|
|
|
Vakarų LietuvaKazokų atamanas: „Žinau, kad okupantai mane „medžioja“
„Apie tai, kad priešo specialiosios tarnybos „medžioja“ kariuomenės vadus, karių stovyklas ir ginklų sandėlius, viešai neskelbiama, bet tai yra realybė. Kare vyksta daugybė dalykų, nematomų civiliams. Mane Kremlius irgi įtraukė į būtinų sunaikinti asmenų sąrašą“, – pasakė Charkovo kazokų atamanas slapyvardžiu Turas. 53 metų vyras iš tiesų yra profesionalus Ukrainos armijos karininkas, vadovaujantis šauktinių karių apmokymo stovyklai, ir jau keturis kartus patyręs sunkius sužeidimus per priešo bombardavimus. Paskutinis Turo sužeidimas buvo pats rimčiausias. Visuomeninei kazokų organizacijai „Pilietinis Slabados judėjimas“ kariūnas vadovavo iki Rusijai užpuolant Ukrainą, dabar jo pareigas vykdo pavaduotojas. Žodis „Slabada“ reiškia istorinį geografinį regioną, egzistavusį XVII–XVIII a. ir apėmusį plačias kazokų gyvenamąsias vietoves ties dabartiniu Ukrainos ir Rusijos pasieniu. Regionas iš pradžių vadinosi „laukinėmis stepėmis“, ir nemaža jo dalis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vėliau žemės atiteko carinei Rusijai, kuri XVIII šimtmečio viduryje panaikino pačios anksčiau suteiktą Slabados kazokų savivaldą ir autonomiją. Autonomijos centru buvo tapęs Charkovo miestas, todėl šiame ir gretimuose Ukrainos regionuose prieš kelis dešimtmečius ėmusios atsikurti kazokų organizacijos dažnai pavadinimuose mini žodį „Slabada“. Kazokų judėjime Turas dalyvauja ne atsitiktinai: vyras tokiu būdu nusprendė pratęsti Zaporožėje gyvenusių prosenelių tradiciją. Turo slapyvardis liudija tiesiogines sąsajas su kazokais, nes reiškia „patrankos akmenų rinkėją“. Viduramžiais vienu metu į patrankų vamzdžius vietoje metalinių kulkų buvo kišami pailgi akmenys, ir artileristų padėjėjai privalėjo jų pririnkti. Nuo 2008 m. kazokų veikloje dalyvaujantis Turas po dešimtmečio tapo judėjimo vadovu ir pelnė atamano titulą. „Į organizaciją tuo metu jungėsi karinei tarnybai dėl amžiaus ar sveikatos būklės netinkantys asmenys, mes propagavome tautinį patriotizmą ir ruošėme jaunimą tarnybai kariuomenėje, mokėme istorijos ir primirštų tautinių dainų, amatų“, – pasakojo Turas. Atamano teigimu, karui su Ukraina Maskva rengėsi seniai, o likus trims mėnesiams iki įsiveržimo pradžios, į Charkovą, kitus pasienio miestus ir sostinę Kijevą pasiuntė diversantų grupes. Atvykėliai Charkove apsigyveno iš anksto kolaborantų išnuomotuose butuose, kuriuose kaupė ginklus ir sprogmenis, o kilus karui privalėjo kelti chaosą ir talkinti saviškiams.
Loreta Birutė Turauskaitė: „Muziejus lankyti tampa madinga“
„Dažnas, atėjęs pas mus, teiraujasi: „Koks tas pirmas sezonas po karantino, ar daug lankytojų ateina vasarą?“ Galiu pasakyti tiek: svečių ir iš Lietuvos, ir iš užsienio sulaukiame vis daugiau, lankyti muziejus jau tampa madinga tradicija“, – pastebėjimais pasidalino Palangoje esančio Antano Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.
Egzotiškas gyvalazdes auginti gali kiekvienas
„Aš nebijau, ir tu nebijok: ji nekanda, neturi dantų. Tik kutena, kai vaikšto“, – į rankas paėmusi atgijusią liauną medžio šakelę primenančią gyvalazdę, padrąsino penkiametė Luna Blauzdytė. – Man jos patinka, padedu mamai jas prižiūrėti. Vieną kartą pabėgo, tai žinok – jos moka vaikščioti aukštyn kojomis“.
Režisierės siekis – Kretingoje surengti pasaulio vaikų teatrų festivalį
Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentė, Kretingos rajono kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė dalyvavo birželio 19–25 dienomis Vengrijoje, Debreceno mieste, įvykusiame Pasauliniame mėgėjų teatrų asociacijos (AITA/IATA) surengtame festivalyje, kuris tapo ir dalimi 10-osios Pasaulinės teatro olimpiados. Į Lietuvą A. Antulienė parvežė džiugią ambiciją ir siekį – 2027 m. pasaulio vaikų ir jaunimo teatrų festivalį surengti Kretingoje. Lietuva – tarp pasaulio elito Pasak A. Antulienės, Lietuvos teatro kolektyvai puikiai pasirodo kas dvejus metus vis kitoje šalyje ir kas ketverius metus Monake vykstančiame pasauliniame mėgėjų teatro festivalyje – ši šalis yra būtent šio festivalio krikštamotė. Festivalis, prieš 70 metų sumanytas grupelės teatro jaunuomenės ir gavęs Monako princų pritarimą, per laiką įgijo svorį: kasmet paraiškas dalyvauti jame pateikia per 50 šalių, tačiau į festivalį pakviečiamas tik kas kelintas norintis, – šiemet kolektyvai iš 12 šalių. „Mums didelė garbė, kad Lietuvos mėgėjų teatras kaskart patenka tarp pasaulio elito“, – džiūgavo viceprezidentė. Šiemet Debrecene Lietuvai atstovavo Vilniaus universiteto studentų dramos teatras. Greta išskirtinių žanrų ir skirtingų temų spektaklius parodžiusių teatrų, mūsų sostinės studentai, pasak A. Antulienės, atvežė Volfgango Borcherto pjesę „Valanda 00“ (režisierė Felicija Feiferė). Pasirinktas spektaklis vaizdavo, kaip iš karo grįžta traumuoti jauni žmonės ir neberanda savo namų. „Tema labai atitiko laikmetį, nors vilniečiai spektaklį kūrė dar neprasidėjus karui Ukrainoje, tarsi vedami nuojautos. Spektaklis labai įtaigus, emocionalus, jame daug judesio. Festivalio vertinimo komisija lietuviams negailėjo gerų žodžių, ir tai darsyk sustiprino jos pasitikėjimą Lietuva“, – A. Antulienė kalbėjo, kad AITA/IATA prezidentas Aledas Rhys Jones, jau ir anksčiau parodęs pasitikėjimą Lietuva, po šio pastatymo darsyk pasiūlė kitą festivalį surengti būtent mūsų šalyje.
Muzika suveda į brandžią draugystę
Švenčiant Kretingos miesto 770-ąjį jubiliejų, kretingiškis muzikas 54-erių Audrius Janonis, dirbantis Kretingos rajono kultūros centro scenos inžinieriumi ir Pranciškonų gimnazijos neformaliojo ugdymo vadovu, lyg žmogus-orkestras sukosi daugelyje renginių – buvo atsakingas už jų įgarsinimą, o ir pats grojo klavišiniais per bardų muzikos vakarą „Baltas paukštis“ ir krikščioniškojo roko grupės „Gyvasis vynmedis“ šlovinimo koncerte. Tarp klientų – žinomi vardai A. Janonis, Klaipėdos konservatorijoje baigęs džiazo studijas pas maestro Vytautą Grubliauską, dar turi individualią įrašų studiją. Dažniausiai sakė dirbąs su vokalistais ir ansambliais, o įrašų paskirtis būnanti labai įvairi: kas įsirašo sau ir kaupia asmeninę fonoteką, o dažniausiai – konkursams ar televizijos laidoms. Tarp jo klientų – ir žinomi vardai, tokie, kaip Inga Valinskienė, Edmundas Kučinskas – šie buvo atvykę į jo studiją Kretingoje. Kažkada, prasitarė, jam yra tekę groti žinomose muzikos grupėse „Tabasco“ ir „Tekila“. Pastaruoju metu, sakė, dirbąs su Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos pedagoge Diana Beržanskiene, kuri, jo žodžiais, labai stipriai parengia vaikus, skinančius laurus įvairiuose prestižiniuose konkursuose – jis rengia aranžuotes, ant kurių sykiu „lipdo“ dainas. O ir paties A. Janonio ryškus įspaudas, ugdant jaunuosius talentus. Pats kuriantis dainas, ne vienai jų parašęs ir eilių, itin ramaus ir santūraus būdo A. Janonis prasitarė, kad tradiciniam bardų festivaliui „Baltas paukštis“ šiemet kartu su savo mokine vokaliste Gita Vaikėnaite dainas sukūrę ekspromtu. Savo mokiniais, sakė, labai pasitikintis, jų nespaudžiąs, ir prie kiekvieno prieinąs nestandartiškai. Ir nors nemažai jo darbinės veiklos metų prabėgę Klaipėdos ir Kretingos mokyklose, tačiau pedagoginė veikla, atviravo, jo netraukianti: „Mokytojauti – ne man. Mano ugdymo principas – netrukdyti vaikui, kad jis pats susirastų savo muzikavimo koncepciją. Muzikalių vaikų aš neieškau, jie patys mane susiranda“, – atviravo būreliams įprastai vadovaujantis A. Janonis.
Per gaisrą nukentėjusioms šeimoms teikia paramą
Po Kretingoje neseniai įvykusio gaisro be namų liko daugiabučiame pastate gyvenusios penkios šeimos. Šiandien socialiniuose tinkluose dalinamasi jų įrašais su prašymu vienaip ar kitaip prisidėti, padedant atstatyti prarastus namus. Savivaldybė taip pat turi numačiusi įrankius, kaip pagelbėti rajono žmonėms, įvykus tokioms nelaimėms. Tvarkosi namus Pagalbą nuo gaisro nukentėjusiems gyventojams teikia ir Savivaldybė. Šiuo atveju į įvykio vietą buvo nuvykęs ir Kretingos miesto seniūnijos atstovas, kuris gyventojus informavo apie galimą pagalbą. „Daugiausia nerimo buvo, kur apgyvendinti be namų likusius žmones, tačiau, jau mums nuvykus, jie tikino, kad nakvynę susirado“, – situaciją prisiminė Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė. Seniūnija savo ruožtu nukentėjusiems asmenims pasiūlė rūbų, su gyventojais taip pat susisiekė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. „Turėjome rūbų, likusių iš paramos Ukrainai, bet nukentėjusieji kol kas tikino, kad nieko panašaus nereikia, tvarkosi patys. Kiek žinau, jie kreipėsi ir į Savivaldybės administracijos direktorių“, – sakė G. Liobikienė. Nuo didelio gaisro Kretingoje nukentėję žmonės šiai dienai prašo gyventojų prisidėti įvairiomis statybinėmis medžiagomis, renka pinigines aukas, kad galėtų atstatyti stipriai sudegusį namą. Daugiabutis gyvenamasis namas buvo medinis, per gaisrą kilo stiprus vėjas, todėl gesinti buvo sudėtingiau – pastatas degė atvira liepsna. Visiškai nudegė namo stogas ir antras jo aukštas, pirmasis buvo sulietas vandeniu, todėl pastatas tapo nebetinkamu gyventi. Savaitgalį pačių nukentėjusiųjų iniciatyva buvo surinkta grupė žmonių, kurie padėjo tvarkyti nuodėgulius. Seniūnija gyventojams pristatė atliekų konteinerį, kurį išveš savo lėšomis. „Deriname ir su „Kretingos komunalininku“, kad šie nuvežtų gyventojams konteinerį atliekoms“, – tikino G. Liobikienė.
Kretingoje atnaujino ūkininkavimo mokymo tradicijas
Gerų žinių Vakarų Lietuvos regiono ūkininkams turi Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras – nuo naujųjų mokslo metų centro Kretingos filiale bus galima mokytis žemės ūkio darbuotojo profesijos: įgyti ūkininkavimui reikalingų kompetencijų galės jaunuoliai, bendrojo lavinimo mokyklose baigę 10 arba 12-a klasių, ir suaugusieji, jau turintys kvalifikaciją. „Mintis plėtoti naujas žemės ūkio srities profesinio mokymo programas kilo iškart, kai sužinojome, jog prie Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro bus prijungta Kretingos technologijos ir verslo mokykla. Sudarydami galimybę įgyti ūkininkavimo kompetencijų, atnaujinome mūsų krašte puoselėtas žemdirbiškų profesijų mokymo tradicijas: juk seniau Kretingoje veikė žemės ūkio technikumas, profesinė mokykla, ir šios mokymo įstaigos rengė pačius įvairiausius žemės ūkio specialistus – nuo agronomų iki kvalifikuotų traktorininkų“, – kalbėjo Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia Martišauskienė. Ji akcentavo, kad, prieš nusprendžiant diegti žemės ūkio srities profesinio mokymo programas, buvo atsižvelgta ir į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Ūkininkų sąjungos rekomendacijas, sulaukta jų pritarimo. Atkurti žemdirbių mokymą pageidavo ir Kretingos rajono savivaldybė, taip pat atsižvelgta į darbo rinkos poreikius – ūkininkai, žemės ūkio bendrovės pageidauja kvalifikuotų, ūkininkavimo žinių turinčių, šiuolaikines technologijas išmanančių darbuotojų, kurių šiuo metu surasti nėra taip lengva. „Aš manau, kad ūkininkai tikrai įvertins šias profesinio mokymo centro pastangas, o ir jauni žmonės rinksis mokytis ūkininkavimo kompetencijų. Kas įgiję žinių sugrįš į savo tėvų ūkius, gal kas nors kursis ir naujai, o gal tiesiog suras pašaukimą dirbti žemės ūkio darbus“, – vylėsi Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas, kurio pastebėjimu, ne tik Kretingos, bet ir aplinkiniai Skuodo, Plungės, Klaipėdos ir kitų rajonų ūkininkai yra potencialūs būsimų profesinio mokymo centro Kretingos filialo absolventų darbdaviai. Tęsdama R. Pauliko mintį, dr. D. Martišauskienė teigė, kad, siekiant įdiegti žemdirbiškų profesijų mokymą, Ūkininkų sąjunga buvo ir tebėra viena pagrindinių partnerių, paskatinusių plėtoti šį procesą. „Manau, kad ir ateityje kartu tarsimės, spręsime, ko iš tiesų reikia, norint dirbti šiuolaikiniuose ūkininkų ūkiuose, tad ūkininkai, Ūkininkų sąjunga mums svarbūs savo patarimais ir įžvalgomis“, – sakė ji.
Palanga pradeda vasarą: bus brangiau, bet ypatingiau
Fotografuojami įvažiuojantys automobiliai, atnaujinta paplūdimių infrastruktūra, pasodinta naujų želdinių, maitinimo paslaugos ir pramogos orientuotos į vaikus auginančias šeimas, kova su triukšmu – tai naujovės, su kuriomis vasaros sezoną pasitinka 770-ąjį gimtadienį švenčianti Palanga. Fotografuos kiekvieną mašiną Vaizdo stebėjimo kameros sumontuotos pagrindiniame įvažiavimo į kurortą kelyje nuo Kretingos, prie oro uosto, prie miesto ribos Nemirsetos kelyje, Liepojos plento transporto žiede ties posūkiu aplinkkelio link. Kaip sakė miesto meras Šarūnas Vaitkus, nuo kovo automobiliai fotografuojami siekiant suskaičiuoti, kiek jų apytiksliai įvažiuoja į Palangą. Remiantis statistika, paprasčiau bus organizuoti policijos, gelbėtojų pajėgas, be to, atsižvelgus į kelerių metų duomenis, Palangos prieigose ruošiamasi statyti automobilių stovėjimo aikšteles. Čia palikę automobilius, žmonės miestą nemokamai galės pasiekti autobusais, kurie kursuos kas 15 minučių. Pasak Š. Vaitkaus, vienas pagrindinių dalykų, skatinančių riboti srautus, yra ekologija. Miestas – nedidelis, galima daugiau pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Praėjusiais metais buvo pasiektas atostogautojų pikas – Statistikos departamento duomenimis, užregistruota 1 mln. 250 tūkst. nakvynių. Bet šiuos duomenis pateikė tik tie, kurie privalo deklaruoti, tai yra juridiniai asmenys: viešbučiai, sanatorijos, poilsio namai. Nuo 2013-ųjų fiksuota daugiausiai per dešimtmetį – 12 mln. – turistų. Turint omenyje, kad didžiąją apgyvendinimo sektoriaus dalį – 40 proc. – sudaro privatus sektorius, atostogautojų galėjo būti ir gerokai daugiau. Per pastarąjį ilgąjį savaitgalį – nuo balandžio 28 iki gegužės 1 d. vidurnakčio – į Palangą įvažiavo 42 tūkst. 573 automobiliai. „Gerai, kad turime aplinkkelį, be jo srautai būtų nepalyginamai didesni – suskaičiuota, kad per metus aplinkkeliu pravažiavo apie 3 milijonai mašinų“, – sakė Š. Vaitkus. Dėl automobilių parkavimo – Palanga esanti vienintelis miestas Lietuvoje, automobilių stovėjimą apmokestinanti ne ištisus metus, o 4 mėnesius. Šiemet įrengti du papildomi parkomatai – Prieplaukos g. ir Gubojų g., ties „Medūza“.
Lietuvę palaidojusį Ukrainos kaimą „smaugia“ minų gausybė
„Žiūriu į žvejus, ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nuskendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į viršų neiškilo ir niekas jų neieškojo“, – sakė Olia Myščenko. Ši 53 metų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai gyventojų išbėgo į saugesnes vietoves.
Lygiai prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mokinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Mokytoja su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, tačiau visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to mokiniai ją vadino „lietuve“. V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86 metų pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8 d. Prieš metus nuvykus į Vilhivką sukrėtė pamatytas „lietuvės“ kapas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytoja buvo užkasta pakrūmėje senose nebenaudojamose kapinėse. Ten ją slapta, griaudint sprogimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidojo keli buvę mokiniai. Priekaištauti dėl nenuravėto kapo nedrįsau, mat sugriauto kaimo žmones slėgė gerokai didesnės problemos. Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kokie čia įvyko pasikeitimai. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo yra nutolusi dvidešimt, o nuo Rusijos sienos keturiasdešimt kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.
Su Arvydo Sabonio „Žalgiriu“ varžęsis kijevietis išgyveno Bučos žudynių košmarą
„Už ką jus, Arvydo Sabonio konkurentą krepšininką, Maskva norėjo diskvalifikuoti visam gyvenimui ir kodėl prieš metus, Rusijai užpuolus Ukrainą, nebėgote, o vykote gelbėti civilių ir net ėjote derėtis su Bučos žudynių organizatoriumi?“ – paklausiau 59 metų Jevgenijaus Dolgovo. Su šiuo Kijevo priemiestyje, kurortiniame Vorzelio kaimelyje, gyvenančiu verslininku mane supažindino lietuvių kilmės kazachas Konstantinas Gudauskas. Iš diktatoriško Kazachstano priverstas bėgti dėl grasinimų nužudyti už protesto demonstracijų organizavimą, K. Gudauskas, kilus karui Ukrainoje, pademonstravo išskirtinę drąsą. Vildamasis, kad jo, turinčio Rusijai draugiško Kazachstano pasą okupantai nelies, lietuvis mašina į Bučą ir Vorzelį gabeno vaistus ir maistą, o iš ten į Kijevą – vaikus, ligonius ir visus, kas nespėjo pabėgti. Lietuvio mašina ne kartą buvo apšaudyta, suvarpyta skeveldrų, per sprogimą jis buvo kontūzytas, tačiau liko gyvas ir išgelbėjo per 200 žmonių. Ukrainiečiai K. Gudauską praminė „Bučos angelu gelbėtoju“, o pagal jo istoriją kuriamas meninis filmas, kuris rudenį turi pasirodyti kino ekranuose. „J. Dolgovas su žmona Sofija buvo vieni vos iš kelių mano pagalbininkų, nepabijojusių rizikuoti gyvybe ir gelbėti Bučos žmones, jie rizikavo, nors galėjo išvykti į užsienį, kaip kad dauguma turtingų žmonių“, – pasakė K. Gudauskas. Tai mane suintrigavo, todėl verslininkų paklausiau, kodėl jie nespruko iš šalies. „Mes netikėjome, kad bus puolamas Kijevas, ir netikėjome, kad okupantai elgsis taip žiauriai ir žudys civilius, todėl pirmas dienas neišvykome iš Vorzelio“, – pasakojo krepšininkas.
|
|
