|
|
|
Vakarų LietuvaPusmetį Rusijos nelaisvėje praleidęs ukrainietis karys: „Normaliu žmogumi vargu ar betapsiu“
Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju 23-ejų metų Andrejumi Milleriu likimas suvedė svečių namuose Dniepre, kur keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje. Tuose svečių namuose beveik visi gyventojai buvo kariškiai. Dauguma jų atvyko iš ligoninių ar fronto, kad netoliese esančiame kariniame komisariate medikų komisija įvertintų, ar jie po patirtų sužeidimų gali tęsti kovą fronte. 200–250 km nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižės, Chersono nutolęs Dniepras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį: per jį keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys, maistas Ukrainos kariams, tuo pačiu čia vežami sunkiai sužeisti kovotojai. Į Andrejų atkreipiau dėmesį, vos tik šiam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambaryje, kuriame stovi ir administratorės staliukas. Pro lauko duris įėjęs aukštas vaikinas nedrąsiai priėjo prie administratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jei jam čia patiks ir jei medicininis patikrinimas užtruks ilgiau negu tris dienas. Po to vaikinas uždavė gan keistoką klausimą – ar kambaryje naktį galės laikyti įjungtą šviesą ir ar dažnai mieste pradingsta elektra. Administratorei pareiškus, kad dėl elektros trūkumo ji yra kasdien išjungiama po 4–6 valandas, bet ne naktį, ir paaiškinus, kad šviesa kambariuose po 23 val. turi būti išjungiama, tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš lovos, vaikinas susimokėjo pinigus ir išėjo. Tada dar nežinojau, kad aukštaūgis buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino įjungta šviesa. Rytą anksti prabudęs nustebau, kad šviesa kambaryje tebedega. Žvilgtelėjęs į kaimyno lovą atpažinau aukštaūgį, kuris ne tik kad nebuvo užsitraukęs lovos užuolaidėlės, bet ir buvo įžiebęs virš galvos esančią lemputę. Jau vėliau, jaunuoliui prabudus, sužinojau, kad jis grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai. Buvo nekalbus, bet po to paaiškėjo, kad vaikinas kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje pateko į priešo nelaisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius. Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse ir namų reabilitacijoje, o dabar atvyko į karinę komisiją. Karys leido jį fotografuoti ir įrašyti pašnekesį, tačiau į klausimus atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus.
Elektroninės cigaretės – paauglių kasdienybė
Nors elektronines cigaretes pagal įstatymą įsigyti galima tik nuo 18-os metų, neretai jos matyti nepilnamečių rankose, kartais net – besimokančiųjų pradinėse klasėse. Paaugliai yra linkę gudrauti, moka apeiti įstatymus, kad įsigytų bei vartotų elektronines cigaretes. Kad yra tokių problemų, pripažįsta ir specialistai. Problema – didelė Elektroninių cigarečių rūkymas tarp nepilnamečių – didelė problema visoje šalyje: į specialistus dėl rūkančių ar net jau priklausomybę patiriančių nepilnamečių kreipiasi ir jų tėvai, ir patys vaikai. Problema aštrėja, nes elektroninių cigarečių griebiasi ir pradinių klasių mokiniai. „Būna, kad, jeigu I–II klasėje rūko bent vienas mokinys, tai visa klasė bent jau pabando, o kiti ir pasirenka šią negerovę“, – situaciją nusakė tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Kretingoje Lina Bruzdeilynienė. Tokio tipo rūkalai yra labai lengvai prieinami ne tik suaugusiesiems, bet ir nepilnamečiams. „Šių rūkalų nepilnamečiai įsigyja įvairiai – internetu, mažesnieji – iš vyresnių ir pan. Kiek teko bendrauti su nepilnamečiais, visi jie vienbalsiai tikino, kad elektroninės cigaretės yra lengvai prieinamos“, – kalbėjo koordinatorė. Jaunuoliai perka ne tik elektronines cigaretes, bet ir jiems skirtus papildymus, kuriuose – ne tik tabakas, bet neretai – ir narkotinės medžiagos. „Nepilnamečiai papildymus įsigyja nelegaliai, todėl nė patys nežino, ką rūko ir nuo ko tampa priklausomi. Atlikę tokių papildymų tyrimus, esame juose radę ir narkotinių medžiagų“, – sakė L. Bruzdeilynienė. Todėl nepilnamečiai tampa priklausomi ne tik nuo tabako, bet ir narkotinių medžiagų. „Turime situacijų, kai į mus kreipiasi III–IV pradinių klasių mokinių tėvai, kurių vaikai jau yra priklausomi. Yra mokinių, kurie sako, kad rūko jau nuo 6-erių“, – įvardijo specialistė. Vaikai elektronines cigaretes įsigyja iš santaupų, dienpinigių, per gimtadienį gautų pinigų, nemažai nepilnamečių turi ir prieigą prie elektroninės bankininkystės, dėl ko šių rūkalų gali įsigyti internetu. „Kai vaikai nebeturi pinigų, jie pradeda slapta jų pasiimti iš senelių, tėvų. Iš pradžių – mažomis sumomis, po to vis daugiau ir daugiau“, – iš kokių pinigų vaikai įsigyja rūkalų, atskleidė L. Bruzdeilynienė. Rūkymas, kaip problema, dažniausiu atveju prasideda šeimose. „Suaugusieji elektroninių cigarečių rūkymo nevertina kaip išties rimtos ir ilgainiui blogas pasekmes sukeliančios problemos. Yra atvejų, kai tenka matyti tėvus, kartu berūkančius su savo vaikais, būna, kad ir tėvai elektronines cigaretes perka vaikams kaip dovanas, – kur neretai glūdi tokio nepilnamečių elgesio šaknys, pasakojo L. Bruzdeilynienė, atkreipusi dėmesį, kad elektronines cigaretes vartoja ne tik socialinės rizikos šeimose gyvenantys vaikai. – Jas išbando dauguma vaikų, nepriklausomai, kokioje šeimoje jie gyvena.“
Stalo žaidimai – kretingiškių idėja, virtusi verslu
Trys broliai kretingiškiai Jonas, Egidijus ir Audrius Leščiauskai pasinėrė į neįprastą verslą – vyrai kuria stalo žaidimus. Vienas pirmųjų – tai finansų strategijos žaidimas „Mad Market“, kuriuo jau prekiaujama, sulaukė gerų atsiliepimų iš tų, kas jį išbandė. Moko finansinio raštingumo Žaidžiant finansų strategijos stalo žaidimą pasijaučiama kaip tikroje akcijų biržoje: galima įsigyti tam tikros srities, pavyzdžiui, farmacijos, informacinių technologijų ar net kriptovaliutos akcijų arba įmonių, jas pirkti, parduoti ir, tokiu būdu vis didinant savo kapitalą, įsigyti pergalės taškų, kurie ir nulemia, kas taps nugalėtoju. Be abejo, blogai investavus galimi ir nuostoliai. Kaip teigė Egidijus, stalo žaidimų akcijų biržos tematika yra buvę ir anksčiau, bet „Mad Market“ unikalumą lemia akcijų prognozės laukas, kiti kintamieji faktoriai. „Daugelyje žaidimų sėkmė yra vienas pagrindinių faktorių, pas mus sėkmės yra vos keli procentai. Jeigu bandysi žaisti negalvodamas, tai žaidimo nelaimėsi“, – atkreipė dėmesį žaidimo kūrėjai. Žaidžiant viską sprendžia pats žaidėjas. Kaip ir tikroje akcijų biržoje, reikia gerai pagalvoti, kada įsigyti ir kada parduoti akcijas būtų geriausias laikas, įvertinti, ar „apsimoka“ dalyvauti juodojoje rinkoje – žaidime yra ir tokia galimybė, kiek ir kada verta rankose „laikyti“ pinigų arba akcijų. „Kiekvienas turi susikurti savo strategiją, atsižvelgiant į esamą situaciją. Žaidimas tuo ir įdomus, kad mintinai neišmoksi, ką ir kada turi daryti, nes viskas gali keistis priklausomai nuo oponentų įgūdžių ir pasirinkimo“, – sakė broliai. Žaidimo lentoje yra kelios dalys, tačiau žaidėjas visus veiksmus atlieka vienu metu: keliauja ratu aplink lentą ir sprendžia, verta įsigyti įmonę ar kitą žaidimo bonusą. Taip pat aktyviai dalyvauja akcijų biržoje. Broliai norėjo tokio stalo žaidimo, kuris būtų įdomus ir suprantamas visiems, tačiau tuo pačiu ir paskatintų mąstyti. „Žaidžiame ir su savo vaikais, tad tikrai tinka šeimai. Šis žaidimas moko ir finansinio raštingumo, kas, manau, labai svarbu“, – sakė Jonas, atkreipęs dėmesį, kad žaidžiant su vaikais, prireikus, svarbu jiems padėti.
„Rūpestėliai“ rūpinasi alkstančiais varguoliais
Kretingos pranciškonų vienuolyne tris dešimtmečius be pertraukos, brolių pranciškonų, savanorių ir geradarių pastangomis, veikia labdaros valgykla „Rūpestėliai“, atlaikiusi sudėtingas krizes, nepriteklius ir pandemiją. Dvi savanorės virėjos Vita Petrauskaitė ir Danutė Mikulskienė kasdien pamaitina 40–50 alkstančių miestelėnų, o šie karštos sriubos ir maisto lauknešėlių dar parneša kitiems šeimynykščiams ar pažįstamiems. Ant kojų – nuo 5-tos ryto Nuo 5 val. ryto pirmoji į labdaros valgyklą atskubėjusi 81-erių V. Petrauskaitė užkaičia didžiulį, apie 50 l tūrio, katilą ir imasi pjaustyti mėsą bei prieskonines daržoves – svogūnus, česnakus. Kiek vėliau į darbą kimba ir Danutė – nuskuta bulves ir morkas. Apie 8 val. ryto soti skalsi sriuba jau sušutinta. Tuomet moterys raiko duoną ir pakuoja lauknešėlius sauso maisto, gauto iš Maisto banko. Iš trilitrinių stiklainių įdeda pačių užkonservuotų agurkų, burokėlių. Ligi pandemijos Kretingos miesto varguoliai, tarp kurių dauguma – benamiai, sueidavo į paruoštas labdaros valgyklos patalpas, išvien su savanorėmis sukalbėdavo padėkos maldą ir sėsdavosi prie patiekto garuojančio maisto. Tačiau per pandemiją tvarką teko keisti: karštas maistas – troškiniai, dešrelės, mėsa su makaronais – buvo dalijamas išsinešti vienkartiniuose induose, kurių suaukojo žmonės. Pagal šį jau nusistovėjusį įprotį, prieš 10 val. valgytojų eilė nusitęsia vidiniame vienuolyno kieme: virėjos pirmiausia surenka jų atsineštą tarą, jei nešvari, išplauna ir išdezinfekuoja, ir tik tuomet pripildo sriubos. Gavę karšto maisto ir lauknešėlį, žmonės išsiskirsto kas sau, ilgėliau užsibūti čia nesinori. „Kas rytą ateina brolis Paulius Vaineikis, palaimina maistą ir mes kartu sukalbame padėkos maldą už visus geradarius, valgytojus, neužmirštame ir kenčiančių Ukrainos žmonių“, – sakė šeimininkė Vita.
Šeima liejo žvakes frontui, kai į namą atlėkė mirtį atnešusi raketa
Dnipro mieste atvykęs prie namo, į kurį prieš tris savaites kritusi bomba užmušė 46 gyventojus, nusprendžiau įamžinti sukrečiančius vaizdus ir neatsakingai surizikavau. Pasinaudodamas tuo, kad namo teritoriją saugoję policininkai išėjo pietauti, įsėlinau į trečią laiptinę. Bomba pataikė tarp antros ir trečios laiptinės, ir visi arčiausiai sprogimo epicentro buvę devynaukščio namo butai nugarmėjo žemyn. Vaizdas trečioje laiptinėje buvo labai slogus. Dešinėje pusėje esančių butų durys buvo išvirtusios, o koridorius ir kambariai pavirtę baldų, buities reikmenų nuolaužų krūva, apdengta storu dulkių sluoksniu ir juodais suodžiais. Kairėn atsivėrė dar siaubingesnis vaizdas – iš butų liko vien dalis sienų, grindų ar lubų, o kitkas buvo nugarmėję žemyn. Norėdamas įamžinti baisius vaizdus ketinau lipti ant laiptinės stogo, tačiau septinto aukšto blokai buvo taip susiskypavę, kad nesiryžau kopti aukščiau. Nusileidęs į apačią pamačiau netoli laiptinės vaikštinėjančią liūdną jauną moterį ir užkalbinau. Ši pasisakė esanti Olga Korenovskaja, ir iki tragedijos laimingai su vyru, 4-erių ir 11-os metų dukterimis gyveno aštuntame aukšte trečioje laiptinėje. Olgos vyras Michailas, garsus vietos sportininkas, nusipelnęs Ukrainos bokso treneris, tą popietę buvo ką tik grįžęs iš varžybų. Olga tuo metu rengėsi su vaikais eiti pasivaikščioti parke, ir Michailas pažadėjo po pusvalandžio, išgėręs arbatos ir truputį pailsėjęs, prie jų prisijungti, nes to labai prašė dukros. „Jisai dukras labai mylėjo, lepino, o šios jį irgi dievino. Manau, kad tada vis dėlto jis trumpam prisnūdo, bet aš jam neskambinau ir nežadinau, nes žinojau, kad vis vien tuoj atbėgs“, – pasakojo Olga. Sutuoktinė sunerimo tada, kai išgirdo didelį trenksmą ir iš toli pamatė dūmus, apgaubusius jų namą. Moteris puolė skambinti vyrui, o šiam neatsiliepiant pagalvojo, kad tas nuskubėjo į nelaimės vietą padėti žmonėms ir pamiršo pasiimti telefoną. „Aš netikėjau, kad Michailui gali kas nors nutikti, už jo pečių jaučiausi saugi ir rami. Netrukus man paskambino Michailo draugas, privažiavęs įsisodino į mašiną ir nusivežė į savo butą. Vežė specialiai kita gatve, kad nepamatyčiau nugriuvusio mūsų buto ir nepulčiau į isteriją“, – pasakojo Olga. Netrukus moteris socialiniuose tinkluose perskaitė apie didėjantį aukų kiekį, o kiek vėliau, kai pamatė nuotraukas iš tragedijos vietos, jos širdis ėmė neramiai plakti. Olga vylėsi, kad sutuoktinis nenukentėjo, nes buvo išėjęs pas jas į parką, o išgirdęs sprogimą prisijungė prie gelbėtojų, vėliau – kad vyras yra vienas iš šimto sužeistųjų, nugabentų į ligonines. Tačiau po paros tačiau gelbėtojai pranešė, kad po namo nuolaužomis rado Michailo kūną.
Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus atvėrė naujas edukacines erdves
Nasrėnų kaime, pusiaukelėje tarp Kretingos ir Salantų, kone prieš 300 metų suręsta vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtoji sodyba praturtėjo renovuotų statinių: be pagrindinio namo ir senosios klėtelės, kuriuose įkurdinta muziejaus ekspozicija, jaujos, kur vyksta klojimo teatro renginiai, šiemet atkurti dar trys pastatai – tvartas, viralinė ir rūsys, pastatyta nauja stoginė, įrengtas amfiteatras. Naujose erdvėse numatyta vykdyti edukacijas, populiarinančias žemaitiškas tradicijas, ir nacionalinių valgių degustacijas. Pirmais renginys čia įvyks vasario 21-ąją, kur švęsti Užgavėnes kvies Kretingos turizmo informacijos centras. Siūlys sočiai užkąsti ir pernakvoti ant šieno Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorė Violeta Čėsnienė, aprodydama sodybos teritoriją su atkurtais statiniais, džiaugėsi, kad nuo šiol tvartelyje įrengtose edukacinėse erdvėse vyks audimo pamokos, bus atidaryta amatų ir tautodailės dirbinių ekspozicija, rengiamos paskaitos, o šio pastato pastogėje ant šieno galės pernakvoti po mūsų kraštą dviračiais ar pėsčiomis keliaujantys piligrimai, svečiai, vasaros stovyklų dalyviai – šių vienu metu galėtų tilpti apie 20. Tame pat pastate įrengti ir du sanitariniai mazgai su dušais tam, kad galėtų išsimaudyti nakčiai apsistoję svečiai ar stovyklautojai.
Nuo dvarų tyrinėjimo – iki iliustruotų dvaro pasakų
Kretingos muziejuje dirbantį 61-erių Artūras Patamsį, diplomuotą kelių inžinierių ir dizainerį, pakerėjo dvarai, jų istorijų tyrinėjimas tiek realybėje, tiek kūryboje. Jis yra apvažiavęs ir ištyrinėjęs per 450 Lietuvos dvarų ir palivarkų, o pastaraisiais metais paniro į Kretingos miesto ir dvaro istorijas, kurias perteikė trimis paties sukurtomis ir grafiškai iliustruotomis komiksų knygomis: 2-jų dalių „Pamirštos dvaro pasakaitės“, „Istorijos prie laužo“, netrukus pasirodys ir ketvirtoji – „Iš pirmų lūpų“. Šį vasarį Kretingos muziejus šeimoms su vaikais rengia edukacinius „Pamirštų dvaro pasakaičių“ skaitymo rytmečius, kuriuose dalyvaus ir pats jų autorius. Savaip rekonstravo grafų istoriją A. Patamsis pasakojo pirmąją komiksų knygą sukūręs vienu įkvėpimu ir skyręs ją anūkei Patricijai, kaip jos pažinties su Kretingos dvaro istorija pradžiamokslį. „Po to tarsi kažkokia jėga vedė tolyn: muziejuje dirbant naktimis, kūrybiškai nuteikia tyla, o ir visa dvaro aplinka, atrodytų, alsuoja paslaptimis. Pasitelkiu vaizduotę ir bandau atkurti, kaip grafai čia gyveno, kokia buvo jų kasdienybė – kaip jie auklėjo vaikus, kuo užsiėmė, ką mėgo. Taip gimė dar 2 knygos, ir tai yra savaip mano paties interpretuota literatūrinė-meninė grafų Tiškevičių gyvenimo rekonstrukcija“, – kalbėjo A. Patamsis. Muziejuje, jis sakė, susitinkąs su žmonėmis, kurie smalsauja, kur veda tolimosios rūsio durys, ar yra požemiai, kas juose saugoma. Domisi, kokios grafų Tiškevičių gyvenimo istorijos yra tikros, o kurios – išgalvotos. „Yra išleista mokslinių knygų apie Kretingos istoriją, tačiau žmonės mėgsta paprastus pasakojimus, kartais – net šiurpius, kur tikrovė persipina su legendomis. Tad sugalvojau populiariu stiliumi – komiksais, kai nedaug informacijos, bet daug įtaigių piešinių, – papasakoti, kaip kažkada čia gyventa“, – kalbėjo A. Patamsis, savitai perteikęs kelių šimtmečių Kretingos miesto istoriją nuo Magdeburgo teisių suteikimo iki Tiškevičių valdymo pabaigos. Jo žodžiais, ir įžymus istorikas Alfredas Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Žemaitijos istorija prasideda nuo Kretingos – tai buvo pirmasis miestas Žemaitijoje, gavęs Magdeburgo, arba savivaldos, teises.
Iš Chersono pasitraukę okupantai keršija – žudo civilius
Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko regione, kur kasdien žūva šimtai karių. Tačiau vietos ir tarptautinę visuomenę labiausiai sukrečia pranešimai apie civilių mirtis, ypač – tose vietovėse, kurios yra tolokai nuo fronto, ir žmonės ten žūva dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto. Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, tačiau įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje, už kelių kilometrų nuo miesto, ir pradėjo kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė pavirsti negyvenama dykyne. „Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti, ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, o aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę prie šalia esančio namo pasigirdo sprogimai. Aš – buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, kad ši nepanikuotų, o pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir nuvirtau“, – pasakojo 73 metų Anatolijus. Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinus ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kijevą važiavome vienoje kupė. Vokietijoje ir Afganistane tarnavusio, kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyro sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pagalbos ieškoti pas Rusijos medikus į Maskvą. „Kojos būklė blogėja, nežinau, tai buvo neišvengiama ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Chersono yra išsilakstę dalis medikų, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje ir turi draugų chirurgų, sakė, kad mano Ukrainos pilietybė nebus kliūtis“, – aiškino Anatolijus. Pensininkas nepanoro komentuoti karo vyksmo, tačiau prasitarė, kad nepateisina civilių apšaudymo. Anatolijus tvirtino, kad pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes tame mieste gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje. Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSSR miestą, kur jam būtų skirtas erdvus butas. Vyras pasirinko Ukrainos arbūzų ir pomidorų sostine vadinamą Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.
Kretingos dienos veiklos centre vystoma tarptautinė savanorystė
Su neįgaliais žmonėmis dirbantis Kretingos dienos veiklos centras, dalyvaudamas tarptautinio Europos solidarumo korpuso programoje, trečius metus priėmė savanorius ne iš ES šalių, kad šie iš arčiau pažintų mūsų šalį ir jos socialinę sistemą, įgytų darbo ir saviugdos patirties. Pastarąjį kartą vienerių metų savanorystei buvo pakviestos 19-metė Karyna Kudelia iš Ukrainos ir 24-erių Katerina Chkhvimiani iš Sakartvelo, kurioms kadencija baigiasi šį sausį. Lietuva abiem tapo brangi Abiejų merginų patirtys – skirtingos. Kartvelė Katerina, pagal profesiją anglų kalbos pedagogė, Lietuvoje jau trečią kartą – ligi tol ji dukart mokėsi lietuvių kalbos Vytauto Didžiojo universitete rengiamuose kursuose. Todėl šįkart ji pasirinko ilgalaikį projektą, leidžiantį gilintis į kalbą, pažinti jai mielą šalį ir žmones, augti pačiai. Ukrainietė Karyna – Zaporižios universiteto socialinio darbo filosofijos studentė trečiakursė su Lietuva susipažino pirmąkart. Tačiau, skirtingai nuo Katerinos, ji jau turėjo socialinio darbo patirties savo gimtinėje Zaporižioje: jos mama Nadežda, dirbanti Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, jau anksčiau įtraukė merginą į savanorystę – jai teko talkinti vaikų internate, senelių namuose, žmonių su negalia centre. Jai norėjosi žinių, kad po studijų galėtų padėti neįgaliems žmonėms savo šalyje. Abi merginos buvo apgyvendintos viename būste, joms skirta lėšų pragyventi. Viena gerai moka anglų, o kita – rusų kalbą. O tai, pasak Kretingos dienos veiklos centro vadovės Birutės Viskontienės, yra labai svarbu kolektyvinei bendrystei ir su centro darbuotojais, ir su neįgaliais žmonėmis, mokantiems skirtingas kalbas, taip pat ir savanorių tarpusavio tobulėjimui. Per šiuos metus Katerina ir Karyna neblogai išmoko ir lietuvių kalbos, kuri, kaip tikino abi, joms pravers ir ateityje. Kartvelė dar ketina grįžti, nes, jos žodžiais, įsimylėjo Lietuvą – mūsų šalis ją traukia novatoriškumu, o ukrainietė liks čia ilgėliau – gyvens Klaipėdoje, kur jau turi socialinio darbuotojo padėjėjos darbą.
Keturių vaikų mama į frontą išėjo tęsti nelaisvėn patekusio vyro kovos
Traukinyje iš Kramatorsko į Kijevą mano kaimyne tapo kariūnė. Pasisakius, kad esu žurnalistas, moteris iš pradžių labai griežtai pareiškė negalinti kalbėtis ir teikti jokios informacijos. Be to, ji esą yra labai pavargusi po kovinės operacijos ir nori visas penkias kelionės valandas vien miegoti. Tačiau po kelių valandų kariūnė prabudo ir priėmė mano pasiūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro. Pasistiprinusi užkandžiais moteris pagaliau sutiko pasikalbėti, tik įspėjo, kad neatskleis savo tikros pavardės ir nutylės kai kuriuos atsakymus. – Kiek jums metų? – 43. – Ar turite šeimą, vaikų? – Turiu ir vyrą, ir tris vaikus: 21 bei 9 metų sūnus ir 20 metų dukrą. – Ar vaikus dabar prižiūri vyras? – Ne, vyras jau daug mėnesių yra Maskvos nelaisvėje. Į ją pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad nelaisvėje yra laikomas labai prastose sąlygose, bet tikiu, kad bus iškeistas ir grįš pas vaikus. – O jūs liksite toliau kovoti fronte? – Manau, taip. Aš esu savanorė „Azov“ būrio karė, savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jis privalės ilgai gydytis, ten jie patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu. – Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto, ir vaikai liks be motinos, pagrandukui juk tik devyneri metai, jis turbūt labai ilgisi tėvų? – Aš irgi ilgiuosi savo vaikų, labai labai, tačiau kitaip pasielgti negalėjau; girdint, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, mano kraujas užvirė, supratau, kad turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nebijau – jie patikimose, mano tėvų, savo senelių, rankose.
|
|
