|
|
|
Vakarų LietuvaMaskoliams pragarą žada net kaimų gynėjai
Nenorėdamas provokuoti vyriškių, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau pusšimtį metrų tolėliau. Nepaisant šito, dar neišlipus iš mašinos prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, kad esu žurnalistas, vykstu į Lvovą ir planuoju nusigauti iki Kijevo siekdamas aprašyti ukrainiečių kovą su agresoriumi, neužteko. Privalėjau parodyti dokumentus, žurnalisto pažymėjimą, ką apžiūrėję vyriškiai tapo draugiškesni ir pakvietė eiti prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti barikadą, pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas – sėkmingas. Kirtus Ukrainos sieną ties Peremyšliu ir vykstant į už 100 km esantį Lvovą barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma didelė ir saugoma ginkluotų kariškių pasitinka greitkelio į Lvovą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio. Ši barikada stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženklas sulėtinti greitį iki 20 km/val. Išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškia, kad jokiu būdu. Tas pats vėliau nutinka sustojus prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvove, priminę, kad, įsigaliojus karinei padėčiai, korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų. Sėkmingas penktas bandymas įvyko greitkelyje. Čolgini kaimelio, esančio 30 km nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvarė ir leido apžiūrėti jų tvirtovę. Vėliau gavau leidimą nufotografuoti barikadą ir kitoje vietovėje.
„Sukrėsta sprogimų sprukau iš karo turėdama tik rankinuką“
Kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną ties Peremyšlio miestu normalus žmogus esi priverstas išgyventi daug šokiruojančių akimirkų. Jei nesi kariškis ir anksčiau neregėjai karo baisumų, prieš akis atsiverianti nesuskaičiuojama pabėgėlių gausybė sukrečia. Į Lenkiją per pirmas dvi karo savaites pateko daugiau kaip 1,3 mln. pabėgėlių, kurių dauguma keliavo per Peremyslį. Mat per šį Lenkijos miestą vyksta traukiniai iš Lvovo, kur iš visos Ukrainos dabar traukia nuo karo norintys pabėgti žmonės. Nuo sostinės Kijevo 550 km nutolęs Lvovas turi patį geriausią sausumos susisiekimą su kaimyninėmis Vakarų valstybėmis. Todėl būtent į šį miestą, kuriame kol kas nevyksta karo mūšiai, ir skuba pabėgėliai. Jie iš Lvovo į pasienį organizuotai yra gabenami ne vien traukiniais, bet ir autobusais, keliauja nuosavomis mašinomis.
Pabėgėliai vyksta ir į kitas kaimynines valstybes: Slovakiją, Vengriją, Moldaviją, tačiau pagrindinis srautas vis dėlto teka į Lenkiją. Pasienio perėjimo punkte ties Peremyšliu yra susidariusi nuolatinė 5–8 kilometrų mašinų eilė. Kelias paras nemiegoję ir su dideliais vargais pasiekę pasienį pabėgėliai čia privalo atstovėti ilgą eilę, kol Ukrainos, o vėliau Lenkijos pasieniečiai surašys jų duomenis. Šiuo metu stovint po atviru dangumi tenka laukti po keliolika valandų, tačiau pirmomis karo dienomis reikėjo stovėti net po kelias paras. Eilėje matosi beveik vien moterys ir vaikai, paaugliai, mat Ukrainos vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų yra draudžiama palikti šalį, visi jie yra įtraukti į karo rezervistų sąrašus. Eilėje šąlančias moteris ir vaikus humanitarinių organizacijų darbuotojai vaišina arbata, sumuštiniais, kiek apšilti galima prie kelių degančių laužų. „Naktį buvo siaubingai šalta, eilėje teko stovėti aštuoniolika valandų, glaudėmės vieni prie kitų, trypčiojom, dalijomės užklotais“, – pareiškė 87 metų Raisa Semerenko. Pensininkė apie tai pasakojo jau pasiekusi Lenkiją, kur šildėsi palapinėje ir laukė tuoj atvykstančio autobuso tolesnei kelionei. R. Semerenko keliauja kartu su marčia, su kuria pabėgo iš Nikolajevo. Ten paliko du pensininkės sūnūs, vienas kurių dalyvauja mūšiuose su okupantais. Moterys Lenkijoje nusprendė nepasilikti, o vyks į Jungtinę Karalystę, pas Raisos dukrą. „Aš iš vaikystės pamenu Antrojo pasaulinio karo baisumus, nebesitikėjau, kad kada nors dar teks tai asmeniškai išgyventi ir tokiame amžiuje sprukti iš tėvynės“, – kalbėjo moteris.
Smalsumas lietuvę nuvedė ir į Donecko šachtą
Pedagogė. Ilgametė kultūros darbuotoja. Sąjūdžio kūrėja. Tarptautinio moterų komiteto ambasadorė. Ūkininkė ir garsi žolininkė. Knygų autorė. Tokia įvairiaspalvė šiemet 75-erių sukaktį švęsiančios Janinos Danielienės, kilusios nuo Kauno, o dabar įsikūrusios Kretingoje, asmenybė. Šiomis dienomis dar paaiškėjo, kad ji – didelė Ukrainos bičiulė. Per solidarumo su Ukraina akciją Kretingoje Janina sudainavo patriotinę ukrainiečių liaudies dainą, kuri suvirpino daugumos kretingiškių širdis. Ji pasakojo, kad ryšiai su Ukraina ją siejo apie 40 metų, todėl šiandieną išgyvena dėl ten likusių draugų likimų ir visos tautos skausmo. „Nė vienos tautos šiandieną nėra taip gaila, kaip ukrainiečių, nors ir rusų – taip pat, nes teko giliai pažinti žmones, turtingą jos kultūrą. Nesmerkime tautų, mūsų elgesys turi išlikti tokio pat aukšto lygio, kokiu sovietmečiu žavėdavome kitas tautas“, – įsitikinusi moteris. Kodėl vadina marių mergele Janina šmaikštavo kilusi iš Kauno marių dugno, ir pažįstamų vadinama marių mergele. Pasirodo, jos tėviškė buvo ten, kur dabar – Kauno marios: kaimą užliejo, kai statė Kauno hidroelektrinę. Tam, kad jos tėvai Anelė ir Alfonsas Sidabrai įsitvirtintų persikėlus į kitą vietą, reikėjo pinigų, todėl tėvas, buvęs politinis kalinys, Magadano šachtininkas, išvyko užsidirbti į Donecko šachtas. J. Danielienė pasakojo, kad kelias į Ukrainą ją pirmąsyk nuvedė dar paauglystėje. „Mama namie ausdavo vilnones languotas skaras, o bet kokie amatai sovietmečiu būdavo draudžiami. Ji gabendavo tas skaras į Ukrainą, bet sykį sulaikė saugumas. Laimei, nuo kalėjimo „už spekuliaciją“ jai pavyko išsipirkti. Tuomet su skarų ryšuliais siųsdavo mane, rizikuojant, kad vaiko netikrins. Taip pirmąkart patekau į Ukrainą, apsigyvenau Krasnodarko kaime Tolkačiovų šeimoje: jie mane globojo, padėjo išparduoti skaras“, – prisiminė moteris. Vienos kelionės metu Tolkačiovų sūnui Anatolijui ji prasitarė, kad norėtų pamatyti angliakasių šachtą. Nors jos tėvas tam griežtai pasipriešino, bet Anatolijui pavyko įkalbėti savo tėvą, o šiam – pažįstamą, kad įleistų naktį. „Nusileidome stikliniu liftu, turėjome prožektorių. Dugne – bėgiai, traukiniai. Klykiau iš džiaugsmo, kad mano svajonė išsipildė“, – prisiminė moteris. Su šia šeima J. Danielienė palaikė ryšius kelis dešimtmečius. Rodydama pluoštus išsaugotų 50–60 metų senumo laiškų, J. Danielienė sakė, kad ir šiomis dienomis norėjusi išsiųsti Tolkačiovams laišką, tačiau „Lietuvos paštas“ jo nepriėmė dėl sutrikusių ryšių Ukrainoje.
Švento Jokūbo keliu per Kretingą – jau šią vasarą
Prieš dešimtmetį pradėjus parengiamuosius Šv. Jokūbo kelio per Kretingos rajoną darbus, šią vasarą maršrutas pagaliau bus užbaigtas: šį, įspūdingomis vietovėmis nuo Plungės rajono ribos palei Miniją vingiuojantį, kelią ligi Palangos galės išbandyti piligrimai ir žygeiviai. Maršrutui sutelkė pajėgas
Pasak Kretingos rajono švietimo centro direktoriaus pavaduotojos turizmui (TIC) Ritos Beržanskienės, Šv. Jokūbo kelio ruožas mūsų rajone prasidės netoli Kartenos aerodromo, Mamių kaime, ir paminijais, per miškus ir Kretingos miestą ves Rūdaičių link, o iš ten – ligi sveikatingumo ir poilsio komplekso „Atostogų parkas“, ties riba su Palanga.
Ženklai – kaip Europoje
Daugiau kaip 40 km ilgio kelias per Kretingos rajoną bus paženklintas specialiais sertifikuotais stulpais ir Šv. Jokūbo kelio simboliu – kriaukle su rodykle. Jau pastatyta daugiau kaip 70 proc. ženklų, per kovą–balandį, kai tik leis orai, bus įrengti likusieji. „Pavasarį pakviesime visuomenę išbandyti šį kelią. Seksime ir atsižvelgsime į piligrimų pageidavimus: jei reikės, kelio ženklinimą pakoreguosime ar įrengsime naujų ženklų“, – tvirtino R. Beržanskienė.
Mūsų rajone statomi tokie pat ženklai, kaip ir visame kelyje per Europą ligi pagrindinio piligrimų tikslo – Santjago de Kompostelos miesto, kurio katedroje ilsisi šventojo Jokūbo palaikai.
Pašnekovės žodžiais, TIC dalyvauja projekte „Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje“, kurį įgyvendinant ir sukurtas šis vieningas kultūros ir paveldo kelias. Projektas suvienijo 10 jame dalyvaujančių Vakarų Lietuvos regiono savivaldybių turizmo informacijos centrų.
„Mūsų užduotis buvo paženklinti ir sujungti kelią nuo Plungės iki Palangos, kitos savivaldybės rūpinasi parengti ir paženklinti bendro kelio dalis savo rajonuose “, – kalbėjo R. Beržanskienė, patikinusi, kad TIC, be kitų organizacijų, bendradarbiauja ir su Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija, yra jos narė. Piligrimams parengtas ir žemėlapis, kuris bus išleistas prieš atidarant maršrutą.
Po pertraukos Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai atvertė baudžiamąją bylą, kurioje padvariškė šunų veisėja Inga Aurylienė kaltinama neteisėtu vertimusi ūkine veikla ir dokumentų klastojimu.
Pirko pudelį ir retriverį – čekių negavo
Iš 36-ių liudytojų turėjo būti apklausti likusieji keturi, tačiau teismo posėdyje trečiadienį pasirodė tik viena moteris. Vienas liudytojas oficialiai paprašė pasikliauti ta informacija, kurią jis tyrėjams jau anksčiau yra pateikęs ikiteisminio tyrimo metu, o kitas dvi į kitą posėdį nutarta atvesdinti.
Vienintelė posėdyje dalyvavusi L. P. liudijo prieš porą metų pagal skelbimą už 300 eurų Padvariuose pirkusi nė 2 mėnesių neturintį pudelį, kurį padvariškė veisėja „suorganizavo“ parvežti – ar iš savo motinos, ar kitų giminių, nes tuo metu nerezervuotų pati neturėjo.
„Man buvo tas pats, ar su dokumentais šuo, ar be jų, labai norėjom gauti būtent pudelį, mergytę. Ji buvo paskiepyta, šeimininkė dar įdėjo ir maisto. Sumokėjau grynaisiais, čekio negavau“, – patvirtino ji. Į teisėjos klausimą, ar prieš tai pažinojo veisėją, iš kurios šunį pirko, L. P. atsakė neigiamai – tik po feisbuke kilusio vadinamojo Sniegiaus skandalo sužinojusi, kas ji.
Posėdyje buvo paviešinti liudytojo R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu: Slyvų gatvėje Padvariuose įsigijęs 2 mėnesių baltą auksaspalvį retriverį, išsirinkęs iš dviejų pasiūlytų. Kalytė atrodžiusi skurdokai, bet nebuvo suluošinta.
„Nuvedžiau pas veterinarą – patikino, kad sveikatos problemų šuo neturi“, – teigė R. M. Už šunį jis sumokėjęs 460 eurų grynaisiais, čekio taip pat negavęs.
Kaltinamoji parodymus žada duoti tik po to, kai bus apklausti visi liudytojai. Kitas teismo posėdis turėtų įvykti kovo 28 d., baigiamosios kalbos numatytos balandžio 13 d.
Šiais metais įsigaliojo nemažai naujų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimų, kurie, tikimasi, padės dar labiau sustiprinti vartotojų teisių apsaugą Lietuvoje. Tarp reikšmingiausių naujovių – pareiga pardavėjams ir paslaugų teikėjams atlyginti ginčo nagrinėjimo išlaidas, informuoti ginčus nagrinėjančią instituciją apie sprendimo įvykdymą arba neįvykdymą, įgyvendinama nauja dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistema.
Nuo šių metų vartotojų teisių apsaugos srityje įsigaliojo nemažai pakeitimų, taigi aptarsiu tik pačius reikšmingiausius.
Nuo šiol pardavėjai, paslaugų teikėjai privalės atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos patirtas ginčo nagrinėjimo išlaidas, kai sprendimas priimamas vartotojo naudai, t. y., kai patenkinami vartotojo reikalavimai. Jei vartotojo reikalavimai patenkinami iš dalies, tuomet ginčo nagrinėjimo išlaidas verslininkas turės atlyginti proporcingai tai patenkintų vartotojų reikalavimų daliai. Įstatymų leidėjas tikisi, kad šie pokyčiai paskatins pardavėjus, paslaugų teikėjus kilusius ginčus su vartotojais išspręsti taikiai tarpusavyje.
Dar vienas svarbus pakeitimas – atsirado pareiga pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą pranešti vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai apie sprendimo įvykdymą arba neįvykdymą, kai priimamas sprendimas vartotojo naudai. Taip pat ginčus nagrinėjančiai institucijai abi ginčo šalys privalės pranešti apie situaciją, kad yra pareikštas ieškinys bendrosios kompetencijos teisme prašant nagrinėti ginčą iš esmės.
Iš Kretingos kilusi technologijos mokslų daktarė Renata Butkutė – pasaulinio lygio medžiagų inžinerijos specialistė, su mokslininkų komanda kurianti unikalias medžiagas – bismidus. Šioje mokslo srityje Lietuva patenka į pasaulio lyderių trejetuką. Bismidai, pasak mokslininkės, pasižymi ypatingomis savybėmis, ir galimybė juos panaudoti yra tokia plati, kad gali sukelti technologinę revoliuciją, ypač – medicinoje.
R. Butkutė pasidalijo žiniomis apie bismidus, kur ir kaip jie panaudojami. Papasakojo ir apie save, kaip tapo mokslininke, mintimis vis grįždama į savo gimtąjį kraštą.
– Šalyje ir pasaulyje jūsų komanda išgarsėjo kurdama novatoriškas medžiagas – bismidus. Apibūdinkite, kas tai yra ir kur jie panaudojami?
– Bismidai yra medžiagų inžinerijos pavyzdys, kai gerai žinomus puslaidininkius papildome kitais cheminiais elementais ir gauname naujus, įspūdingų savybių junginius. Bismidai – kambario temperatūros junginiai, šiek tiek mažiau jautrūs temperatūrai, o tai leidžia tikėtis, kad prietaisams nereikės ypatingų šaldymo ir tikslios temperatūros stabilizavimo sistemų. Tai ir yra pagrindiniai bismidų pranašumai.
Kadangi pažanga juda prietaisų miniatiūrizavimo linkme, visus technologinius kristalų gamybos ir prietaisų formavimo procesus turime apsaugoti nuo įvairių aplinkoje esančių dalelių ir žmogaus sukeliamos taršos. Vengiant taršos ir siekiant minimalaus broko, kristalai ir prietaisai gaminami švaros zonoje, kuri yra sterilesnė negu operacinė. Technologai, dirbantys šioje zonoje, apsirengia specialiais vienkartiniais kombinezonais, dėvi pirštines ir apsauginius akinius. Patalpose yra įrengiama speciali ventiliacijos, temperatūros ir drėgmės palaikymo sistema. Netgi gesinimas vyksta helio dujomis.
Siekiant dar labiau sumažinti taršos įtaką, sluoksniuotos struktūros, kurios sudaro prietaiso ar komponento esmę, yra gaminamos vakuuminiuose reaktoriuose, vakuumo lygiu artimesniais kosmosui negu mus supančiai aplinkai.
Nuo šių metų norintys saulės voniomis pasimėgauti nuogi tai legaliai galės daryti ne tik Šventojoje, bet ir Nemirsetoje – čia, nuogalių prašymu, įteisintas nudistų paplūdimys, taip pat skirta vietos poilsiautojams su augintiniais.
Palangos miesto savivaldybės tarybos nariams pritarus, patvirtinta nauja penkių kurorto paplūdimių schema, į ją papildomai įtraukiant pajūrio ruožą Nemirsetoje. Ši piečiausiai kurorto savivaldybės teritorijoje esanti Baltijos pakrantė priklauso Pajūrio regioniniam parkui, tad ir paplūdimys, apimsiantis teritoriją nuo Palangos miesto ribos iki regioninio parko teritorijos ties Ąžuolų g. tęsiniu, pavadintas Pajūrio regioninio parko vardu.
Naujasis paplūdimys suskirstytas į dvi zonas: nuo pietinio Nemirsetoje esančio privažiavimo prie jūros 300 m teritorija skirta pliažui, kuriame galima lankytis su gyvūnais, dar 300 m pajūrio juostos piečiau šio pliažo skirta nudistams.
Tarybos posėdžio metu priminta, kad buvo gauta ne viena peticija iš poilsiautojų su prašymu įrengti nudistų paplūdimį Nemirsetoje, tačiau kitoje vietoje, gerokai šiauriau, ties Klaipėdos pl. ir Vytauto g. sankirta. Tačiau vietos gyventojai tam prieštaravo, tad vieta nudistams skirta piečiau, atsižvelgiant dar ir į tai, jog būtent ten bus įrengtas papildomas postas gelbėtojams, pasirūpinsiantiems poilsiautojų saugumu abiejuose naujuosiuose paplūdimiuose.
Nauji gelbėtojų postai atsiras ir Kunigiškių bei Šventosios šiauriniame paplūdimyje. Artimiausiu metu bus papildomai nustatytos aktyvaus laisvalaikio zonos visuose Palangos paplūdimiuose, o pietiniame Šventosios paplūdimyje bus skirta vietos poilsiautojams su augintiniais.
Kalbant apie paplūdimius ir jų infrastruktūrą, buvo prisiminta, kad ne pirmi metai Šventojoje veikiantys vyrų, moterų ir nudistų pliažai vis dar neturi tualetų, tad tuo pačiu teirautasi ir dėl sanitarinių mazgų Nemirsetoje. Pasak Palangos mero Šarūno Vaitkaus, šiuo klausimu bendrauta su Aplinkos ministerijos atstovais. „Sprendimai jau pakeliui, sanitarinių mazgų prie paplūdimių plėtra prasidės, o iki šiol jų negalėjome statyti, nes neleido teisės aktai“, – paaiškino Š. Vaitkus.
Į tarybos narių klausimus, kaip rengiamasi spręsti problemą dėl privažiavimo prie naujųjų paplūdimių Nemirsetoje – gal reikėtų įvesti abonementus, kuriuos įsigiję šuniukus ir kitus augintinius į pajūrį automobiliais atsivežę poilsiautojai galėtų, tarkim, pusvalandį ar valandą ten stovėti, meras atsakė, kad šiuo klausimu bus tariamasi Eismo saugumo komisijoje: gal atsiras kelio ženklai, leisiantys ribotą laiką tam pritaikytose paplūdimių prieigose pastatyti automobilius.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas trečiadienį praleido Žemaitijoje. „Mano tikslas buvo savo akimis pamatyti, įsitikinti, kuo šiandien alsuoja šio krašto ūkininkai, kokios jų aktualijos“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis.
Į Kretingą – iš kaimyninio Skuodo
Į Kretingą ministras atvyko iš Skuodo rajono, pabuvojęs augalininkystės ūkyje Gedrimų kaime ir gyvulininkystės ūkyje Ivoniškėje. Gedrimuose 300 ha augalininkystės ūkį plėtojantys Živilė ir Andrius Narmontai augina žieminius ir vasarinius kviečius, žirnius, dalyje žemės – sėklinius motiejukus, baltuosius dobilus, garstyčias. O broliai Remigijus ir Ringaudas Kaniavos Ivoniškės kaime laiko karves ir telyčias, pasistatė naują, modernią, robotizuotą fermą.
„Žaviuosi abiejų šių jaunų šeimų požiūriu į tai, ką jie daro, ką kuria, ką planuoja ateityje“, – paklaustas, kokių minčių jam sukėlė viešnagė Skuode, teigė K. Navickas. Jis neslėpė išgirdęs ir problemų, kurios daugiausia kylančios dėl biurokratijos ir pareigūnų galimos nekompetencijos, vėlavimo vertinti Nacionalinei mokėjimo agentūrai ūkininkų pateiktus projektus.
O Kretingos rajone K. Navickas pirmiausia užsuko į prieš trejus metus Laukžemėje palangiškių brolių Andriaus ir Vytauto Gedvilų įkurtą „Prieskonių jūrą“.
„Vytautą dabar atgal į Norvegiją esam išsiuntę, kad mus išlaikytų, pinigų susimokėti už elektrą ir šildymą uždirbtų, nes gruodžio sąskaitos išgąsdino kaip reikiant“, – juokavo šiltnamyje svečią pasitikęs Andrius. Jis ir pats15-a metų yra dirbęs Norvegijoje, per tą laiką pavykę užmegzti ne vieną naudingą pažintį su vietiniais ūkininkais, tarp jų – su specialistais, auginančiais prieskoninius augalus. Broliams Gedvilams ir nuo vaikystės su jais kartu Palangoje augusiam Mindaugui Milašiui kilo idėja tokį pat verslą „nuo nulio“ pradėti Lietuvoje.
Ministrui įspūdį padarė, kad 800 kv. m plotą užimantis šiltnamis bei įranga į Laukžemę „perkelta“ iš Norvegijos – vyrai patys nusiardė ir už simbolinę kainą visa tai įsigijo iš ten veiklą nutraukusių ūkininkų. Šie, sužinoję lietuvių planus, tik dar labiau padrąsino, negailėjo patarimų, kaip teisingai ūkininkauti, kad prieskoninius augalus būtų galima auginti ne tik pavasarį ir vasarą, bet ištisus metus.
„Jei gali eiti – niekada nevažiuok ir jei gali bėgti – niekada neik! – tai palangiškio pedagogo, bėgimo entuziasto Egidijaus Šalkauskio gyvenimo kredo.
– Kodėl tokį pasirinkote? Kodėl manote, kad taip geriau?
– Nuostabu, kai gali judėti savo kūno varomas. Kai kiekviena kūno ląstele jauti, kad gyveni, kvėpuoji, pro akis bėgantys vaizdai lavina vaizduotę, o širdies tuk tuk vis dar sako „šiam pasauly dar pabūk“. Kodėl taip manau? Kartais gyvenime nutinka, kad gali prireikti ir važiuoti, ir būti vežamam. Tad, kol pats gali mėgautis judėjimo laisve, – mėgaukis!
– Kada „susidraugavote“ su sportu? Ar propaguojate sveiką gyvenseną apskritai?
– Su sportu „draugai“ esame nuo tada, kai iš vaikštynės pakilau ir supratau, kad kojos duotos judėti ir pažinti pasaulį. Futbolo kamuolio gainiojimai, tolimi pasivaikščiojimai nuo namų... vėliau išmokau minti dviratį, žiemos metu – šliuožti slidėmis, vėjo švilpesį ausyse ir greičio pojūtį pajausti pačiūžomis lekiant per užšąlusius laukus. O kur dar ledo ritulys, stalo tenisas, plaukimas kūdrose ir upėse... Su sveika gyvensena nesu susipykęs. Kartais būdavau radikalus – daug judesio ir tik augalinis maistas, lįsdavau į eketes ežeruose, buvau dažnas „Palangos ruonių“ žiemos maudynių dalyvis. Dabar į ledinį vandenį nepuolu, o valgau tai, ką noriu, tik po to už skrandžio malonumus „atsiskaitau“ bėgimo trasose... Jei koks cepelinukas, tai jo „kaina“ – 3–5 km.
– Ar esate ir kilęs iš Palangos?
– Esu kilęs iš gilios Žemaitijos, kur daug miškų, laukų, kalvų. O Palangoje irgi jau ne naujokas, artėju prie 30-mečio.
– Kas lėmė apsisprendimą tapti pedagogu? Ką esate baigęs?
– Dar vaikystėje daug laiko praleisdavau mokyklos bibliotekoje, kur manęs laukdavo nuostabus žinių pasaulis. Semdavau žinias ir dėliodavau į „lentynėles“ smegenyse: gal pravers, gal kam kitam patarsiu. Patiko kalbos, tarptautiniai žodžiai, faktai apie valstybes, gamtą, augaliją, gyvūniją. Ir va taip gyvenime susidėliojo, kad tapau geografijos mokytoju, nulėkęs į Šventaragio slėnį, į VPU (Visiems Patinkantį Universitetą), jei rimtai, – Vilniaus pedagoginį.
|
|
