|
|
|
KuprinėPaauglių gyvenimas, apie kurį nežino tėvai
Visi tėvai visais laikais susiduria su viena esmine vaikų auginimo problema – jie dažnai nežino, kur iš tiesų jų vaikai leidžia laiką, išėję su draugais, ir ar elgiasi deramai. Kita vertus, ir tėvai, jei atsimintų savo jaunystę, kažin, ar patys galėtų viską papasakoti savo vaikams, nes kiekvienas „išsilakstymo“ laikotarpiu yra pridaręs kvailų dalykų – tai įdomios ir pamokančias istorijos, kurios dažnai yra nutylimos.
„Ši gyvenimo patirtis – didžiulė malonė“, –
taip tvirtino kretingiškė Bernadeta Kaminskaitė, kuri šią vasarą beveik šešias savaites savanoriavo Tanzanijoje. Misiją rytų Afrikos valstybėje rengė „Savanorystės Misijų Korpusas“ – ne pelno siekianti organizacija, prieš pusantrų metų įkurta kretingiškio Roko Balsio. Šioje misijoje dalyvavo vienuolika organizacijos atrinktų savanorių, kurie pusantro mėnesio Tanzanijos sostinėje Dodomoje mokė vaikus, atnaujino klases ir savanoriavo vaikų globos namuose. Troško padėti kitiems nuo vaikystės Bernadeta svarstė, kad turbūt gimė su troškimu savanoriauti. Jau vaikystėje ji svajojo, kad vieną dieną važiuos į Afriką. Šią jos svajonę sustiprino šeštoje klasėje geografijos mokytojos parodytas filmas apie misionierių Hermaną Šulcą ir jo misiją Ruandoje, todėl Bernadeta sau pažadėjo, kad vieną dieną tikrai vyks į šį žemyną. Įgyvendinti merginos troškimą paskatino bičiulio – „Savanorystės Misijų Korpuso“ įkūrėjo Roko Balsio – pavyzdys ir savanorystė, kai jis prieš dvejus metus su Mančesterio universiteto grupe vyko į Tanzaniją. Bernadetą sužavėjo jo pasakojimas ir patirti išgyvenimai, visa tai atrodė jai labai artima. „Savanorystės Misijų Korpusas“ įkurtas 2017 metų sausį. Šios organizacijos tikslas – skatinti jaunus žmones altruistiškai dirbti, padėti savo šaliai ir trečiojo pasaulio valstybėse gyvenantiesiems žmonėms. „Savanorystės Misijų Korpusas“ yra orientuotas į Lietuvos jaunimą, kaip naująją tautos kartą, gebančią ir galinčią prisidėti prie geresnio Lietuvos ir viso pasaulio kūrimo bei krikščioniškųjų vertybių ugdymo. Šios vertybės svarbios ir Bernadetai, todėl ji troško ne tik įgyvendinti savo svajonę, bet ir padėti žmonėms. Misijai ruošėsi devynis mėnesius Mergina pasakojo, kad į savanorių atranką užsiregistravo paskutinę registracijos dieną, o pranešimo apie kvietimą į interviu ji net nepastebėjo: „Tądien, kai atėjo pranešimas, kad aš pakviesta į interviu, taip pat sužinojau, kad įstojau į universitetą, tad besidžiaugdama šiuo gyvenimo įvykiu nepastebėjau laiško iš „Savanorystės Misijų Korpuso“. Kad esu atrinkta tolimesniam etapui, supratau, kai mane pridėjo į socialinio tinklo „Facebook“ grupę.“ Bernadeta teigė, kad į interviu buvo pakviesta trisdešimt jaunuolių, tarp jų buvo ir draugų bei pažįstamų. Interviu metu buvo užduodami probleminiai klausimai, į kuriuos kandidatai turėjo išsamiai atsakyti. Po šio interviu misijai Tanzanijoje buvo atrinkta vienuolika žmonių. Misijos savanoriai visus metus kartą per mėnesį rinkosi į rekolekcijas, kurių metu siekė sukurti tvirtą, vieni kitais pasitikinčią komandą. Pirmųjų rekolekcijų metu savanoriai davė priesaiką, jie tapo „Savanorystės Misijų Korpuso“ nariais.
Slovakijoje atradome ne tik kalnų grožį
Kasmet aktyvų laisvalaikį mėgstančių žmonių kompanija, novatoriškai nusiteikę, išvažiuoja atrasti Slovakijos kalnų grožio. Kalnai vienija žmones, tai įrodo vien tai, kad kiekvienais metais į šią, kretingiškių organizuojamą, kalnų turizmo kelionę važiuoja žmonės ne tik iš Kretingos, bet ir iš įvairiausių kitų Lietuvos miestų. Metams bėgant, ši išvyka jau sulaukė jubiliejinio dešimtojo Slovakijos Tatrų šturmavimo. Vadinasi, aktyvių žmonių rate tradicijomis tampa patys gražiausi dalykai. Švęsti jubiliejinės išvykos į Slovakiją atvykusius lietuvius pasitiko lietus. Tačiau blogas oras nesumažino entuziastingumo ir visai nenumušė grupės noro kopti į kalnus. Vienas pagrindinių vadovų, Pranciškonų ir Vydmantų gimnazijų geografijos mokytojas Vilius Adomaitis tvirtino, kad šiais metais susirinko itin stipri grupė ne tik fiziniu pajėgumu kopiant į kalnus, bet ir savo psichologiniu pasirengimu, kuris pasireikšdavo vienas kito palaikymu, stipresniųjų padėjimu tiems, kuriems sunkiau sekasi. Šių metų grupė buvo išskirtinė ir tuo, kad atsirasdavo tiek daug savanorių pagalbininkų virtuvėje, kad vadovai net neberasdavo darbo. Šaltais ir drėgnais vakarais alpinistus šildė jauki atmosfera dainuojant prie laužo.
Kai myli tai, ką darai
Kretingos rajono Vydmantų gimnazijos būsima abiturientė Emilija Rogačiovaitė savo meilę arkliams pavertė užsiėmimu, kuris palaipsniui tapo jos pagrindiniu hobiu – šiandien ji džiaugiasi ne tik gavusi progą dalyvauti net tarptautinėse varžybose, bet ir puikuotis trofėjais. – Kada pirmą kartą supratai, jog norėsi užsiimti šiuo sportu ? Gal buvo koks įvykis, kuris tai nulėmė? – Kai pirmą kartą nuvažiavau į žirgyną ir turėjau progą pasėdėti ant arklio. Mačiau kitus žmones jojant ir tai mane taip paveikė, jog būtent tą akimirką supratau, jog labai to noriu. – Kiek metų tuo užsiimi? Kiek kartų ir kokiose varžybose esi dalyvavusi? – Apie šešerius–septynerius metus. Tikslaus varžybų skaičiaus nebepasakysiu, bet jų buvo daug ir Lietuvoje, ir tarptautinių – vykome į Latviją, Lenkiją. – Kokių savybių šis sportas, tavo manymu, reikalauja labiausiai? – Atsakingumo, rimtumo ir pasiryžimo, ne šiaip karts nuo karto atvažiuoti pajodinėti ant žirgo, bet reikia ilgo ir nuoseklaus darbo. – Ar labai daug tenka investuoti į šį sportą? – Tenka investuoti nemažai pinigų, ypač, jei nori nuosavo žirgo. Tačiau jei norėtųsi treniruotes lankyti tik tam, kad šiek tiek pramoktum joti, tai šią svajonę turėtų galimybę įgyvendinti kiekvienas vidutines pajamas gaunantis žmogus.
Patriotizmo ir vienybės mokykla
Dar neišblėso kretingiškių patirti įspūdžiai šimtmečio Dainų šventėje „Vardan tos...“ vykusioje Vilniuje. Liepos pradžioje savaitę trukusi šventė suvienijo ne tik Lietuvoje gyvenančius, tačiau ir užsienio lietuvių bendruomenių narius. Dainų šventės renginiuose dalyvavo gausus būrys kretingiškių. Pirmas keturias dienas vyko daugybė renginių Vilniaus mieste: pasaulio lietuvių susitikimai, Folkloro diena, liaudies meno parodos. Penktąją Dainų šventės dieną vyko Teatro diena, kurioje dalyvavo vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“, o Kalnų parke skambėjo Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“, kurio metu programą atliko beveik 4 tūkst. dalyvių. Ansamblių vakare dalyvavo dainų ir šokių ansambliai, liaudies instrumentų ansambliai bei orkestrai, liaudiškos muzikos kapelos, folkloro dainininkai ir solistai instrumentalistai. Koncerto programa buvo sudaryta iš 4 dalių – „Protėvių žemė“, „Šeima“, „Darbas – duona kasdieninė“ ir „Už Tėvynės laisvę“, kiekvienoje dalyje akcentuotos svarbiausios vertybės: tautinė tapatybė, šeima, darbštumas ir meilė Tėvynei. Būti šventės dalimi – ypatingas jausmas Ansamblių vakare, sujungiančiame daugiausia meno šakų žanrų, dalyvavo ir Kretingos meno mokyklos tautinių instrumentų orkestras. Šio kolektyvo narė Raminta Razmutė šventėje dalyvavo ketvirtą kartą. „Ši šventė man buvo išskirtinė, nes su šiuo kolektyvu Dainų šventėje turbūt dalyvavau paskutinį kartą. Manau, kad Dainų šventėje svarbu būti ne tik žiūrovu, bet ir dalyviu, nes šie renginiai skatina patriotizmą, bendruomeniškumą ir vienybės jausmą. Taip pat užsimezga daugybė naujų draugysčių, kurios tęsiasi ir pasibaigus šventei.“ Kretingiškė Justė Stonkutė Dainų šventėje dalyvavo ketvirtą kartą. Ji šiuo metu studijuoja Vilniaus universitete, tad Ansamblių vakare dalyvavo su universiteto ansambliu. Mergina teigė, kad šis kartas jai buvo ypatingas, nes Ansamblių vakare dalyvavo jau nebe kaip mokinė, o kaip studentė. Justė tvirtino, kad jai Dainų šventė visų pirma yra emocija. „Turbūt nebegalėčiau jos tiesiog stebėti iš šalies. Kai po varginančių repeticijų pamatai galutinį variantą ir žinai, kad esi dalis to nuostabaus rezultato, kuris suvienija ne tik dainų, šokių ir liaudies instrumentų ansamblius, bet ir žiūrovus, supranti, kad tai tikrai yra tai, kas „veža“, vienija ir tik dar kartą parodo, kodėl Dainų šventės turi tęstinumą.“
Pažintis su Budvos senamiesčiu – per potėpius
Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus mokiniai savo patirties kraitę papildė išskirtiniais įspūdžiais – tarptautiniame menų festivalyje Juodkalnijos mieste Budvoje jiems per trumpą laiką teko atpažįstamai nupiešti pasirinktą senamiesčio vaizdą. Taip jaunieji dailininkai ne tik turėjo progos lavinti savo įgūdžius piešiant čia pat, gatvėje ar skvere, bet ir atidesniu žvilgsniu ištyrinėti nepažintą šalį, pabendrauti su vietiniais ir turistais, užmegzti draugystę su kitais festivalio dalyviais. Kretingos meno mokyklos dailės mokytojos Živilė Sabaliauskaitė ir Lina Nikartienė pasakojo, kad į festivalį Juodkalnijoje važiavo apie trisdešimt 8–15 metų mokinių, keletas jų tėvų bei kolegų. Iš viso šiame dailės, šokių, dainų ir muzikos festivalyje, kuris organizuojamas vis kitoje Balkanų šalyje, šįsyk dalyvavo 15 kolektyvų – iš Bulgarijos, Vengrijos, Ukrainos, Turkijos, o Lietuvai, be kretingiškių delegacijos, dar atstovavo lenkų kolektyvas iš Vilniaus. „Buvome vieninteliai dailininkai ir mums buvo skiriama labai daug dėmesio. Organizatoriai prasitarė, kad į kitus festivalius kviesis daugiau dailininkų ir, norėdami mus paskatinti, išskirti, netgi įsteigė apdovanojimus, ko įprastai per festivalius, plenerus net nebūna“, – festivalį organizavusios Pasaulio festivalių asociacijos svetingumu pasidžiaugė Ž. Sabaliauskaitė ir L. Nikartienė.
Žygeiviams pristatys naują kraštotyrinį projektą
Jau dabar ir jaunimas, ir vyresni žmonės kviečiami registruotis į 25 km pėsčiųjų žygį „Už laisvę“, kurį organizuoja Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka. Žygio dalyvių laukia turtinga programa – susitikimai su įdomiais žmonėmis, pasakojimai apie laisvės kovas, filmo peržiūra ir kt. Be to, pirmą kartą bus plačiau pristatomas šiuo metu vykdomas projektas „Kultūros pažinimo maršrutas: laisvės kovos Kretingoje“, kuris suteiks galimybę mūsų krašto istoriją sužinoti interaktyviai.
Antrieji namai – motodromas
Prieš šešerius metus kretingiškį į pirmąją treniruotę atvedė tėtis. Tuomet dar keturiolikmetis Lukas, kaip ir dauguma jo amžiaus vaikinų, lankė krepšinio treniruotes, tačiau sako, kad dėl savo sprendimo keisti sporto šaką nesigaili. „Tėtis man pasiūlė, klausė, ar nenorėčiau pabandyti, nes sužinojo, kad renkama jaunimo komanda. Aš daug ir nesvarsčiau, ar pereiti į motobolą, nes ilgą laiką žaidęs krepšinį, į pagrindinę komandą taip ir nepakliūdavau“, – pasakojo L. Šimkus. Rodos, tėčio įžvelgtas potencialas pasiteisino, nes šiandien Lukas – vienas pagrindinės komandos lyderių, nuolat erzinantis varžovus įvarčiais. Savo pirmąjį apsilankymą motodrome Lukas puikiai prisimena. „Atėjau, ir treneris sako: sėsk ant motociklo. O aš net kojomis jo nesiekiau. Man davė tokį seną, nenaudojamą ir liepė jį tvarkytis, kad galėčiau treniruotis. Jau kitą dieną atvažiavau, norėjau jį remontuoti, tačiau nebuvo mechaniko, ir nusiminęs išvažiavau namo. Treniruotės jau vyko, o su tokiu motociklu aš į jas eiti negalėjau“, – pasakojo vaikinas. Po sunkios pradžios Lukui galiausiai pavyko susitvarkyti motociklą ir pradėti treniruotes. Vaikinas pasakojo, kad nuo devynerių turėjo krosinį motociklą, todėl treniruotės su motociklu jo neišgąsdino: „Atrodė, kad nieko sunkaus nebus – važiuoti juk moku.“ Vis dėlto, realybė nebuvo panaši į tai, ko tikėjosi Lukas, nes motodrome važiuoti ant asfalto, kuris pabarstytas žvyru, daug sudėtingiau. Jis sako, kad dauguma žmonių to nesupranta, ir po varžybų prašo savarankiškai apvažiuoti porą ratų, esą, daug metų važinėja su motociklu. „Po varžybų priėjęs žmogus man sako – aš dešimt metų važinėju su krosiniu. Duodi tą ratą apsukt, ir grįžta kruvinom alkūnėm. Ne viskas čia taip paprasta, motodrome visai kitoks važiavimas nei įprastais keliais“, – sako L. Šimkus.
Ar valgote uogas tiesiai iš lysvės?
Kodėl dar vasarą svarbu tikrinti vaiko sveikatą
Pasibaigus mokslo metams, šeimos gydytojai jau ragina tėvus susirūpinti, kad jų vaikams būtų patikrinta sveikata prieš ateinantį rugsėjį. „Per vasarą vaikai gali pakoreguoti kai kuriuos blogus įpročius ir rudenį į mokyklą išeiti gerokai sveikesni“, – tvirtino Kretingos šeimos medicinos centro šeimos gydytoja Boneta Baltrūnienė, kuri rūpinasi daugiau kaip 400 mažųjų savo pacientų sveikata. Ydingas grandininis procesas B. Baltrūnienės žodžiais, profilaktinis sveikatos patikrinimas privalomas visiems vaikams – nuo lopšelinukų-darželinukų iki abiturientų – kasmet, prieš pradedant vaikui lankyti ugdymo ar mokymo įstaigą. „Šeimos gydytojas vaiko sveikatą patikrina visapusiškai – klausą, akis, širdį, apžiūri stuburą, atlieka reikalingus kraujo ir šlapimo tyrimus ir pagal tai objektyviai įvertina jo sveikatos būklę“, – tvirtino medikė. Šeimos gydytojai dažniausiai išskiria tokias pagrindines vaikų sveikatos problemas: sutrikusi rega, iškrypęs stuburas ir viršsvoris. „Tai yra grandinis procesas: vaikai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio, mobiliųjų telefonų ar televizoriaus, jų akys nuolat įtemptos, be to, į ekranus dažnas žiūri netaisyklingai sėdėdamas. Vaikai taip įsijaučia į vyksmą, kad nuolat kažką kramsnoja, nesuvokdami suvalgyto maisto kiekio, dėl to automatiškai auga viršsvoris. Dažnas vaikas pats gydytojui prisipažįsta, kad valgo bet kaip – nuolat kramto, jaučiasi sotus ir jam nebesinori normaliai pagaminto maisto. O to pasekmė – užkietėję vaiko viduriai, atsirandantys diegliai“, – pagrindinę šio laikmečio vaikų sveikatos problemą apibūdino šeimos gydytoja.
|
|
