|
|
|
Vakarų LietuvaKretingiškis aplink Žemę apibėgo 11 kartų
Kretingiškis ultramaratonininkas 83-jų Piotras Silkinas – neįtikėtinos fizinės ištvermės žmogus, per savo gyvenimą iš viso nubėgęs kone pusę milijono kilometrų, kuriuos susumavus išeitų, kad aplink Žemės rutulį apibėgo 11 kartų. Jis ligi šiol dar bėga maratonus (42,2 km). Per savo gyvenimą yra pasiekęs daugybę šalies ir pasaulio rekordų, dalyvaudamas įvairaus lygio čempionatuose ir bėgimuose, svarbiausi jų – aplink Lietuvą ir Baltijos jūrą, dukart – 1 tūkst. mylių bėgimas Australijoje. Per 192 dienas apibėgo visą Europą, aplankydamas 25 jos sostines. Pagerbė Kretinga ir prezidentai P. Silkinas atviravo, kad kasdien vis dar nubėgąs apie 20 km, nebent pasijaučiąs nekaip, bet ir tuomet bėgiojąs savo kambaryje aplink stalą, kol susidarą ne mažiau kaip 10 km. „Be bėgimo nebegaliu, atrodo, kad širdis sustos. O ir daktarai rekomendavo bėgioti, nes taip susireguliuoja sutrinkantis širdies ritmas“, – kalbėjo sportui pasišventęs vyras. Rodydamas net kelis sąsiuvinius, kuriuose kruopščiai surašyti skaičiai – kiek kilometrų nubėgta kasdien, kiek jų susidaro per metus, ir galop per visą gyvenimą, P. Silkinas tarsi sau ir kitiems įrodo akivaizdų faktą, kad jau įveikė apie 500 tūkst. km. Taigi išeitų, kad aplinkui Žemę jis apibėgo 11 kartų, nes pusiaujo ilgis – 40 tūkst. 75 km. Ligi šiol jis dar kas vasarą, taip pat ir praėjusią, dalyvauja per jo gimtadienį rugpjūčio 6 d. Kretingoje rengiamame tradiciniame P. Silkino vardo maratone. Į tolimesnius ir sudėtingesnius bėgimus išvykti jau tampa problema – pats dar labai norėtų, tačiau organizatoriai nebesiryžta prisiimti atsakomybės. „Motina sakydavo, kad nuo kūdikystės nemokėjau vaikščiot – vis bėgte ir bėgte“, – juokėsi Piotras. Bėgimui tarsi užgimusį žmogų ligi šiol tebešildo pasiekta šlovė: jis rodė šūsnį diplomų, apdovanojimus, tarp jų – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordiną, jį nesyk kvietėsi į Prezidentūrą aukščiausi šalies vadovai – Algirdas Brazauskas, Rolandas Paksas, Valdas Adamkus, o Kretingos rajono savivaldybė suteikė Garbės piliečio vardą.
Vairuotojų dėmesiui: suskubkite pasitikrinti sveikatą
Nuo kitų metų sausio 1 d., baigus galioti medicininei pažymai, nebegalios ir vairuotojo pažymėjimas. LR Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Pirminės sveikatos priežiūros, odontologijos ir medicininės reabilitacijos skyrius vyriausioji specialistė Kristina Jokimaitė paaiškino, kokie tyrimai privalo būti atlikti visiems vairuotojams ir ką daryti, jei sveikatos patikrinimo išvada yra neigiama. Ragina pasitikrinti medicininės pažymos galiojimą „Regitros“ pastebėjimu, atnaujinti medicininę pažymą suskubo dar tikrai ne visi vairuotojai, nors iki Naujųjų metų liko vos keli mėnesiai. Naujausiais „Regitros“ duomenimis, kitų metų sausio 1 d. daugiau kaip 140 tūkst. šalies vairuotojų gali susidurti su iššūkiais, nes dėl pasibaigusios medicininės pažymos nebegalios jų vairuotojo pažymėjimas. Tam, kad šie asmenys toliau galėtų sėkmingai dalyvauti eisme, būtina suskubti pasitikrinti sveikatą ir atnaujinti medicininę pažymą. Iš 140 tūkst. vairuotojų net 115 tūkst. jų medicininė pažyma nebegalioja jau šiandien. Kitiems 25 tūkst. ji baigs galioti per lapkričio ir gruodžio mėn. Vairuotojai yra kviečiami kuo skubiau patikrinti, iki kada galioja jų medicininė pažyma. Tai padaryti galima 2 būdais: identifikavus save per el. valdžios vartus „Vairuotojų portale“ arba suvedus vairuotojo pažymėjimo numerį ir asmens kodą „Regitros“ el. sistemoje. Privalomi tyrimai SAM vyr. specialistė K. Jokimaitė informavo, kad tikrinant vairuotojų sveikatą turi būti atlikti šie tyrimai: regėjimo aštrumo, regėjimo lauko tyrimai (visiems), akispūdžio matavimas (asmenims nuo 40 metų). Jei regėjimas neatitinka regėjimo lauko arba regėjimo aštrumo standarto, papildomai turi būti atliekamas regėjimo prieblandoje, jautrumo ryškiai šviesai, kontrastinio jautrumo tyrimas; visiems vairuotojams atliekamas klausos tyrimas – šnabždesiu abipus, o jeigu skiria gydytojas, atliekama audiograma; vestibulinės funkcijos tyrimai; gydytojui skyrus papildomai gali būti atliekama elektrokardiograma, psichologinės atrankos, reakcijos ir kiti tyrimai; esant įtarimui dėl obstrukcinės miego apnėjos (toliau – OMA) sindromo, pulmonologui ar neurologui skyrus atliekama viso nakties miego laikotarpio respiracinė poligrafija ir/ar polisomnografija; krūtinės ląstos rentgenograma – jei nėra atlikta per dvejus metus (atliekama tik vairuotojams profesionalams). Taip pat vairuotojų prašoma užpildyti „Vairuotojo garbės deklaraciją“ ir klausimyną dėl OMA.
Rąžės upelio trivardystė
Europoje pastaruoju metu galima pastebėti susirūpinimą nacionalinio nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu. Lietuva – ne išimtis. Vietovardžiai, tarp jų ir vandenvardžiai, neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Vien upių ir ežerų vardų Lietuvoje žinoma apie 10 tūkst. Vietovardžius sukuria vietos žmogus. Kažkada visi vietovardžiai buvo aiškūs. Vietovardžių keitimo ar nykimo priežastys įvairios. Praeitame amžiuje Lietuvos teritorijos vietovardžių kaita dažniausiai buvo susijusi su kraštovaizdžio pokyčiais dėl masinės kolektyvizacijos, melioracijos, krašto okupacijos ir sovietizacijos procesais. Šiuo metu Lietuvoje, remiantis UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija, priimta 2003 m. Paryžiuje, yra kuriamas bendras vietovardžių, tarp jų ir vandenvardžių, žinynas. Į jį yra įtraukta ir per pačią Palangos kurorto širdį tekanti smulki upelė Rąžė. Anksčiau smulkių upelių, jų intakų, į bendrą registrą netraukė. Įvairių šalių kartografai žemėlapiuose, jei upelį ir pažymėdavo, pavadinimo nenurodydavo. O jei žymėdavo, pavadinimas būdavo užrašomas iš klausos, klausiant vietinių gyventojų. Taip nutiko ir su Rąže. Jei dabar paklaustum senųjų vietinių gyventojų, jie gyvena „pri Roužės / paroužy arba pri Ronžės“. Rąžė, nors ir oficialus upės pavadinimas jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau dažniau priimtinas į Palangą atvykusiems gyventi sovietmečiu ir vėliau, nekalbantiems palangiškių šnekta, žemaičių tarme. Likę – gyvena paroužy ir jiems per miestą teka Roužė arba Ronžė. Lietuvoje dažnai įvairiuose spaudiniuose atsirasdavo įvairiai skambantys to paties vandenvardžio pavadinimai. Vienas įdomesnių vienos upės dviejų pavadinimų yra Neries ir Vilijos atvejis. Iki šiol gyvojoje kalboje vartojami du vienos upės vardai. Vardo kaita, sakoma, susijusi su kalbine etninių lietuvių asimiliacija, rytų slavų ekspancija į vakarus. Palangoje Rąžės / Roužės / Ronžės trivardystė ryškėti pradėjo įvairiuose spaudiniuose gana seniai. Kadangi pagal upę pavadinimą gavo ir viena iš tuo metu besikūrusių Palangos gyvenviečių (dabar jau išnykusi), vėliau ir kurorto gatvė, situacija dar sudėtingesnė, nes upės ir gatvės, esančios šalia upės vardai, istoriškai ne visada sutapo. Šiuo metu taip pat nesutampa. Kartografiniuose žemėlapiuose, taip pat ir naujai kuriamame Lietuvos vietovardžių žinyne, galima išvysti upę Rąžę ir šalia jos esančią Ronžės gatvę. Tačiau taip buvo ne visada. Kraštotyrininkės E. Adiklienės 1982–1984 m. ekspedicijos medžiagoje nurodomi keli šio gatvėvardžio variantai – Roužė arba Rąžė. Panašu, kad tuo metu oficialusis jau buvo Rąžė, bet vis dar, kaip ir dabar, neįėjęs į senųjų gyventojų kalbėseną.
Vietoj namelio medyje – gamtos apgaubta jurta
Aštuonerius metus turizmo srityje besisukantis iš Skuodo kilęs Mindaugas Jucius Kretingos rajone, Cigonalių kaime, pastatė tikrų tikriausią jurtą. Gyvenimas tapatus gamtai Idėja pasistatyti kažką neįprasto Mindaugui prieš dešimtmetį kilo Ispanijoje, pėsčiomis keliaujant piligriminiu Camino de Santiago keliu. Pirmoji mintis – namelis medyje. „Man patinka gamta, joje labai gerai jaučiuosi, kartais norisi pabėgti iš miesto, todėl grįžęs iš piligriminės kelionės Lietuvoje ėmiau dairytis sklypo savo svajonei įgyvendinti. Tuo metu dirbau su nekilnojamuoju turtu, tad, galima sakyti, – sklypas mane pats rado“, – džiaugėsi M. Jucius, tiesa, mintį apie namelį medyje modifikavęs į jurtą, kurią pastatyti padėjo tai išmanantis žmogus. Jurtos erdvė neaptverta jokiomis tvoromis, aplink – gamta, miškas, šalia šniokščia Minija. Vasaromis čia daugiau judesio: netoliese – kaimo turizmo sodyba, baidarių nuomos punktas, bet rudenį ar žiemą – nepaprasta ramybė, tyla, atokvėpis. „Šią jurtą stačiausi labiau sau, norėjosi turėti vietą, kur galėčiau pabėgti iš miesto, kad pajusčiau ramybę, išgirsčiau tylą. Atvažiuodavau ir vienas, ir su draugais pabūti, šašlykų kepti. Praūžus pandemijai, manęs draugai pradėjo klausinėti, kodėl šios vietos nepasiūlau kitiems žmonėms, norintiems pabūti gamtoje ir atsiriboti nuo triukšmo. Jurtos viduje nėra elektros, labai prastas interneto ryšys. Čia, galima sakyti, gyvenimas susitapatina su gamtos ritmu. Viduje yra nedidelė dujinė viryklė, tad galima išsivirti kavos, arbatos, pasiruošti karšto maisto, taip pat malkomis kūrenama krosnelė“, – parodė Mindaugas, pridurdamas, kad jurta pritaikyta trims žmonėms, nors laisvai čia gali tilpti ir dešimt. Kadangi jurtoje nėra elektros, nėra ir šaldytuvo, mikrobangų krosnelės ar televizoriaus. Ilgai mastęs, norėtų jurtoje elektros ar ne, Mindaugas vis dėlto liko prie pradinės savo minties, kad, norint pabūti vienumoje, su savimi, atsiriboti nuo pasaulio ir triukšmo, elektros nereikia. Paklaustas, ar nebaugu vienam, sutemus ar užėjus nakčiai čia likti, pašnekovas sakė dažnai girdintis tokių pasvarstymų: „Iš pradžių buvo nejauku. Žiemą esu užtikęs netoliese ir vilkų pėdų, neaišku, ir kokių ketinimų vedinas gali užsukti koks piktavalis žmogus, tad tuo metu buvau pasirengęs gintis. Bet dabar, nuo jurtos pastatymo praėjus geriems devyneriems metams, visos baimės atslūgusios.“
Kretingos kaimynėms įteiktos auksinės krivūlės
Spalio 10-ąją, minint Lietuvos vietos savivaldos dieną, konkrečiose srityse daugiausiai nuveikusioms Lietuvos savivaldybėms įteikti savivaldos metų apdovanojimai – skulptoriaus Ramūno Almino sukurtos bronzinės „Auksinės krivūlės“ statulėlės. Tarp laureatų pateko ir Kretingos kaimynės Palanga bei Plungė. Kurortas įvertintas už aktyvią pagalbą plėtojant ir skatinant verslo turizmą, o Plungės rajono savivaldybė – už verslo sąlygas gerinančias įgyvendintas ir įgyvendinamas iniciatyvas. Apdovanojimus merui Šarūnui Vaitkui įteikė Lietuvos verslo, o Audriui Klišoniui – Lietuvos pramonininkų konfederacijos. Į šventinę ceremoniją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susirinkusius savivaldybių atstovus pasveikino ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Jis pasidžiaugė vis stiprėjančiais regionais ir savivaldybėmis, gebančiomis spręsti įvairias krizes. Šis Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) organizuojamas renginys buvo 19-asis.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
Prisiminė Palangos žydų žudynių aukas
Palangoje buvo pagerbtas tragiškas Palangos žydų – moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių – prieš 83-erius metus įvykdytų žudynių Kunigiškių miške atminimas. 1941 m. birželio 26 d. moterys, vaikai ir pagyvenusieji buvo kalinami vienoje Palangos sinagogų. Po kelių dienų jie perkelti į buvusį Valteriškės (dabar – Vilimiškės) kaimą, kuriame buvo įkurtas laikinasis getas. Tų pačių metų spalio 11 d. laikinasis getas buvo pradėtas likviduoti. Žydėms su vaikais ir pagyvenusiesiems pranešta, kad bus vežami į kitą getą, esantį šalia Darbėnų. Liepta atiduoti brangiausius su savimi turėtus daiktus. Žudynes pagal Tilžės ir Memelio (Klaipėdos) SD ir Gestapo nurodymą organizavo ir įvykdė Kretingos apskrities, Palangos valsčiaus ir Palangos miesto policininkų dalis – įvairiose žudynių stadijose dalyvavo ne mažiau kaip 50 egzekutorių. Žudynės vyko naktį, degant sunkvežimių žibintams, ir užsibaigė paryčiais. Iš viso nužudyta apie 200 Palangos žydų bendruomenės moterų, vaikų ir pagyvenusiųjų. 1991 m. žydų žudynių vietoje pastatytas memorialinis paminklas, ant kurio jidiš, hebrajų ir lietuvių kalbomis užrašyta: „Šioje vietoje hitlerininkai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 200 žydų“. Žudynių vieta ir kapas yra 1,1 km į rytus nuo Liepojos plento (A13 – magistralinis kelias). Vykstant žudynių vietos ir kapo link, yra pastatyti du lordo G. Džanerio marmuriniai, su šešiakampe Dovydo žvaigžde, stulpai (stelos), nurodantys žudynių vietos kryptį ir atstumą. 2015 m. birželio 18 d. žudynių vieta ir kapas įregistruoti LR kultūros vertybių registre.
Parengė Mindaugas SURBLYS
Skuodo gimnazijos įkūrėjui Pranciškui Žadeikiui – 155-eri
Šiandienių gimnazistų lūpose žodis „Žadeikis“ dar reiškia ir jų mokyklą. Ateinančius į 1938 metais Skuode duris atvėrusį pastatą (Vytauto g. 14), suprojektuotą architekto Vinco Puskunigio (1901–1977), pasitinka šios įstaigos įkūrėjui, kunigui, garbės kanauninkui, Skuodo dekanui, rašytojui ir vertėjui Pranciškui Žadeikiui (1869–1933) skulptoriaus Vytauto Litvino 2018 m. sukurta memorialinė lenta, kieme – ankstesniais metais sukurtas mokytojo Tomo Kubiliaus stogastulpis. Tarpukario Lietuvos mokinio Kazimiero Sadausko eilės įkūrėjui – šios mokyklos himnas. Viena miesto gatvelių taip pat dedikuota šiai iškiliai asmenybei. Tačiau bene didžiausias paminklas – 2013-aisiais Remigijaus Misiūno išleista Pranciškaus Žadeikio knyga „Didžiojo karo užrašai“. Kelionė su Žemaičių vyskupu Arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) atsiminimų knygoje „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai“, ėjusio Žemaičių vyskupo pareigas 1914–1926 metais (knygą 2006 m. išleido Lietuvos katalikų mokslų akademija), rašoma: „Grįždamas iš Viekšnių į Panevėžį vagone pastebėjau jaunatve ir inteligencija žydintį kunigą. Pasisakė esąs Pranas Žadeikis, Pašušvės klebonas. Aš paklausiau, ar tai jis redagavo Kaune „Nedieldienio skaitymus“, leidžiamus šv. Kazimiero draugijos. Atsakė, kad tas pats. Aš paklausiau, ar sutiktų nuo Naujųjų metų persikelti į Skuodą, iš kurio kun. Saulevičius reziduoja. Šisai sutiko. Taigi Skuodo dekano pareigas paskyriau tenai klebonauti kun. Žadeikiui. Baigęs vokiškos gimnazijos VI klases, karo metu su vokiečiais susikalbėdavo ir daugelį kartų žmones nuo okupantų skriaudų atgynė.“ Šį atsiminimų faktą papildo leidėjų išnaša, jog garbės kanauninkas P. Žadeikis mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, kunigu dirbo Kamajuose (Rokiškio r.), Breslaujoje, Panevėžiuke (Kauno r.), Kaune, Pašušvyje (Radviliškio r.) bei Skuodo klebonu ir dekanu. Buvo šv. Kazimiero draugijos sekretoriumi, aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje, rašė ir vertė istorinę bei katalikišką literatūrą, paliko puikius prisiminimus apie Pirmąjį pasaulinį karą Žemaitijoje.
Kretingą ir Ukrainos Novovolynską susiejo bendrystė
Praėjusį penktadienį Kretingos muziejuje tarp gausybės lankytojų – mat, buvo paskelbta nemokamo lankymo diena – viešėjo ir ypatinga delegacija: grafo Juozapo Tiškevičiaus darbo kabinete pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Kretingos ir Ukrainos miesto Novovolynsko. Sutartį parašais sutvirtino Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius ir Novovolynsko miesto meras Borisas Karpus. Ukrainiečių delegacijoje dar buvo Novovolynsko valdžios atstovai Nina Šumska ir Olesia Soslovska, o išvien su mūsų rajono meru A. Kalniumi delegaciją lydėjo vicemerės Vaida Jakumienė ir Vilija Venckutė-Palaitienė, administracijos direktorė Vilma Preibienė. Novovolynskas yra pirmasis Ukrainos miestas, su kuriuo draugaus Kretinga. Novovolynskas – tai miestas Voluinės srityje, netoli sienos su Lenkija. Miestas – gana jaunas, įkurtas 1951 m., pramoninis, išsidėstęs Lvovo-Voluinės anglių baseine. Novovolynske skaičiuojama per 50 tūkst. gyventojų. Kol svečiai apžiūrinėjo istorines Kretingos muziejaus, įkurdinto senajame grafų Tiškevičių dvare, erdves ir ekspoziciją, „Pajūrio naujienos“ pasiteiravo mero A. Kalniaus, kaipgi susiėjo mūsiškių keliai būtent su šiuo jaunu Ukrainos miestu. „Kretingiškių bendrystė su Ukraina nebėra naujas reiškinys: ji užsimezgė anksčiau – nuo karo pradžios vežėme labdarą. Tačiau šiuokart įsipareigojome ilgametei bendrystei su konkrečiu miestu. Novovolynską mums pasiūlė europarlamentaras Paulius Saudargas, šį miestą, jo vadovus pristatęs kaip patikimą partnerį. Dabar įvyko tik pirmasis oficialus susitikimas – bendrystės startas, nuo kurio ir prasidės tolimesnis kelias“, – kalbėjo A. Kalnius.
Kai motobolas įaugęs į kraują
Nelengvą, tačiau įdomų sezoną baigė Kretingos motobolo klubas, kuriam vadovauja Raimondas Alseika. Klubo vadovo pareigas bendraminčiai jam patikėjo prieš metus, tačiau Raimondas – ne tik vadovauja, bet ir kaip vartininkas žaidžia komandoje. Šį sezoną įtampos netrūko „Motobolas stipriai įtraukia. Atėjau į komandą ir – nesustoju. Buvo vienas periodas, kai nežaidžiau – porai metų buvau išvykęs padirbėti į Ameriką, bet grįžęs vėl įsiliejau į klubo gretas“, – neslėpė 17-a metų šiam sportui paskyręs Raimondas, kuriam tapti klubo vadovu buvo nemenkas iššūkis. Vis dėlto didelę savo gyvenimo dalį besisukantis motobolo pasaulyje Raimondas sakė pažįstąs šio sporto virtuvę ir visus jos užkulisius. „Žinau, ką ir kaip reikia daryti, ką keisti, ką naujai įnešti, tad su laiku, tikiuosi, viskas eis sklandžiai. Šie metai klubui buvo tikrai neblogi: buvome suorganizavę daug varžybų, per sezoną iš esmės neturėjome laisvų savaitgalių – toks buvo įtemptas varžybų ir turnyrų grafikas“, – džiaugėsi klubo vadovas, pridūręs, kad šią vasarą varžybų buvo pakankamai, klubas žaidė ir namų aikštėje, ir turėjo išvykų. Kretingos motobolo klube žaidžia dvi jaunimo komandos, vienoje jų – tie, kurie šiais metais sulaukė pilnametystės, kitoje vaikinai nuo 14-kos iki 18-kos metų. Taip pat yra jaunesnių –12–13 metų paauglių, kurie treniruojasi ir rengiasi didžiajam sportui. Pirmoji, aštuoniolikmečių komanda, dalyvaudama varžybose, jau žaidžia ir su suaugusiaisiais. Pasak vadovo, keturi vyresni jaunimo grupės žaidėjai jungiasi prie vyrų motobolo komandos. Vienas svarbiausių šios vasaros įvykių – Europos čempionate jaunimo rinktinės užimta II v.
Nuo molinukų – iki NATO erdvių priežiūros
Kretingiškio verslininko, bendrovės „Raguvilė“ vadovo, 48-erių Virginijaus Brazausko gyvenimo kelias paženklintas stipriais išbandymais: kone tuo pat metu prasidėję vidiniai nuopuoliai ir išgirsta diagnozė – vėžys. Tačiau būtent šie iššūkiai jam ir tapo didžiuliu postūmiu išeiti iš aukos vaidmens ir įveikti ligą. Šiandieną, džiaugėsi V. Brazauskas, jo dvasinė ir fizinė sveikata veda jį ir į verslo sėkmę.
V. Brazauskas, prieš kelis dešimtmečius pradėjęs molio dirbinių verslą savo gimtajame Raguviškių kaime, išmoko verslo abėcėlę, vėliau bandė ūkininkauti, tapo rajono politiku. Ilgainiui veiklos spektras plėtėsi: 2015-aisiais jo vadovaujama įmonė įėjo į rinką kaip biokuro gamintoja, kurios produkcija pasiekia ir Skandinavijos šalis. Pernai „Raguvilė“ tapo viena pagrindinių įmonės „Klaipėdos energija“ tiekėjų, šildė Palangą ir Kretingą.
„Supratome, kad verslą reikia dar labiau išplėtoti – perėjome į krantotvarkos sritį: ėmėmės tvirtinti Palangos ir Kuršių nerijos kopas, prižiūrėti paplūdimių infrastruktūrą – kloti takus, įrengti laiptus, informacinius stendus“, – apie tai, kaip kilo verslas, pasakojo V. Brazauskas, šiandieną vadovaujantis 80 žmonių kolektyvui, o „Raguvilė“ veiklą vykdo dar keliomis kryptimis.
Viena pagrindinių yra miestų viešųjų erdvių – gatvių, skverų, aikščių – tvarkymas, jų priežiūra. „Raguvilė“ rūpinasi 6 Lietuvos miestų – Klaipėdos, Mažeikių, Telšių, Plungės, Šilutės ir Alytaus – švara ir tvarka. Nėrė ir į visiškai atskirą švaros sritį – skystųjų atliekų tvarkymą, inžinerinių tinklų ir valyklų, požeminių trasų priežiūrą. Tarp stambiausių įmonės prižiūrimų objektų – Karinių jūrų pajėgų, tankų bataliono aikštelių prižiūra. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje „Raguvilei“ buvo patikėta pasirūpinti saugumu – patikrinti, išplauti, filmuoti visą LITEXPO, kur vyko susitikimas, teritoriją.
|
|
