|
|
|
Vakarų Lietuva„Atostogų parkas“ mažina paslaugų kainas
Nuo 2015-ųjų Palangos pašonėje, Žibininkuose, veikiantis didžiausias poilsio ir sveikatingumo kompleksas Vakarų Lietuvos regione „Atostogų parkas“, kaip ir daugelis verslų, neišvengė koronaviruso pandemijos, karo Ukrainoje, infliacijos sukeltų iššūkių, dėl kurių teko pristabdyti komplekso plėtrą. Tačiau brangstant elektrai, šilumai, augant kitiems kaštams įmonė mažina teikiamų paslaugų kainas. „Atostogų parko“ steigėjas ir vadovas Ričardas Jovaiša paaiškino, kodėl iki 50 proc. mažina paslaugų kainas, kai šios visur kyla. „Karas, lietus, šlapdriba, daug mirčių, ir šalyje garsių žmonių, kurie buvo susieti ir su mūsų įmone, išaugusios maisto, šilumos, elektros, paslaugų kainos, bankų palūkanos – visa tai žmones slegia, žmonės turi nuo viso to nors trumpam pailsėti. „Atostogų parkui“ išaugti padėjo klientai, todėl dabar metas įmonei įrodyti savo ištikimybę jiems. Nusprendėme, kad šiuo sunkmečiu orientuojamės ne į pelną, o į visuomenės mokumą, jos lūkesčius“, – kalbėjo vadovas. Dar daugiau nuolaidų lankytojai gauti gali įsigiję lojalumo korteles, naudodamiesi kitomis lengvatomis. Atostogauti užsienyje pigiau nei Lietuvoje, tvirtina ne vienas poilsį išbandęs Lietuvoje ir už jos ribų. Ar sumažėjus „Atostogų parko“ paslaugų kainoms daugės tų, kurie atostogų užsienio kryptį keis į Žibininkų? „Mūsų parke poilsio sezonas yra šaltuoju metų laiku. Stengiamės, kad būtų šiltos patalpos, vanduo baseinuose. Manau, kad ne vien kaina svarbu pasirenkant atostogauti savoje šalyje. Kaip sakoma, geriau žvirblis rankoje, negu briedis miške: neišvargina skrydžiai, čia sava aplinka, kalba ir kita. Sumanęs pailsėti gali tą pačią akimirką ir vykti pas mus į Žibininkus, teikiame SPA, gydymo, maitinimo, nakvynės paslaugas. Man, kaip vadovui, širdį glosto iš „Atostogų parko“ išeinantys pailsėję, nusiraminę, su šypsenomis veiduose žmonės“, – teigė R. Jovaiša.
Karo Ukrainoje kontekste Šaulių sąjunga išgyvena atgimimą
Praėjusiais metais prasidėjus kariniam konfliktui Ukrainoje atgimimą išgyvena Lietuvos šaulių sąjunga: norinčiųjų dalyvauti jų veikloje kone padvigubėjo. Ne išimtis – ir Vakarų (Jūros) šaulių 3-osios rinktinės 305 kuopa Kretingoje. Nori būti informuoti Pirmoji Šaulių sąjungos augimo banga prasidėjo 2014 metais, per pirmąją invaziją į Ukrainą, kai Rusija įsiveržė į Donbasą, Luhanską, aneksavo Krymą. „Tada, praėjus metams, ir aš tapau šauliu, nes pasikeitė mano suvokimas, ką reiškia būti savo šalies patriotu, kad turiu būti atsakingas. Tapti šauliu – atsakomybės prisiėmimas už savo šalies ateitį“, – patirtimi dalijosi Kretingos kuopos vadas Mindaugas Čičiūnas. Kur kas aktyvesnė visuomenė reakcija pasireiškė 2022 m. vasario 24 d. kilus kariniam konfliktui Ukrainos žemėje. Tuomet Šaulių sąjunga kone padvigubėjo. „Viskas vyko labai arti. Žmones apėmė didelė baimė, nežinomybė, kaip viskas bus, ką reiktų daryti, – prisiminė M. Čičiūnas. – Kilus karui pagalvojau, kad tokioje situacijoje būti civiliu tikrai baisu, nes civilis – pats pažeidžiamiausias – nieko nežinai, nedaug ką supranti.“ Dalyvaujantieji Šaulių sąjungos veikloje gauna informacijos, kaip reikia elgtis kilus kariniam konfliktui, kaip viskas vyksta, taip pat jiems rengiami įvairūs mokymai. „Tapęs šauliu pradėjau valdyti vienokią ar kitokią ginkluotę – praktikavau sportinį šaudymą, domėjausi koviniu šaudymu. Kai susipažįsti ir išmoksti valdyti ginklą, dingsta „ginklo mistika“. Supranti, kaip turėtum elgtis, jeigu kažkas netoliese įvyktų“, – tikino kuopos vadas. Būti šauliu – vienas būdų, kaip gyventojai gali prisidėti prie visuomenės saugumo ir gerovės. „Kai vieni buvo nežinioje, kiti buvo drąsūs ir norėjo kažkuo prisidėti, būti naudingi.“
Į kaimą atlėkė per 6 tūkst. bombų
metų Svetlana Sliusarneko buvo viena iš vos keliolikos žmonių, kurie nepabėgo iš Rusijos okupantų užimto kaimo. Jame iki karo gyveno 6 tūkst. žmonių. Tuo pačiu ji buvo vienintelė, kuri į bloknotą kasdien užsirašydavo į gyvenvietę atlėkusių bombų kiekį ir vienintelė, kuri nuo bado gelbėjo išsibėgusių kaimynų gyvūnus. Nors Cirkuny okupacija, prasidėjusi jau pirmą karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų kaime liko sugriauti arba apgriauti, kadangi per Cirkuny, nutolusius 5 km nuo Charkovo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių. Labiausiai kaimas nukentėjo, Ukrainos kariams perėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kai atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia griovė svarbiausius pastatus šioje ir gretimose gyvenvietėse. Prieš pabėgdami iš Cirkuny, priešai nutaikė tankų šūvius į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines. Iki karo dažytoja aviacijos fabrike dirbusi S. Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos komendanto valandos, lekiančių bombų – kasdien gamino ir nešė maistą kaimynų paliktiems 26 šunims ir 27 katėms. Moteris savo namo kieme iki karo laikė kelis šunis ir kates, o per okupaciją jos kiemas ir namas buvo tapę tikrų tikriausia keturkojų prieglauda. „Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir išvirtas bulvių lupenas“, – prisiminė S. Sliusarenko. Moteris teigė kitko gyvūnams pasiūlyti negalėjusi: parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus pradėjo vežti vėliau. Nešdama maistą kaimynų kiemuose likusiems ir savo namų nenorėjusiems palikti šunims ir katėms, S. Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris skubiai parkrisdavo ant žemės, pagulėdavo ir, sprogimams nutilus, eidavo toliau pas keturkojus. S. Sliusarenko nepatyrė nė mažiausio sužeidimo, tačiau bomba išvertė dalį jos namo sienos ir stogo kampą, kai buvo nuėjusi gyvūnams semti vandens iš šulinio.
Pelenais virtusiame Cirkuny kaime – Šv. Mikolajaus sutiktuvės ir linkėjimai Lietuvai
Į Šv. Mikolajaus sutikimo šventę Cirkuny kaime, kuriame bombos sugriovė arba apgadino 80 procentų pastatų ir iki pat dabar nėra elektros, vykau pakviestas Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotojo Igorio Kuzmenkos. Su 55 metų Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotoju I. Kuzmenka susipažinau fotografuodamas sugriautą Cirkuny mokyklą. Pamatęs mane vaikščiojant po griuvėsius I. Kuzmenka skubiai atbėgęs sušuko: „Grįžk atgal, čia dar ne viskas patikrinta, gali būti minų.“ Vyras papasakojo, kad per Cirkuny kaimą ėjo fronto linija, mat gyvenvietė yra nutolusi vos 5 km nuo Charkovo pakraščio. Šį 1,5 mln. gyventojų turėjusį ir vos 40 km nuo Rusijos sienos nutolusį didmiestį Kremlius planavo užimti per vieną parą. Tačiau Charkovo gynėjai didvyriškai pasipriešino, todėl okupantai buvo priversti įsitvirtinti miesto prieigose. Tokiu būdu Cirkuny, per kuriuos eina autostrada į Rusiją, atsidūrė fronto mūšių epicentre. Anot I. Kuzmenkos, kaime net 80 proc. pastatų nukentėjo nuo bombų sprogimų – vieni buvo visiškai sugriauti, kiti liko apgadinti. Prasidėjus karo veiksmams dauguma Cirkuny gyventojų išsilakstė. Pirmomis karo dienomis visi bėgo į Ukrainą, tačiau vėliau okupantai leido trauktis tik į Rusiją, kur išvyko irgi nemažai žmonių. Cirkuny iš 6,5 tūkst. gyventojų per du su puse mėnesio užsitęsusią okupaciją liko vos keliolika žmonių.
Fotografija – spalvingoji kretingiškės gyvenimo dalis
Buvusi ilgametė Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogė 75-erių Danutė Vasiliauskienė fotografiją vadina savo gyvenimo dalimi. Jos fotografijos publikuojamos televizijos laidose, tarptautiniuose socialiniuose tinkluose, kuriuose nesyk buvo pripažintos kaip geriausia dienos nuotrauka. Tačiau pedagogė neapsiriboja vien asmenine veikla – prieš 10-metį ji įkūrė ir ligi šiol vadovauja Kretingos trečiojo amžiaus universiteto fotografijos mėgėjų klubui „Fotoakimirka“. Fiksuoja įdomiame judesyje D. Vasiliauskienės nuotraukos – labai gyvos, vaizdai jose tarsi sustingę laike ir erdvėje. Vadindama save gamtos ir kaimo vaiku, ji ypač mėgsta fotografuoti laukinę gamtą visais metų laikais. Tarp medžių liuoksinti voverė, palaukėje akylai į tolį žvelgiančios baugščios stirnos, išdidi tvenkinių pakrantėmis žirgliuojanti gervė, lyg specialiai pozuoti prieš kamerą pasirengusios lūšys. Gyvūnai pagauti išlauktą akimirką, tam tikromis reikšmingomis pozomis. Šių dienų gamtos kadruose – pusnių pilys, šėliojančios jūros purslai, baltume sustingę medžiai ir augalų grafika. Ir tuo kadrai unikalūs, prikaustantys žvilgsnį prie nuotraukos, neatsistebint, kur gi yra šis grožis – kur fotografuota ir kaip pavyko tai užfiksuoti. „Aš neturiu tiek laiko, kad valandų valandas tykočiau užsikasusi į sniegą ar pasislėpusi tankmėje, kaip tarkim, garsusis Lietuvos gamtininkas fotografas Marius Čepulis. O ir mano amžius – nebe tas. Aš turiu atradusi tam tikras vietas Kretingos mieste, rajone, prie jūros ar netgi – Latvijoje, kur kantriai laukiu, lūkuriuoju, kol pasirodo gyvūnas. Bet neužtenka vien pagauti kadrą, fiksuoti jį reikia tam tikru momentu – įdomiame judesyje. Kartais pralauki – ir nieko, vadinasi, nelemta. O būna – imi ir netyčia pamatai, tarkim, visai neseniai – grobio tykančią laputę“, – emocingai pasakojo fotografė.
Lvovas paskendo tamsoje, tačiau į užsienį bėgti gyventojai neketina
Gruodį grįžęs į Lvovą pamačiau visiškai kitokią situaciją, negu kad buvo prieš mėnesį. Iš tiesų Vakarų Ukrainos sostinė, nutolusi beveik 1 tūkst. km nuo fronto linijos, visą karo laiką gyveno gan ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo. Tuo metu, kai arčiau fronto esančiuose miestuose užsidarė dauguma parduotuvių ir kavinių, nes vaikščiojimas gatvėse tapo pavojingu gyvybei, Lvove po trumpos pertraukos toliau veikė visos įstaigos. Charkovo, Iziumo ar Mikolajevo gyventojams spaudžiantis ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvovo gyventojai smaguriavo kavinėse, lankė teatrus ir muziejus. Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvovą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto meriją už tai, kad gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį biudžetą. Lvovo nuopelnai šiame kare yra didžiuliai, tačiau kitokie negu pafrontės miestų. Lvovas priėmė 0,5 mln. pabėgėlių, be to, per šį miestą į Ukrainą keliauja dauguma humanitarinės ir karinės Vakarų pagalbos. Tačiau šiuo metu Lvovas yra praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą, kadangi Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvove ilgam dingsta šviesa, tuo pačiu butuose – ir šildymas, vanduo, interneto ryšys. Lvove jau kelias savaites gyventojams elektra yra tiekiama tik du kartus per parą po 4 val. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojai yra informuojami, kokiose gatvėse ir namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama. Po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar savaitės. Tą vakarą, kai mašina atvykau į Lvovą, elektra kaip tik buvo išjungta visame mieste.
Kretingos rajono ūkininkui – Ukrainos padėka ir medalis
Misijos „Kariai – kariams“ vadovas Antanas Kliunka pasidalino žinia, kad Kretingos rajono ūkininkas Virginijus Čėsna už Ukrainos kariuomenei dovanotą džipą MITSUHBISI POJERO, kuris netrukus atsidurs fronte, taip pat už nuolatinę paramą prieš Rusijos agresiją kovojančiai Ukrainai apdovanotas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (ZSU) padėka ir medaliu „Valantior Ukraini“. Šie apdovanojimai simbolizuoja kuo nuoširdžiausią padėką tų karių, kurie šiandien kaunasi Donbase, pačiame karščiausiame Bachmut fronto ruože. Apdovanojimą ūkininkui V. Čėsnai perdavęs, Lietuvos kūrėjų karių savanorių, paramos Ukrainos kariams misijos „Kariai – kariams“ dalyvių vardu padėkoję A. Kliunka teigė, kad Ukrainos kariai jau daugiau kaip 9 mėnesius kaunasi ne tik už save, bet ir už mus. „Todėl ir prašome – nepavarkite remti Ukrainos kovotojų“, – kalbėjo A. Kliunka.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
Vaikų ligoninei neįgalieji suteikė gyvybės ir spalvų
Kretingos dienos veiklos centrą ir Kretingos rajono ligoninės Vaikų skyrių sieja ilgametė bendrystė: Dienos centrą lankantys neįgalūs žmonės jau dešimtmetį savo kūrybos darbais puošia Vaikų skyriaus erdves. Jų parodos keičia viena kitą: šiuo metu ligoninės koridoriai nušvitę kompiuterine 3D piešimo programa sukurtų ryškiai spalvotų grafinių ant drobės perkeltų paveikslų paroda „Mano mintys pievoje“. Paveikslų ciklas žavi ne tik spalvų gausa ir įvairove, bet ir kūrėjų fantazijos laisve. Naudodamiesi 3D kompiuterinėmis piešimo programomis, Dienos veiklos centro lankytojai Gabrielė Pikturnaitė, Tomas Lubinas, Mantas Mažonis, Vaidas Čeponkus, Vitalija Šalnytė, Mantas Jonkus, Aušra Vaitkutė, Adolfas Piktuižis ir Birutė Slušnytė, padedami socialinės darbuotojos Ritos Bendikienės, savo darbuose kūrybiškai išreiškė mintis ir svajones, suteikė joms gyvybės, tarsi paleidę pasilakstyti jas po spalvingą pievą. „Labai džiaugiamės šia Dienos veiklos centro darbuotojų iniciatyva, kad jie skatina kurti neįgalius žmones ir papuošia mūsų skyrių. Patalpos nušvitę: mamos su vaikais ateina, apžiūrinėja ir džiaugiasi. Besikeičiančios neįgaliųjų parodos nuolat puošia mūsų skyriaus patalpas, o prieš Kalėdas jie dar dekoruoja sienas, langus kalėdinėmis rankų darbo puošmenomis“, – kalbėjo Kretingos ligoninės Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė. Vedėjos mintį palaikė slaugytoja Vanda Vaišnorienė ir skyriuje besilankanti Kristina Bendikienė su sūnumi Aronu: „Labai gražu, sienos tiesiog švyti džiaugsmu, Aronui labiausiai patiko stilizuotų vilkų diptikas“.
Ukrainiečiai maistą gaminasi ant laužų
Per vieną paskutiniųjų apsilankymų Balaklijos miestelyje pamačiau didžiulę eilę žmonių, laukiančių galimybės iš čiaupo lauke prisipilti atsineštus kibirus vandens. Jis buvo įrengtas prie parduotuvės, kurios savininkas turėjo dyzelinį generatorių ir juo iš giluminio šulinio pakeltu vandeniu dalijosi su kitais gyventojais. Dalį tų žmonių pažinau iš ankstesnių apsilankymų Naftininkų mikrorajone, todėl priėjęs paklausiau – ar nesiruošia prieš žiemos šalčius paklusti mero raginimui keltis į pabėgėliams skirtus bendrabučius Vakarų Ukrainoje. Mat Balaklijoje, kuri beveik septynis mėnesius išbuvo okupuota priešų, dėl infrastruktūros pažeidimų žiemą butuose nebus nei šildymo, nei elektros, nei vandens. Dažniausias atsakymas buvo toks: „Kaip per visą okupaciją neturėdami patogumų iškentėme sunkumus, taip ištversime ir dabar. Turime daržuose užsiaugintų bulvių ir daržovių, o per šalčius susibėgsime pas tuos kaimynus, kurie savo būstą šildo krosnimis.“ Per okupaciją Balaklijoje buvo likę beveik vien pensininkai, o dabar į miestelį grįžo ir jaunesni, ir šeimos su vaikais. Kelios pašnekintos mamos prasitarė pasilikusios todėl, kad vyrai įrengė mediena kūrenamas krosnis, o grįžo norėdamos padėti senyviems tėvams. Panašiai kalbėjo ir Iziume prie bombos sugriauto dviaukščio namo vaikščiojęs kartu su šunimi Andrejus Šackichas. Tame name butą per sprogimą prarado ir jo sūnus Olegas, kuris dabar kartu su tėvu gyvena garaže.
Karaliaus Jogailos palikuonis padeda kariaujančiai Ukrainai
„Nors mano protėviai yra Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila bei Prancūzijos karalius Liudovikas Xlll, tačiau Lvove šių didžiūnų pavardės nublanksta, kai pasisakau, kas buvo mano prosenelis“, – pasakė Janas Szeptyckis. Šio penkiasdešimtmečio verslininko prosenelis, Lvovo arkivyskupas metropolitas, grafas Andrijus Szeptyckis yra legendinė asmenybė Vakarų Ukrainoje. 1944 metais mirusio prosenelio vardu yra pavadintos mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai, kuriami muziejai. Ypač daug A. Szeptyckis yra nusipelnęs Lvovui, kuriame daugiausiai laiko ir praleido. Pagal istorinius šaltinius Szeptyckiai yra sena didikų giminė, kuriai žemes Galicijoje Xlll a. padovanojo Kijevo Rusijos karalius, Galicijos kunigaikštis Danila, o XV šimtmetį privilegijas patvirtino Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis. Šiemetinės Rusijos intervencijos pradžioje J. Szeptyckis kartu su pusbroliu, ūkininku Maciejumi Szeptyckiu vienu metu buvo tapę didžiausiais humanitarinės pagalbos Ukrainai tiekėjais. Vienas pusbrolis išnaudojo savo verslo pažintis Europoje, o kitas suteikė netoli pasienio turimus didžiulius sandėlius, ir tokiu būdu vyrai per dieną į Ukrainą paramos išsiųsdavo net po dešimt krovininių mašinų. „Užsieniečiai norėjo padėti, tačiau bijojo siųsti savo mašinas ir vairuotojus į karo apimtą šalį, o mes sumanėme jų paramą Lenkijoje perkrauti į vietinį transportą“, – pasakojo J. Szeptyckis. Pusbrolio Maciejaus, užsiimančio žiedinių kopūstų ir kitų daržovių auginimu, sandėliai Tomašovo mieste netoli Ukrainos pasienio tuo metu kaip tik buvo tušti, ir juose užvirė perkrovos darbai.
|
|
