|
|
|
Vakarų Lietuva18-a metų alkoholio nevartojantis vyras pagalbos ranką tiesia kitiems
Vaikystėje patyręs tėvų girtuoklystes, iš esmės gyvenęs landynėje kretingiškis 48-erių Vaidas Kazlauskas viso to išsižadėjo, neapkentė savo gimdytojų ir nė nenumanė, kad kažkada pats pasirinks panašų kelią. „Turėjau vienintelę svajonę – sukurti gražią šeimą. Kai tai padariau, nusukau tuo keliu, kuriuo ėjo ir mano tėvai – tapau priklausomas nuo alkoholio“, – apie gyvenimo paradoksą kalbėjo jau 18 metų su priklausomybe kovojantis vyras. Persekiojanti vaikystės patirtis Nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų Vaidas gyveno šeimoje, kurioje alkoholis buvo vartojamas kone kasdien. Tai darė tiek motina, tiek tėvas. Jo gyvenamojoje aplinkoje netrūko ir smurto. „Tarybiniais laikais alkoholikų ir smurto artimoje aplinkoje tariamai nebuvo. Aplinkiniai, draugai nė neįtarė, kokioje aplinkoje augau, nes tai slėpdavo mano apsimestinė šypsena, pokštai. Visada vaikščiodavau užsidėjęs kaukę. Nenorėjau, kad kas nors sužinotų, kaip gyvenu“, – pasakojo kretingiškis. Prieš vaikus – šeimoje, be Vaido, dar augo ir 8-eriais metais jaunesnė sesuo – nukreipto smurto nebuvo, tačiau jie neretai papuldavo į per išgertuves įvykstančias muštynes. „Nors pats buvau vaikas, slėpdavau seserį po stalu, kad jai nekliūtų“, – prisiminė jis. Negana to, vyrui teko patirti ir badą. „Buvau išmokęs nevalgyti po 3 paras, tačiau ketvirtąją jau labai norėdavau valgyti“, – sakė jis. Dėl to jaunuolis pradėjo vogti – eidavo į rūsius, kuriuose ieškodavo bulvių, konservuotų daržovių, taukų ir kitų maisto produktų. „Parsinešdavau namo ir gamindavausi valgyti, – pasakojo Vaidas. – Iš pradžių vogiau tik maisto produktus, vėliau pradėjau galvoti, kodėl kiti turi dviračius, o aš ne. Pavogdavau ir jį. Vėliau ir motociklą. Už tai buvau teisiamas, tačiau į įkalinimo įstaigą nepakliuvau, bet daugiau nebevogiau.“ Visa tai vyko iki jam paliekant Telšius, o tai vyras padarė būdamas 15-os, su savimi pasiėmęs lėkštę ir šaukštą.
Gyvenimo kokybės indeksas – kuriose savivaldybėse situacija geriausia
Finansų ministerija pateikė savivaldybių gyvenimo kokybės indekso (GKI), papildyto 2021 m. duomenimis, rodiklius. GKI parodė, kad pagal bendrą gyvenimo kokybę Vilnius toliau stabiliai užima pirmą vietą. TOP 5 savivaldybės pagal GKI 2021 m. pirmoje GKI vietoje buvo Vilniaus m. savivaldybė, palyginus su 2020 m., TOP 5 išliko tos pačios savivaldybės, tik Kauno r. savivaldybė GKI reitinge pasikeitė pozicijomis su Klaipėdos m. savivaldybe: II v. – Kauno m. savivaldybė, III v. – Kauno r., IV v. – Klaipėdos m., V v. – Neringos. Iš šių 5-ių savivaldybių 2013–2021 m. didžiausią pažangą padarė Kauno rajono savivaldybė, kuri iš XII pozicijos 2013 m. pakilo į III poziciją 2021 m. Nors Vilniaus miestas bendrai GKI pirmauja, tačiau vertinant atskiras sritis arba rodiklius jis ne visur užėmė aukščiausią vietą. Pavyzdžiui, sveikatos paslaugų srityje 2021 m. lyderės buvo Palangos, Kauno m. ir Šiaulių m. savivaldybės, o Vilniaus m. savivaldybė užėmė V indekso poziciją. Analogiškai aukštesnė švietimo paslaugų indekso reikšmė buvo nustatyta Kauno m., o Vilniaus m. savivaldybė buvo II v., III v. – Raseinių r., toliau – Zarasų r. ir Molėtų r. savivaldybės. Žemiausia – VII pozicija – Vilniaus m. savivaldybei buvo nustatyta vertinant viešąją infrastruktūrą. Šioje srityje 2021 m. pirmavo Neringos, Druskininkų ir Ignalinos r. savivaldybės. Vertinant atskirus rodiklius, pavyzdžiui, nusikaltimų skaičių, tarp TOP 5 2021 m. savivaldybių geriausia situacija Neringos savivaldybėje – 1 tūkst. 76 nusikaltimai, tenkantys 100 tūkst. gyventojų, daugiausia nusikaltimų užfiksuota Vilniaus m. ir Kauno m. savivaldybėse – atitinkamai 1 tūkst. 830 ir 1 tūkst. 671.
Velykų proga Lvovo regionas atsikratė maskvietiškų cerkvių
Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba pravoslavų tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali šv. Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau negu Lietuvoje. Taip sutapo, kad tiek pernai, tiek šiemet tokiu metu atsidūriau Vakarų Ukrainoje – religingiausiame šalies regione. Lvove pernai šv. Velykų dieną lankiausi pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, skanavau po pamaldų tikintiesiems surengtas vaišes, o dieną anksčiau stebėjau, kaip parapijos žmonės bandė pralinksminti iš fronto zonos atvykusių pabėgėlių vaikus, kurių dalis, su tėvais patyrusių pirmų karo savaičių baisumus, vis dėlto neįstengė nei šypsotis, piešti. „Patirti sukrėtimai per giliai vaikams įsirėžė į atmintį ir jie dar yra šviežūs“, – tada pasakė vienuolis Sebastjanas. Jis vadovauja prie bažnyčios kuriamam metropolito Andrzejaus Szeptyckio muziejui, į kurį suvežė dar sovietmečiu paties pradėtas rinkti ikonas. Kelios ikonos buvo suvarpytos kulkų, nes bažnyčias griovę kariškiai šaudė į jas ir šaipėsi iš tikinčiųjų. Tačiau žmonės ikonas slapta naktimis iš sugriautų bažnyčių nešėsi namo, slėpė jas, tikėdami, kad ateis geresni laikai ir jomis vėl bus galima viešai gėrėtis. Tokie laikai atėjo, tačiau pernai šalį ištiko kita didžiulė nelaimė – kraštą užpuolė Kremliaus kraugeriai. „Ar šiemet geresnėmis nuotaikomis negu pernai lvoviečiai pasitinka Velykas?“ – paklausiau Uspenijos cerkvės šventiko Josifo. Prieš keturis šimtus metų pastatyta Uspenijos cerkvė yra pati svarbiausia Lvovo pravoslavams. „Pernai per Velykas buvome persigandę, nežinojome, ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę, ar priešas neužims visos šalies“, – kalbėjo 51-erių Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus.
Šventojiškio medalių meno kūrėjo reveransas Vilniui
Meno srityje kaip žmogus-orkestras žinomas Šventosios menininkas Petras Baronas – jis skulptorius ir dailininkas, bareljefų ir dekoracijų kūrėjas, plenerų organizatorius – pastarąjį dešimtmetį labiausiai paniręs į medalių kūrybą. Šiemet 70-metį švęsiančio menininko kūrybos kraitėje – gerokai per 100 medalių, kuriais įamžino garsias Lietuvos istorines asmenybes, tarp jų – Palangos kurorto kūrėjus ir Kretingos dvarininkų Tiškevičių giminę. Pastaruoju metu P. Baronas kuria medalius, skirtus šiemet švenčiamam Vilniaus 700 metų jubiliejui. Išskirtinumas – smulkios detalės Naujųjų medalių idėja siekia Vilniaus miesto įkūrėjo kunigaikščio Gedimino epochą: viename medalių, jo averse – pagrindinėje pusėje – P. Baronas iškalė fragmentą iš Gedimino laiškų, o kitoje pusėje – reverse – pavaizduotas to meto žemėlapis su miestais, upėmis, svarbiomis vietomis. Kitas medalis skitas Gedimino dukteriai Lenkijos karalienei Aldonai, kuri, menininko žodžiais, jį sudominusi tuo, kad buvusi garsi to meto menų mecenatė – į karališkąją aplinką ji įvedė muziką ir šokius. Vilniui menininkas dedikuos ir dabar kuriamą medalį, skirtą Barborai Radvilaitei: averse išgraviruos jos atvaizdą, o reverse perteiks stilizuotus Valdovų ir Radvilų rūmus su tuneliu po jais, kuriuo slapčia vaikščiojo ir susitikinėjo įsimylėjėliai valdovas Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė. P. Baronas, meno žinovų vertinamas kaip vienas garsiausių šalies medalininkų, įvaldęs išskirtinį savitą žemo reljefo su itin smulkiu vaizdu, kuriame matosi netgi smulkiausios personažų kūno ir veido detalės, braižą. Jo medaliuose dominuoja įvairiausi simboliai, netikėtos linijos ir jų sankirtos, kuriančios savitus, tik šiam menininkui būdingus, paveikslus. Pristato Lietuvą Lietuvai ir pasauliui Be šių, sostinės jubiliejui skirtų, darbų, P. Baronas, būdamas tarptautinės medalių kūrėjų organizacijos (FIDEMA) narys, jau rengiasi ir rudenį Florencijoje Italijoje įvyksiančiai tarptautinei medalininkų parodai, į kurią taip pat pateiks Barborai Radvilaitei skirtą kūrinį. P. Baronas 2020-aisiais dalyvavo FIDEMA parodoje Lenkijoje, skirtoje pirmojo lietuviško medalio 500 metų jubiliejui – pirmasis medalis buvo sukurtas 1520 m. Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui. Šiai parodai, kuri pirmiausia buvo eksponuota Lietuvoje, šventojiškis savąjį medalį ir paskyrė iš Italijos kilusiai Bonai Sforcai ir jos sutuoktiniui Žygimantui Senajam. Menininko dirbtuvėse ant lentynų – anksčiau sukurtas Šventajai ir Palangai skirtų medalių ciklas, o jame – kurorto arba su juos susijusios įžymybės: menininkas Antanas Mončys, aviatorius Bronius Oškinis, Palangą eilėmis apdainavęs Maironis, Adomas Mickevičius ir kt. Jį traukia ir Lietuvos istorijai svarbios datos: P. Baronas yra sukūręs medalių, skirtų Durbės ir Žalgirio mūšių, Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos metinėms pažymėti.
Sukūrė žaidimą atsižvelgiant į mokslinio tyrimo duomenis
Atsižvelgusios į mokslinio tyrimo duomenis, Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytojos kartu su partneriais iš Lietuvos, Latvijos ir Švedijos sukūrė stalo žaidimą, kurį žaidžiant sprendžiamos skirtingų kartų komunikacijos problemos. Šis žaidimas – tai vienas mokslinio tyrimo „Skirtingų kartų komunikacijos problemos turizmo organizacijose“, vykdyto pagal NordTournet-3 projektą „Solving Communication Problems of Different Generations in Tourism companies“, rezultatų. Tyrimą su parneriais iš Latvijos ir Švedijos viešosios įstaigos „Švietimo, tyrimų ir konsultacijų centras“ direktorės Julijos Šešeikos užsakymu atliko Klaipėdos valstybinės kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė ir lektorė Laurencija Budrytė-Ausiejienė. Sukurtas žaidimas turi populiariausių pasaulio žaidimų „Monopolis“ ir „Dixit“ bruožų. „Praktinė žaidimo nauda yra skatinimas spręsti problemas, kilusias dėl skirtingo amžiaus ir skirtingų įpročių. Tai yra būdas padėti žmonėms susikalbėti. Žaidžiant skatinamas kūrybiškumas, komandinis darbas, nes geriausi sprendimai gimsta ne pačiam vienam, o suvienijus jaunesnių ir vyresnių kartų gerąsias savybes, įgūdžius, žinias, potencialą“, – tvirtino viena žaidimo autorių L. Budrytė-Ausiejienė. Stalo žaidimo koncepcijai kurti kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė pasitelkė savo disertacijoje sukauptus duomenis apie kartų klasifikavimą ir kartų kertinius skirtumus. Pagal Kartų teoriją, išskirtos 4 šiuo metu darbo rinkoje veikiančios kartos: Kūdikių bumo karta (gimusieji 1943–1960 m.), X karta (gimusieji 1961–1981 m.), Y karta (gimusieji 1982–2000 m.) ir Z karta (gimusieji po 2000 m.). Kartos klasifikuojamos pagal gimimo metus, nustatant kartos formavimuisi įtakos turėjusius reikšmingus socialinius, ekonominius, politinius, kultūrinius ir kitokius pokyčius.
Kretingos vėliavą neša į plačius teatro vandenis
Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Atžalynas vadovaujanti vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, kuriai patikėtos ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentės pareigos, atstovavo Lietuvai Vilniuje įvykusiame Šiaurės Europos mėgėjų teatro aljanso (NEATA) susitikime, kuriame aptarė būsimus 5-erių metų darbus. Kretingiškė pasiūlė savo idėją Pasak A. Antulienės, kuri pastarajame susitikime vienintelė atstovavo Lietuvai, NEATA sudaro 9 valstybės: 3 Baltijos šalys, Suomija, Norvegija, Švedija, Danija, Islandija ir Farerų salos. Per teatrų festivalį 1998-aisiais Norvegijoje buvo nuspręsta, kad reikia susivienyti į aljansą, kuris kas dvejus metus rengiamas vis kitoje šalyje. Taip ratas ir įsisuko: dešimtasis aljanso ir pirmasis Lietuvoje 2000-aisiais įvyko Trakuose, o vėliau – 2018-aisiais, pabuvojęs kitose valstybėse, antrąkart Lietuvoje surengtas Anykščiuose. Ligi šiol šis festivalis yra didžiausias tarp Baltijos ir Skandinavijos šalių. Pernai buvo laimėtas Šiaurės Europos šalių kultūros fondo projektas, kad per 3 etapus aljanso atstovai galėtų susitikti ir aptarti penkerių metų ateities planus – kad jiems įgyvendinti gautų lėšų iš Europos fondų. Po pandemijos pernai 9 šalių atstovai susitiko Helsinkyje Suomijoje, o dabar – Vilniuje. „Svarstėme, kokius įdomius projektus galėtume įgyvendinti. Pasiūliau idėją, kad iš kiekvienos valstybės atrinktume bent po vieną aktorių, režisierių, scenografą, kompozitorių ir sukurtume bendrą spektaklį. Šio spektaklio premjerą galėtume rodyti visi kartu. Ir dar – panaudojus šiuolaikines technologijas galima būtų šį spektaklį vienu metu parodyti visose šalyse savomis kalbomis: tarkim, pradeda lietuviai, tęsia suomiai, o iš jų perima norvegai ir taip apima visų 9 valstybių kūrėjus“, – savo sumanymą atskleidė A. Antulienė. Trečiasis aljanso etapas numatytas spalį Rejkjavike Islandijoje, kur ir paaiškės, ar šalys pritars A. Antulienės idėjai. „Degu tuo sumanymu, laukiu nesulaukiu svarstymo rezultatų“, – atviravo režisierė.
„Žmonos ir vaikų akyse buvo nušautas kitos mašinos vairuotojas“, – prisimena Donecko gyventojas
Nors ukrainiečių kovos su agresoriais vyksta šešiuose šalies Rytų ir Pietų regionuose, šio karo likimą turėtų nuspręsti mūšiai Donbase. Šis regionas yra pats turtingiausias požemiuose glūdinčios anglies, aukso, deimantų, urano ir daugybės kitų brangių ir retų metalų. Jų išgavimas užtikrintų klestėjimą Ukrainai ir solidų iždo papildymą Rusijai. Apie tai, kodėl Rusijai 2014 m. pavyko atplėšti dalį Donecko regiono ir kokios problemos iškiltų jį ukrainiečiams atsikovojus, paklausiau trijų vietos gyventojų – teisininkų Igorio Kuzmenkos, Irinos Liash ir skaičiavimo mašinų technologės Lenos Komarenkos. „Kai aš girdžiu ką nors kalbant, kad 2014 m. įvykiai buvo spontaniškas Donecko ir Lugansko regiono rusakalbių sukilimas, mane ima siutas, nes buvau tų įvykių liudininkas ir pažinojau dalį „sukilimo“ aktyvistų“, – teigė penkiasdešimtmetis I. Kuzmenko. Šiuo metu vyras dirba Charkovo regiono Cirkunų apylinkės karo komendanto pavaduotoju, o prieš 2014 m. jis dirbo Donecko srities Gorlivkos miesto prokuratūroje. I. Kuzmenko atmintin visam gyvenimui įsirėžė diena, kai vos liko gyvi su šeima bėgdami iš šio miesto. „Maištą surežisavo ir vadovavo grupė Maskvos saugumiečių, kurie, norėdami pritraukti kovotojus, leido šiems plėšti ukrainietiškus bankus ir įmones, dalijo ginklus, todėl į maištininkų gretas plūstelėjo tiek mafijozai, tiek bedarbiai. Sužinojęs, kad maištininkai šaudo Ukrainai lojalius žmones ir tuos, kas nenori atiduoti mašinų ar pinigų, nusprendžiau iš čia kuo greičiau sprukti“, – pasakojo vyras. Jis liepė žmonai paimti iš mokyklos sūnų ir dukterį, ir šie visi patikros punkte pamatė, kaip buvo nušautas priekyje važiavusios mašinos vairuotojas. I. Kuzmenka iš išgąsčio verkiančiai žmonai telefonu liepė pradaryti užtemdytus mašinos langus, kad „žalieji žmogeliukai“ pamatytų vaikus.
Palanga rengiasi Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatui
Palangos miesto savivaldybės viešoji įstaiga „Palangos orkestras“ jau rengiasi kitąmet balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje kurorte įvyksiančiam prestižiniam Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatui (European Brass Band Championships 2024 ), kuris Baltijos šalyse rengiamas pirmąkart. Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui neseniai pasirašius sutartį su Europos varinių pučiamųjų orkestrų asociacija (EBBA), kitąmet kurortas taps savotiška šios muzikos Europos sostine. „Palangos orkestro“ vadovas Vygantas Rekašius su komanda Malmėje Švedijoje, kur čempionatas vyks šiemet, pristatys pasirengimą būsimam renginiui Palangoje. V. Rekašiaus žodžiais, Lietuva nuo 2012-ųjų ieškojo kelių, kaip surengti šį prestižinį renginį, kuris jau turėjo įvykti Palangoje 2020-aisias. Jam jau buvo pasirengta, tačiau likus mėnesiui, prasidėjo pandemija, ir renginį teko atšaukti. „Jau 11-a metų siekėme prisikviesti Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatą į Lietuvą. Šis prestižinis renginys populiarus senojoje Europoje, ten turi gilias tradicijas, ir dar niekad nevyko Baltijos šalyse. Arčiausiai mūsų buvo surengtas Vokietijoje, Fraiburge, o dabar Malmėje“, – kalbėjo „Palangos orkestro“ vadovas. Jo žodžiais, EBBA suskaičiavo, kad čempionatas, į kurį įprastai suvažiuoja iki 30 jos šalių-narių-kolektyvų (orkestrantai, dirigentai, delegatai) – iš viso apie tūkstantis dalyvių ir antra tiek juos lydinčių gerbėjų. Vietos verslui šis čempionatas kaskart atneša apie 2 mln. eurų pajamų.
„Klaipėdos istorijos ženklai“ – Klaipėdos miesto švietimo įstaigų keramikos projektas
Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus iniciatyva praėjusiais metais startavo projektas „Klaipėdos istorijos ženklai“, kuriuo buvo siekiama įprasminti 770-ąjį Klaipėdos miesto jubiliejų. Projekte dalyvavo 14-a ugdymo įstaigų ir 300 mokinių. Projektą koordinavo Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro keramikos mokytojos Vida Daukšienė ir Romana Kulik, projekto partneris – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Visi norintys dalyvauti projekte galėjo kurti keraminius reljefus, kuriuos degė centro degimo krosnyse. Plytelės buvo lipdomos iš specialaus šamotinio molio, kuris yra tvirtesnis ir atsparesnis aplinkos poveikiui. Šis sprendimas buvo priimtas galvojant apie galutinę projekto dalį – Kalvystės muziejaus lauko sienos dekoravimą. Dekoruota siena taptų dar vienu turistų ir klaipėdiečių traukos objektu, prie kurios būtų galima ne tik fotografuotis, pasigrožėti Klaipėdos mokinių kūryba, bet ir susipažinti su Klaipėdos miesto istorija. Prasidedant pavasariui, Kalvystės muziejuje atidaryta sukurtų keraminių reljefų paroda. Tai vienas paskutinių projekto etapų. Čia eksponuojama per 100 dirbinių. Mokiniai savo rankomis lipdė ir atspindėjo svarbiausius Klaipėdos istorijos ženklus. Mokinių darbuose galima rasti net tik Klaipėdos senamiesčio atvaizdų, bet ir karalienės Luizės portretą, žinomiausias miesto skulptūras, tokias, kaip Katinas seno džentelmeno veidu ar Vaiduoklis. Keramikos technologija nėra tokia paprasta, kaip gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Nulipdytus darbus pirmiausia reikėjo gerai išdžiovinti. Tam centras turi specialias džiovinimo krosneles, ir tik po to darbai buvo degami. Procesui paspartinti buvo įsigyta nauja degimo krosnis, kuri palaiko aukštą 1200 laipsnių degimo temperatūrą. Tik gerai išdžiovinus darbus, atliekamas pirmas degimas, kuris gali užtrukti iki 12 valandų. Tiek pat laiko darbai turi vėsti. Po to jie glazūruojami specialiomis glazūromis, kurios būtų skirtos šamotiniam moliui ir pritaikytos aukštai degimo temperatūrai. Tada darbai degami antrą kartą. Dėl sudėtingo proceso ir būtino laiko darbams atlikti, projektas užsitęsė kiek ilgiau negu buvo planuojama, tačiau galutiniu rezultatu liko patenkinti ne tik projekto dalyviai, bet ir organizatoriai. Atidarant parodą Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys pasidžiaugė ir negailėjo gražių žodžių projekto dalyviams, įvertino mokinių kūrybiškumą. Tikėtina, kad naujai dekoruota siena jau greitai džiaugsis klaipėdiečius ir miesto svečius.
Sandra BRADAUSKIENĖ ir Violeta ČUMAK
Klaipėdos moksleivių saviraiškos centras
Susitikimas su praeities liudininkais – gyvoji istorijos pamoka
Šiemet, kovo 15-ąją, Lietuva pirmąkart paminėjo Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kuri į atmintinų dienų sąrašą įtraukta praėjusių metų pabaigoje. Minėdami šią dieną Darbėnų seniūnijos ir Darbėnų gimnazijos Kretingos rajone atstovai apsilankė pas Laukžemės kaime gyvenančią Zitą Aldoną Danielienę – kai ji dar buvo vaikas, jos tėvai trejus metus slėpė žydų tautybės vyrą Mošę Blochą ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Pasibaigus karui, toje pačioje daržinėje įrengtame bunkeryje Aldonos tėvai Barbora ir Kazimieras Lukošiai slėpė ir Lietuvos partizanus, o 2015-aisiais Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žydų genocido atminimo dienos proga jau po mirties B. ir K. Lukošius apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurį atsiėmė jų duktė Z. A. Danielienė. Kartu su Darbėnų seniūnu Alvydu Poškiu, Darbėnų gimnazijos direktore Sonata Litviniene pas Z. A. Danielienę viešėjo ir gimnazistės, kurioms šis susitikimas – tai gyvoji istorijos pamoka, per kurią jos išgirdo tikrąją M. Blocho išgelbėjimo nuo nacių žiaurumų istoriją. Ji tebėra gyva ir žydų gelbėtojų dukters atsiminimuose, ir leidinyje, kuris buvo parengtas prieš įteikiant Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius žydus gelbėjusiems asmenims. Jame rašoma: „Didelės darbėniškių Mordechajaus ir Rozos Blochų šeimos, kaip ir daugumos Darbėnų miestelio žydų, likimas Holokausto metais buvo tragiškas. Šeimos galva Mordechajus Blochas buvo pirmasis Darbėnų žydas, nacių viešai nužudytas miestelio centrinėje aikštėje. Kazimiero ir Barboros Lukošių dėka išsigelbėjo vienintelis šios šeimos narys Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mordechajaus ir Rozos Blochų sūnus – Mošė Blochas.
|
|
