėjome kažkokių išskirtinių problemų, tarkim, dėl infrastruktūros ar kitų, tik popierių tai tikrai buvo gausybė. Kas su tuo ir dabar susiduria, būna, patarimo klausia, kaip viską susitvarkyti“, – kalbėjo A. Litvinas, kurio pastebėjimu, tai, kad paplentėje kuriasi vis daugiau verslo objektų, dar ne pabaiga – vietos yra, tereikia geros idėjos.
Klaipėdos miesto ligoninių vadovai kreipiasi į visuomenę
Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis, Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius Jonas Sąlyga, Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius Darius Steponkus ir Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas Virginijus Žalimas paskelbė kreipimąsi į sveikatos apsaugos ministrą, Klaipėdos miesto savivaldybės merą ir tarybos narius, Vakarų Lietuvos regiono gyventojus. „Pastaruoju metu kai kurie politikai – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos, Lietuvos Respublikos Seimo nariai pasisakymuose žiniasklaidoje klaidina Vakarų Lietuvos gyventojus, kad Klaipėdos mieste esančiose ligoninėse nebebus teikiamos arba neteikiamos aukščiausio (tretinio) lygio sveikatos priežiūros paslaugos pacientams, todėl jie priversti ieškoti pagalbos Vilniaus ar Kauno universitetinėse klinikose. Apgailestaujame dėl neteisingai kai kurių asmenų skleidžiamos informacijos ir jos naudojimo kitais, ne pacientų naudai skirtais tikslais. Atkreipiame visų dėmesį į tai, kad, įvedus sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimui giminingų diagnozių grupių (DRG) metodiką, ligoninių sveikatos priežiūros paslaugos neskirstomos į antrines ar tretines (antrinį ar tretinį lygį). Toks skirstymas išlikęs tik ligoninių licencijose. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ir Vilniaus universiteto (VU) Santaros klinikose koncentruojamos ypač sudėtingos ir retų ligų sveikatos priežiūros paslaugos – organų transplantacija, didelės apimties nudegimai, kūdikių operacijos, labai sudėtingų ir retų kraujo bei kitų onkologinių ligų, įkurti labai retų ligų referentiniai centrai. Juose dabar gydomi ir ateityje bus gydomi visos šalies pacientai. Steigti dar trečią šių profilių diagnostikos ir gydymo centrą netikslinga nei ekonomiškai, nei finansiškai.
Augina pamainą „Kretingos“ vyrų krepšinio rinktinei
Kretingos krepšinio klubo komandai „Kretinga“, treniruojamai Arimanto Mikaločiaus, praėjusį sezoną laimėjus Regionų krepšinio lygos (RKL) nugalėtojų vardus ir šį sezoną debiutavus „7bet-NKL“ (Nacionalinėje krepšinio lygoje), RKL B diviziono A grupėje debiutavo ir būsimoji „Kretingos“ pamaina – Kretingos sporto mokyklos jaunuolių komanda, treniruojama Aurimo Ivanovo. „Idėja brendo senokai – visi treneriai gerai supranta, kad dublerių komanda, arba kitaip tariant vyrų krepšininkų rinktinės pamaina turi užaugti“, – A. Ivanovas teigė, kad kretingiškiai, priėmę tokį sprendimą, nėra pirmieji: dublerių komandas tarp miestų ir rajonų klubų turi Šiauliai, Klaipėdos V. Knašiaus krepšinio mokykla, Raseiniai, o ką bekalbėti apie stiprius Lietuvoje gerai žinomus Vilniaus ir Kauno klubus. Jo vadovaujama komanda, kurią pastiprino du kolegos Vytauto Šližiaus treniruojami vaikinai, – viena jauniausių RKL B divizione ir užima paskutiniąją turnyrinės lentelės poziciją. Su šia komanda A. Ivanovas jau trečius metus varžosi Moksleivių krepšinio lygoje (MKL), kurioje rezultatai pastebimai gerėja. „Mūsų tikslas RKL – iškovoti bent vieną pergalę, kas tikrai pakeltų nuotaiką ir motyvaciją“, – kalbėjo jaunuolių treneris, kurio auklėtiniai pirmą krikštą RKL patyrė rungtyniaudami su Kauno „Žalgirio-III“ komanda: pralaimėta 50 taškų skirtumu, ir, matyt, kretingiškiams buvo nelemta startuoti su silpnesniais varžovais. „Nežiūrint, kad taip skaudžiai pralaimėjome, vaikinams pavyko nugalėti savo nerimą, įkvėpti save žaidimui“, – A. Ivanovas akcentavo, kad 15–16 metų jaunuoliams yra sunkoka pasipriešinti vyrų komandoms, kurios yra pranašesnės ūgiu, fizine jėga, greičiu, žaidybine patirtimi.
Baigėsi pranciškoniškas prakartėlių konkursas
Tradiciškai, minint Trijų Karalių iškilmę, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje buvo paskelbti šalies pranciškonų brolijos penktąkart surengto prakartėlių konkurso nugalėtojai, tarp kurių buvo ir kretingiškės Odeta Paulauskaitė ir Luknė Gaidjurgytė. Prakartėlių konkursą Lietuvos pranciškonų brolija organizavo praėjusį gruodį: pavieniai parapijiečiai, bendruomenės, o ypač – šeimos su vaikais ir mokiniai buvo raginami kurti prakartėles iš įvairių medžiagų, skatinat panaudoti ekologiškas gamtines medžiagas. Jų darbais ligi Kalėdų galėjo pasidžiaugti parapijiečiai, o vėliau atrinktos originaliausios jų buvo išgabentos į Vilnių, pranciškonų brolijos centrą. Pasak Vilniaus Bernardinų parapijos klebono Evaldo Darulio, bendruomenių, švietimo įstaigų atstovai bei pavieniai kūrėjai suvežė per 20 prakartėlių, sukurtų iš popieriaus, molio, vilnos, šiaudų, medienos bei kitokių medžiagų, iš kurių ir buvo skelbiamos nugalėtojos. E. Darulio žodžiais, pagrindinis prakartėlių konkurso tikslas – prisiminti tikrąją Kalėdų prasmę, suburti šeimas, bendruomenes pabūti kartu. --- Pranciškoniško prakartėlių konkurso nugalėtojai: Ekologiškiausia prakartėlė – Laimutė Kraukšlienė, Marijampolė. Gražiausios kompozicijos prakartėlė – Neįgaliųjų centras „Klaipėdos lakštutė“. Originaliausios medžiagos prakartėlė – Odeta Paulauskaitė, Kretinga. Autentiškiausia prakartėlė – Katalikiškas aktyvaus laisvalaikio klubas „Saltus“, Vilnius. Žaismingiausia prakartėlė – Luknė Gaidjurgytė, Kretinga. Konkurso nugalėtojos – Ugnė Kisnieriūtė ir jos mama, Marijampolė.
„Pajūrio naujienų“ informacija
Kretingos grupinio gyvenimo namuose – įkurtuvių nuotaikos
Šį sausį užbaigta dvejus metus trukusi grupinio gyvenimo namų statyba Kretingos mieste, viename prestižiškiausių privačių namų kvartale Grafų Tiškevičių gatvėje. Iš išorės tai – šiuolaikiškas pastatas, tik jame gyvens ne viena šeima, kaip įprasta, o 10 asmenų su nežymia psichikos negalia, tie, kuriems tereikia minimalios specialistų pagalbos, kad patys pradėtų visavertį gyvenimą. Projekto vertė – 300 tūkstančių Grupinio gyvenimo namai – tai Padvarių socialinės globos namų padalinys, arba pirmoji kregždė Kretingos rajone, įgyvendinant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą socialinės globos pertvarką. Šio ministerijos projekto bendra vertė su sklypu ir pastatu – 300 tūkst. Eur. Šiuose namuose jau visiškai pasiruošta priimti pirmuosius gyventojus – įrengtos patalpos, surinkti baldai, sutvarkyta aplinka. Pastate įrengti 2 dviviečiai ir 6 vienviečiai kambariai, 4 higienos kambariai, bendra virtuvė ir svetainė. Manoma, kad gyventojai čia įsikurs vasario pradžioje, tačiau, pasak Padvarių socialinės globos namų vadovės Rimos Narmontienės, dar tebevyksta dokumentų derinimas su rangovais – Telšių bendrove „Napsita“. Grupinių gyvenimo namų plotas – 246 kv. m, kiemas išklotas trinkelėmis, sklypas aptvertas tvora. Susitvarkyti, gaminti valgyti, rūpintis daržu ir šiltnamiu, kuriuos ketinama užsodinti šį pavasarį, nuolatiniams gyventojams talkins 5 darbuotojai – socialinis darbuotojas ir 4 padėjėjai.
Kretingoje kuria PET taros gamybos lazerines technologijas
Uždaroji akcinė bendrovė „Terekas“ pelnė įmonės istorijoje 13-ą „Lietuvos metų gaminio“ aukso medalį už 2021 metais pagamintą ir į Jungtinius Arabų Emyratus – Dubajų – parduotą sudėtingą PET taros gamybos įrangą. „Tereke“ pažangos procesai nestoja – kuriama technologinė įranga su lazeriais, kurie pakeis elektros energijai apie 10 kartų imlesnes kaitinamąsias lempas. Lazerius PET tarai gaminti taiko vieni pirmųjų Lietuviško kapitalo Juozo Maksvyčio 1994 metais Kretingoje buvusios autotransporto įmonės bazėje įsteigtą šeimos įmonę „Terekas“ kretingiškiai žinojo kaip „bambalių“ iš plastiko gamintoją. Marškinėlius, kai gamino vien plastiko butelius, bendrovė „Terekas“ seniai išaugo. Šiandieną įmonė garsėja Lietuvoje ir pasaulyje kaip modernių PET taros, kitų produktų iš plastiko gamybos technologijų, įrangos kūrėja, prototipų gamintoja. Aukso medalį pelniusi į Dubajų eksportuota įranga nuo panašių lig tol padarytų įmonėje skiriasi tuo, kad pagamintą PET tarą iškart ir supakuoja, tam nebereikia žmogaus rankų. „Tereko“ inžinieriai, konstruktoriai vieni pirmųjų pasaulyje ėmėsi PET taros gamybos technologijoje naudojamas kaitinamąsias lempas keisti lazeriais. „Prancūzai kažką tokio su lazeriais bandė. Nagrinėjome jų patentus, kad išvengtume kopijavimo. Išsiaiškinome, kad su lazeriais jokios technologijos pagaminę nėra“, – apie lazerių PET tarai gaminti diegimo subtilybes kalbėjo bendrovės „Terekas“ generalinis direktorius Juozas Maksvytis. Vadovas akcentavo, kad „Terekas“ dirba su kitais nei prancūzai lazeriais – įmonė bendradarbiauja su lazerius kuriančia ir gaminančia įmone „Ekspla“ iš Vilniaus, Vilniaus universiteto lazerių mokslininkais – pasaulyje pripažintais lazerių technologijų lyderiais. „Pakeitus dabar naudojamas „Philips“ kaitinamąsias lempas, taupysime elektros energiją, mažinsime anglies dvideginio į atmosferą išmetimą, klimato atšilimą. Štai 150 kilovatų galingumo mašinai įdiegus lazerius, užteks apie 20 kilovatų“, – aiškino J. Maksvytis. Projektą su lazeriais plėtoja 20 įmonės darbuotojų, tai projektuotojai, inžinieriai, kuriems vadovauja įmonės Vystymo skyriaus vadovas Tomas Kubeldzis.
Meilė gydo trokštančius gyventi
Netrukus pasitiksime didžiąją viso pasaulio krikščionių minimą Dievo Sūnaus įsikūnijimo šventę. Ta proga kviečiu jus pažvelgti į Evangelijos pagal Luką II skyriaus tris momentus: Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus; Dovydo mieste Betliejuje Marija pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė į ėdžias, nes nebuvo vietos užeigoje; Toje apylinkėje laukuose nakvojo piemenys, jiems pasirodęs Viešpaties angelas nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Šie labai išsigando, bet angelas tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną – gimė Išganytojas, jis yra Viešpats Mesijas“. Iš tiesų: kas gi yra ciesorius Augustas? Tai – to meto pasaulio valdovas. Jo rūmai – Romoje, atskiros rezidencijos – visoje imperijoje. Jis yra galingas, jo rankos laisvos. O štai pasaulio išganytojo Viešpaties Mesijo padėtis gerokai kitokia – kaip rašo evangelistas Lukas, šis suvystytas vystyklais ir paguldytas į ėdžias. Taigi jo rankos – surištos, jis neturi rūmų, nė užeigoje jam vietos nėra. Šios trys Evangelijos dalys mane ir įkvepia apmąstyti, kas pasaulyje vyksta dabartiniais laikais. Pasaulio galingieji, kurių rankos laisvos, sugalvojo surašyti žmones kaip ciesorius Augustas, ir nori kontroliuoti kiekvieną „imperijos“ gyventoją. Kaip priešprieša ciesoriui – surištomis rankomis kūdikis ėdžiose. Bet šalia – Marija ir Juozapas, kurie žvelgia į jį kaip į Meilę, kuri suvystyta, negali net kalbėti. Cezaris (ciesorius) Augustas turi galimybę naudotis visu iš imperijos plaukiančiu maistu, visomis gėrybėmis ir dovanomis – jam viskas prieinama. Betliejuje ėdžiose guli Gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Naktis, Viešpaties šviesa ir piemenėlių baimė... Ir žodis „Nebijokite!“ Pasaulio galingieji sukuria baimę, kuri žmogų žemina. Šiandien taip pat matom norą mus kontroliuoti, „sudėlioti“ į atskiras grupes, skirtingas galimybių pozicijas. Apima nerimas, virš mūsų tvyro naktis, bet, kita vertus, – iš Betliejaus žinia: „Nebijokite, aš esu Gyvoji duona!“ Mes, kurie skubėsim į Piemenėlių mišias, buvimą kartu pirmiausia išgyvensim savo šeimose, tose savo „kūtelėse“ (ne veltui lietuviai naudoja žodį „kūčios“), kuriose bus stalas (ėdžios), o ant jo – kalėdaičiai, Gyvoji duona. Tai – Meilė, kurią turim išpančioti, išvynioti kaip kūdikį iš vystyklų, kad patys galėtume paimti į rankas. Kad galėtume paimti Meilę kaip Jėzų. Kaip kalėdaitį. Ir, kai Kūčių vakarienės metu jį laužysim, prisiminkim, kad laužom dėl kitų, kad vienas kitam atiduodam kaip duoną. Paskui bėgsim kaip piemenėliai susitikti su Gyvąja meile – gimusiu Viešpačiu, kuris mūsų nekontroliuoja, o laukia santykio. Kūčių ir Kalėdų šventime santykis yra svarbiausias dalykas. Meilė – taip pat. Nebijokim jos išvynioti ir parodyti, kad galim paimti ją į rankas. Meilė, ji vienintelė, o ne baimė, gali gydyti žmones, kurie trokšta gyventi. Nuo mūsų pačių priklauso, ką pasirinksim: ar atsiduosim galingųjų kontrolei, ar – iš Betliejaus sklindančiai laisvei. Palaimintos Kūčių vakarienės šeimose linkiu visiems. Ir kviečiu prie tikrojo Dievo sūnaus, kuris apgaubia Meile, nugalinčia baimę.
Kalėdų giesmės „Tyli naktis“ atsiradimas ir istorija
Daugiau kaip prieš 200 metų, Kūčių dieną, už 20 km į šiaurę nuo Zalcburgo, mažame Oberndorfo miestelyje Austrijoje gimė pasauliui žinomiausia giesmė „Tyli naktis, šventa naktis“. Ši neatsiejama Šv. Kalėdų dalimi tapusi melodija, pirmą kartą suskambusi Oberndorfo Šv. Mikalojaus bažnyčioje 1818-aisiais, plito kaip liaudies daina. Ją sukūrė vikaras Jozefas Moras ir vargonininkas zakristijonas Fransas Gruberis. Eiles apie gimusį Kūdikėlį įkvėpė Mariapfaro bažnyčioje kabėjęs Trijų Rytų Išminčių paveikslas. Oberndorfo miestelis yra Alpių priekrantėse, Bavarijos žemių ir Austrijos sandūroje. Kasmet šv. Kūčių vakarą Oberndorfe ir Haleine rengiamos iškilmės kalėdinės giesmės „Tyli naktis“ autoriams pagerbti. J. Moras (1792–1848) gimė Zalcburge. Augo su motina, kelią į išsilavinimą atvėrė išskirtiniai vaiko muzikiniai gabumai. Mokykloje J. Moras buvo mokomas groti gitara, smuiku, vargonais. 1811 m. įstojo į Zalcburgo seminariją, 1815 m. buvo įšventintas kunigu. 1816 m. Oberndorfe tapo Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonininku, solistu, choro vadovu. Sukurti įžymiąją giesmę jį paskatino sugedę Oberndorfo bažnyčios vargonai. Melodijos autorius F. Gruberis (1787–1863) gimė Hochburg-Ach kaime Aukštutinėje Austrijoje. 1806 m. baigęs mokytojų seminariją, tapo mokytoju, vargonininku bei zakristijonu Arnsdorfe, vėliau ir Oberndorfo miestelio Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kunigo ir vargonininko draugystė nenutrūko visą likusį gyvenimą. Kalėdoms jiedu norėjo giesmės gimtąja kalba. Iki tol giesmės buvo atliekamos lotyniškai, jų prasmės nesuprato paprasti kaimo žmonės. J. Moras užtiko senoje bažnytėlėje lotyniškos giesmės eiles „Alma nox, tacite nox“ („Tyli naktis, šventa naktis“). Jos ir tapo svarbiausiomis vikaro kurtame eilėraštyje „Stille Nacht, heilige Nacht“. 1818-ųjų Kūčių rytą J. Moras nunešė savo eilėraštį F. Gruberiui ir paprašė sukurti jam muziką dviem balsams ir gitarai. F. Gruberį sujaudino žodžiai, pavakare jis baigė rašyti melodiją ir paskambino ją gitara.
|
|
