|
|
|
KuprinėUžsienyje įgytą praktiką norėtų pritaikyti gimtajame krašte
Kretingiškė kineziterapeutė 24 metų Jolanta Tirevičiūtė, trejus metus praleidusi Maltoje, sugrįžo į gimtąjį kraštą. „Įgytą patirtį noriu pritaikyti, padėdama žmonėms čia, Lietuvoje, ir, manau, man pasiseks įgyvendinti užsibrėžtą tikslą“, – kalbėjo ji. Mokydamasi Kauno kolegijoje kineziterapeutės specialybės, J. Tirevičiūtė nepraleido progos pasinaudoti Erasmus – studentų mainų programos – teikiamomis galimybėmis: tobulintis ir siekti žinių pagal šią programą ji buvo išvykusi II ir III kursuose, neatsisakė ir podiplominės stažuotės. „Išskirtinai rinkausi tik Maltą, kur pasilikau ir dirbau 3 metus“, – teigė mergina, kurios pastebėjimu, Maltoje kineziterapija yra labai išvystyta, jai skiriama labai daug dėmesio. Maltoje ji sutiko labai daug išsilavinusių žmonių, kurie apskritai žinioms, mokslui teikia didelę reikšmę, o jaunimas, baigęs mokslus, neužsisėdi namuose ir studijas tęsia užsienyje, ypač – Didžiojoje Britanijoje. Dirbo moderniame reabilitacijos centre Maltoje, skirtingai negu Lietuvoje, kineziterapija – prestižinė specialybė. J. Tirevčiūtei pasisekė – bendradarbiai, kuriuos ji sutiko per podiplominę stažuotę, pradėjo kalbinti pasilikti ir dar pasitobulinti, padirbėti Maltoje. „Galėjau dirbti ir Lietuvoje: turėjau spaudą, registracijos numerį. Tačiau darbdaviai man suteikė galimybę padirbėti, tik iš naujo reikėjo gauti registracijos numerį – Maltoje į užsieniečius žiūrima labai reikliai ir griežtai, yra žiūrima, kokius mokslus esi baigęs, ką moki. Kaip bebūtų, užsienietis juk užima vietinio specialisto darbo vietą, todėl ir reikalavimai yra didžiuliai“, – neslėpė J. Tirevičiūtė. Ji 2 metus dirbo privačiame moderniame reabilitacijos centre, gausiai aprūpintame šiuolaikine aparatūra. Kineziterapeuto darbas – masažas, elektroterapija, mankšta. „Maltoje kineziterapeutas ir dirba visus šiuos darbus, kai Lietuvoje – tik vienoje srityje: jeigu masažas, vadinasi, – tik masažas, jeigu elektroterapija, tai ir specializuojiesi tik joje“, – kodėl buvo įdomu dirbti Maltoje, paaiškino kineziterapeutė. Dar vienas įdomus dalykas – kad Maltoje nėra reabilitologų. Tad pats kineziterapeutas privalo testuoti pacientą, jeigu kas neaišku – konsultuotis su šeimos gydytoju. Kineziterapeutas Maltoje pats skiria gydymą, ir rezultatą – kad pacientas nebejaustų skausmo – būtina pasiekti per savaitę. „Kineziterapijos esmė – esant sveikatos problemoms, sumažėjus darbingumui ir judėjimo laisvei, padėti žmogui sugrįžti į normalų gyvenimą, tarkim, kad jis pakiltų iš neįgaliojo vežimėlio, kad nebereiktų lazdos ir pan. Tokio rezultato dažniausiai pavykdavo pasiekti pacientui taikant individualų kineziterapinį gydymą, kai Lietuvoje, J. Tirevičiūtės pastebėjimu, dažniausiai apsiribojama viena ir ta pačia schema – 5 masažai, 5 seansai elektroterapijos, 5-kart mankšta. „Būdavo, jog žmogui masažas visiškai nereikalingas, tada keiti į kitą kompleksą, kuris duodavo konkretų rezultatą“, – kineziterapeutė atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvoje dažniausiai taikomos normuotos ir visiems vienodos procedūros, daugiau dirbama didelėmis grupėmis, mažai individualizuoto darbo, kuriam Maltoje skiriamas ypatingas dėmesys.
Kretingos grožį perteikia fotografuodama
Penkiolikmetė Julija Naraškevičiūtė, Pranciškonų gimnazijos mokinė, jaučia didelę aistrą fotografijai ir Kretingos grožį perteikia fotografuodama jos užburiančią gamtą. Julija sėkmingai sudalyvavo pirmame savo konkurse, skirtame V–XII klasių Lietuvos moksleiviams, „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnio iki miesto bokšto“, kuris buvo surengtas minint Europos paveldo dienas Lietuvoje. Dvi nuotraukos, kuriose J. Naraškevičiūtė įamžino Kėdainių bei Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčias, atsidūrė konkurso išspausdintame atvirlaiškyje – keli jų vienetai pasiekė ir Pranciškonų gimnaziją. Iš viso atvirlaiškyje atsidūrė devynios moksleivių nuotraukos iš įvairių Lietuvos kampelių. „Man pačiai buvo labai įdomu sudalyvauti šiame konkurse, džiaugiausi, kad laimėjau ir į atvirlaiškį pateko net dvi mano nuotraukos“, – sakė J. Naraškevičiūtė. Mergina pasakojo, kad fotografija pradėjo domėtis nuo mažens – gal kokių devynerių metų, o labiausiai jai patinka fotografuoti gamtą. „Man patinka užfiksuoti akimirkas, kuriomis galėčiau dalintis su kitais, – taip apie savo atrastą hobį šnekėjo J. Naraškevičiūtė. – Norisi parodyti, kokia graži mūsų gamta ir kaip ją reikia saugoti.“ Paklausta, kokias Kretingos vietas ji mėgsta fotografuoti, J. Naraškevičiūtė pasakojo: „Man labiausiai patinka Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Patinka jos architektūra, buvimo vieta, spalvos. Taip pat Kretingos parkai, kurie dar turi kultūros paveldų. Noriu parodyti žmonėms, kad reikia gerbti savo kultūros paveldą ir domėtis istorija.“ Mergina atskleidė, kad savo ateitį žada sieti su fotografija arba videografija.
Gerda JEDENKUTĖ
„P. n.“ akademijos narys
„Skate“ parkas – vieta jaunimui burtis ir bendrauti
„Skate“ parkas – puiki vieta jaunimui burtis, bendrauti ir užsiimti dviračių, paspirtukų bei riedučių triukais. Ten renkasi tiek profesionalūs „rideriai“ (dviračių triukais užsiimantys paaugliai), tiek mėgėjai, norintys išmokti naujų triukų ir tiesiog praleisti savo laisvalaikį tarp bendraamžių. Daugiausia veiksmo „Skate“ parke čia vyksta vasarą, kai mokiniams nereikia eiti į mokyklą, į Kretingą atostogų grįžta studentai. Tada susirenka tikrai nemažai žmonių, kurie treniruojasi su dviračiais „BMX“, paspirtukais ir riedučiais. Jaunimas čia praleidžią didžiąją dalį savo laisvo laiko, kiti „Skate“ parke būna net visą dieną. Tai yra puiki vieta ne tik šio sporto mėgėjams, bet ir tiems, kurie nori ateiti ir pasižiūrėti, kaip atliekami įvairūs triukai, bendrauti ir susipažinti su naujais draugais.
Vaikams – prasmingas laisvalaikis bibliotekoje
Prasidėjusios vaikų vasaros atostogos kelia tėvams galvosūkių, kuo užimti vaikus. Tuo pasirūpino Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka, kurioje dvi savaites vyko edukaciniai užsiėmimai „Paliesk legendą“.
Per piliakalnius – į savo tautos šaknis
„Įdomu sužinoti, iš kur pats atėjai, prisiminti protėvius, pamatyti, kur jie vaikščiojo, pasvarstyti, ką jie veikė, viską patirti, išgyventi – mūsų tūkstantmetėje istorijoje yra pilna gražių dalykų“, – sakė 29 metų salantiškis Aurimas Rapalis, kuris yra VšĮ „Ceklio kuršiai“ vadovas ir organizuoja išskirtinius pėsčiųjų žygius: jų metu ne tik labiau pažįstamas gimtasis kraštas, bet ir atveriami mūsų tautos praeities lobynai, kur meilė Tėvynei ir kova dėl jos laisvės yra bene ryškiausi ženklai. Pėsčiųjų žygiu A. Rapalis bendraminčius kviečia pasitikti ir Liepos 6-ąją – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną. Tądien bus organizuojamas „Penkių piliakalnių žygis“, kuris drieksis nuo Kartenos iki Lapių (Klaipėdos r.), iš viso įveikiant apie 25 km. Tikslas – ne kilometrų skaičius „Tai bus visiškai naujas maršrutas, kurio patys anksčiau dar neišbandėme, – prisipažino A. Rapalis. – Pradėję žygį Kartenoje, pakeliui aplankysime Budrių, Nausodžio bei Kalno Grikštų piliakalnius, kol pasieksime Lapius. Tai yra labai gražios vietos – eisime tarsi piliakalnių grandine, kur driekiasi senslėniai, pro jas vingiuoja Salanto ir Minijos upės.“ A. Rapalis pasakojo, kad jo organizuojamų žygių esmė yra ne sportinis interesas įveikti kuo daugiau kilometrų, bet kultūrinis, edukacinis. „Tuo mes skiriamės nuo kitų, nes šiandien žygiai pėsčiomis yra labai populiarūs, kiekvieną savaitgalį gali rasti, kur sudalyvauti, – kalbėjo A. Rapalis. – Mums svarbiau nuotaika, dvasia, pasakojimai apie mūsų tautos praeitį – ir viskas labai natūraliai persipina žygių metu. Dalis mūsų net ir žygiuoja kuršiškai apsirengę, pakeliui dainuojame liaudies dainas.“
Atsiminimuose – Šimtmečio žmogaus gyvenimas Jokūbave
Kretingos rajone, Jokūbavo kaime, 1926 m. apsigyveno Lietuvos tautai žinomas ir savo darbais nusipelnęs Tėvynei pirmasis demokratišku keliu išrinktas Lietuvos prezidentas, signataras, agronomas Aleksandras Stulginskis. Mano senelis Stasys Armalis atsimena šį didį žmogų, nors tada, kai jį matė, buvo dar visai mažas. „Stulginskis turėjo didžiausius sodus obuolių ir tie sodai buvo keli visame ūkyje. Tos teritorijos buvo aptvertos didžiulėmis tvoromis, sukaltomis iš lentų. Obelys patraukdavo kiekvieno akį, ypač – vaikų, nes obuoliai dideli ir jų būdavo daug. Todėl vieną dieną aš ir mano keli draugai, tarp kurių buvo ir Aldonos Stulginskaitės krikšto sūnus, nutarėm nueiti paprašyti obuolių. Aldona, nieko nesakiusi tėčiui ir mamai, leido mums pasirinkti alyvinių obuolių, kurių buvo pilna prikritusių ant žolės. Mus įleido į sodą ir paliko vienus. Rinkom obuolius nuo žemės, bet galiausiai švystelėjo mintis, kad reikia papurtyti obelį, nes viršuje buvo didelių labai gražių obuolių. Pradėjom purtyti medį ir, matyt, Aldona, pamačiusi per svetainės langą, ką mes darome, išlėkė į lauką ir mus subarė, todėl leido pasiimti tik po vieną obuolį“,– pasakojo mano senelis Stasys Armalis.
Ėgliškių piliakalnis – vieta, kur prabyla legendos
Vasaros metu mėgstama leisti laiką gamtos apsuptyje. Kretingos rajone gausu kultūrinių ir gamtos objektų, kurie sulaukia ne tik vietinių, tačiau ir turistų dėmesio. Deja, tačiau Ėgliškių (Andulių) piliakalnis, turintis svarbią istorinę reikšmę Kretingos miestui, šiek tiek pamirštas.
Iš naujo atrasti Kretingą...
Birželį Kretinga pasitiko 765 metų gimtadienį – jis skaičiuojamas nuo 1253 metų, kai miesto vardas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Tad šį šventinį mėnesį „Pajūrio naujienų“ Jaunųjų žurnalistų akademijos nariai parengė straipsnius išskirtine tema – „Neatrastos Kretingos vietos“, taip kviesdami ne tik pažinti naujas, dar neaplankytas vietas, bet ir kitokiu žvilgsniu pamatyti tas, pro kurias gal kasdien praeiname, su kuriomis esame susigyvenę ir kurių išskirtinumo jau, atrodo, net nebeįžvelgiame. O juk vietos kalba... Jose įminta mūsų protėvių istorija, kultūra, gyvenimo būdas. Šiandien mes šiose vietose kuriame jau savo gyvenimus – kažkur susitinkame su draugais, o kažkur užsiimame savo pomėgiu, dar kitur – ieškome nusiraminimo ir atveriame savo širdį svajonėms. Pasivaikščiokime kartu!
Jaunųjų žurnalistų akademijos nariai
Laikai keičiasi, susitikimo vieta – ne
Žvyrduobė yra viena Kretingos jaunimo laisvalaikio leidimo vietų. Ši vieta buvo įdomi ir patraukli ne tik mūsų, bet ir sovietmečio laikais. Žvyrduobė labiausiai traukia žmones žiemos metu, kai šeimos, net iš aplinkinių miestelių, suvažiuoja čia paslidinėti. Žvyrduobėje žmonių galima rasti ne tik dieną, bet ir naktį. Dienomis žvyrduobėje vieni žaidžia futbolą, kiti šnekučiuojasi sėdėdami ant suoliuko, treti supasi ant sūpynių. Paklausus žvyrduobėje sėdinčių merginų, kodėl jos mėgsta leisti laiką būtent čia, jos atsakė, jog šioje vietoje tarsi paskęsti, jautiesi privačiai ir saugiai, todėl žvyrduobė yra palanki vieta asmeniniams pokalbiams. Tačiau merginos prisimena, kad į asmeninį pokalbį kartą yra įsiterpęs ne visai blaivus pašnekovas – tokiu atveju belieka užleisti ramų suoliuką ir pokalbį pratęsti kur nors atokiau. Šaltuoju metų sezonu žiemos sportą mėgstantys žmonės gali aktyviai praleisti laisvalaikį čiuožinėdami ant ledo, čia kartais būna organizuojamos ledo ritulio varžybos. Žiemą čia galima pačiuožinėti nuo kalniuko arba statyti skulptūras iš sniego. Naktimis šalia žvyrduobės esanti mašinų stovėjimo aikštelė būna pripildyta jaunimo pilnomis mašinomis. Kai kurie ilgas vasaros naktis praleidžia ant žvyrduobės laiptų ar suoliukų.
Dvi sesės savo laisvalaikį skiria šachmatams
Kretingiškės sesutės Lengvinaitės – devynerių metų Luknė ir vienuolikos metų Aistė – aistrą žaisti šachmatais atrado ankstyvoje vaikystėje. Skirdamos daug laiko tobulinti savo įgūdžius, dabar mergaitės jau yra nusipelniusios šachmatininkės – dalyvauja rimtuose turnyruose ir garsina Lietuvos vardą. Kretingoje vyko šachmatų maratonas Kretingos kultūros centre gegužės 13 dieną įvyko Kretingos šachmatų maratonas. Jame būriavosi šachmatininkai ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, tačiau ir iš Lenkijos, Ukrainos. Žaidėjai buvo suskirstyti žaisti vienas su kitu, nepaisant jų amžiaus skirtumo. Per šachmatų partiją buvo justi įtampa ir tyla. Visi buvo susikaupę. Žaidė ir Luknė su Aiste. Šachmatininkių trenerė Asta Idzelienė, jau ilgą laiko treniruojanti mergaites, sakė, jog džiaugiasi, kad į Kretingą, šachmatų maratoną, galima prisikviesti ir žmonių iš kitų šalių bei nori, kad tokia tradicija tęstųsi ir toliau.
|
|
