|
|
|
Vakarų LietuvaEsminiai Lietuvos vartotojų elgsenos internete pokyčiai ir tendencijos
Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorius Saidas Rafijevas su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino įžvalgomis, kaip internetas ir išmaniosios technologijos pakeitė kiekvieno mūsų gyvenimus ir įpročius. „Šis pokytis buvo labiausiai pastebimas būtent COVID-19 pasaulinės pandemijos metu, kai tiek verslas, tiek ir vartotojas buvo priversti persikelti į skaitmeninę erdvę. Keičiasi mūsų, kaip vartotojų, elgsena ir dėl karo padarinių. Augančios prekių kainos, nežinomybė dėl energetinių išteklių kainodaros, diktuoja naujus pokyčius ir tendencijas“, – teigė S. Rafijevas. Kainos jautrumas keičia įpročius Besikeičiant ekonominei situacijai, pastebimas pirkėjo jautrumas kainos pokyčiams. Jei tik retas vartotojas buvo linkęs internete palyginti būtent brangesnio pirkinio kainą su pasiūlymu fizinėje parduotuvėje, tai dabar tai tampa neatsiejamu įpročiu. Atsirado verslo modeliai, siūlantys vartotojui internete palyginti ir gauti patraukliausią automobilio draudimo kainą, paskolos pasiūlymą ar tiesiog sužinoti, kurioje parduotuvėje pigiausiai galima įsigyti kasdienio vartojimo prekes. Vyresnio amžiaus vartotojai tampa aktyvesni Nors dalis mūsų visuomenės vis dar turi skaitmeninių įgūdžių spragų, šis atotrūkis smarkiai mažėja. Vyresnioji vartotojų grupė vis dar išlieka ta visuomenės dalimi, kuriai sunkiausiai sekasi adaptuotis skaitmenizacijos laikotarpyje. Lietuva, pagal Europos Komisijos paskelbtus duomenis, jau antrus metus iš eilės užima 14-ą vietą tarp 27 ES valstybių skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse. Skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje užimame net 10-ą vietą. Šie rodikliai leidžia teigti, kad visų amžiaus grupių atstovai bus vis aktyvesni skaitmeninėje erdvėje.
Juvelyrė įsiskverbė į gintare sustingusią praeitį
Kretingos muziejaus archeologijos ekspozicijoje atidaryta iš Lietuvos nacionalinio muziejaus atkeliavusi paroda „Laikmečių pokalbis“, kurioje itin savitai susieta archeologija ir menas. Vitrinose greta išlikusių akmens amžiaus gintaro dirbinių, aptiktų Šventosios neolito radimvietėse, eksponuojami šiandienos kūriniai, kurių autorė – metalo plastikos meistrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Nuskambėjo Mikelio Balčiaus vardas Eksponuojamus darbus menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė kūrė pastaruosius trejus metus, dažnai lankydamasi Nacionalinio muziejaus fonduose ir studijuodama čia saugomus eksponatus – archajiškus mūsų protėvių gintaro dirbinius, apdorotus prieš 5–6 tūkst., o kaulo – netgi prieš 8 tūkst. metų. Į Kretingą atgabentą parodą, kuri veiks visą gruodį, vaizdingai pristatė jos kuratorė Nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė. Jos žodžiais, gintarui, kaip ypatingai gamtinei medžiagai, mūsų protėviai teikė didelę reikšmę nuo seniausių laikų. Gintaras tarnavo religiniams, buitiniams tikslams, jį mainydavo ir iš svetimšalių pirkdavo tai, ko reikėjo. Neįmantrių formų papuošalus galėjo pasigaminti daugelis bendruomenės narių. „Gintaras geriausiai išliko Šventosios smėlio sluoksniuose. Archeologinės Šventosios atradėju yra laikomas ir dabar Šventojoje tebegyvenantis Mikelis Balčius – buvęs žvejys, tapęs savamoksliu archeologu. Dar būdamas vaikas, M. Balčius vaikščiodavo po melioracijos griovius, kur aptiko daug radinių, darė jų ir vietovių aprašus, žemėlapius. Visa tai pasitarnavo pasaulinio lygio archeologei Rimutei Rimantienei, kuri Šventosios neolito gyvenvietes tyrinėti ėmėsi nuo 1966-ųjų ir tyrė 40 metų“, – kalbėjo D. Ostrauskienė.
Ant bažnyčios fasado – unikali freska
Praėjusį sekmadienį, švenčiant Kristaus Karaliaus iškilmę, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pašventino ant Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado sumontuotą 95 kv. m dydžio bizantiško stiliaus, iš smaltos pagamintą mozaikinę freską. Broliai pranciškonai džiaugėsi, kad išskirtinio grožio mozaika yra didžiausia Rytų Europoje, sukurta šia senovine technika ant pastato fasado, ir, ją sumontavus, užbaigta 10 metų trukusi šios bažnyčios statyba. Kūrė archaiškos mokyklos meistrai Spalvinga, iš ikonos atkartota, iš daugybės tūkstančių smulkių detalių sulipdyta mozaika „Švč. Mergelė Marija – visų šventųjų ir ligonių globėja“ centre vaizduoja Dievo Motiną, laikančią ant kelių Jėzų – Pasaulio Išganytoją. Iš šonų pavaizduotos šventojo Pranciškaus gyvenimo scenos – Pranciškus slaugo ligonius, Pranciškus rojaus sode, Pranciškus sodininkas. „Todėl ir mes, Pranciškaus pasekėjai, puoselėjame sodus – Vilties mieste užsodinome rožių, levandų sodus, įrengėme sensorinį sodą. Mes sodiname ir gėrį, taiką, viltį. Ši freska – tarsi vargšų Biblija“, – prieš šventinant mozaiką, kalbėjo Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas brolis Benediktas Jurčys. Kuriant šią freską, akcentavo jis, dalyvavo didelė komanda žmonių: pranciškonai buvo idėjos autoriai, klaipėdietė menininkė Angelina Banytė, anksčiau ištapiusi bažnyčios vidų, tokiu pačiu stiliumi ėmėsi kurti ir mozaikos ikonografinį eskizą. Mozaika iš mažyčių gabalėlių buvo pagaminta ir surinkta Italijoje, Ravenos bizantiškojoje mokykloje – prie jos dirbo daugiau kaip 100 meistrų. O ši mokykla, pasak B. Jurčio, gyvuoja jau 1,5 tūkst. metų, todėl, pajuokavo, ir garantijų darbams duoti nebereikia. Klaipėdoje ant fasado mozaiką atskiromis dalimis sumontavo ir darbus užbaigė Arvydo Bumblio vadovaujama įmonė „Vakarų pakrantės aidas“. Įgyvendinti Klaipėdos brolių pranciškonų svajonę, tarsi siekiančią unikaliai ir savitai atkartoti Asyžiaus bažnyčią Italijoje, padėjo šios bažnyčios fundatoriai – klaipėdiečių verslininkų Zitos ir Martino bei jų dukters Ingos Gusiatinų šeima.
Aukštos kokybės produkcijos gamyba – nenutrūkstamas procesas
Beveik tris dešimtis metų Kalniškiuose Kretingos rajone plėtojamas kalakutų ūkis gerą vardą per tą laiką tarp kalakutienos vartotojų pelnė dėl kelių priežasčių. „Siekiame produkcijos kokybės, laikomės tvarios gamybos principų ir mums priimtina strategija „nuo lauko iki stalo“, kai vartotojui šviežia produkcija tiekiama tiesiogiai“, – teigė šeimos ūkį 1995-aisiais įkūrę Vilija ir Vladas Baltuoniai. Per tą laiką kalakutų ūkio šeimininkai ne tik sukūrė tvarios gamybos ciklą, bet ir išplėtojo prekybos tinklą turgavietėse ir tose parduotuvėse, kurios pirmenybę teikia būtent kokybiškai ir sveikai produkcijai. V. ir V. Baltuoniai turi savo firminę parduotuvę Kretingoje, šalia plento Šiauliai–Palanga, šviežios kalakutienos – įvairių skerdenos dalių nuo kauliuko iki puikios šviežios krūtinėlės – galima įsigyti pirkėjų pamėgtose prekybos vietose, dažniausiai – turgeliuose, Gargžduose, Mažeikiuose, Plungėje, Telšiuose, Palangoje, šviežia kalakutiena pasiekia ir didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos vartotojus. „Ne per seniausiai dalyvavome Klaipėdos regiono savivaldybes vienijančio asociacijos „Klaipėdos regionas“ suorganizuotame renginyje, kur buvo diskutuojama apie tai, kad būtų galima sukurti tvarią maisto grandinę, leidžiančią kuo daugiau vietinių ūkių produkcijos ar vietos įmonių pagaminto maisto tiekti mokymo įstaigoms. Mums tokia maisto tiekimo darželiams ir mokykloms schema būtų labai patraukli, bandysime šią idėją išplėtoti, kad įtvirtintume pagrindinį mūsų siekį – ne tik gaminti kokybišką produkciją, bet ir kad ugdymo įstaigų auklėtiniai valgytų kokybišką maistą“, – kalbėjo specializuoto ūkio šeimininkas V. Baltuonis, akcentuodamas, kad auginti kalakutus pradėję tuomet, kai Lietuvoje tokių ūkių dar nė nebuvo. Šiuo metų laiku – lapkričio pabaigoje, gruodžio pradžioje – V. ir V. Baltuonių kalakutų ūkyje tradiciškai daug darbo: mat pamažu įmonės, organizacijos rūpinasi, kuo savo darbuotojus nudžiuginti Kalėdų proga, ir dažniausiai tas džiugesys susijęs su tradicija padovanoti po kalakutą. Žinant, kaip kyla maisto produktų kainos, tokia dovana – svarus indėlis į šeimos biudžetą, o ir šeimininkėms nereikia sukti daug galvos, ką patiekti šventiniam stalui: kalakutiena – universalus produktas, iš kurio galima pagaminti pačių įvairiausių valgių.
Ukrainos vaikų pasakojimuose – karo baisybės
Aštuonmečio berniuko akys liudijo, kad esu įtartinas, o gal net kažkuo susijęs su jų kaimą nusiaubusiais okupantais, ir vaiko pistoletas pirmas kelias pažinties minutes buvo ne kartą taikomas į mane. Netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalistas, atvykęs aprašyti apie Mala Rohan kaime vykusias kovas. Šie vaikai tapo geriausiais mano gidais, nes jie žinojo ne tik, kur guli rusų tankų liekanos ir prie kokių apkasų buvo aršiausios kovos, bet ir parodė laukus ir pievas, į kurias negalima kelti kojos, nes jos dar neišminuotos. Kai, siekdamas susibičiuliauti, vaikams pasakiau, kad esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Maksimas atsakė, jog futbolas neįdomu – jie dabar ištisas dienas leidžia savo įrengtame patikrinimo poste. Vaikai, pasirodo, nuo pagrindinės gatvės atsišakojusiame siaurame keliuke buvo įrengę užkardą – prie tvoros pririšę ilgą pagalį ir kuoliuką. Pamatę ateinančius draugus ar suaugusius kaimynus, berniukai keliuką užtverdavo ir prašydavo parodyti „dokumentus“, klausdavo, ko ir kur einama, prašydavo saldainių. „Man visi draugai pavydi karinės liemenės ir pistoleto, visi prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tai turiu ir todėl aš esu „blokposto“ vadas“, – pareiškė Maksimas. Tai girdėdami šešerių metų Andrejus ir septynmetis Miša pareiškė, kad taupo pinigus liemenei pirkti, o devynmetis Olegas išrėžė, kad tėtis žadėjo jam parūpinti tikrą kareivišką liemenę. Paklausus, ar tikrai jų kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusius kelis rusiškus tankus, vaikai vienbalsiai patvirtino ir pasisiūlė parodyti, kur jie yra. „Reikėjo atvažiuoti vasarą, tada būtumėte pamatęs ne tik tankus, bet kitas mašinas, patrankas, net apdegusį malūnsparnį“, – pasakė Maksimas. Vaikai vienas per kitą ėmė pasakoti, kad kaime yra dvi kalvos, ir Rusijos kariai buvo ant abiejų įsikūrę, o ukrainiečiai puldami jų techniką sunaikino. Ant vieno kalno esą stovėjo sena kolūkio ferma, tai ši sudegė kartu su fermoje paslėptais tankais ir mašinomis, o šių liekanas išsivežė su kranu atvykę metalo supirkėjai. Pastarieji išsivežė ir ant kitos kalvos susprogdintus tankus, nors kelių liekanos vis dar tebestovi. „Matote tas saulutes ant asfalto. Tai ne mes pripaišėme – įbrėžimus paliko bombos, tos, kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai pasidarė gilios duobės, bet mama sakė, kad mažos irgi labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar užmušti“, – paaiškino Olegas.
Okupantai savo karių lavonus slėpė kanalizacijos šulinyje, užkasdami pakrūmėje
„Aš buvau susitaikęs su mintimi, kad gyvas neliksiu. Galvojau, kad mane nušaus sodybą užėmę okupantai arba žūsiu nuo ukrainiečių karių paleistos bombos“, – pasakojo 68 metų Mala Rohan kaimelio gyventojas Aleksejus Šapovalas. Šis pensininkas buvo vienas iš dviejų žmonių, kuriems okupantų vadas leido pasilikti, nes visiems kitiems žmonėms, gyvenusiems Stadiono gatvės namuose, buvo įsakyta skubiai išsinešdinti. Ši nedidelė gatvė su joje esančiais 14 namų yra Mala Rohan kaimelio pakraštyje ant kalvos, todėl okupantų vadai nusprendė, kad iš čia bus geriausia matyti apylinkes ir ukrainiečių karių judėjimą. „Išgirdęs riaumojančius tankus išėjau pasiremdamas lazdele į gatvę ir prisistačiau atvykėlių vadui, pasisakiau, kad esu sovietinės armijos atsargos leitenantas, baigęs karo akademiją, iš tarnybos kariuomenėje po dvylikos metų privalėjęs pasitraukti dėl ligos“, – pasakojo vyras. Atvykėlių vadas išklausęs jo įsakė pasilikti, o visiems kitiems šeimos nariams skubiai išsinešdinti, nes čia vyks kovos ir bus pavojinga, o name apsigyvens Rusijos kariai. Okupantų vadas vienam pavaldiniui vis dėlto nurodė peržiūrėti įrašus A. Šapovalo telefone, tačiau karys, pamatęs, kad telefonas – ne išmanusis, paliko pensininką ramybėje. A. Šapovalą netrukus pašiurpino okupantų atsikraustymas – šie įvažiavo tanku, nugriovė tvorą ir vartus, pervažiavo kieme stovėjusį anūko automobilį, nubrozdino mūrinę namo ir arklidės sienas. Dar labiau pensininką išgąsdino kitoje namo pusėje, pusseserės sode, pastatyta dyzelinio kuro cisterna. „Pagalvojau, jei ukrainiečių bomba pataikys į cisterną, tai supleškės tiek giminaitės, tiek mano namai, ir, pavaišinęs kareivius degtine, prikalbinau cisterną perkelti kiek tolėliau į sodo gilumą“, – pasakojo A. Šapovalas. Vyras vaišingai pasistengė priimti ir du jo name apgyvendintus rusų kareivius. Šie iš pradžių buvo labai nepatiklūs, bijojo, kad namo viduje gali būti pasala, ir, įrėmę šautuvus į A. Šapovalo dukros nugarą, liepė merginai pirmai eiti į namą ir aprodyti jį. „Esu kilęs iš karingų kazokų giminės, todėl kraujas užvirė ir sakau rusų kariams – negąsdinkit dukros, aš pats eisiu priekyje ir viską jums aprodysiu. Būkit atsargūs su ginklais, nes name maži vaikai“, – pasakojo pensininkas. Apžiūrėję sodyboje esančius du gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, kariai nurodė aštuoniems šeimos nariams pasiimti reikalingiausius daiktus ir išeiti.
Prie vargonų – kone pusšimtį metų
Kretingoje gyvenančio 75-erių Vaclovo Mikutos rankoms kone pusšimtį metų – pusantrų Salantų ir 47-erius Darbėnų Šv. Petro ir Povilo bažnyčiose – paklūsta galingas ir didingas instrumentas – vargonai. Tiesa, kol autentiškasis instrumentas laukia restauravimo pabaigos, muzikui tenka sėsti prie šiuolaikinių elektrinių vargonų. V. Mikuta taip pat – bažnytinių kūrinių kūrėjas, parašęs per 350 giesmių, 30 mišių lotynų ir lietuvių kalbomis. Į muziką gilinosi iš klausos Vargonai V. Mikutą traukė nuo vaikystės: „Mano močiutė Agnieška Mikutienė vesdavosi nuo mažens į bažnyčią, bet mano akys vis krypdavo ne į altorių, o – į viršų, ten, kur gaudė vargonai. Būdamas 10-ties išprašiau, kad leistų giedoti bažnyčios chore. Tuometinis Salantų klebonas Pranciškus Šatkus ir būsimasis Telšių vyskupas Antanas Vaičius nesyk sakydavo: iš jo bus arba kunigas, arba vargonininkas. Ir išpranašavo“, – smagiai prisiminė pašnekovas. Mokykloje per pertraukas Vaclovas bėgdavo pasiklausyti per radijo tašką transliuojant profesoriaus Leopoldo Digrio vargonais atliekamų kūrinių. Natas pažinti išmokė muzikos mokytojas Alfonsas Girskis. Savamokslis V. Mikuta į muzikos pasaulį labiau gilinosi iš klausos. Jaunystėje dainavo Salantų kultūros centro chore, kuriam vadovavo garsus šio krašto muzikas Petras Pučkorius. „Salantų bažnyčiai prireikė vargonininko, klebonas pakvietė ir sako – eik groti. Iš senosios Gargždelės kapinių koplyčios parvežė fisharmoniją, šios klavišai išbyrėję, tik metalo plokštelės stirksojo. Sėdau, pabandžiau, kažkas pavyko. Pasilikau, bet netrukus perėjau vargonininkauti į Darbėnų bažnyčią. Dirbau elektros tinkluose, o vakarais ir savaitgaliais važinėdavau vargonauti ir vadovauti bažnyčios chorui. Ir taip jau 48-erius metus“, – kalbėjo V. Mikuta.
Kretingos saulės laikrodis – pasiekimų knygoje
Agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis informavo, kad Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą papildė naujas įrašas apie seniausią saulės laikrodį, kuris įrengtas apie 1610 m. LDK etmono Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu, kai buvo pastatytas Kretingos pranciškonų vienuolynas. Ilgą laiką vienuolyno sode buvęs 152 cm aukščio stulpo pavidalo, neapdorotas, tamsiai pilkos spalvos, trikampio pavidalo suapvalintais kampais lauko riedulys su smaile, vadinama saulės laikrodžių gnomonu, rodė vietos laiką. Laiką rodęs šešėlis buvo pakankamai ryškus, nes laikrodžio akmens viršutinės dalies paviršius yra juodas, lygus ir buvo labai gerai nugludintas. Be to, jame švinu buvo prilydyta 21×21 cm dydžio padalų skalė. 1958 m. pavasarį Kretingos vidurinės mokyklos kraštotyros būrelio vadovas, braižybos mokytojas S. Bladžius saulės laikrodį perkėlė į buvusio pranciškonų vienuolyno sode įrengtą mokyklos meteorologijos kampelį, o akmens viršūnę nudažė baltais aliejiniais dažais. Tuo metu ant akmens kurį laiką dar buvo strypas su padalų skale. 1977–1992 m. vienuolyno patalpose veikė Kretingos muziejus, bibliotekos knygų saugykla, Kultūros skyrius, muzikos mokykla. Bažnyčia broliams pranciškonams buvo sugrąžinta 1989 m. lapkričio 19 d., o 1990–1991 m. – ir visas vienuolynas. Apie 2000 m. laikrodis buvo pastatytas vienuolyno kiemelio viduryje, buvusio fontano duobės vietoje. Todėl dabar iš atkurto laikrodžio virš žemės paviršiaus kyšo tik apie 79 cm aukščio saulės laikrodžio dalis.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
„Padėkok Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“ – pasakė fronte kovojantis artileristas
Keliauti autostopu po neseniai iš okupantų išvaduotas Ukrainos teritorijas yra gan rizikingas dalykas, tačiau suteikia galimybę kelyje sutikti įdomių žmonių. Antrą kartą vykstant iš Charkovo į Iziumą per Balaklėją mane pavėžino trys vairuotojai, ir visi jie buvo labai įdomūs pašnekovai. Pirmi sustojo geodezininkai iš Poltavos miesto – Jurijus ir Oksana. Mergina papasakojo, kad jiedu abu dirba privačioje firmoje, kuri pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, tad vyksta į Balaklėją atlikti matavimų prie bombų apgriauto tilto, kad šį būtų galima suremontuoti. „Mes vykstame para vėliau negu išminuotojai, nes savo darbus galėsime pradėti tik tada, kai teritoriją apie tiltą patikrins išminuotojai. Ką tik su jais telefonu kalbėjau – sakė, kad jau rado kelias minas bei granatas su nuo jų nutiestomis virvutėmis – jei tokią virvutę eidamas užkliūsi, granata sprogs, ir liksi be kojos arba žūsi“, – sakė Oksana. Kai privažiavome šį tiltą Balaklėjoje, mergina parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, nužymėjusius išminuotą lauko dalį. „Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų, todėl gyventojams yra uždrausta eiti į miškus grybauti, vesti ganytis gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai“, – sakė geodezininkė. Tilto viduryje, dešinėje pusėje, žiojėjo dvi sprogimų padarytos maždaug pusės metro platumo skylės, prie kurių buvo padėti specialūs užtvarai. Per tiltą mašinoms važiuoti vis dėlto buvo leidžiama, nes sprogimas nepažeidė atraminių konstrukcijų. Pokalbį su geodezininke turėjau nutraukti, nes prie tilto mano stabdoma sustojo kita mašina – senutėlis „Žiguliukas“, leidžiantis didelį dūmų debesį. Džiaugiausi, kad mašina sustojo, nes jų čia važiavo labai mažai, tačiau suabejojau, ar bus saugu važiuoti. Vairuotojas netrukus paprašė neišsigąsti to, kad jo mašinai 35 metai, kad variklis dirba netolygiai ir neveikia stabdžiai. „Per okupaciją nedirbo jokios autodalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik nuo šios savaitės, tad tik vakar stabdžių kaladėles internetu užsisakiau. Dėl stabdžių nesijaudinkit, tris mėnesius važinėju be jų ir nieko, aš šiuos kelius atmintinai žinau, tad žinau, kur prilėtinti greitį, o kur panaudoti rankinį stabdį“, – pasigyrė 42 metų Olehas Borodavka.
Ar galima nubausti asmenį už tai, kad jis viešoje vietoje palieka nuodų gyvūnams?
Vėstant orams benamiams gyvūnams tampa vis sunkiau susirasti maisto, dėl ko jie dažniau pradeda lankytis gyventojų kiemuose, tikėdamiesi būti pamaitinti. Deja, nemažai žmonių ne tik nesidžiaugia, bet netgi piktinasi benamių gyvūnų draugija. Tokiems žmonėms dažnai susierzinimą kelia ir aplink gyvenamuosius namus, parkuose ar kitose viešose vietose vedžiojami naminiai augintiniai. Neapsikęsdami gyvūnų savo akiratyje, kai kurie piktavaliai imasi nuodingų medžiagų, pašarų ar maisto su pridėtiniais nuodais mėtymo. Kokios atsakomybės gali sulaukti gyvūnų nuodytojai, paaiškino Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos narė advokatė Lina Alksnienė: – Gyvūnų nuodijimas yra ne tik pavojinga, bet ir apgaulinga veika, nes dažniausiai ji yra nepastebima. Tai, kad gyvūnas yra apnuodytas, galima įtarti iš pasireiškusių simptomų, tačiau šis faktas patvirtinamas tik atlikus atitinkamus tyrimus. Gyvūno apnuodijimo atveju kiekviena minutė yra svarbi, todėl pastebėjus neįprastus simptomus, gyvūno savininkas ar laikytojas privalo nedelsiant kreiptis į veterinarijos įstaigą tam, kad kuo greičiau būtų ne tik nustatyta tinkama diagnozė, bet ir paskirtas reikalingas gydymas. Kai randamas jau nugaišęs gyvūnas, esant įtarimams, kad jis galėjo būti nunuodytas, vis tiek rekomenduojama kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad šis atliktų autopsiją ir nustatytų jo nugaišimo priežastį. Tik kompetentingo specialisto konstatuotas gyvūno apnuodijimo faktas gali būti pagrindas taikyti teisinę atsakomybę. Nuodijimas gali sukelti ne tik gyvūno žūtį, bet ir sužaloti jo sveikatą, todėl nepriklausomai nuo kilusių padarinių, gyvūno nuodijimas neabejotinai laikytinas žiauriu elgesiu su gyvūnu. Lietuvos Respublikos teisės aktai už tokios veikos padarymą numato dviejų rūšių atsakomybę: administracinę ir baudžiamąją. Be to, jeigu apnuodijus gyvūną, jo savininkui ar laikytojui sukeliama turtinė ir (ar) neturtinė žala, tą padariusiam asmeniui gali būti taikoma ir civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą. Jeigu gyvūną apnuodijus šis nežūsta ar nėra suluošinamas, tuomet tai padaręs asmuo gali būti baudžiamas administracine tvarka. Administracinei atsakomybei kilti pakanka vien gyvūno apnuodijimo fakto ir nėra būtina, kad dėl to kiltų kokie nors padariniai pačiam gyvūnui. Taip yra todėl, kad žiauriu elgesiu su gyvūnu įstatymų leidėjas laiko ir veiksmus, kurie kelia pavojų tiek gyvūno sveikatai, tiek jo gyvybei, taip pat tuos, dėl kurių gyvūnas jaučia kančią ar skausmą. Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad asmuo, žiauriai elgęsis su gyvūnu, gali būti baudžiamas bauda nuo 150 iki 2 tūkst. eurų, o kai dėl žiauraus elgesio gyvūnui grėsė žūtis ar suluošinimas – bauda nuo 900 iki 3 tūkst. 200 eurų.
|
|
