|
|
|
Vakarų LietuvaMaskva liguistai nekenčia Ukrainos patrioto Stepano Banderos
Įsakęs pradėti karą Ukrainoje Rusijos caras Vladimiras Putinas tautiečiams pareiškė, kad tokiu būdu bus kovojama su fašistais ir nacionalistais. Šie žodžiai daug kam buvo ir yra nesuprantami – kaip galima užpulti kitą valstybę, o jos žmones vadinti fašistais. Apsilankius genocido aukoms skirtame Lvovo muziejuje „Kalėjimas Lonckio gatvėje“ ir muziejuje, esančiame Stary Ugryniv kaimelyje, V. Putino žodžių reikšmė tampa aiški. Ukrainos istorijoje buvo įvairių etapų – buvo nepriklausomi ir turėjo pripažinti kitų valstybių valdymą, o Viduramžiais nemažai jos žemių įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Pats prasčiausias istorijos etapas vis dėlto buvo tas, kai po trečio Lietuvos ir Lenkijos Dviejų tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dauguma jos žemių atiteko carinei Rusijai. Maskvai priklausančioje Ukrainos dalyje buvo vykdomas spartus rusinimas, o nuo 1876 m. buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet ir oficialiuose dokumentuose buvo išbrauktas žodis Ukraina. V. Putino siekis yra toks pat, kaip ir tuometinio Rusijos caro – prisijungti Ukrainos žemes. Todėl V. Putinas neretai ir tvirtina: „Tokios valstybės, kaip Ukraina, nėra, tos žemės yra rusiškos.“ Žinant šį V. Putino prasimanytą melą nesunku darosi suprasti, kodėl labiausiai Kremliaus nemėgstamu ukrainiečiu jau 90 metų yra Stepanas Bandera. Mat šis 1909 metų sausio pirmą dieną šventiko šeimoje gimęs vyras yra tapęs ukrainiečių kovų už nepriklausomybę simboliu. S. Bandera sukūrė programą įtakingiausiai patriotinei partijai, išgalvojo ir pirmas viešai teisme suriko garsųjį šūkį „Slava Ukrainie! Herojam slava!“ S. Bandera atsisakė ne tik Maskvos, bet ir Lenkijos bei nacistinės Vokietijos siūlytos dalinės Ukrainos autonomijos, ir pareiškė, kad tikslas yra vienintelis – atgauti nepriklausomybę.
Jauniausias universiteto dekanas iš pajūrio: „Matematikos neįmanoma „iškalti“
Kretingoje gimęs ir augęs Paulius Drungilas užima svarbias pareigas Vilniaus universitete – jis yra Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) dekanas, tačiau gimtojo krašto nepamiršta ir savo darbais stengiasi motyvuoti jaunąją kraštiečių kartą. Prof. Pauliaus Drungilo komandos iniciatyva Palangoje buvo suorganizuotas seminaras „Studijos ir mokslas VU Matematikos ir informatikos fakultete“, skirtas Vakarų Lietuvos mokytojams ir mokiniams: MIF komandai labai svarbu užmegzti ryšį su būsimaisiais studentais, padrąsinti juos siekti mokslo, o prof. Pauliui Drungilui tai ir asmeninis įsipareigojimas įkvėpti kraštiečius drąsos matematikos studijoms. – Seminare bendravote su moksleiviais, darbe skaitote paskaitas studentams. Ar skiriasi jaunosios kartos ir Jūsų požiūris į matematikos mokslus? – Mokydamasis dešimtoje klasėje žinojau, kad studijuosiu matematiką. Kitų variantų nesvarsčiau. Daug dirbau rengdamasis matematikos olimpiadoms, tad stodamas į Vilniaus universitetą turėjau gerus matematikos pagrindus. Vis dėlto tuo metu miglotai suvokiau, kas yra matematikos mokslas. Tik po pirmųjų studijų metų universitete man paaiškėjo, kiek daug šakų turi matematikos mokslas ir kaip mūsų visų kasdienybė nepastebimai persmelkta matematikos. Man sunku spręsti apie jaunosios kartos požiūrį į matematikos mokslus. Prisimindamas save mokykloje, spėju, kad mokiniai apie matematiką galvoja remdamiesi mokyklinės matematikos patirtimi. – Kokie išlikę ryškiausi prisiminimai iš mokyklinių metų? – Esu baigęs Kretingos Simono Daukanto vidurinę mokyklą, dabar ji – progimnazija. Išlikę šilti prisiminimai apie visus mokytojus. Nuo aštuntos klasės pas matematikos mokytoją Vytautą Narmontą pradėjau lankyti neformalų matematikos būrelį, spręsdavome įvairiausius matematikos uždavinius. Mokytojas uždavinius spręsdavo kartu su mumis – tai buvo labai svarbu, nes galėjome gyvai stebėti matematinio samprotavimo eigą ir mokytis.
Karo didvyrį ukrainiečiai palaidojo Rojaus kaime
Vykstant į Bžezanų miestelį, šalia kurio yra palaidotas pats garsiausias šio karo didvyris Vitalijus Skakunas, teko įsitikinti, kad Ukrainoje keliai yra gerokai prastesni negu Lietuvoje. Šimto kilometrų atstumą pavyko įveikti tik per 2,5 valandos. Čia yra neblogų autostradų ir respublikinės reikšmės kelių, bet po žiemos ir juose atsirado duobių, kurios vykstant karui netaisomos. Dar blogesnė padėtis rajonų keliuose. Čia kai kur įmanoma šliaužti vos 10–20 kilometrų per valandą greičiu, jei nenori pusės metro gylio duobėse prarasti padangą. Kelionė vis dėlto buvo verta šių sunkumų. Paaiškėjo, kad prie 18 tūkst. gyventojų turinčio miestelio įkūrimo prisidėjo Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila. Istorikų teigimu, Jogaila miestelį ir aplinkines žemes padovanojo bajorui Teptukovičiui, o vėliau privatus miestelis buvo perperkamas vis kito bajoro ar didiko. Abiejų Tautų Respublikos kariai lietuviai ir lenkai Bžezanų pilyje ne kartą atlaikė kazokų, totorių ir osmanų imperijos puolimus, o 1698 metais čia buvo pasirašyta sutartis dėl karo su Turkija nutraukimo. Pilyje viešėjo Rusijos caras Petras I, čia 1703 metais savo garsų manifestą, raginantį sukilti prieš Austrijos valdymą, parašė nacionaliniu Vengrijos didvyriu laikomas kunigaikštis Ferencas Rakočis. Bžezanuose gimė prieškarinės Lenkijos kariuomenės vadas Edvardas Rydz-Smigly. Čia gyveno ir kūrė žinomas ukrainiečių poetas Bogdanas Lepkis, o miestelyje yra jo muziejus ir paminklas. Per pirmą pasaulinį karą Bžezanų pakraštyje vyko įnirtingos Rusijos–Austrijos ir ją rėmusių ukrainiečių savanorių legiono kautynės dėl Lisonio kalvos. Ant kalvos dabar stovi paminklas žuvusiems tūkstančiui ukrainiečių šaulių, o miestelio kapinėse yra atskiras skyrius kritusiems austrų kariams.
Priesakai ginti tėvynę – per žuvusio kariūno laidotuves Lvove
„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas, mano širdis kraujuoja iš skausmo“, – pasakė netoli karsto raudanti moteris, prasitarusi, kad buvo jo pavaldinė. Nedrįsau ko nors daugiau klausinėti, nes moteris kartu su keliomis apsiverkusiomis kariūnėmis nuėjo į minios gilumą. Tą popietę Lvovo graikų katalikų tikėjimo šv. Petro ir Povilo garnizoninėje kariuomenės bažnyčioje buvo renkamasi į laidojimo mišias, skirtas fronte žuvusiam Tarasui Bobanyčiui. 33 metų vaikinas į frontą užsirašė savanoriu, ir kovojo jau devintus metus. Iki karo grūmėsi su Rusijos remiamais Donecko ir Lugansko separatistais, norinčiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar su tiesioginiais Maskvos okupantais. T. Bobanyčius vadovavo antram Dešiniojo sektoriaus batalionui, ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto Charkovo regione. Kaip žuvo T. Bobanyčius, neskelbiama. Teisę baigęs ir juristu dirbęs vaikinas prieš dešimtmetį įsijungė į patriotinės organizacijos Dešinysis sektorius veiklą. Dešinysis sektorius išgarsėjo 2014 metais, kai būtent jo nariai per Maidano revoliuciją Kijeve visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Jenukovyčiaus valdymą.
Kas turėtų būti vaistų krepšelyje
Ukrainoje prasidėjęs karas pasėjo nerimą visoje Europoje. Arčiau karo zonos esančių šalių gyventojai puolė ruoštis galimoms ekstremalioms situacijoms. Specialistai rekomenduoja pasirūpinti ne tik vandens, ilgesnį laiką negendančių maisto produktų, bet ir būtinų medicinos priemonių atsargomis. Kas turėtų būti būtinų vaistų ir medicinos priemonių krepšelyje, konsultavo Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakulteto lektorė skubios medicinos pagalbos specialistė Rasa Indriuškienė: „Kariniams neramumas didinant įtampą visuomenėje, dažnai pagalvojam, kaip mums patiems išgyventi atsidūrus panašioje situacijoje, kokiomis būtiniausiomis priemonėmis iš anksto pasirūpinti. Mus gelbsti ne tik druska, vanduo, duona ir konservai. Kiekvienam būtina pasirūpinti pirmosios pagalbos vaistinėle, kuri ir apskritai gyvenime, ne tik karo atveju, turėtų būti kiekvieno žmogaus namuose. Pati pirmosios pagalbos teikimo specifika karo ir taikos metu šiek tiek skiriasi, nors galioja tie patys teikimo principai. Karo situacijoje pagrindinė pasitaikanti problema yra įvairūs kraujavimai, trauminiai sužalojimai. Todėl, kaip ir dabar vairuotojų pirmosios pagalbos vaistinėlėse, rekomenduojama turėti turniketus. Mano manymu, karo atveju turniketai būtų svarbiausia priemonė, jie turėtų atsirasti mūsų pirmos pagalbos vaistinėlėse. Pats turniketas ir yra atkeliavęs iš karo pramonės. Jis skirtas stipriam masyviam kraujavimui stabdyti, susižeidus galūnę. Turniketas sukurtas taip, kad tiek sužeistasis pats gali jį užsidėti, tiek ir kitas žmogus per kelias sekundes gali uždėti sužeistajam ir taip išgelbėti gyvybę. Įprastinėje situacijoje, ne karo atveju, masyvų kraujavimą stengiamės sustabdyti spaudžiamaisiais tvarsčiais. Ir, jeigu nepavyksta to padaryti spaudžiamaisiais tvarsčiais, tuomet dedame turniketą. O karo atveju turniketas būtų greitesnė, patvaresnė priemonė. Tikėtina, kad karo atveju laikas iki patekimo į ligoninę būtų ilgesnis negu įprastai, todėl pagalba turėtų būti efektyvesnė.
Charkovas: bombos paklydėlės ir išvyka į pafrontę
Antrą atvykimo į Charkovą dieną be perstojo skambėjo perspėjimai neišeiti iš namų dėl vykstančių bombardavimų, tačiau mano šaldytuvas buvo tuščias. Už lango nuo pat ryto girdėjosi tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, kad buvo sunku susikaupti ką nors kitką veikti. Mūšiams aprimus nusprendžiau eiti pirkti maisto. Retos veikiančios parduotuvės Charkove dirba tik iki 16 val., o užėjęs valandą iki uždarymo neberandu nei duonos, nei batono, vien užrašą, kad karo metu leidžiama pirkti tik po du kepaliukus. Čia ne taip, kaip Lvove ar Kijeve: prekystaliuose – jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių. Dar – dviejų rūšių dešros ir sūrio, konservų. Nusprendęs nueiti iki centro, vis žvalgiaus, kur galėčiau pasislėpti, jei netoli nukristų paklydėlė raketa. Kilo mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos, vildamasis, kad maldos namus raketos aplenks. Netrukus gaunu nusivilti – abi aplankytos cerkvės uždarytos, ir nepavyko pakalbinti nei šventikų, nei tikinčiųjų. Perkopęs per iš cementinių blokų sustatytą, bet nesaugomą barikadą, pereinu tiltą per upę ir patenku į centrinę gavę. Prieš akis atsiveria didžiulis užrašas anglų kalba „Aš myliu Charkovą“. Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, tačiau dabar jis alsuoja šalčiu ir baime. Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau tvarkaraščio lenta išjungta juoduoja, viešasis transportas čia nustojo važinėti prieš 34 dienas. Kitu keliu grįždamas į viešbutį aptinku keletą puikių XlX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno jų kabo lenta, kad tai istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai. Kai iki viešbučio belieka keletas šimtų metrų, sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs vyriškis netrukus pasisako, jog yra krišnaitų dvasininkas ir keliauja į maldos namus. Vyras nustemba, kai prisistatau lietuviu, mat vos prieš pusmetį jisai viešėjo pas bendraminčius Vilniuje ir Kaune. „O kodėl jūs ne fronte?“ – paklausiau. „Į frontą visų pirma yra kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirtį, aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolimesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, kad geriau atlikti blogai tau skirtą darbą, negu kad gerai ne tau skirtą darbą. Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame. Aš esu dvasinis mokytojas, jau penkiolika metų esu krišnaitas, ir nebevartoju pasaulietiško Oleho vardo, o vadinuosi Abhajadef, kas reiškia Aukščiausiojo Tarnas“, – ramiai paaiškino pakeleivis. Netrukus vėl pasigirsta patrankų griausmas. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas užpuolikai pritrūko naujausių raketų ir iš sandėlių ėmė traukti senesnių modelių skraidykles. Šios dažnai užsiožiuoja, nuklysta ir lekia savais keliais, sprogsta ir atneša nelaimes.
Nesaugus Kijevas ir sudėtingas gyvenimas Charkove
Kijeve dieną ir naktį kas kelias valandas skamba oro pavojaus įspėjimai ir raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, kad iš namų draudžiama išeiti net kelias paras, ir prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto ilgėliau. Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, tačiau labiausiai stresą kelia girdimi bombardavimų dundėjimai iš Kijevo priemiesčių, gyvenviečių, nutolusių 30–50 km nuo sostinės. Aršiausios kovos – Irpienio, Bučos, Hustomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hustomelio, pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palejčuku. Jis papasakojo, kad mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių. Rusai Hustomelį įnirtingai atakavo esą ne tik todėl, kad ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kijevą. Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą per Irpienio upę, ir užtvankas, kad pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkariavę vieną kaimą ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, kad rusų kariai išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris. Sušaudė ir Hustomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms vežiojo vaistus, maistą ir humanitarinius siuntinius. Šventikas netikėjo, kad užpuolikai elgsis taip žiauriai. Nepaisydamas pavojaus šventikas vis dėlto ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigas. Cerkvė kol kas rimtai nenukentėjo, tik dalis langų išdužo ir sienos yra nusėtos skeveldrų.
Panoro padėkoti Lietuvai Pažintis su teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu paliko gilų teigiamą įspūdį: 36 metų kijevietis, TGP narys Aleksejus Prochorovas panoro perduoti padėką lietuvių tautai. Vaikščiojant po Kijevą beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimčių. Einant fotografuoti rusų raketos apgriautą namą TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, tačiau į mane iš karto pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gynėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to paprašė patikrinimui parodyti telefoną ir fotoaparatą norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų. Iš pradžių gan griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl aš vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kijeve nedaug likusių žurnalistų atstovauja dideles Pasaulines agentūras ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.
Banko rūmuose išliko įžymaus dailininko paveikslai
Vilniaus gatvėje Kretingoje, priešais Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos skverą, puikuojasi grakštūs balti klasicizmo stiliaus rūmai, savo architektūriniu sprendimu nukeliantys į prieškario Kauno aplinką, o, žvelgiant iš įkalnės – labiau primenantys Viduržemio jūros vilą. Tai – buvęs Lietuvos banko pastatas, įdomus ne tik išore, bet ir vertingais išlikusiais 3 garsaus lietuvių dailininko Petro Kalpoko paveikslais.
Sklypą pirko iš vienuolyno Kadangi prieškariu statytas Lietuvos banko pastatas šiandien privatus – priklauso verslininkams tėvui ir sūnui Dariui ir Tomui Lauraičiams, šie ir suteikė galimybę apžiūrėti jo vidų su P. Kalpoko paveikslais, Kretingos turizmo informacijos centro gidei Dianai Jomantaitei-Jonaitienei parengus naują ekskursiją „Kur kvepia pinigais“. Prieškariu Kretingoje buvo 4 bankai – Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos ūkio, Žydų centrinis ir Lietuvos. Visi jie buvo įsikūrę aplink Rotušės aikštę. Lietuvos bankas iš pradžių veikė notaro Jono Kentros name ant Rotušės aikštės kampo, tarp dabartinių 11 ir 12 namų. „Lietuvos bankui tuomet vadovavo išsilavinęs iš didmiesčio į provinciją atkeltas finansininkas Povilas Kopustinskas, kuris greit Kretingą priėmė į savo širdį – įsitraukė į Kretingos visuomeninį gyvenimą ir puoselėjo idėją pastatyti naują modernų banką“, – banko priešistorę atskleidė D. Jomantaitė-Jonaitienė. Tačiau kodėl pastatas buvo iškeldintas iš Rotušės aikštės, kur virė pagrindinis miesto gyvenimas? Gidės žiniomis, P. Kopustinskas norėjo, kad modernus mūras iškiltų centre, tačiau žemės kainos ten buvo neįkandamos – sklypas kainavo iki 50 tūkst. litų. Paieškos vyko ne vienerius metus, kol galop nuspręsta pirkti sklypą iš Pranciškonų vienuolyno – ligi tol čia sename name gyveno vargonininkas ir varpininkas. Dokumentai rodo, kad iš pradžių už sklypą vienuoliai prašė 25 tūkst., bet pavyko išsiderėti ir nupirkti jį už 18 tūkst. litų.
Susitikime su Popiežiumi – apie pavojų būti drungnam
Du dešimtmečius Miesto bažnyčiai Klaipėdoje vadovaujantis, iš Kretingos kilęs 48-erių pastorius Saulius Karosas neseniai su grupe Europos protestantiškų bažnyčių pastorių lankėsi pas Šventąjį Tėvą. Popiežius Pranciškus, tikino S. Karosas, šiuo neramiu laikmečiu labai drąsino nebūti drungna bažnyčia ir skatino išlikti kuo arčiau kenčiančio žmogaus. Po viešnagės S. Karosas su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino įspūdžiais iš susitikimo ir pamąstymais apie krikščionims itin sudėtingą laikmetį – karą Ukrainoje ir situaciją dėl karo pabėgėlių. – Socialiniuose tinkluose pasidalijote nuotrauka, kur stovite greta Šventojo Tėvo. Ar Jums tai buvo pirmasis toks, sakyčiau, tiesioginis susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi, o gal susitinkate ir dažniau? Koks buvo šio susitikimo tikslas? – Su grupe amerikiečių pastorių pirmiausiai vykome į Liverpulį Didžiojoje Britanijoje, po to su pastoriais iš daugiau kaip 10 Europos šalių 3 dienas lankėmės Vatikane. Tai buvo neoficialus vizitas pas Popiežių Pranciškų, ne kaip valstybės vadovą, o labiau – broliškas susitikimas su juo, nuoširdus pabendravimas, surengtas asmeniškai tarpininkaujant draugui. Todėl negalėčiau komentuoti kai kurių mūsų pašnekesio momentų. Šis priėmimas buvo malonus Popiežiaus gestas: jis rado mums laiko, į susitikimą atėjęs, manyčiau, po nelengvo pokalbio su Maskvos patriarchu Kirilu. Su Popiežiumi Pranciškumi susitikau pirmąkart. Kaip žmogus man Popiežius Pranciškus atrodė labai paprastas, nuolankus, nuoširdus, turįs stiprų humoro jausmą. Kalbėjomės susėdę lyg seni pažįstami. Dviejų valandų trukmės susitikime aptarėme pastorystės svarbą, buvimą šalia kitų konfesijų ganytojų, nes visi esame suvienyti krikštu – visi tikime į Kristų ir esame to paties Tėvo vaikai. Buvimas Jo šviesoje ir tiesoje visus labai suartina.
Lvove – oro pavojaus sirenos, Kijeve – slegianti karo pajauta
„Mūsų namas Mariupolyje sudegė, mes vos likom gyvi ir vos neišprotėjom, o jūs nenorite įleisti mano sūnaus į traukinį?“ – taip Lvovo stotyje ant milicininkių šaukė viena moteris. Jai pradėjus kūkčioti, trys policininkės, talkinusios pabėgėliams, nuleido akis ir nieko verkiančiajai nebesakė.
Ne visi karo pabėgėliai vyksta į užsienį: dauguma važiuoja pas gimines į toliau nuo karo zonos esančius regionus. Iki karo Lvovas garsėjo kaip miestas, kuriame kalbama vien ukrainietiškai, o dabar vyrauja rusų kalba – čia suvažiavo pabėgėliai iš rusakalbiškos Rytų bei Pietų Ukrainos.
|
|
