|
|
|
Vakarų LietuvaSkulptoriaus Antano Mončio gyvenimas sūnaus akimis
„Rašydamas prisiminimus apie tėvą norėjau tiesiog užfiksuoti tai, ką apie tėvą prisimenu nuo pat vaikystės. Iš atminties kertelių ištrauktus prisiminimus juodu pieštuku surašiau 5 sąsiuviniuose ir net negalvojau, kad įvyks stebuklas, ir visa tai bus išspausdinta“, – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje pristatydamas knygą „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ prisipažino skulptoriaus sūnus Jean-Christophe Mončys. Leidyklos ,,Aukso žuvys“ šiemet išleistą dizainerės Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintą knygą, kurioje gausu šeimos archyvo nuotraukų, A. Mončio sukurtų skulptūrų fotografijų, žinomų ir dar niekur nepublikuotų piešinių bei kitų kūrinių reprodukcijų Paryžiuje gyvenančiam aktoriui, teatro pedagogui, oratorinio meno mokytojui J. Ch. Mončiui pristatyti padėjo su Mončių šeima Prancūzijoje draugavusi lietuvių kilmės aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė ir skulptoriaus kūrybos žinovė menotyrininkė Mathilde Desvages. Pasakodamas apie tai, kas sudėta knygon, dalindamasis prisiminimais apie tėvą J. Ch. Mončys pacitavo giliai atmintin įstrigusį jo posakį: „Be poezijos gyvenimas nieko nevertas, bet būtų dar geriau, jei gyvenimas taptų poezija“. Ir sakė, kad A. Mončys rasdavo poezijos visur, nesvarbu, kas tai būtų – voras, dilgėlė ar gumbuota bulvė. Jis akcentavo, kad tėvas per visą gyvenimą išlaikė ne tik lietuviškumą – jis taip ir nepaprašė Prancūzijos pilietybės, – bet ir tikrą žemaitišką užsispyrimą. Į vaikus jis visada kreipdavosi žemaitiškai „vaka“. Iš vaikystės prisiminimų ryškiausi – viešnagės tėvo bičiulių sodybose, kur jis vaikus ragindavo rinkti dilgėles, o paskui virdavo žemaitišką dilgėlių sriubą, ir tai, kaip tėvas, bičiuliams nematant, jų sklypuose prismaigstydavo krienų, o paskui juos išsikasdavo ir pats darydavo aštrų aitrų padažą.
Septyni menininkai pagražino Jokūbavą
du ramiai gyventi?“ – išgirdęs komplimentą, kad yra vienas aktyviausių bendruomenės narių, juokėsi buvęs Kretingos rajono švietimo skyriaus vedėjas jokūbaviškis Antanas Sungaila. Jam norisi, kad iniciatyvos suktųsi kaip galima greičiau, todėl ir pats aktyviai prisidėjo apšviečiant bažnyčią, tvarkant kapinių tvorą ar savo technika šienaujant viešąsias erdves, o dabar dar – ir pirmąkart rengiant skulptorių ir dailininkų plenerą, kuris pasibaigė penktadienį. Kūryba liejosi ir parke, ir mokykloje Anot pašnekovo, kaimo bendruomenė gyventojams neleidžia nuobodžiauti, nuolat kviečia į įvairius renginius. „Na, padainuojam, pašokam, pasiklausom – viskas puiku! Bet o kur išliekamoji vertė?“ – retoriškai klausė jis. Dar dirbdamas Kaltinėnų mokyklos Šilalės rajone direktoriumi buvo suorganizavęs ne vieną plenerą, kurių metu Šiaulių universiteto studentai sukūrė ir ugdymo įstaigai padovanojo daug gražių darbų. Tad pagalvojo – o kodėl koks nors menininkų – dailininkų, medžio drožėjų, „akmenorių“– pleneras negalėtų įvykti Jokūbave, sename gražiame Aleksandro Stulginskio parke? Ir „užvedė“ bendruomenę. Bet, norint suorganizuoti, savaime suprantama, reikėjo pinigų. Todėl aktyviausi žmonės ėmė veikti – parašė 20 tūkst. eurų vertės projektą, vienos jų autorių Felicijos Stramilaitės siūlymu, pavadintą „Metų laikai prezidento Aleksandro Stulginskio dvare“. Projektas iš pradžių buvo pateiktas vertinti Kultūros tarybai Klaipėdoje. Bet nepavyko. Iš 41 projekto finansavo 11, jokūbaviškiai liko 37. Netrukus su tuo pačiu projektu pasiryžo kreiptis į Kretingos rajono savivaldybės Kultūros skyrių.
„Medis“ baldų gamybos nesumažino
Baldų gamybos verslą Kretingoje 1986-aisiais pradėję sutuoktiniai Dalia ir Petras Kurmiai jį užaugino iki beveik 2,7 mln. eurų pardavimo pajamas 2021 m. pasiekusią įmonę „Medis“, sugebėjusią ir per dvejus pandeminius metus nesumažinti gamybos apimčių, neprarasti eksporto rinkų – per 80 proc. produkcijos „Medis“ parduoda užsienin. Pandemija kirto trumpam „Korona“ kaip ranka užsakymus nukirto, bet neilgam“, – COVID-19 pandemijos pradžią prisiminė P. Kurmis. Sumažėjus užsakymų kolektyvas be darbo nebuvo – ėmėsi tvarkyti, atnaujinti įmonės patalpas, kam iki tol trūko laiko ir darbo rankų. Įrengė posėdžių salę, papildomų sanitarinių mazgų, atnaujino poilsio zonas, įdiegė modernią įmonės apsaugos sistemą. „Mėnesį gal šioks toks „šokelis“ buvo, po to viskas vėl atsigavo“, – tarė verslininkas, pasidžiaugęs darbuotojų sąmoningumu, susiklausymu kovoje su koronaviruso liga. „Rajone organizuotai patys pirmieji pasiskiepijome. Norėjome medikus pasikviesti į įmonę, kad čia pat paskiepytų, paaiškėjus, kad tai neįmanoma, skiepytis vykome pagal sąrašą grupėmis. Sunkiai sergančių koronavirusu neturėjome“, – pasakojo P. Kurmis. Dėl koronaviruso pandemijos, karantinų šiai užkrečiamai ligai suvaldyti darbuotojų skaičius „Medyje“ nesumažėjo – šiandieną įmonėje dirba 62 žmonės, nemažai jų bendrovėje triūsia nuo pat jos įsteigimo – 1991-ųjų.
Zaporižėje – nerimas dėl okupantų artėjimo
„Kai girdžiu, jog okupuotame Chersone ir Melitopolyje ūkininkai iš nevilties naikina braškių, trešnių, pomidorų ir agurkų derlių, man tiesiog kumščiai spaudžiasi iš pykčio“, – pasakė tokias gėrybes Zaporižės centre pardavinėjantis Sergejus Nikiforovas. Dvidešimt metų šiuo verslu užsiimantis S. Nikiforovas teigė nepamenantis tokių didelių kainų, kokiomis dabar tenka parduoti daržoves ir vaisius. Mat anksčiau viskas buvo vežama iš dabar Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių sodininkyste. „Dėl iš ten atvežamo pigaus ir kokybiško derliaus Zaporižėje neapsimokėdavo ūkininkauti, o dabar, Maskvai uždraudus iš okupuotų teritorijų išvežti derlių, pas mus kainos rekordiškai pakilo, ir žmonės pikti, ne visi gali įpirkti“, – kalbėjo vyras. Jo teigimu, vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio apylinkių ūkininkai už kyšį sugebėdavo pravežti derlių, tačiau vėliau tai buvo griežtai uždrausta, ir iš sunkvežimių teko trešnes, braškes pilti į griovius. Keliose vietose stebėjausi, kodėl čia braškės ir trešnės kainuoja po 3–3,5 euro, kai sostinėje Kijeve galima nusipirkti po 1–1,5 Eur. Šviežių vaisių ir daržovių kainų brangumą Zaporižėje pastebėjo ir Melitopolio merijos darbuotoja Svetlana Ustimenko. Šalia Juodosios jūros esantis Melitopolis yra vadinamas „vartais į Krymą“, ir šį miestą Rusijos kariai okupavo jau pirmą karo dieną. Svetlana su dauguma merijos darbuotojų iš Maskvos okupuoto Melitopolio pabėgo į regiono sostinę Zaporižę ir dabar dirba humanitarinės pagalbos melitopoliečiams centre. „Zaporižėje agurkų kilogramas kainuoja 1,6–1,8 euro, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų, nes jų pilna, o išvežti parduoti ūkininkams neleidžiama“, – piktinosi S. Ustimenko. Užtat visos kitos maisto prekės yra du-tris kartus brangesnės nei Zaporižėje, nes okupantai neleidžia jų įvežti iš Ukrainos teritorijos.
Kas geriau – išpuoselėta veja ar natūrali pieva
Šalies sostinės sprendimas įvesti naujas vejų priežiūros taisykles, pagal kurias mieste turėtų vyrauti pievos ir savaime želiantys augalai, sukėlė ir diskusijų, ir įvairių svarstymų. Šiandien dar niekas negali pasakyti, ar natūralių pievų mieste koncepcija pasieks ir rajonų centrus, miestelius. „Tačiau kai Vilniuje pradėjo kelią skintis ši naujovė, pasvarstėme, o gal tikrai verta mažinti šienavimo apimtis mieste ir jo prieigose“, – pripažino Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė. Keisti taisykles ir požiūrį Tačiau tam, kad būtų atsisakyta šienavimo ten, kur jis nėra būtinas, reikėtų keisti miesto tvarkymo taisykles, ką gali padaryti tik rajono Savivaldybės taryba. „Mes jau dabar nešienaujame Jauryklos parko, kurį taip pamėgo miestelėnai – žolė pjaunama tik palei takus, vaikų žaidimo aikštelėje. Bet toks ir buvo pradinis sumanymas, kai iš europinės paramos buvo kuriamas parkas, – palikti kuo daugiau natūralios gamtos. Tačiau kas nutiktų, jeigu nešienautume Pastauninko parko, kuris yra vos ne miesto centre, tikrai negalėčiau pasakyti – manau, kad sulauktume labai daug priekaištų iš miesto gyventojų, liktume nesuprasti“, – teigė Kretingos miesto seniūnė. Asmeniškai ji sakė nematanti jokios problemos, jeigu nebūtų šienaujami Pastauninko parko šlaitai ar tos vietos, kur žmogui nė nepatogu vaikščioti. „Mes prižiūrime ir valstybinius žemės plotus, įspėjame gyventojus, kad jie iki liepos 1 dienos nušienautų savo turimus sklypus. Žmonės jau pripratę prie tokios tvarkos, ir, jeigu kas gyvenamųjų namų kvartale nenusišienauja, seniūnija iškart sulaukia skundų: žmonės nenori, kad į jų sklypus skristų piktžolių sėklos, baiminamasi erkių“, – kalbėjo G. Liobikienė.
Bažnyčios durys – rekordų knygoje
Gerą žinią Kretingai perdavė kraštietis Vilniuje gyvenantis ir krašto istorija nuosekliai besidomintis Romualdas Beniušis: jis pasirūpino, kad išskirtiniai Kretingos turizmo objektai būtų įtraukti į Lietuvos rekordų knygą. Pirmasis objektas, užfiksuotas kaip rekordas, – Kretingos katalikų bažnyčios durys. „Kretingoje turime išskirtinių istorinių, architektūrinių ir sakralinių turizmo objektų, kurie nėra tinkamai išskiriami iš visumos, nors Lietuvoje yra tokie vieninteliai ir unikalūs“, – R. Beniušis teigė, kad, norėdamas nors kiek prisidėti prie jų žinomumo Lietuvoje sklaidos, ne per seniausiai kreipėsi į agentūrą „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo, kad tie objektai – be bažnyčios durų, seniausi Lietuvoje vargonai ir seniausias Saulės laikrodis, aukščiausias medinis altorius, aukščiausi kapinių vartai – būtų įregistruoti kaip išskirtiniai ir įtraukti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą, kuri anksčiau buvo vadinama Lietuvos rekordų knyga. Kad šie objektai būtų paskelbti išskirtiniais, reikėjo nuotraukų, filmuotos medžiagos, jų aprašymų. „Šiuo metu tai ir daroma, derinant su agentūra „Factum“ ir jos vadovu Vytautu Navaičiu“, – R. Beniušis pasidžiaugė, kad šiame darbe jam talkina Kretingos muziejaus muziejininkė Jolanta Klietkutė, kurios rūpestis – fotografijos ir filmuota medžiaga. Manoma, kad Kretingos bažnyčios durys sukurtos vietinių meistrų po 1621 m. Jos sukaltos iš storų dvigubų lentų, dvivėrės – 2,8 m pločio ir 4,1 m aukščio, įstatytos Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje tarp prieangio ir vidurinės bažnyčios erdvės. Iš visų Lietuvos bažnyčių šios durys išsiskiria gausia erdvine-skulptūrine medžio drožinių puošyba. Nors bažnyčia ne kartą degė, tačiau durys išliko, ir 2003 m. įrašytos į Kultūros paveldo registrą, 2008 m. paskelbtos valstybės saugomu kultūros paminklu. 2007 m. vilnietis restauratorius Alfonsas Šaulys padailino bažnyčios duris, atkūrė sutrūnijusias vietas.
„Pajūrio naujienų“ informacija
„Kaip man neišprotėti?“ – klausė odesietė, kurios sūnus pradingo rusų nelaisvėje Mariupolyje
Trims paroms apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“ tapau vieninteliu jo klientu. Pasijutęs nejaukiai ir smalsumo vedamas pradėjau šnekinti jo administratorę, nuolat liūdną susimąsčiusią moterį. Pagalvojau, kad jos prislėgta nuotaika, ko gero, susijusi su Ukrainoje vykstančiu karu, ir neapsirikau. Prisistačiau, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, nuo antros karo savaitės ketvirtą mėnesį stebintis įvykius Ukrainoje. „O jūs buvote Mariupolyje?“ – iš karto pagyvėjo Olios Buravliovos vardu prisistačiusi 42 metų administratorė. Išgirdusi, kad nebuvau, moteris tyliai pasakė: „O mano sūnus kariškis ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azove“, ir du mėnesius neturiu jokių žinių apie jį.“ Moteris neslėpė, kad karas yra paženklinęs jos šeimą: vyras Grigorijus Saltanas, vienturtis 26 metų sūnus Denisas Saltanas yra kariškiai, o karas juos visus persekioja jau aštuntus metus. Iki 2014 metų karo visi kartu gyveno Mostino kaime šalia Donecko, kur gimė ir Denisas. Prasidėjus karui su šeima nusprendė sprukti nuo bombardavimų į Kijevą. Išvykti neskubėjo, nes nemanė, kad viskas peraugs į tokias kruvinas kovas. Tačiau bomboms ėmus kristi į kiemą, apsigyveno rūsyje, o kai raketos supleškino dviejų gretimų namų gyventojus, puolė į paniką ir spruko. Prieš pabėgdama O. Buravliova išleido į laisvę visus kaimyno ūkininko gyvulius ir paukščius, dėl ko šis vėliau visą pusmetį jai telefonu priekaištavo, nors pats, kilus karui, saugiai ilsėjosi Ispanijoje. Kaime Donecke liko ir O. Buravliovos namas, į kurį šeima taip ir nebegrįžo. Sprunkant iš Donecko teko regėti sudarkytus žmonių lavonus, išgyventi paralyžiuojančią baimę. Po tokių sukrėtimų O. Buravliovą pradėjo kamuoti širdies negalavimai, kurie liovėsi po metų, tačiau prasidėję sapnų košmarai prasitęsė ilgam. Per bemieges naktis moteriai kilo mintis atnaujinti dvynės sesers paieškas. Paaiškėjo, kad O. Buravliovos motina visas tris gimusias dukras paliko vaikų namuose.
Dviguba krepšinio šventė Kretingoje
Kretingoje nuvilnijo Lietuvos krepšinio šimtmečiui ir Lietuvos nusipelniusio trenerio Kretingos rajono Garbės piliečio Stasio Ruzgailos 100-ųjų gimimo metinių jubiliejui skirti renginiai: organizatorių rūpesčiu ta proga Kretingos muziejuje buvo surengta konferencija „Krepšiniui pašvęstas gyvenimas“, atidaryta paroda „Kretingos ąžuolas“, įvyko krepšinio turnyras „3x3“, Kretingos sporto mokyklos auklėtinių draugiškos parodomosios rungtynės, buvo apdovanoti Kretingos rajono krepšiniui nusipelnę sportininkai. Didžiulė krepšinio 100-mečio šventė buvo surengta Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus, Kretingos sporto mokyklos, krepšinio klubo „Kretinga“, Kretingos muziejaus, Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos ir daugybės kitų krepšiniui neabejingų žmonių pastangomis. „Jeigu ir galėjo kas nors sugadinti mūsų šventę, tai – tik lietus“, – kalbėjo vienas organizatorių „Kretingos“ vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Arimantas Mikaločius. Taip ir nutikus, dalį rungtynių teko perkelti į Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos salę, todėl varžybos užsitęsė, neliko reginio krepšinio aistruoliams. „Į rungtynes „3x3“ užsiregistravo 50 komandų, kurioms stadione buvo paruošti 4 krepšinio stovai, salėje gi teko žaisti dviejose aikštelėse“, – A. Mikaločius vis dėlto pasidžiaugė, kad, nurimus lietui, šventę buvo galima tęsti lauke.
Padniestrės mokytoja: „Bijau, kad prieš nužudydami okupantai mus žiauriai kankins“
„Bijau ne tiek mirties, kiek sadistinių kankinimų, kuriais okupantų gvardiečiai čia pagarsėjo 1991 m., kai prieš nužudydami moldavus išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo“, – pasakė mokytoja Nina Gerek. Ši matematikos mokytoja yra direktorės pavaduotoja vienintelėje moldaviškoje mokykloje Benderų mieste, esančiame separatistinės Padniestrės Moldovos Respublikos (PMR) teritorijoje. N. Gerek niekada nepamirš, kaip 1991 m. rudenį nuo susidoroti atėjusių gvardiečių slėpėsi šiukšlių konteineryje, kuriame praleido visą naktį. Konteineryje mokytoja pasislėpė įspėta vienos kaimynės, sužinojusios, kad naktį bus suimami moldavų aktyvistai. Gvardiečiais tada pasivadinę rusakalbiai Padniestrės separatistai tą naktį tikrai įsilaužė N. Gerek butą ir jos ieškojo. Kitą dieną mokytojai, tuo metu bene aktyviausiai moldaviško švietimo propaguotojai Benderuose, pavyko pabėgti į už keliolikos kilometrų esančią giminaičių sodybą. N. Gerek yra įsitikinusi, kad separatistai būtų tada ją nužudę ir gal net panašiai žiauriai kankinę, kaip kad pasielgė su kitos, sporto mokyklos direktoriumi moldavu. Jis dirbo rusiškoje mokykloje, visiškai nesikišo į politiką ir nebuvo moldavų aktyvistas, tačiau vis dėlto gvardiečių buvo suimtas. 1991 m. Moldovai paskelbus nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, Padniestrės regionas, kuriame dominavo rusakalbiai, pareiškė ištikimybę Maskvai. Kišiniovo ir Tiraspolio ginčams peraugus į ginkluotus susirėmimus, dauguma moldavų aktyvistų iš Padniestrės pabėgo bijodami susidorojimo. Sporto mokyklos direktorius savo žmoną su trimis vaikais irgi išvežė į Kišiniovą, bet pats grįžo į Benderus. Grįžo tam, kad prižiūrėtų miesto pakraštyje turėtame ūkyje laikytus gyvulius ir paukščius. Kažkas netrukus įskundė, kad Rumunijos pilietybę turintis direktorius gali būti šnipas, ir gvardiečiai direktorių suėmė. Pedagogas buvo pririštas prie medžio, talžomas automatų buožėmis, jam gyvam buvo išdurtos akys ir nupjautos ausys.
Kviečia keliauti gyvuoju Jurgio Pabrėžos keliu
Šiaurės Vakarų Lietuvos regionas nuo šios vasaros kviečia keliauti šešias savivaldybes jungiančiu nauju kultūros keliu „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. Kretingos Mažesniųjų brolių ordino Viešpaties Apreiškimo vienuolyne praėjusį savaitgalį žengtas pirmasis žingsnis: į Šv. Antano atlaidų ir Kretingos miesto šventės renginių pynę įpintas įtraukus vakaras „Muziejus J. A. Pabrėžai“ pradėjo visą renginių ir veiklų ciklą. „Simboliška, kad pradėti kelionę pakvietėme Kretingos vienuolyne, kuriame Jurgis Ambraziejus Pabrėža net 32 metus dirbo, gydė, pamokslavo“, – akcentavo viena J. A. Pabrėžos kultūros kelio sumanytojų Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė. Kultūros kelio, skirto vienos iškiliausių XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių pranciškono kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gyvenimo atminti, jo kultūrinio ir dvasinio palikimui išsaugoti ir aktualizuoti, kūrimas – reikšmingas įvykis ne tik Kretingos, bet ir viso regiono kultūriniame gyvenime. Pirmą kartą dvasios tėvo J. A. Pabrėžos gimimo, studijų ir kunigavimo šalies parapijose palikimu susijusias vietoves sujungsiančio išskirtinio kultūrinio projekto bendradarbiavimo sutartis buvo patvirtinta Skuodo, Telšių, Raseinių, Šiaulių, Kretingos rajonų ir Rietavo savivaldybių merų parašais. Į Lietuvos kultūros kelių žemėlapį naujai tiesiamu kultūros keliu kviečiami keliauti visi, kurie nori susipažinti su lietuviškuoju da Vinčiu tituluojamo J. A. Pabrėžos gyvenimu ir jo – dvasininko bei mokslininko – veikla ar giliau pastudijuoti jo palikimą nuo mokslo veikalų iki pamokslų: jų klausytis į parapijas, kuriose kunigavo tėvas Ambraziejus, plūste plūsdavo tikintieji.
„Pajūrio naujienų“ informacija
|
|
