|
|
|
Vakarų LietuvaLvovas paskendo tamsoje, tačiau į užsienį bėgti gyventojai neketina
Gruodį grįžęs į Lvovą pamačiau visiškai kitokią situaciją, negu kad buvo prieš mėnesį. Iš tiesų Vakarų Ukrainos sostinė, nutolusi beveik 1 tūkst. km nuo fronto linijos, visą karo laiką gyveno gan ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo. Tuo metu, kai arčiau fronto esančiuose miestuose užsidarė dauguma parduotuvių ir kavinių, nes vaikščiojimas gatvėse tapo pavojingu gyvybei, Lvove po trumpos pertraukos toliau veikė visos įstaigos. Charkovo, Iziumo ar Mikolajevo gyventojams spaudžiantis ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvovo gyventojai smaguriavo kavinėse, lankė teatrus ir muziejus. Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvovą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto meriją už tai, kad gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį biudžetą. Lvovo nuopelnai šiame kare yra didžiuliai, tačiau kitokie negu pafrontės miestų. Lvovas priėmė 0,5 mln. pabėgėlių, be to, per šį miestą į Ukrainą keliauja dauguma humanitarinės ir karinės Vakarų pagalbos. Tačiau šiuo metu Lvovas yra praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą, kadangi Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvove ilgam dingsta šviesa, tuo pačiu butuose – ir šildymas, vanduo, interneto ryšys. Lvove jau kelias savaites gyventojams elektra yra tiekiama tik du kartus per parą po 4 val. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojai yra informuojami, kokiose gatvėse ir namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama. Po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar savaitės. Tą vakarą, kai mašina atvykau į Lvovą, elektra kaip tik buvo išjungta visame mieste.
Kretingos rajono ūkininkui – Ukrainos padėka ir medalis
Misijos „Kariai – kariams“ vadovas Antanas Kliunka pasidalino žinia, kad Kretingos rajono ūkininkas Virginijus Čėsna už Ukrainos kariuomenei dovanotą džipą MITSUHBISI POJERO, kuris netrukus atsidurs fronte, taip pat už nuolatinę paramą prieš Rusijos agresiją kovojančiai Ukrainai apdovanotas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (ZSU) padėka ir medaliu „Valantior Ukraini“. Šie apdovanojimai simbolizuoja kuo nuoširdžiausią padėką tų karių, kurie šiandien kaunasi Donbase, pačiame karščiausiame Bachmut fronto ruože. Apdovanojimą ūkininkui V. Čėsnai perdavęs, Lietuvos kūrėjų karių savanorių, paramos Ukrainos kariams misijos „Kariai – kariams“ dalyvių vardu padėkoję A. Kliunka teigė, kad Ukrainos kariai jau daugiau kaip 9 mėnesius kaunasi ne tik už save, bet ir už mus. „Todėl ir prašome – nepavarkite remti Ukrainos kovotojų“, – kalbėjo A. Kliunka.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
Vaikų ligoninei neįgalieji suteikė gyvybės ir spalvų
Kretingos dienos veiklos centrą ir Kretingos rajono ligoninės Vaikų skyrių sieja ilgametė bendrystė: Dienos centrą lankantys neįgalūs žmonės jau dešimtmetį savo kūrybos darbais puošia Vaikų skyriaus erdves. Jų parodos keičia viena kitą: šiuo metu ligoninės koridoriai nušvitę kompiuterine 3D piešimo programa sukurtų ryškiai spalvotų grafinių ant drobės perkeltų paveikslų paroda „Mano mintys pievoje“. Paveikslų ciklas žavi ne tik spalvų gausa ir įvairove, bet ir kūrėjų fantazijos laisve. Naudodamiesi 3D kompiuterinėmis piešimo programomis, Dienos veiklos centro lankytojai Gabrielė Pikturnaitė, Tomas Lubinas, Mantas Mažonis, Vaidas Čeponkus, Vitalija Šalnytė, Mantas Jonkus, Aušra Vaitkutė, Adolfas Piktuižis ir Birutė Slušnytė, padedami socialinės darbuotojos Ritos Bendikienės, savo darbuose kūrybiškai išreiškė mintis ir svajones, suteikė joms gyvybės, tarsi paleidę pasilakstyti jas po spalvingą pievą. „Labai džiaugiamės šia Dienos veiklos centro darbuotojų iniciatyva, kad jie skatina kurti neįgalius žmones ir papuošia mūsų skyrių. Patalpos nušvitę: mamos su vaikais ateina, apžiūrinėja ir džiaugiasi. Besikeičiančios neįgaliųjų parodos nuolat puošia mūsų skyriaus patalpas, o prieš Kalėdas jie dar dekoruoja sienas, langus kalėdinėmis rankų darbo puošmenomis“, – kalbėjo Kretingos ligoninės Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė. Vedėjos mintį palaikė slaugytoja Vanda Vaišnorienė ir skyriuje besilankanti Kristina Bendikienė su sūnumi Aronu: „Labai gražu, sienos tiesiog švyti džiaugsmu, Aronui labiausiai patiko stilizuotų vilkų diptikas“.
Ukrainiečiai maistą gaminasi ant laužų
Per vieną paskutiniųjų apsilankymų Balaklijos miestelyje pamačiau didžiulę eilę žmonių, laukiančių galimybės iš čiaupo lauke prisipilti atsineštus kibirus vandens. Jis buvo įrengtas prie parduotuvės, kurios savininkas turėjo dyzelinį generatorių ir juo iš giluminio šulinio pakeltu vandeniu dalijosi su kitais gyventojais. Dalį tų žmonių pažinau iš ankstesnių apsilankymų Naftininkų mikrorajone, todėl priėjęs paklausiau – ar nesiruošia prieš žiemos šalčius paklusti mero raginimui keltis į pabėgėliams skirtus bendrabučius Vakarų Ukrainoje. Mat Balaklijoje, kuri beveik septynis mėnesius išbuvo okupuota priešų, dėl infrastruktūros pažeidimų žiemą butuose nebus nei šildymo, nei elektros, nei vandens. Dažniausias atsakymas buvo toks: „Kaip per visą okupaciją neturėdami patogumų iškentėme sunkumus, taip ištversime ir dabar. Turime daržuose užsiaugintų bulvių ir daržovių, o per šalčius susibėgsime pas tuos kaimynus, kurie savo būstą šildo krosnimis.“ Per okupaciją Balaklijoje buvo likę beveik vien pensininkai, o dabar į miestelį grįžo ir jaunesni, ir šeimos su vaikais. Kelios pašnekintos mamos prasitarė pasilikusios todėl, kad vyrai įrengė mediena kūrenamas krosnis, o grįžo norėdamos padėti senyviems tėvams. Panašiai kalbėjo ir Iziume prie bombos sugriauto dviaukščio namo vaikščiojęs kartu su šunimi Andrejus Šackichas. Tame name butą per sprogimą prarado ir jo sūnus Olegas, kuris dabar kartu su tėvu gyvena garaže.
Karaliaus Jogailos palikuonis padeda kariaujančiai Ukrainai
„Nors mano protėviai yra Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila bei Prancūzijos karalius Liudovikas Xlll, tačiau Lvove šių didžiūnų pavardės nublanksta, kai pasisakau, kas buvo mano prosenelis“, – pasakė Janas Szeptyckis. Šio penkiasdešimtmečio verslininko prosenelis, Lvovo arkivyskupas metropolitas, grafas Andrijus Szeptyckis yra legendinė asmenybė Vakarų Ukrainoje. 1944 metais mirusio prosenelio vardu yra pavadintos mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai, kuriami muziejai. Ypač daug A. Szeptyckis yra nusipelnęs Lvovui, kuriame daugiausiai laiko ir praleido. Pagal istorinius šaltinius Szeptyckiai yra sena didikų giminė, kuriai žemes Galicijoje Xlll a. padovanojo Kijevo Rusijos karalius, Galicijos kunigaikštis Danila, o XV šimtmetį privilegijas patvirtino Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis. Šiemetinės Rusijos intervencijos pradžioje J. Szeptyckis kartu su pusbroliu, ūkininku Maciejumi Szeptyckiu vienu metu buvo tapę didžiausiais humanitarinės pagalbos Ukrainai tiekėjais. Vienas pusbrolis išnaudojo savo verslo pažintis Europoje, o kitas suteikė netoli pasienio turimus didžiulius sandėlius, ir tokiu būdu vyrai per dieną į Ukrainą paramos išsiųsdavo net po dešimt krovininių mašinų. „Užsieniečiai norėjo padėti, tačiau bijojo siųsti savo mašinas ir vairuotojus į karo apimtą šalį, o mes sumanėme jų paramą Lenkijoje perkrauti į vietinį transportą“, – pasakojo J. Szeptyckis. Pusbrolio Maciejaus, užsiimančio žiedinių kopūstų ir kitų daržovių auginimu, sandėliai Tomašovo mieste netoli Ukrainos pasienio tuo metu kaip tik buvo tušti, ir juose užvirė perkrovos darbai.
Esminiai Lietuvos vartotojų elgsenos internete pokyčiai ir tendencijos
Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorius Saidas Rafijevas su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino įžvalgomis, kaip internetas ir išmaniosios technologijos pakeitė kiekvieno mūsų gyvenimus ir įpročius. „Šis pokytis buvo labiausiai pastebimas būtent COVID-19 pasaulinės pandemijos metu, kai tiek verslas, tiek ir vartotojas buvo priversti persikelti į skaitmeninę erdvę. Keičiasi mūsų, kaip vartotojų, elgsena ir dėl karo padarinių. Augančios prekių kainos, nežinomybė dėl energetinių išteklių kainodaros, diktuoja naujus pokyčius ir tendencijas“, – teigė S. Rafijevas. Kainos jautrumas keičia įpročius Besikeičiant ekonominei situacijai, pastebimas pirkėjo jautrumas kainos pokyčiams. Jei tik retas vartotojas buvo linkęs internete palyginti būtent brangesnio pirkinio kainą su pasiūlymu fizinėje parduotuvėje, tai dabar tai tampa neatsiejamu įpročiu. Atsirado verslo modeliai, siūlantys vartotojui internete palyginti ir gauti patraukliausią automobilio draudimo kainą, paskolos pasiūlymą ar tiesiog sužinoti, kurioje parduotuvėje pigiausiai galima įsigyti kasdienio vartojimo prekes. Vyresnio amžiaus vartotojai tampa aktyvesni Nors dalis mūsų visuomenės vis dar turi skaitmeninių įgūdžių spragų, šis atotrūkis smarkiai mažėja. Vyresnioji vartotojų grupė vis dar išlieka ta visuomenės dalimi, kuriai sunkiausiai sekasi adaptuotis skaitmenizacijos laikotarpyje. Lietuva, pagal Europos Komisijos paskelbtus duomenis, jau antrus metus iš eilės užima 14-ą vietą tarp 27 ES valstybių skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse. Skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje užimame net 10-ą vietą. Šie rodikliai leidžia teigti, kad visų amžiaus grupių atstovai bus vis aktyvesni skaitmeninėje erdvėje.
Juvelyrė įsiskverbė į gintare sustingusią praeitį
Kretingos muziejaus archeologijos ekspozicijoje atidaryta iš Lietuvos nacionalinio muziejaus atkeliavusi paroda „Laikmečių pokalbis“, kurioje itin savitai susieta archeologija ir menas. Vitrinose greta išlikusių akmens amžiaus gintaro dirbinių, aptiktų Šventosios neolito radimvietėse, eksponuojami šiandienos kūriniai, kurių autorė – metalo plastikos meistrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Nuskambėjo Mikelio Balčiaus vardas Eksponuojamus darbus menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė kūrė pastaruosius trejus metus, dažnai lankydamasi Nacionalinio muziejaus fonduose ir studijuodama čia saugomus eksponatus – archajiškus mūsų protėvių gintaro dirbinius, apdorotus prieš 5–6 tūkst., o kaulo – netgi prieš 8 tūkst. metų. Į Kretingą atgabentą parodą, kuri veiks visą gruodį, vaizdingai pristatė jos kuratorė Nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė. Jos žodžiais, gintarui, kaip ypatingai gamtinei medžiagai, mūsų protėviai teikė didelę reikšmę nuo seniausių laikų. Gintaras tarnavo religiniams, buitiniams tikslams, jį mainydavo ir iš svetimšalių pirkdavo tai, ko reikėjo. Neįmantrių formų papuošalus galėjo pasigaminti daugelis bendruomenės narių. „Gintaras geriausiai išliko Šventosios smėlio sluoksniuose. Archeologinės Šventosios atradėju yra laikomas ir dabar Šventojoje tebegyvenantis Mikelis Balčius – buvęs žvejys, tapęs savamoksliu archeologu. Dar būdamas vaikas, M. Balčius vaikščiodavo po melioracijos griovius, kur aptiko daug radinių, darė jų ir vietovių aprašus, žemėlapius. Visa tai pasitarnavo pasaulinio lygio archeologei Rimutei Rimantienei, kuri Šventosios neolito gyvenvietes tyrinėti ėmėsi nuo 1966-ųjų ir tyrė 40 metų“, – kalbėjo D. Ostrauskienė.
Ant bažnyčios fasado – unikali freska
Praėjusį sekmadienį, švenčiant Kristaus Karaliaus iškilmę, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pašventino ant Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado sumontuotą 95 kv. m dydžio bizantiško stiliaus, iš smaltos pagamintą mozaikinę freską. Broliai pranciškonai džiaugėsi, kad išskirtinio grožio mozaika yra didžiausia Rytų Europoje, sukurta šia senovine technika ant pastato fasado, ir, ją sumontavus, užbaigta 10 metų trukusi šios bažnyčios statyba. Kūrė archaiškos mokyklos meistrai Spalvinga, iš ikonos atkartota, iš daugybės tūkstančių smulkių detalių sulipdyta mozaika „Švč. Mergelė Marija – visų šventųjų ir ligonių globėja“ centre vaizduoja Dievo Motiną, laikančią ant kelių Jėzų – Pasaulio Išganytoją. Iš šonų pavaizduotos šventojo Pranciškaus gyvenimo scenos – Pranciškus slaugo ligonius, Pranciškus rojaus sode, Pranciškus sodininkas. „Todėl ir mes, Pranciškaus pasekėjai, puoselėjame sodus – Vilties mieste užsodinome rožių, levandų sodus, įrengėme sensorinį sodą. Mes sodiname ir gėrį, taiką, viltį. Ši freska – tarsi vargšų Biblija“, – prieš šventinant mozaiką, kalbėjo Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas brolis Benediktas Jurčys. Kuriant šią freską, akcentavo jis, dalyvavo didelė komanda žmonių: pranciškonai buvo idėjos autoriai, klaipėdietė menininkė Angelina Banytė, anksčiau ištapiusi bažnyčios vidų, tokiu pačiu stiliumi ėmėsi kurti ir mozaikos ikonografinį eskizą. Mozaika iš mažyčių gabalėlių buvo pagaminta ir surinkta Italijoje, Ravenos bizantiškojoje mokykloje – prie jos dirbo daugiau kaip 100 meistrų. O ši mokykla, pasak B. Jurčio, gyvuoja jau 1,5 tūkst. metų, todėl, pajuokavo, ir garantijų darbams duoti nebereikia. Klaipėdoje ant fasado mozaiką atskiromis dalimis sumontavo ir darbus užbaigė Arvydo Bumblio vadovaujama įmonė „Vakarų pakrantės aidas“. Įgyvendinti Klaipėdos brolių pranciškonų svajonę, tarsi siekiančią unikaliai ir savitai atkartoti Asyžiaus bažnyčią Italijoje, padėjo šios bažnyčios fundatoriai – klaipėdiečių verslininkų Zitos ir Martino bei jų dukters Ingos Gusiatinų šeima.
Aukštos kokybės produkcijos gamyba – nenutrūkstamas procesas
Beveik tris dešimtis metų Kalniškiuose Kretingos rajone plėtojamas kalakutų ūkis gerą vardą per tą laiką tarp kalakutienos vartotojų pelnė dėl kelių priežasčių. „Siekiame produkcijos kokybės, laikomės tvarios gamybos principų ir mums priimtina strategija „nuo lauko iki stalo“, kai vartotojui šviežia produkcija tiekiama tiesiogiai“, – teigė šeimos ūkį 1995-aisiais įkūrę Vilija ir Vladas Baltuoniai. Per tą laiką kalakutų ūkio šeimininkai ne tik sukūrė tvarios gamybos ciklą, bet ir išplėtojo prekybos tinklą turgavietėse ir tose parduotuvėse, kurios pirmenybę teikia būtent kokybiškai ir sveikai produkcijai. V. ir V. Baltuoniai turi savo firminę parduotuvę Kretingoje, šalia plento Šiauliai–Palanga, šviežios kalakutienos – įvairių skerdenos dalių nuo kauliuko iki puikios šviežios krūtinėlės – galima įsigyti pirkėjų pamėgtose prekybos vietose, dažniausiai – turgeliuose, Gargžduose, Mažeikiuose, Plungėje, Telšiuose, Palangoje, šviežia kalakutiena pasiekia ir didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos vartotojus. „Ne per seniausiai dalyvavome Klaipėdos regiono savivaldybes vienijančio asociacijos „Klaipėdos regionas“ suorganizuotame renginyje, kur buvo diskutuojama apie tai, kad būtų galima sukurti tvarią maisto grandinę, leidžiančią kuo daugiau vietinių ūkių produkcijos ar vietos įmonių pagaminto maisto tiekti mokymo įstaigoms. Mums tokia maisto tiekimo darželiams ir mokykloms schema būtų labai patraukli, bandysime šią idėją išplėtoti, kad įtvirtintume pagrindinį mūsų siekį – ne tik gaminti kokybišką produkciją, bet ir kad ugdymo įstaigų auklėtiniai valgytų kokybišką maistą“, – kalbėjo specializuoto ūkio šeimininkas V. Baltuonis, akcentuodamas, kad auginti kalakutus pradėję tuomet, kai Lietuvoje tokių ūkių dar nė nebuvo. Šiuo metų laiku – lapkričio pabaigoje, gruodžio pradžioje – V. ir V. Baltuonių kalakutų ūkyje tradiciškai daug darbo: mat pamažu įmonės, organizacijos rūpinasi, kuo savo darbuotojus nudžiuginti Kalėdų proga, ir dažniausiai tas džiugesys susijęs su tradicija padovanoti po kalakutą. Žinant, kaip kyla maisto produktų kainos, tokia dovana – svarus indėlis į šeimos biudžetą, o ir šeimininkėms nereikia sukti daug galvos, ką patiekti šventiniam stalui: kalakutiena – universalus produktas, iš kurio galima pagaminti pačių įvairiausių valgių.
Ukrainos vaikų pasakojimuose – karo baisybės
Aštuonmečio berniuko akys liudijo, kad esu įtartinas, o gal net kažkuo susijęs su jų kaimą nusiaubusiais okupantais, ir vaiko pistoletas pirmas kelias pažinties minutes buvo ne kartą taikomas į mane. Netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalistas, atvykęs aprašyti apie Mala Rohan kaime vykusias kovas. Šie vaikai tapo geriausiais mano gidais, nes jie žinojo ne tik, kur guli rusų tankų liekanos ir prie kokių apkasų buvo aršiausios kovos, bet ir parodė laukus ir pievas, į kurias negalima kelti kojos, nes jos dar neišminuotos. Kai, siekdamas susibičiuliauti, vaikams pasakiau, kad esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Maksimas atsakė, jog futbolas neįdomu – jie dabar ištisas dienas leidžia savo įrengtame patikrinimo poste. Vaikai, pasirodo, nuo pagrindinės gatvės atsišakojusiame siaurame keliuke buvo įrengę užkardą – prie tvoros pririšę ilgą pagalį ir kuoliuką. Pamatę ateinančius draugus ar suaugusius kaimynus, berniukai keliuką užtverdavo ir prašydavo parodyti „dokumentus“, klausdavo, ko ir kur einama, prašydavo saldainių. „Man visi draugai pavydi karinės liemenės ir pistoleto, visi prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tai turiu ir todėl aš esu „blokposto“ vadas“, – pareiškė Maksimas. Tai girdėdami šešerių metų Andrejus ir septynmetis Miša pareiškė, kad taupo pinigus liemenei pirkti, o devynmetis Olegas išrėžė, kad tėtis žadėjo jam parūpinti tikrą kareivišką liemenę. Paklausus, ar tikrai jų kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusius kelis rusiškus tankus, vaikai vienbalsiai patvirtino ir pasisiūlė parodyti, kur jie yra. „Reikėjo atvažiuoti vasarą, tada būtumėte pamatęs ne tik tankus, bet kitas mašinas, patrankas, net apdegusį malūnsparnį“, – pasakė Maksimas. Vaikai vienas per kitą ėmė pasakoti, kad kaime yra dvi kalvos, ir Rusijos kariai buvo ant abiejų įsikūrę, o ukrainiečiai puldami jų techniką sunaikino. Ant vieno kalno esą stovėjo sena kolūkio ferma, tai ši sudegė kartu su fermoje paslėptais tankais ir mašinomis, o šių liekanas išsivežė su kranu atvykę metalo supirkėjai. Pastarieji išsivežė ir ant kitos kalvos susprogdintus tankus, nors kelių liekanos vis dar tebestovi. „Matote tas saulutes ant asfalto. Tai ne mes pripaišėme – įbrėžimus paliko bombos, tos, kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai pasidarė gilios duobės, bet mama sakė, kad mažos irgi labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar užmušti“, – paaiškino Olegas.
|
|
