Pajūrio naujienos
Help
2025 Rugpjūtis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar įmanoma buvo sutramdyti visą vasarą naktimis siautėjusius motorolerių vairuotojus?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kuprinė

Psichologijos studentė Evelina Riepšaitė, kuriai regos negalia nesutrukdė siekti tikslų.

Šiandien visuomenės formuojamas požiūris į negalią turinčius žmones yra vienareikšmiškai neteisingas ir žeidžiantis. Daugybę pavyzdžių nuneigia esamą stereotipą, kaip, pavyzdžiui, Nick‘as Vujicic.

Visi, kas yra skaitę jo parašytą knygą „Gyvenimas be ribų“, domėjosi apie jį, žino, kiek daug šis žmogus, nepaisant savo negalios, yra pasiekęs gyvenime. Kartais žmonės, kurie turi visas galimybes, gyvenime jų visų neišnaudoja, priešingai – tokie žmonės, kaip jis, įdeda daugiau pastangų norėdami pasiekti daugiau. Bet ši istorija ne apie Nick‘ą, o jauną merginą, kuri nugyveno dar ne tokį ilgą gyvenimo tarpsnį, bet eina jo keliu ryžtingai, nors ir turi negalią.

Štai, ką apie save papasakojo Evelina Riepšaitė:

„Esu antro kurso psichologijos studentė Vilniaus universitete. Trumpai papasakosiu savo gyvenimo iki šios dienos istoriją. Nežinau, ar galiu tai vadinti sėkmės istorija, bet gal bandykime nesikuklinti ir pavadinkime ją taip.

Pradėsiu nuo to, jog nuo gimimo turiu regos sutrikimą, kuris susideda iš kelių ligų, nesivarginsiu jų vardinti, nes tai nėra esminis dalykas. Nuo pat mažumės tiek tėvai, tiek giminės, tiek mokytojai buvo labai skeptiškai nusiteikę, nes, žiūrėdami į mane, galvojo, kad bus sunku mokytis, kažko siekti ir pasiekti. Atsimenu, ne kartą esu girdėjusi gimines šnekant: „O kur tas vaikas dėsis? Ar tėvai turės visą gyvenimą ją išlaikyti? Negalės nieko už save padaryti, bus tėvams vien vargas.“ Atsimenu, ir mokytojai, kai buvau paruošiamojoje klasėje, buvo perdėtai nuolaidūs, sakyčiau, lyg turėčiau kažkokį protinį sutrikimą: „Neišeina – tai neišeina, tai ir nedaryk“, „padarei blogai, na vis tiek gerai.“

Laikui einant pastebėjau, kad, jeigu tu turi kažkokį sutrikimą, žmonės žiūri kaip į kur kas menkesnį, mažiau sugebantį. Na, bent jau aš taip interpretuodavau, nors gal tai galėjo būti ir visai kas kita, o galbūt to nė neturėjo galvoje.

Vienas ryškiausių prisiminimų, kai penktoje klasėje viena mokytoja manęs klausė, ar man reikės palengvintos programos. Šis momentas buvo labai „ouch“, nes galvojau: „Gerai, aš turiu regos sutrikimą, bet tai nėra protinis sutrikimas, tai, kad mano rega labai prasta, nereiškia, kad aš negaliu mokytis.“


Kretingiškė Monika Laukytė dar mokykloje susižavėjo prancūzų kalba, tad ilgai nedvejojo pasitaikius progai išvykti studijuoti į Prancūziją.

Kretingiškė 21 metų Monika Laukytė dar besimokydama mokykloje susižavėjo prancūzų kalba ir kultūra, tad neabejodama pasinaudojo galimybe į šią svajonių šalį išvykti studijuoti pagal „Erasmus“ programą. Nors Prancūzijoje ji buvo viešėjusi ir anksčiau, tačiau, įsiliejusi į vietinių žmonių gyvenimą, atrado ir daug naujų bei įkvepiančių dalykų, pavyzdžiui, prancūzų nuolatinį alkį naujoms žinioms, siekiui tobulėti, bet kartu neužmirštant nuoširdų dėmesį parodyti šalia jų esantiems žmonėms bei juos motyvuojant siekti savo tikslų. M. Laukytė šiuo metu yra Vilniaus dizaino kolegijos Kūrybinių industrijų dizaino studijų programos trečiakursė, o Prancūzijos mieste Nantes ji praleis vieną semestrą – 4 mėnesius. Čia mergina studijuoja pagal programą „Brand design“ (liet. Prekinio ženklo dizainas). „Kadangi kūrybinių industrijų specialybė Lietuvoje apima didelį lauką studijuojamų dalykų, norėjau pasimokyti siauresnio dalyko, todėl ir pasirinkau šias studijas. Žinoma, taip pat norėjau išvykti, pamatyti kitas kultūras, „išlipti“ iš savo komforto zonos, sutikti naujų žmonių, pamatyti, kaip mokymosi procesas vyksta kitoje šalyje“, – pasakojo M. Laukytė.


Sporto klubas „Startas“ įkūrėjas, treneris Tomas Andriukaitis (kairėje) ir treneris Julius Butkevičius

Nenuostabu, kad Naujieji metai daugumai asocijuojasi su nauja pradžia. Dažnai žmonės nori pasikeisti: pradėti laikytis dietos, daugiau vaikščioti pėsčiomis ar anksčiau eiti miegoti. Sporto klubo „Startas“ įkūrėjas ir treneris Tomas Andriukaitis teigė, kad būtent po švenčių labai padaugėja norinčių sportuoti. Turbūt vienas dažniausiai duodamų sau pažadų naujaisiais metais yra susijęs su sportu ir sveikata.

Būtent antrą metų savaitę su trenksmu prasideda žmonių antplūdis sporto klubuose ir palaipsniui mažėja iki balandžio mėnesio. Dažniausiai žmonės čia ateina vedini noro pagerinti savo fizinę būklę, sveikatą, lankstumą, taip pat norėdami išnaudoti per šventes gautus dovanų kuponus.

T. Andriukaitis sakė, kad sporto klubą lankytojai renkasi, nes čia jaučiasi reikalingi ir gerbiami. Varžybos čia nėra aktualios, svarbiausia, kai žmogus pasiekia savo asmeninius rezultatus. O treneriai džiaugiasi galėję padėti: „Didžiausias įvertinimas mums, kai žmonės gauna ir būna dėkingi už tai, ką pasiekė mums padedant.“

T. Andriukaitis tikino, kad savo sporto klube stengiasi sukurti jaukią namų aplinką, draugiškai su visais bendrauti. Tada žmonės atsipalaiduoja ir pamato, kad ir su treneriais pasikalbėti galima ne tik apie sportą. Treneriai asmeniškai bendrauja su žmonėmis, pataria, kaip teisingai kvėpuoti, daryti pratimus. Pagal individualią programą, atsižvelgiant į žmogaus charakterį, jo norus ir galimybes yra parenkamos tinkamos treniruotės, parodomi pratimai, jeigu reikia, sudaromas mitybos planas. Asmeninėje treniruotėje dirbama individualiai su vienu žmogumi, kurį treneris jau pažįsta, žino jo problemas.

Sporto klubo įkūrėjas asmeninę programą palygino su mokykla: „Juk daug daugiau išsiaiškiname, kai su mokytoju bendraujame akis į akį negu klasėje keldami ranką.“ Anot trenerio, svarbiausia yra pamilti tai, ką darai: „Sportas turi teikti malonumą, kad jis nebūtų tik laikinas užsiėmimas.“

Esminė klaida, kurią daro naujai atėję ar po ilgos pertraukos sugrįžę žmonės, pasak T. Andriukaičio, tai noras labai greitai pradėti sportuoti, iš karto gauti norimą kūno formą, pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tiesa ta, kad reikia susikurti režimą ir fiziškai neapkrauti savo kūno. „Sportas yra kaip meilė, kaip santykiai, – palygino treneris. – Turi tam ruoštis, praeiti tam tikrus etapus, kol kažką pasieki. Turi apšilti, išmokti kvėpuoti, teisingai judėti, po truputį didinti krūvį.“


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Kuprinė
  • 2018-12-14

KURIU LIETUVAI

  • Kuprinė
  • 2018-12-14

Aktorius Raimundas Lukšas raiškiu skaitymu leido mokiniams tarsi naujai pažvelgti į literatūrinius kūrinius.

Lapkričio 6-ąją Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje lankėsi aktorius–skaitovas Raimundas Lukšas. Jis moksleiviams skaitė fragmentus iš įvairių autorių kūrinių.

Pirmokai gimnazistai klausėsi prancūzų klasiko Antuano de Sent Egziuperi filosofinės pasakos „Mažasis princas“ ištraukų, grožėjosi kūrinio iliustracijomis, stebėjosi aktoriaus gebėjimu perteikti rašytojo mintis.

Aktorius pabrėžė, kad originalioje kūrinio versijoje yra personažas lapinas (Afrikos dykumoje, kur vyksta kūrinio veiksmas, gyvena fenekas, iš kitų lapių ši rūšis išsiskiria itin didelėmis ausimis), o vertime į lietuvių kalbą minima lapė.

Antrokus gimnazistus R. Lukšas supažindino su lietuvių rašytojo Justino Marcinkevičiaus dramos ,,Mindaugas“ ištraukomis.

Trečiokai aktoriaus skaitomų fragmentų iš XVI a. rašytojo Jono Radvano poemos ,,Radviliada“ klausėsi sulaikę kvapą. Mokinius aktorius R. Lukšas sužavėjo įtaigiai skaitomu hegzametru, istorijos žiniomis.

Ketvirtokai girdėjo lietuvių rašytojo Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ fragmentus. Aktorius abiturientus nustebino, nes intonacija, pauzėmis perteikė tikroviškus romano vaizdus ir pasakojimas buvo lyg filmas.

Po renginio gimnazistai sakė, kad niekada negalvojo, jog klasikos kūriniai gali būti taip įdomiai pateikti. Klausytojus žavėjo aktoriaus profesionalumas, intonacija, gebėjimas sudominti, piešiniai, nuoširdus bendravimas. Tokie renginiai sudomina moksleivius kitaip pažvelgti į kūrinius, kuriuos jie turi žinoti. Išskirtinės literatūros pamokos mokiniams paliko gerą įspūdį.

Vita MICKUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Grupė „Vėtra“: Irma Karnauskaitė (priekyje, guli) – saksofonas, (sėdi dešinėje) Mantas Bauža – mušamieji, (sėdi, iš kairės) Erikas Miltinis – akustinė gitara ir Melė Valkiūnaitė – bosinė gitara, (viršuje, iš kairės) Augustina Čičiūnaitė – vokalas, Orinta Šlušnytė – vokalas ir klavišiniai instrumentai.

taip tvirtina nuo rugsėjo Kretingos Pranciškonų gimnazijoje suburta mokinių grupė „Vėtra“. Nors gimnazistai groja dar tik du mėnesius, jie jau dalyvavo šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“.

Grupės nariai vieningai tvirtino, kad po lapkričio pradžioje Jonavos mieste įvykusio festivalio jie tapo dar artimesni, o troškimas kartu groti tik dar labiau sustiprėjo.

Siekė atrasti naują skambesį

Beveik prieš metus Orinta Šlušnytė, Erikas Miltinis ir Augustina Čičiūnaitė pradėjo kartu muzikuoti. Jaunuoliai ketvirtadienio vakarais šlovino Šv. Mišių metu, tačiau pasibaigus mokslo metams ši tradicija nutrūko.

Rugpjūčio mėnesį vykę kretingiškio Edvino Jurgučio pirmieji laikini vienuolystės įžadai paskatino jaunimą vėl susiburti. Orinta pasakojo, kad jai kilo mintis šiai iškilmei suburti chorą, tad į jį pakvietė savo draugus, su kuriais prieš kelias savaites dalyvavo pranciškoniškame atgailos žygyje. Po šios šventės norėjosi ir toliau tęsti pradėtą veiklą, tad viena jaunuolių bičiulė paskatino dalyvauti krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“.

Orinta atskleidė, kad kartais pasvajodavo, jog būtų smagu sudalyvauti šiame festivalyje, nors iš pradžių idėja groti „Sielose“ atrodė labai tolima ir neįgyvendinama. „Kviečiau nemažai savo muzikuojančių draugų ir pažįstamų prisijungti, norėjosi nebe akustinio varianto – iki tol buvo tik gitara ir pianinas, norėjosi daugiau instrumentų, atrasti naują, iki tol dar negirdėtą skambesį, tačiau daugumai ši idėja atrodė nerimta ir neturinti ilgalaikės perspektyvos“, – teigė Orinta.

Grupei suteikė simbolinį pavadinimą

Vis dėlto keli draugai sutiko prisijungti prie grupės. Viena jų – Irma Karnauskaitė, su kuria Orinta praėjusiais mokslo metais kartu grojo per Paskutinio skambučio šventę. Anot Orintos, Irma geba puikiai improvizuoti ir tai labai padeda grojant grupėje, nes nereikia papildomai mokytis atskirų partijų. Melė Valkiūnaitė ir Mantas Bauža, pakvietus Orintai, taip pat prisijungė prie kolektyvo.

Erikas patvirtino Orintos mintį, kad buvo dvejonių dėl grupės perspektyvų, tačiau galutinį sprendimą visi priėmė vieno šlovinimo metu: „Suvokėme, kad tikrai galime pasiekti šį tikslą, kad reikia burtis ir šlovinti“. Nors visi grupės nariai mokosi Pranciškonų gimnazijoje, tačiau buriant grupę tai nebuvo itin svarbus kriterijus.

Jaunuoliai pasakojo, kad gana ilgai ieškojo pavadinimo, kuris geriausiai apibūdintų jų grupę. „Visi siūlėme savo pavadinimus, tačiau galiausiai nusprendėme, kad grupė turėtų vadintis „Vėtra“. Šis pavadinimas taip pat turi ir simbolinę prasmę. „Vėtra maloningoji“ buvo pirmoji giesmė, kurią pradėjome groti grupėje, todėl būtent šis žodis ilgainiui prigijo“, – teigė mokiniai.


Į svečius atvykusią mokinių ir pedagogų delegaciją iš Italijos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė pakvietė apsilankyti Kretingos žiemos sode.

Lapkričio 6-osios vakarą Kretinga jau trečius metus iš eilės sulaukė svečių iš egzotiškosios Italijos. Penkiolikos mokinių delegacija, lydima direktoriaus ir dviejų mokytojų, atvyko pratęsti gražią draugystę tarp Kretingos pranciškonų gimnazijos ir Liceo Leopardi mokyklos mokinių ir susitikti su Kretingos jaunimu.

Pirmąjį vakarą visi kartu paskanavę itališkų makaronų, kitą dieną svečiai turėjo susitikimą su Pranciškonų gimnazijos IIIG klasės pogrupiu. Jo metu pasidalino savo mintimis, kokiomis problemomis gyvena šiuolaikinis jaunimas, domėjosi, kuo gyvena jų bendraamžiai lietuviai. Buvo prisiminta ir neseniai Lietuvoje apsilankiusio popiežiaus susitikimo su jaunimu metu pasakyta kalba, diskutuojama apie jos reikšmę.

Mokiniai, jau anksčiau dalyvavę stovykloje Italijoje arba susitikimuose su italais Kretingoje, parengė svečiams žaidimą – orientacines varžybas po mokyklą. Taip italai geriau susipažino su mūsų mokykla, jos įdomiausiais kabinetais ir gerai praleido laiką, atlikdami mokinių sugalvotas užduotis. Visą dieną apvainikavo vakarienė Kretingos žiemos sode, o vakarui baigiantis, kaip įprasta italams, skambėjo itališkos, angliškos dainos.


„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai apie žurnalistikos darbo subtilybes diskutavo su Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininke Jolanta Beniušyte (sėdi pirma iš kairės).

Žurnalistas – tai žmogus, kuris yra nuolatiniame įvykių sūkuryje, jam tenka ne tik narplioti visuomenei rūpimas tiesas, bet ir keliauti po pasaulį, kur laukia tam tikri išbandymai ir nuotykiai. „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų komanda turėjo susitikimą su Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininke Jolanta Beniušyte, kuri pasidalino savo ilgamete patirtimi žurnalistikos srityje.

Žurnalistams atėjo sunkūs laikai: fotografavimas, filmavimas, pokalbio įrašymas, faktų pateikimas visuomenei – vis labiau ribojamas asmens duomenis ir privatumą saugančių įstatymų, todėl neretai spalvingos istorijos su asmeniškomis detalėmis lieka įamžintos tik praeities laikraščiuose. Tam, kad straipsnis būtų įdomus ir teisingas, reikia temą nušviesti iš įvairių pusių, pakalbinant skirtingų nuomonių pašnekovus ir leidžiant kritikuojamam asmeniui pasisakyti, tačiau, kai spaudos galimybės tokios apribotos, darosi sunkiau parašyti teisingą ir nesubjektyvų straipsnį.

Žurnalistai yra tarsi demokratiją saugantys sarginiai šunys, stebintys aplinką ir pranešantys, kas yra negerai. Jie taip pat yra tarpininkai tarp valdančiųjų ir visuomenės, be žurnalistų visuomenė daug ko nežinotų.

Žurnalistams profesija atveria tokias duris, pro kurias jiems tenka pamatyti daugiau, negu žmogus įprastai pamato per savo gyvenimą, bet jei žurnalistai pažiūri pro „uždarų durų“ raktų skylutę – gali tekti išvysti daugiau ir už šimto žmonių regimąją patirtį. Žurnalistams tenka žvilgtelėti ne tik, kas už morgo ar operacinės durų, bet ir keliauti į karo zonas.

J. Beniušytė pasakojo, kad jai teko keliauti į karo zoną prie Sirijos sienos, Palestinoje, Izraelyje. Jai teko išvysti minas laukuose, subombarduotą miestą, girdėti šūvius – visi šie įvykiai kelia šiurpą, bet primena, kad žurnalisto profesija parodo daugiau nei paprastas žmogus gali pamatyti, o pamačius daug, norisi pamatyti dar daugiau, todėl toks gyvenimo kamuolio riedėjimas skatina dar didesnį smalsumą.


Pranciškonų gimnazijos prezidente tapusi Miglė Razmutė tikisi, kad mokiniai nebijos į ją kreiptis ir drąsiai išsakyti savo pageidavimus.

Kaip kasmet Pranciškonų gimnazija ir šiemet išsirinko naują prezidentą. Nauja Pranciškonų gimnazijos prezidente tapo vienuoliktokė Miglė Razmutė. Dėl šio titulo kovėsi trys merginos, iš kurių Miglė pasirodė geriausiai, sužavėjo visą mokyklą ir greitai pelnė mokinių pasitikėjimą.

Naujoji Pranciškonų gimnazijos prezidentė Miglė Razmutė save apibūdina dviem savybėmis – ji sako, kad visada šypsosi ir juokiasi. Taip pat ši linksma mergina yra ir labai savikritiška, atvirauja, kad jai trūksta pasitikėjimo savimi. Miglė niekada gyvenime nebuvo pagalvojusi apie prezidentės rolę, ji atvirkščiai visada sakydavo, kad niekada ja nebus. O ir laimėti prezidento rinkimų ji visai nesitikėjo.

Pranciškonų gimnazijos prezidente tapusi Miglė Razmutė yra labai aktyvi ir ryški asmenybė, taip pat ji šoka meno mokykloje. Miglei šiek tiek atrodo baisu suklysti, ji labiausiai bijo kalbėti viešai, bet žada viską padaryti, ką gali geriausiai.

Naujoji prezidentė sieks bendrauti su mokiniais, lyg su savo draugais. Miglė labai nori įgyti tokį pasitikėjimą, kad ją koridoriuje nebijotų sustabdyti, kažko paklausti ar pasiūlyti.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n.“ akademijos narys


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas