|
|
|
Vakarų LietuvaSenjorų dienos centre – bendrystė ir veiklos
Dešimtmetį Kretingos socialinių paslaugų centre veikiančią senyvo amžiaus asmenų dienos globos tarnybą kretingiškiai vadina paprastai – senolių darželiu, mat jame rūpinamasi vienišų asmenų ar tų, kurių artimieji perdien užimti darbuose, priežiūra ir užimtumu dienos metu. Sportuoja, kuria rankdarbius Socialinių paslaugų centro direktorės Danutės Skruibienės žodžiais, šios tarnybos paslaugomis labai patenkinti ir patys senjorai – čia susirenka bendraamžiai, jiems smagu kartu leisti laiką, ir jų artimieji. „Ypač vienišiems žmonėms centras tampa tarsi antraisiais namais, kur jie gali tiesiogiai bendrauti tarpusavyje ir su darbuotojais. Mūsų centras gali priimti iki 25 senjorų, tačiau šiuo metu dėl kovido jį telanko 7–8 žmonės, nes privalome išlaikyti saugų atstumą. Daugumos asmenų amžius – nuo 70 iki 90 metų. Centrą jie gali lankyti 5 dienas per savaitę arba mažiau. Už paslaugas senjorai moka skirtingai, bet ne daugiau kaip 20 proc. nuo gaunamų pajamų“, – kalbėjo vadovė. Senjorų rytas prasideda nuo suneštinių pusryčių, darbuotojos paruošia arbatą, vaišina sausainiais. Žmonės apžvelgia spaudą, dalijasi politikos aktualijomis, mėgsta jas aptarti, diskutuoti, kartu žiūri televizorių. Po pusryčių vieni eina sportuoti, kiti užsiima rankdarbiais – karpo, klijuoja, lipdo, kuria iš siūlų, mezga. Kiekvienai šventei – neseniai Kovo 11-ąjai, dabar Velykoms – ruošia suvenyrus ir išpuošia centro patalpas. Vadovės žodžiais, šios veiklos nėra būtinos, jei žmogus tądien jų nenori ar neturi jėgų. Įrengti miegamieji, kur jis gali pailsėti. Taip pat įrengta virtuvėlė, higienos kambariai.
Pėdos patologiją išduoda batai
„Nereikia laukti, kol pėdos nykštys su kojų pirštais parodys jums špygą“, – šmaikštaudamas patarė medicinos centro „Northway“ Kretingoje ortopedas traumatologas Mindaugas Bakša. Jo kolegos Arūnas Galdikas ir Juozas Bartusevičius paantrino, kad nykščio deformacija – viena dažniausių, kalbant apie pėdos patologiją. Gelbsti tik operacija A. Galdikas ir M. Bakša per metus operuoja nuo 100 iki 200 pėdų, dažniausiai – dėl nykščio deformacijos. Tarp pacientų dominuoja moterys. Aukštakulniai, plokščiapadystė, nepatogi avalynė, genetika – visos šios priežastys nulemia, kad metams bėgant dailiosios lyties atstovėms gali prireikti operacijos. Ortopedų traumatologų pastebėjimu, nemažai daliai pacientų būna laiku nenustatyta plokščiapadystė, nors įvairių padukų nešiojimas būtų galėjęs padėti pakoreguoti pėdos skliautą. Kol žmogus jaunas, organizmas ir čiurnos sąnariai, čiurnakauliai – taip vadinamieji mažieji kauliukai – kompensuoja plokščiapadystę. Sulaukus 50 ir daugiau metų pradeda trukdyti skausmas, tampa vis sunkiau prisitaikyti avalynę, lydi nuolatinis diskomfortas, tada kreipiamasi į specialistą pagalbos. „Tokiais atvejais jau burtų lazdele nepamosi. Jei nori turėti gražias pėdas ir avėti gražią avalynę, vienintelė išeitis – operacija“, – konstatavo M. Bakša. Ar ji sudėtinga? Pasak M. Bakšos, kiekviena operacija yra sudėtinga, nes visada išlieka komplikacijų tikimybė, tačiau, jei savo darbą gydytojas atlieka su malonumu, ir rezultatas būna kitoks. Priklausomai nuo deformacijos naudojamas vienas arba du sraigtai, siekiant atstatyti iškrypusį nykštį. Po valandos trukmės nykščio deformacijos operacijos žmogus jau gali vaikščioti avėdamas specialų batą. Jį, neminant kulno, reikia nešioti keturias savaites. Praėjus 4-ioms ar 5-ioms dienoms po operacijos pacientas jau gali vairuoti automobilį, o po keturių savaičių – džiaugtis tiesiu pirštu. Paciento amžius, piršto deformacija, kaulo kokybė – visa tai svarbu prieš operaciją, norint turėti gražią pėdą. Medikai patartų kreiptis kuo anksčiau, nelaukiant, kol piršto deformacija taps itin pastebima ir, žinoma, sunkiau koreguojama.
Pasak M. Bakšos, sulaukusiems 60–70 metų kai kuriems žmonėms nykščio deformacija būna tokia, kad atrodo taip, lyg nykštys su antru ir trečiu pirštu daro špygą. Tokiais atvejais ir operacijos planavimas, ir pati chirurginė intervencija užtrunka kur kas ilgiau. Tad siūloma nelaukti, kol nykščio atsikišimas taps matomas.
Paviliotas dviejų mūzų – teatro ir Indijos
Aktorius ir TV laidų vedėjas. Pedagogas. Retorikos meistras. Žmogus, besidomintis rytų filosofija, joga ir meditacijomis. Tėvas, kartu su indų tautybės žmona Malini auginantis 3 vaikus. Tokia būtų lakoniška 41-erių iš Klaipėdos kilusio Vytauto Kontrimo dosjė. Kuria kitokiame teatre V. Kontrimas sakė esąs laisvai samdomas aktorius, dirbęs teatre „Cezario Grupė“, TV laidoje „Dviračio žinios“, o šiuo metu – itin populiarioje forumo teatro trupėje „4 Rooms“. „Tai – kitoniškas teatras negu esame įpratę: publika pati siūlo temas ir sprendimo būdus, o aktoriai išpildo. Tai nėra aktorių improvizacija, o būdas išanalizuoti tam tikras situacijas, dažnai – konfliktines. Visada siūloma nauja tema, naujas sprendimas, o tai – ir labai geras postūmis pačiam aktoriui“, – kalbėjo V. Kontrimas. Jis neslėpė, kad jau vaikystėje žinojo būsiąs aktorius, nes su pusbroliais ir pusseserėmis mėgęs vaidinti, dainuoti – būdavęs jų „choro“ dirigentu. Tačiau vėliau nusprendęs – nėr čia ko, reikia pasirinkti rimtesnę profesiją, važinėjęs į įvairias atvirų durų dienas. Bet vis dėlto stojęs į tuometinę Lietuvos muzikos akademiją studijuoti aktorystę. „Ligi tol nelankiau nė meno mokyklos, o šast – ir priimtas. Pats tai priėmiau kaip palaiminimą, kad turiu atsiraitoti rankoves ir nenuvilti dėstytojų“, – tikino pašnekovas. Pedagoginėje veikloje – 16 metų V. Kontrimas mano, kad žmogus, rinkdamasis profesiją, pasirenka tik tam tikrą sritį, tačiau nežino, kur jį nuneš gyvenimo srovė: „Niekad negalvojau, kad būsiu aktorius ir pedagogas.“ O atsitiko taip, kad išsyk po studijų ir ligi šiol jau 16 metų jis dirba ir pedagoginį darbą: dėstė Edukologijos, Vytauto Didžiojo universitetuose, dabar Vilniaus dizaino kolegijoje būsimuosius aktorius ir fotografus moko komunikacijos ir vaidybos pagrindų. Puikiai įvaldęs retorikos meną, 9-tus metus jis to moko ir tuos, kurie nori stiprinti viešojo kalbėjimo įgūdžius. „Šiandien mokėti kalbėti reikia verslui konkurencingame pasaulyje. Žmonės aiškiai jaučia komunikacijos poreikį: kitas gali turėti daug žinių, tačiau nemoka jų įtaigiai pateikti“, – kalbėjo pašnekovas. Jis neslėpė jau galvojęs užsiimti vien privačiu verslu, tačiau priprašytas dar pasiliko pedagoginėje veikloje. „Nors turiu įgyvendinti ir ilgalaikį projektą „3 vaikai ir šeima“, kuris tęsis mažiausiai dar 15 metų“, – juokavo ir papasakojo apie savąjį projektą – savo šeimą.
Statys „Hesburger“ užkandinę ir automatinę degalinę
Kretingoje, prie didžiosios kelių Palanga–Šiauliai–Darbėnai sankryžos, kitapus dabar statomo prekybos centro, ketinama pastatyti dar vieną modernų kompleksą – greito maisto užkandinę „Hesburger“ ir automatinę „Neste“ degalinę. Bendrovės „Neste Lietuva“ tinklo vystymo ir degalinių statybų vadovas Eduardas Milaševič patikino, kad statybai pasirinkę vietą pakeliui į Palangą, įsigydami du gretimus privačius sklypus. Užkandinė bus statoma Putinų gatvėje, einančioje palei kavinę „Kryžkelė“, kertančioje plentą ir vedančioje geležinkelio link. Statytojai įsipareigojo pratęsti šią gatvę apie 100 m, nes į ją ves du įvažiavimai – nuo kelio A11 (Palanga–Šiauliai) ir iš Šventosios gatvės. „Kompleksui žvalgėmės vietos jau senokai, – ilgokai užtrukome, kol įsigijome tuos du sklypus. Pasikeitė apsaugos normų reikalavimai: anksčiau nuo degalinės iki artimiausio sklypo ribos buvo privaloma išlaikyti 50 m atstumą. Dabar pagal specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą nuo degalinės rezervuaro privaloma riba – 10 m, o nuo kolonėlės – 7 m. Mūsų atveju, atstumas iki artimiausio kaimyninio sklypo bus apie 40 m“, – kalbėjo E. Milaševič. Automatinės degalinės plotas – kone 0,2 ha. Dabar, statybos vadovo žodžiais, vyksta projektavimo darbai. Leidimui statybai gauti dar laukiama Lietuvos automobilių kelių direkcijos pritarimo. „Dvejus metus užtruko, kol gavome leidimą įrengti įvažiavimą nuo kelio Palanga– Šiauliai. Keitėsi teisės aktai: ne tik magistraliniai keliai, bet ir Šventosios gatvė, kaip kelias, priklauso Kelių direkcijai, dar privaloma išlaikyti ir tam tikrus atstumus nuo sankryžos. Vienas įvažiavimas nuo kelio A11 bus įrengtas maždaug už 50 m nuo sankryžos. Kadangi ten jau prisideda nuokalnė, teks užpilti nemažai žemės, sutvarkyti vandens nutekėjimo sistemą“, – pradėtus ir dar būsimus darbus dėliojo E. Milaševič. „Neste“ bus tipinė skysto kuro degalinė, kurioje numatyta prekiauti benzinu 95A ir dviejų rūšių dyzelinu. Pasak E. Milaševič, Lietuvoje jau veikia 76 šio tinklo degalinės, šiuo metu dar statomos 3 – Klaipėdoje, Jonavoje ir autostradoje Klaipėda–Vilnius, ties užeiga „Nikola“, netoli Kryžkalnio. Tačiau ne visos degalinės statomos išvien su suomių tinklo „Hesburger“ užkandinėmis, kurios populiarios Skandinavijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje ir Bulgarijoje. Pašnekovo žiniomis, „Hesburger“ kitame darbų etape kartu su bendrove „Ignitis“ ketina šalimais įrengti ir elektrinę automobilių krovos stotelę.
Žygeiviai slidėmis įveikė 43 kilometrus
Kretingiškis verslininkas Matas Mizgiris, Nidoje įkūręs aktyvų poilsį gamtoje – žygius, buriavimą – propaguojančią įmonę „Irklakojis“, ir pats yra aktyvus žygeivis bei savitos sporto šakos – buriavimo ledrogėmis ir vėjaračiu – daugkartinis Lietuvos čempionas. Praėjusį savaitgalį M. Mizgiris su bendraminčiais surengė aukšto meistriškumo LR ledo jachtų varžybas ant Rėkivos ežero Šiaulių rajone. O, besibaigiant žiemai, su 15-mečiu sūnumi Vykintu per 2 dienas slidėmis įveikė 43 km atstumą iš Kretingos į Stalgėnus Plungės rajone. Buriuoja ant ratų arba pačiūžų Nors pavasarėjant sniegas sparčiai tirpsta, tačiau, pašnekovo žodžiais, ant Rėkivos ežero dar laikėsi 30–35 cm storio ledas. Karantinas pristabdė M. Mizgirio pamėgto sporto entuziastus – pernai lapkritį neįvyko įprastai Nidoje rengiamas nacionalinis vėjaračių čempionatas. Tačiau šįkart susibūrė keliasdešimt entuziastų – aukšto meistriškumo sporto varžybas lauke leidžiama rengti, – M. Mizgiris ir vėl tapo jų nugalėtoju. Buriavimas ledrogėmis ir vėjaračiu, pasak M. Mizgirio, yra panašūs: ledrogėmis buriuojama čiuožiant ant ledo, o vėjaračiu – važiuojant ratais ant kieto pagrindo, tam tinka aerodromai, didesnės aikštelės, pajūrio paplūdimiai. „Ledrogės ir vėjaratis yra vieno gamintojo monotipas: jo konstrukciją sudaro vertikali burė, vairuojama pusiau gulomis, kad būtų kuo mažiau vėjo pasipriešinimo, ir primontuojamos pačiūžos arba ratai. Priklausomai nuo burės dydžio – Lietuvoje įprastai burės ilgis siekia apie 180 cm – galima išvystyti greitį iki 70 km, o su didesne bure – ir iki 120 km. Varžybose laimi ne technika, o sportininko įgūdžiai, esmė yra finišuoti pirmam“, – kalbėjo daugkartinis šios sporto šakos Lietuvoje čempionas. Lietuvoje, patikino M. Mizgiris, šis sportas nėra naujovė: pirmasis ledo jachtų čempionatas ant Kuršių marių įvyko 1927-aisiais, ir sovietmečiu varžybos vykdavo Nidoje, ant Trakų, Šiaulių ežerų. Lietuviai jau dukart surengė pasaulio ęempionatus Nidoje ir Šiauliuose.
Sūnų jubiliejams pasodino vardinius sodus
Kretingos rajone, Pryšmančiuose, prieš dešimtmetį įsikūrę šiauliečiai Genovaitė ir Antanas Žukauskai puoselėja savo sodybą, prie jos veisdami vardinius sodus: savo jaunėlio sūnaus karininko Justino 30-mečiui pasodino 30 obelų, o vyriausiojo sūnaus Juozapo kunigystės 20-mečio proga pasodino 20 vynuogių. Ir kasmet šie sodai pasipildo vis nauju augalu ar medžiu. Jūra viliojo abu sūnus „Viskas prasidėjo nuo sūnaus Justino: kai prieš 5-erius metus jis šventė 30-metį, negalėjome jo pasveikinti, nes buvo stažuotėje JAV. Abu su vyru Antanu sugalvojome jam dovaną – pasodinti obelaičių sodą, kad dovana džiugintų ilgai. Jo gimtadienis spalį – per patį obelų sodinimo metą, ir šiemet Justino sode jau veši 35 obelaitės“, – nuotaikingai pasakojo G. Žukauskienė. O sūnus Juozapas pernai rudenį šventė 20 metų, kai tapo, pasak motinos, Viešpaties vynuogyno darbininku – šiuo metu jis, pasirinkęs pranciškonišką vardą Marija, tarnauja Kretingos katalikų parapijos klebonu. „Nereikėjo nė galvoti, ką sodinti – pats sūnaus pasirinkimas pasiūlė mintį įveisti vynuogyną“, – atviravo pašnekovė. Išsirinkę patvarių, mūsų krašte gerai derančių veislių vynuogių, pasodino jas lauke, o nedidelę dalį lepesnių itališkų sodinukų – šiltnamyje. G. Žukauskienė prisiminė sūnų skirtingų kelių pasirinkimą: kadangi vyras Antanas sovietmečiu tarnavo jūreiviu, vaikystėje Juozapas mėgdavęs dėvėti jo jūreivišką kepurę ir, paklaustas, kuo norėtų būti, išdidžiai atšaudavęs – jūreiviu. Mokykloje sustiprintai mokęsis matematikos, gražiai piešęs, per Atgimimą susipažino su skautų judėjimu, tapo Viliaus Orvido bendražygiu ir įstojo mokytis teologijos filosofijos į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinko pranciškoniškosios tarnystės kelią. Visgi, tarnaudamas Kanadoje, Hamiltono parapijoje, mėgdavo buriuoti, plaukioti jachtomis. Tačiau jūreivystė stipriai paviliojo kitą iš G. ir A. Žukauskų sūnų – jaunėlį, nors šis mokėsi sustiprintos anglų kalbos, meno mokykloje – groti birbyne, laimėdavo įvairiuose konkursuose. Tad tėvams Justino sprendimas stoti į Lietuvos karo akademiją buvęs netikėtas.
Palangos kurorto kūrėjams – medalių ciklas
Šventojiškis skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti medaliai bei jų ciklai pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, pastaruoju metu kuria mažaisiais paminklais vadinamų medalių ciklą grafų Tiškevičių giminei. Neseniai jį papildė medalis, skirtas grafams Feliksui ir Antaninai Tiškevičiams, išplėtusiems ir išgarsinusiems Palangos kurortą. „Ciklas, skirtas grafams Tiškevičiams – tai giminės šakai, kuri prisidėjo prie Palangos kurorto atsiradimo, gimė nuo medalio, skirto grafienei Sofijai Tiškevičienei, kai buvo rengiamasi atidaryti jos viloje įkurdintą Palangos kurorto muziejų. Tad vienoje medalio pusėje yra grafienės atvaizdas, kitoje pavaizduota 1898-aisias statyta vila Sofija, vėliau vadinta Anapiliu, kurioje dabar veikia muziejus“,– ciklo pradžią prisiminė skulptorius Petras Baronas. Pernai restauruotosios medinės Palangos kurhauzo dalies atidarymui skulptoriaus buvo paprašyta sukurti medalį grafienės Sofijos vyrui, Palangos kurorto kūrėjui ir Kretingos dvaro savininkui grafui Juozapui Tiškevičiui. Vienoje jo pusėje – grafo atvaizdas, kitoje – Palangos kurhauzas. Šių metų pradžioje P. Baronas sukūrė medalį iš Juozapo ir Sofijos Tiškevičių Palangą paveldėjusiam sūnui grafui Feliksui Tiškevičiui ir jo žmonai Antaninai. Skulptoriaus planuose – medaliai F. Tiškevičiaus seseriai grafaitei Marijai Tiškevičiūtei bei Palangą nusipirkusiam grafui Mykolui Juozapui Tiškevičiui, nuo kurio ir prasidėjo Palangos Tiškevičių istorija.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Peties skausmas kartais primena ir pamirštą traumą
Žiemą gydytojams ortopedams-traumatologams – pats darbymetis, tačiau pacientų netrūksta visais metų laikais. Kai kurie patyrusieji nesunkias pečių traumas iš pradžių bando gydytis patys ir tik neapsikentę nuolatinio skausmo, praveria specialisto duris. Medicinos centro „Northway“ Kretingoje ortopedai traumatologai Žydrūnas Vitkauskas ir Vytautas Mažutavičius pastebi, kad žemaičiai – kantrūs žmonės, tačiau delsti kreiptis į gydytoją jie nerekomenduoja dėl vienos priežasties. Siūlo neužsiimti savigyda Paslydau, pargriuvau, lūžis – su tokiu scenarijumi žmogus dažniausiai skubiai nugabenamas į ligoninę, kur suteikiama pagalba. Kitą ortopedų-traumatologų pacientų dalį sudaro tie, kurie jaučia lėtinį peties skausmą, kiek vėliau pastebi ribotus rankos judesius. Kartais taip nutinka ir po anksčiau patirtos nestiprios traumos. Peties sąnarys – sudėtingiausias ir judriausias žmogaus sąnarys, atliekantis didžiausią judesių amplitudę, tad nenuostabu, kad gana dažnai ir nukenčiantis. „Jei tai nėra ūmi trauma ar lūžis, pacientai dažniausiai į traumatologą-ortopedą neskuba kreiptis. Iš pradžių bando užsiimti savigyda, galvoja, kad skausmas praeis ir tik po kurio laiko, kai visos išbandytos priemonės nepadeda, kreipiasi į specialistą“, – pastebi gydytojas Vytautas Mažutavičius. Kolegai antrina Žydrūnas Vitkauskas, pastebėdamas, kad traumas patiriantys sportininkai, sudarantys ne mažą jų pacientų dalį, greičiau suskumba ieškoti profesionalų pagalbos nei paprastas žmogus. Vertina individualiai Ši žiema ypatinga ne tik tikrai žiemiškais orais. V. Mažutavičius pastebi, kad pastaruoju metu į gydytojus vis dažniau kreipiasi pacientai dėl užleistų ligos atvejų, nes kurį laiką bijojo lankytis gydymo įstaigose dėl siaučiančio viruso. Medicinos centro „Northway“ Kretingoje dirbantys profesionalai patikino, kad imamasi visų saugumo priemonių galimai rizikai užsikrėsti, tad neverta nerimauti. Kartais skausmą kenčiantį žmogų nuo apsilankymo pas gydytoją atbaido ir galimos operacijos baimė. „Ne visus reikia operuoti, vertiname žmogaus poreikius ir lūkesčius, jo fizinį aktyvumą“, – šypsodamiesi paaiškina pašnekovai. Pasak Ž. Vitkausko, „Northway“ taikoma praktika – individuali priežiūra ir gydymas taikomas kiekvienam pacientui, nes tai, kas tinka vienam žmogui, kitam, net su ta pačia diagnoze, gali visiškai netikti.
Atsiminimuose – susitikimai su prieškario jūrininkais
Iš Salantų krašto kilusią, šaknis uostamiestyje įleidusią 73-jų žurnalistę Adelę Žičkuvienę savitai paviliojo jūra: rengdama publikacijas leidiniams „Lietuvos žvejys“, „Klaipėdos“ priedui „Mūsų jūra“, ji tapo tarsi metraštininke. Visam gyvenimui jai įstrigo susitikimai su prieškario jūrininkais, buriuotojais, išblaškytais po pasaulį, tačiau meilės Baltijai ir Klaipėdai po ilgo laiko parvestais į gimtinę. Tie susitikimai, virtę apybraižomis, nugulė į A. Žičkuvienės knygą „Jūra ir likimai“. Užkopė ligi NASO mokslininkų „Jie patys, gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kanadoje, Šveicarijoje, mane susirado. Iš pradžių galvojau: kaip aš, nemokėdama anglų kalbos, galėsiu bendrauti su tokiomis garsenybėmis, bet jie kuo puikiausiai kalbėjo savo tėvų kalba. Toks buvo Kanadoje įsikūręs Bronys Stundžia – visuomenės veikėjas, nusipelnęs Lietuvos buriuotojas ir Lietuvos buriuotojų sąjungos garbės narys, iš kurio daug sužinojau apie prieškario Klaipėdos buriuotojų bendruomenę. Jis mėgdavo buriuoti su savo bičiuliu poetu Saliu Šemeriu“, – į prisiminimus paniro A. Žičkuvienė. O susitikimas su garsiu Šilutės apylinkėse, Vainute, gimusiu, po karo Jungtinių Amerikos Valstijų NASO sistemoje dirbusiu mokslininku okeanografu, Neapolio, kur jaunystėje mokėsi, universiteto jūrinių mokslų daktaru Povilu Almiu Mažeika, tapo abipuse ilgalaike bendryste. „1939-ųjų lapkritį jis plaukė grūdus gabenusiu laivu „Kaunas“, kurį torpedavo vokiečių povandeninis laivas. Tuo metu P. A. Mažeika budėjo vairinėje. Kai laivas pradėjo skęsti, jūreiviai šoko į vandenį – įgulą išgelbėjo olandų žvejų laivas“, – kalbėjo knygos autorė. Iššūkis – kremuoti palaikus A. Žičkuvienės žodžiais, šis žmogus mokslo aukštumų siekė emigracijoje. Prieškariu studijavęs Italijoje, mokslus baigė JAV ir tapo garsiu okeanografu: dalyvavo 7-ose okeanografinėse ekspedicijose, parašė daugybę straipsnių. Buvo Lietuvos jūrininkų išeivijos draugijos vicepirmininkas, vėliau – pirmininkas. Jį domino Baltijos jūra, tyrinėjo jos sroves ir parašė vadovėlį „Baltijos jūros hidrodinamika“, šią knygą išleido Lietuvoje. „Nujausdamas artėjant savo gyvenimo pabaigą, P. A. Mažeika prašė manęs pasirūpinti, kad jo palaikus kremuotų ir palaidotų jūroje. Man tai buvo didžiulis iššūkis: 2004-ieji metai, oficialaus kremavimo dar nebuvo. Mano duktė Jurgita tuomet mokėsi IV kurse Kauno medicinos universitete, kur buvo senas krematoriumas. Sakau, vaikeli, gal galima kaip nors jį užkurti. Ji suderino su instituto rektoriumi, šis davė leidimą. Turbūt tai buvo paskutinis kartas, kai tas krematoriumas veikė. Vėliau atvyko velionio artimieji, ir su „Šakių“ mokomuoju laivu išplaukėme kremuotus palaikus nuleisti į jūrą“, – kalbėjo A. Žičkuvienė. Bandė įkurti „atsarginę“ Lietuvą Iš P. A. Mažeikos A. Žičkuvienė sužinojo apie tautiečių bandymą įkurti Lietuvos koloniją Britų Hondūre: „Jie trise su keliautoju, geografu, visuomenės veikėju Kaziu Pakštu, kurį delegavo į Britų Hondūrą, ir matematiku Ignu Salduku po karo pradėjo rūpintis lietuvių tautos išlikimu pasaulyje, tačiau ilgainiui suprato, kad tai nėra taip paprasta įgyvendinti. Apie tai rašė Amerikos laikraštis „Draugas“. Buvo labai įdomu išgirsti šią „atsarginės“ Lietuvos istoriją iš pirmų lūpų. Apie viltį, kuri spurdėjo šių trijų lietuvių širdyse“, – patikino pašnekovė. Jai teko patirti ir laiko išbandžiusios dviejų klaipėdiečių draugystės pavyzdį: Italijoje jūreivystės mokslus baigęs Narcizas Prielaida, dirbęs Lietuvos ambasadoriumi Šveicarijoje, atkūrus nepriklausomybę, pasisiūlė talkinti Lietuvai. „Labai įstrigo ir N. Prielaidos susitikimas po 57-erių metų su jo vaikystės draugu Zenonu Šidlausku, kuris buvo ištremtas į Sibirą. Susitiko pamėgtoje vaikystės vietoje – ant molo, kur baltasis švyturys. Kaip du berniukai, kažkada svajoję tapti jūrininkais“, – akcentavo A. Žičkuvienė.
Gaisrininkai įspėja: ledas trapus
Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai gyventojus įspėja, kad neseniai susiformavęs, o šiomis dienomis dar ir aptirpęs ledas – pavojingas ir ragina atsakingai mėgautis žiemos pramogomis. Užsnigtas vietas geriau aplenkti Kaip teigė vyresnysis inspektorius Saulius Latakas, ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm, o grupei žmonių – 12 cm. Tvirtas ledas visada turės mėlyną arba žalią atspalvį. Geriausia apsidairyti aplink, ar nėra praminto takelio, jeigu yra, eiti juo, nes tai jau išbandytas kelias. Einant ledu pravartu turėti tvirtą lazdą. Ledą tikrinti reikia ne priešais save, o šonuose. Jeigu ja sudavus ant ledo pasirodo vanduo, nedelsiant reikia grįžti ant kranto. Eiti ledu patariama čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo. Jeigu ledu eina grupė žmonių, vienas nuo kito jie turi laikytis ne mažesnio kaip 5 m atstumo. Einant ledu patariama aplenkti sniegu užneštas vietas – jose ledas visada būna plonesnis. Ant ledo ypač mėgsta žaisti vaikai – jų negalima palikti be priežiūros. Ką daryti įlūžus? Inspektoriaus teigimu, svarbiausia neprarasti savitvardos. „Ropškitės ant ledo į tą pusę, iš kurios atėjote, bet neužgulkite jo visu svoriu, užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas“, – teigė S. Latakas. Užšliaužus ant ledo patariama nesistoti iš karto, ridentis kuo toliau nuo eketės į tą pusę, iš kurios atėjome. Išlipus ant kranto reikia judėti, stengtis palaikyti kuo aukštesnę kūno temperatūrą. Gelbėjant veikti ryžtingai Inspektorius pasidalijo informacija, ir kaip gelbėti skęstantįjį: pastebėjus nelaimę, tuoj pat būtina kviesti pagalbą numeriu 112, o skęstantįjį nuraminti, kad pagalba skuba, tuoj padės. Gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę drabužiai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas. Jei yra galimybė, po savimi patariama pakišti slides ar lentą ir taip šliaužti. Ledas žmogų išlaiko tik už 3–4 m nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia paduoti slidę, lazdą, lentą ar numesti virvę. Jeigu nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, galima paimti vienas kitą už kojų ir, atsigulus ant ledo, sudaryti grandinę iki eketės. Kaip teigė S. Latakas, šiais metais nelaimingų atsitikimų ant ledo Kretingos rajone iki šiol nebuvo, pranešimų apie vandens telkiniuose skęstančius ar įlūžusius žmones kol kas negauta. Paskutinis nelaimingas atsitikimas vandenyje užfiksuotas pernai lapkričio 21 d., kai tvenkinyje Maironio g. pusėje maždaug 3 m nuo kranto buvo rastas apie 70 metų moters kūnas.
„V. L.“ informacija
|
|
