|
|
|
Vakarų LietuvaPer puolimą prie Charkovo sužeistas kuopos vadas džiaugėsi laimėjimais
„Mamai, kuri visus tuos karo mėnesius kas dieną skambina teirautis, ar viskas man gerai, nesakau, kad esu sužeistas ligoninėje, nesakau to ir žmonai, dviem sūnums – nenoriu, kad be reikalo jaudintųsi“, – pareiškė Sviatoslavas Dubina. Šis 48-erių metų kijevietis, 244 bataliono kuopos vadas buvo sužeistas per rugsėjo 6 d. prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkovo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevo miesto iš granatsvaidžio išauta granata sprogo šalia vado, ir skelveldros sužalojo jo koją. „Man stebuklingai pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o vien keliose vietose sudraskė raumenis. Smulkios skeveldrėlės suaižė ir kitą koją, rankas, bet tai niekis, dar po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįžti į kuopą“, – pasakojo karys. Vadas labiausiai džiaugėsi, kad per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, atstovavusių dviem kuopoms, bet šeši patyrė gyvybei nepavojingus sužeidimus. Dar du kariai buvo sužeisti taip, kaip ir jis – per pozicinį atsitraukimą, o trys buvo sužeisti po mūšio, kai džipas užvažiavo ant okupantų padėtos minos. „Šiems kariams irgi pasisekė, nes visą minos smogiamąją jėgą sugėrė priekinis ratas ir variklis, mašinos priekis liko sumaitotas, duobė didžiulė, bet, svarbiausia, visi gyvi“, – šypsojosi S. Dubina. Su šiuo aukštu, lazdele pasiremiančiu kariu prasilenkiau Charkovo centre ieškodamas optikos parduotuvės. Iki parduotuvės uždarymo buvo likę 15 min., tad skubėdamas karį iš pradžių abejingai pralenkiau.
Lietuvos vardą garsina skrabalų muzika
Iš Aukštaitijos kilęs, jau kone du dešimtmečius Kretingos rajone, Raguviškių kaime, gyvenantis, Klaipėdos rajono Veiviržėnų kultūros centre dirbantis 52-jų atlikėjas Regimantas Šilinskas ne tik išpopuliarino senovinį liaudies instrumentą – skrabalus, bet jais gebėjo išgarsinti ir Lietuvos vardą, tapęs savotišku mūsų kultūros ambasadoriumi pasaulyje. Su skrabalais – pusę pasaulio Kone tris dešimtmečius grojantis skrabalais, kaip tikino muzikantas, šis specifinis instrumentas, labiausiai jį išgarsino prieš 10–20 metų, tuomet Lietuvoje ši muzika buvo savotiška naujovė, „ant bangos“ iškėlusi ir jį patį. „Koncertuodamas jau aplėkiau „pusę svieto“, – juokavo R. Šilinskas. – Paradoksas, tačiau skrabalais labiau žavisi užsieniečiai negu lietuviai, nes mes esame labiau dainų krašto žmonės. Todėl šiandieną mane maitina ne tik skrabalai, bet ir balsas bei bosinė gitara – mano programos dalijasi perpus: groju skrabalais ir dar dainuoju, pats grodamas gitara“, – kalbėjo atlikėjas. R. Šilinskas net kelis kartus – nuo 2005 iki 2013-ųjų – yra atstovavęs mūsų šaliai pasaulinėse „Expo“ parodose: Japonijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje. Jam teko triskart lydėti Prezidentą Valdą Adamkų jo darbinėse kelionėse: 2007 m. – į JAV ir Portugaliją, o 2008 m. – po Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją, Čilę. Kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai, taip pat teko nemažai koncertuoti užsienyje: tarptautiniame kultūros ir turizmo festivalyje Pekine, Čaoyango rajone, 2013-aisiais buvo vienintelis atlikėjas, pirmąkart pristatęs Lietuvą šios tolimos Azijos šalies klausytojams. Iki pandemijos koncertavo ambasadoje Vengrijoje, Hamburgo lietuvių bendruomenei, Alma Atoje Kazachstane, vedė edukacines programas Armėnijoje, Lenkijos Baltstogėje ir kt.
Lietuvių pagalbos nepamirš visą gyvenimą
Mano viltys, kad, Ukrainai perėjus Charkovo fronte į puolimą ir priartėjus prie Rusijos sienos, regiono sostinėje kelias savaites bus ramu, sudužo dar vykstant traukiniu. Nuo Lvovo iki Charkovo yra 1 tūkst. km, o dar nepasiekus pusiaukelės, vakare kažkodėl ėmė strigti interneto ryšys. Užkalbinus vagono palydovą šis pasakė: „Taigi niekšai maskoliai prieš pusvalandį paleido dvi raketas į Charkovo šiluminę elektrinę, vieną didžiausių Ukrainoje, todėl elektra ir telefono ryšys nutrūko pusėje šalies.“ Palydovas savo žodžius palydėjo riebiais keiksmažodžiais, priminęs, kad dėl tokios niekšybės elektra pradingo ligoninėse, kur galimai buvo operuojami vaikai ir sužeisti kariai. Vėliau, atnešęs į kupė arbatą, palydovas irgi mane užkalbino, o sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, ėmė dėkoti mūsų tautai ir prisėdo pokalbiui. Vyriškis prisistatė Volodios Kindiakovo vardu, pasisakė, kad jam 47 metai, iš kurių 26-erius dirba palydovu traukiniuose. „Žinot, kodėl aš taip emocingai išgyvenu dabartinius įvykius? Todėl, kad gimiau ir užaugau Kupiansko mieste, kurį šiandien pagaliau išvadavo mūsų kariai“, – džiaugėsi pašnekovas. Ukrainiečių kariai, pralaužę Rusijos kariuomenės įtvirtinimus prie Iziumo miesto, per dvi dienas sugebėjo pasiekti Kupianską, nutolusį nuo Iziumo 75 kilometrus. „Aš normaliai dirbti nebegalėjau tas kelias paras, net naktimis sekiau pranešimus iš fronto, mūsiškiai kaip viesulas puolė, o maskoliai paniškai spruko, palikdami techniką ir ginklus, sprogmenis“, – visa burna šypsojosi Volodia.
Kretingiškius pasitinka „Pramogų sala“
Įgyvendinant Gyventojų iniciatyvų, arba dalyvaujamojo biudžeto, projektą šiais metais Kretingoje, šalia viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos, bus įrengta komfortiška, lengvai transformuojama lauko erdvė „Pramogų sala“. Paskutiniai darbai Prieš dvejus metus, 2020-aisiais, kai Kretingos rajono gyventojai pirmą kartą teikė iniciatyvas, skirtas gyvenamajai aplinkai ir viešajai infrastruktūrai gerinti ir kurti, Kretingos mieste buvo laimėjęs kitas projektas, tačiau dėl išaugusios projekto sąmatos buvo numatyta įgyvendinti antroje vietoje pagal gyventojų balsų pasiskirstymą esantį projektą. Taip prie bibliotekos iškilo „Pramogų sala“. Ji sudaryta iš dviejų zonų – vaikų pramogų parko ir kūrybos. „Pramogų saloje“ įrengta medinė pakyla su suoliukais, kuriuose įmontuotos pakrovimo jungtys išmaniesiems įrenginiams, 4 lauko muzikos instrumentai – muzikinis istorijų pasakojimo kamuolys, dvigubi būgnai, harmonija, varpai lyra, taip pat stovas paspirtukams su pakrovimo stotele ir apšvietimas. „Aikštelė dar nėra baigta, tačiau mačiau, kad joje jau žaidžia vaikai“, – apie „Pramogų salos“ dabartinę situaciją kalbėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė. Kad kretingiškiai jau aptiko „Pramogų salą, pastebėjo ir projekto iniciatorė Brigita Barkauskaitė: „Įrenginiai išbandyti jau ir mūsų darbuotojų, ir miesto bendruomenės. Jau ne kartą akies kampučiu mačiau, kaip mamos su vaikais išbando muzikos įrenginius, o jaunimas nekantraudamas vis užsuka ir laukia, kada pradės veikti išmaniųjų įrenginių įkrovimo stotelės.“ Dar liko įjungti elektrą, kad būtų galima pasikrauti telefonus, elektrinius paspirtukus, kad veiktų apšvietimas. Nepaisant to, šis projektas jau bus užbaigtas šiemet. Įgyvendinant projektą „Pramogų sala“, buvo įrengti betoninių trinkelių takas, ažūrinių betono trinkelių aikštelė, kompozito lentų dviejų lygių terasa, atkurta, išlyginta ir užsėta veja, perkelti ir persodinti gėlynai. Projekto vertė – 55 tūkst. Eur.
Nors toli nuo fronto, Červonogradas gyvena karo ritmu
Man pasisekė: Červonogrado rajono meras Andriy Zalivsky leido stebėti rajono tarybos posėdį. Paprastai šiuo metu, kai šalyje galioja ypatingoji karo padėtis, į tokius pasitarimus užsieniečiai neįleidžiami. Į Červonogradą atvykau norėdamas parašyti, kokiomis nuotaikomis gyvena šis Lenkijos pasienyje esantis angliakasių miestas, prieš tris mėnesius Lietuvoje pasirašęs partnerystės sutartį su Marijampole. Tarybos posėdis prasidėjo nuo Dobriačyno kaimelio atstovės klausimo: „Rugsėjo pirmoji, o mes vis dar nežinome, kokiu būdu mūsų vaikai bus vežami į mokyklą.“ Paaiškėjo, kad prieš kelis mėnesius du švietimo skyriui priklausiusius autobusus, skirtus moksleiviams pavėžėti, savo žinion perėmė kariuomenė. Jai autobusai buvo skubiai reikalingi gabenti karius į frontą, o galiojant nepaprastajai padėčiai, kariuomenė turi teisę savo reikmėms perimti mašinas ar kitą techniką iš įmonių ar privačių asmenų. „Iš biudžetinės įstaigos perimti automobilį yra lengviau negu iš privačios firmos, nes nereikia atlyginti žalos, todėl tiek per 2014 metų karą Donbase, tiek dabar mes pirmi praradome dalį transporto“, – paaiškino švietimo skyriaus vedėjas. Mero A. Zalivsky pažadas Dobriačyno atstovei, kad autobusų parko mašina prailgins savo rytinį ir popietinį maršrutą taip, kad pasiektų jų kaimelį, moterį ne visai tenkino. Pastaroji priminė, kad rytą yra didelė keleivių spūstis, ir visi vaikai gali netilpti į keleivinį autobusą. Merui pažadėjus susitarti, kad į Dobriačynus būtų siunčiamas didesnis autobusas, po to daugiausia buvo diskutuojama apie kitų metų biudžeto problemas. Sesijos dalyvius neramino informacija, kad šalies valdžia planuoja mokesčių, kurie yra išskaičiuojami iš kariškių algų, nebepalikti savivaldybėms, o perimti pati, kad turėtų daugiau lėšų karo reikmėms. Červonogradui tai reikštų didelį finansų sumažėjimą, mat šiame pasienio rajone telkiasi daug kariškių. Be to, Rusijai užpuolus Ukrainą, vyriausybė keleriopai pakėlė algas kariškiams, tad nuo jų išskaičiuojami mokesčiai tiek šiemet, tiek kitąmet turėjo sudaryti didžiausią įplaukų dalį miesto kasoje. Iki tol biudžetui daugiausia – trečdalį – įplaukų duodavo angliakasyba. Lietuvoje daug kas girdėjo apie anglimi garsų Donbaso regioną, esantį Rytų Ukrainoje, tačiau mažai kas žino, kad Vakarų Ukrainoje egzistuoja taip vadinamas Lvovo-Volynės anglies baseinas. Jo anglis mažiau kokybiška negu Donbase, jos klodai gerokai mažesni, o kai kuriose kasyklose anglis jau išsibaigė. Pirmos šachtos čia buvo pradėtos steigti prieš 70 metų, vienu metu jų buvo net 20. Iš šiuo metu veikiančių 11 kasyklų 7 yra Červonogrado rajone, 6 jų – šio miesto teritorijoje. Nors šiuo metu dėl Europos Sąjungą (ES) ištikusios energetinės krizės anglies paklausa ir kainos pakilo, tačiau Ukrainos valdžia nekeičia plano pamažu uždaryti Lvovo-Volynės baseino kasyklas. Tai skatina ne tik didėjantys šių kasyklų nuostoliai, bet ir ES raginimai riboti akmens anglies naudojimą dėl gamtai daromos taršos.
Odesos „Agentas 007“ tiekia paramą kariams ir pabėgėliams
„Viena pagrindinių priežasčių, kodėl aktyviai dalyvauju paramos Ukrainos kariuomenei ir pabėgėliams veikloje yra tai, kad mane visą gyvenimą persekioja prisiminimai apie 1968 metų antisovietinę Čekijos revoliuciją, kurios nuslopinime teko dalyvauti“, – pasakė odesietis Romanas Topilovas. Šio 73 metų verslininko gyvenime nutiko daug įdomių dalykų – Odesoje jis yra legendinė asmenybė. Labiausiai R. Topilovą išgarsino pagalba atgaunant pavogtą italų dailininko Mikelandželo Merizio, labiau žinomo pravarde Karavadžas, paveikslą „Judo pabučiavimas“. Paveikslas buvo pavogtas iš Vakarų ir Rytų meno muziejaus Odesoje, o Ukrainos kriminalistai paprašė, kad R. Topilovas apsimestų JAV piliečiu ir Italijoje užmegztų kontaktus su pagrobėjais. Ši gudrybė pavyko, ir, Italijos bei Vokietijos policijai padedant, Gruzijos piliečių pavogtas paveikslas buvo rastas Berlyno priemiesčio garaže ir grąžintas Ukrainai. Vienas Kijevo žurnalas R. Topilovą tada pavadino Odesos „Agentu 007“, po to bičiuliai jį ir toliau taip vadina. Buvęs kariškis išgarsėjo ir tuo, kad įkūrė vieną pirmųjų diskotekų SSSR, išleido patį pirmą CD muzikinį albumą Ukrainoje, o tentus koncertams ir proginiams renginiams statanti jo firma „Ambience“ tapo didžiausia gimtinėje. Šios įmonės sumontuotose gigantiškose palapinėse prieš karą vyko visi didžiausi renginiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje. Maskoliams įsiveržus į Ukrainą R. Topilovo įmonė įkūrė nemokamą valgyklą pabėgėliams, išskyrė tentą pabėgėlių centrui, nemokamai stato palapines per humanitarinės organizacijos „Gerasis samarietis“ renginius vaikams. JAV gyvenantis vienas iš dviejų R. Topilovo sūnų baiminasi dėl tėvų gyvybės ir kasdien ragina juos atskristi. Graužatį dėl to, kad 1968 metais dalyvavo slopinant Čekijos revoliuciją jaučiantis tėvas vis dėlto visų pirma nusprendė teikti paramą kariuomenei.
Ukrainos užpuolimą Maskva melagingai sieja su 2014 metų riaušėmis Odesoje
Rusijai užpuolus Ukrainą, ne tik paprasti žmonės, bet ir politikos ekspertai suko ir tebesuka galvas ieškodami atsakymo – kas iššaukė šį karą. Kremliaus aiškinimas, kad pradėjo ne karą, o „specialią operaciją“, kurios tikslas yra „denacifikuoti ir demilitarizuoti“ Ukrainą yra ir absurdiškas, ir nekonkretus. Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, keistą versiją dėl jo priežasties nurodė propagandinis Kremliaus tinklapis „Baltnews“, skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių rusakalbiams. Maskvos įsiveržimą į Ukrainą tinklapis teisino kaip norą atkeršyti už „žudynes“ Odesoje. „Baltnews“ teigimu, prieš aštuonerius metus Kijevo Maidano aikštėje vykusios demonstracijos buvo Vakarų šalių inicijuotas pučas, kurio metu buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius, ir valdžion atėjo nacistai. Odesos gyventojai esą pasmerkė pučą, todėl tame mieste „ėmė formuotis liaudies, nesutinkančios su perversmu Kijeve ir nacistų atėjimu į valdžią, judėjimas.“ Kijevas esą panoro su tuo judėjimu, pasivadinusiu „Antimaidanas“, susidoroti ir pasiuntė į Odesą nacistus iš partijos „Dešinysis sektorius“.
Kretingiškis puoselėja šilauogių sodinukų ūkį
Kretingiškis Stasys Srėbalius jau 16 metų augina ir parduoda šilauogių sodinukus. „Prireikė daug laiko, kol išmokau jas dauginti ir auginti“, – S. Srėbalius sakė, kad jam daug ką teko išbandyti ir patirti pačiam: literatūros – kaip ir jokios, o Lenkijos šilauogių augintojai, kurių produkcija keliauja ir į Lietuvą, patirtimi dalintis taip pat neskubėjo.
Kazys Maksvytis: „Didžiausius tikslus keliu pats sau“
„Jeigu nori kautis dėl medalių ar netgi laimėti čempionatą, reikia laimėti prieš visas komandas“, – tvirtino Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis. Kretingos rajono Garbės piliečio iš Darbėnų kilusio trenerio vedama komanda jau sužaidė visas kontrolines rungtynes ir toliau įtemptai rengiasi rugsėjo 1 d. Slovėnijoje prasidėsiančiam Europos krepšinio čempionatui.
Kare žuvę vaikai virsta angelais
„Sakoma, kad per karą žuvę vaikai virsta angeliukais.Aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje. Pirmomis dienomis jis buvo niūrus, jam buvo skaudu palikti mus, o dabar Dimą regiu besišypsantį, laimingą“, – kalbėjo Maksimas Usas.
Šio 33 metų vyro sudėtinga ir pamokanti gyvenimo istorija ateityje galbūt bus aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki šio karo pradžios Ukrainos televizija buvo parodžius kelis trumpus reportažus apie tai, kaip celebraliniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono bėgimo varžybose.
Likimo sunkumai M. Usą lydi nuo pat gimimo – dėl medikų kaltės per gimdymą berniukui buvo pažeistos galvos smegenys, ir jis susirgo nepagydomu celebraliniu paralyžiumi. Vyras sunkiai kalba, jam sunku vaikščioti, dėl skoliozės iškrypęs stuburas.
Nepaisydamas sunkumų, Maksimasa spinduliuoja optimizmu: dalijasi patarimais, pirmas atskuba į pagalbą. Toks jo optimizmas, geranoriškumas sužavėjo ir trejais metais vyresnę žmoną Jevegeniją, anglų kalbos ir pradinio ugdymo mokytoją.
Netoli Baltarusijos ir Rusijos sienų sankirtos su Ukraina esančiame Černigovo mieste pora susipažino prieš dvylika metų ir po trijų mėnesių iškėlė vestuves. Susituokti jaunuoliai skubėjo ne tik iš susižavėjimo vienas kitu, bet ir todėl, jog jautėsi vieniši – augo be tėvo, nė vienas neturėjo nei brolių, nei seserų.
Gal todėl Maksimas ir Jevgenija buvo nusprendę turėti mažiausiai du vaikus, ketino taupyti pinigus nuosavam namui įsigyti. Jevgenija dirbo mokykloje, Maksimas parduotuvėje išdėliodavo prekes ant prekystalių.
|
|
