|
|
|
Kuprinė
Žemaitijos skautų organizacijos Kretingos tunto vadovė Agnė Račkauskaitė – entuziastinga skautė jau beveik du dešimtmečius. Ji taip pat yra ir vadovė, burianti jaunuosius skautus. Ko labiausiai reikia jaunam žmogui, norinčiam pabandyti skauto batus? Agnės žodžiais, reikia tik noro, o paskui laukia naudingos patirtys ir smagūs nuotykiai. Tikėti tuo, ką darai Kaip papasakojo Agnė, jos pirmoji pažintis su skautais įvyko 2007 metais, kai ji dar buvo 4 klasės mokinė. „Skautauti pradėjau Ventoje Akmenės rajone. Tuo metu ten veikusios Žemaitijos skautų organizacijos vadovai pakvietė ir jaunesnius naujus narius. Matydama savo vyresnio pusbrolio pavyzdį, net neabejojau, kad turiu pabandyti. Nusprendėme su drauge dalyvauti pirmojoje skautų sueigoje. Kelionę Žemaitijos skautų organizacijoje tęsiame iki šiol“, – šypsojosi 27-erių mergina, kuri skautauja jau 17 metų. Šiuo metu Agnė jau ir pati vadovauja Kretingos skautams. Pasiteiravus, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tokios veiklos vadovas, Agnė atviravo, kad jai pačiai viskas atėjo pamažu, besimokant iš kitų. „Savanorystė jaunimo organizacijoje, kai užėmiau vaikų vadovės pareigas, man tapo artima nepastebimai. Joje užaugau, tobulėjau pati, įgydama ne tik vadovavimo patirties, bet susiformavau kaip suaugusi moteris. Vadovui svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai, tikėti skautybės idėja ir per tarnystę dalintis savo patirtimi su kitais. Mano nuomone, vadovui būtina gebėti išklausyti, sutelkti skautų būrį, motyvuoti skautus. Atsakingumas, meilė vaikams, noras ugdyti geresnius jaunuolius, kūrybiškumas, organizuotumas – taip pat svarbu esant skautų vadovu“, – įsitikinusi Agnė. Ar juo būti lengva? Pašnekovė patikino, kad būna visko. „Lengva nėra, bet nauda didžiulė. Kartais pristinga motyvacijos, tačiau žinojimas, kokia bus vaikų emocija po renginio, kiek jiems tai suteiks naudos, leidžia į viską pažiūrėti lengviau. Tarnystė vyresniesiems skautams yra viena pagrindinių vertybių. O kai turimas šalia bendraminčių ratas, kurie visi drauge gyvename šia tarnystės idėja, tai viskas tampa daug paprasčiau“, – šypsojosi aktyvi mergina.
Įvairiapusis Aleksandros meninis pasaulis
Pranciškonų gimnazijos mokinė 16-metė Aleksandra Medutė – meniškos sielos mergina, kuri mėgsta piešti, kurti molio dirbinius. O įkvėpimo ji semiasi iš to, kas ją supa. Padeda ir internetas, pateikiantis nemažai idėjų, kaip įveiklinti savo meninius gebėjimus ir kas šiuo metu yra madinga. Šeimos nariai irgi piešia „Pasirinkau piešimą, nes daugelis iš mano šeimos nuo pat jaunystes mėgo piešti“, – sakė Aleksandra, tačiau pridūrė, kad didžiausia postūmį padarė jos sesė, kadangi jos sesuo taip pat lankė Kretingos meno mokyklą. Pasiteiravus, ką labiausiai mėgsta piešti, ji atsakė, kad žmones ir juos supančią aplinką, tačiau ją taip pat žavi molio dirbiniai ir jų formavimas, tad jos rankose gimsta įvairūs indai ir kitokios figūros. Idėjų mergina ieško visiems prieinamuose šaltiniuose. „Dažniausiai pasisemiu idėjų iš interneto ir socialinių tinklų, žinoma, neatsilieku ir bandau daryti tai, kas šiuo metu yra populiaru““, – teigė Aleksandra.
Savo darbais stebinantis Kasparas džiaugiasi palaikymu
Nuo dešimties metų parodas rengiantis palangiškis Kasparas Jasas, kuris šiemet bus jau devintokas, atkreipė į save dėmesį dėl savo amžiui nebūdingų meninių darbų. Iki šiol jis kuria, jo darbai sulaukia pripažinimo, tik, kaip pats sakė, kaupiamos žinios kiek koreguoja jo požiūrį į įvairius dalykus, taip pat ir kūrybą.
Itin iškalbingas ir kūrybingas Palangos senosios gimnazijos būsimasis abiturientas Linas Daukšas mėgsta kurti poeziją, imasi ir kitokio žanro kūrybos, bet, kaip pats sako, dar pats ieško, kas jam tinka ir patinka. Svarbiausia, kad rašymas jam padeda išsakyti susikaupusias emocijas.
Apie svarbias problemas – teptuko potėpiais
Palangos senosios gimnazijos būsimoji dešimtokė Donata Kontrimaitė – atsidavusi menininkė. Mergina nuo pirmosios klasės lankė meno mokyklą, o šiais metais ją baigė su nuostabia paskutine paroda ir su per daugelį metų sukauptų žinių kraičiu. Ji ne tik piešia, bet ir kuria skulptūras, o pastaruoju metu ėmėsi ir mados kolekcijos. Jaunoji menininkė įsitikinusi, kad per kūrybą galima atkreipti dėmesį į aktualiausias šių dienų problemas.
Joga Monikai atvėrė geresnio pasaulio duris
Kretingiškė Monika Miliūtė prieš aštuonerius metus, kai mokslai Pranciškonų gimnazijoje jau buvo baigti, susikrovė lagaminus ir patraukė ieškoti savo laimės užsienin. Ji įsikūrė Jungtinėje Karalystėje ir ten ėmė ieškoti savo kelio. Ir jį tikrai atrado – pastaraisiais metais ji gilinasi į jogos paslaptis ir jomis dalinasi su kitais. Atrodė geriausias variantas Baigusi mokyklą Monika nusprendė išvykti į užsienį, nors jaunam žmogui tai didžiulis iššūkis. Pasiteiravus, ar tai buvo spontaniškas sprendimas, pašnekovė patikino, kad atsakymas tarsi pats atėjo. „Nusprendžiau vykti į užsienį, nes nežinojau, ką studijuoti, tuo metu buvusios geografijos šakos sritys (sritis, kuri mane domino labiausiai) neatrodė labai patraukliai. Taigi galimybė išvykti į užsienį ir užsidirbti pinigų, pamatyti pasaulio, kol nuspręsiu, ką noriu studijuoti, atrodė geriausias variantas“, – papasakojo Monika. Ir išties, dažnai jauni žmonės leidžia sau pasidaryti pertrauką tarp mokslų. Monika turėjo ką pasakyti jaunuoliams, kurie svarsto apie tokią galimybę: „Ne viską turite žinoti dabar, išbandykite naujus dalykus, pažinkite save, sukaupkite naujų patirčių ir prisiminimų. Kai turime daugiau informacijos, darome kitokius sprendimus. Jūsų ateitis yra jūsų sprendimas, taigi sukaupkite daugiau informacijos apie save.“
Auksės meilė dainai dovanoja ir jaudulio, ir pergalių
Kurmaitiškė Auksė Gedvilaitė jau dabar garsina Kretingos rajono vardą, tad tikėtina, kad jos vardas skambės dar daug metų. Būsimoji šeštokė – talentinga dainininkė, ne kartą dalyvavusi „Dainų dainelės“, kituose konkursuose ir puikiai juose pasirodo, sulaukia daug pagyrų, bet, kaip ji sakė, priima ir kritiką – juk tik taip mokaisi, o ir ne visada gali laimėti, nors ir norisi.
Gatvės menininkas Marius jaunimą skatina nebijoti kurti
Vasarojantiems Kretingos paaugliams šį mėnesį naujų potyrių padovanojo profesionalus dailininkas Marius Skrupskis, kuris supažindino su išskirtine meno rūšimi – graffiti arba, kaip pats menininkas mieliau vadina, gatvės menu – ir suteikė galimybę patiems atskleisti savo kūrybiškumą. Piešinys pats diktuoja taisykles Kupiškyje gyvenantis menininkas mielai dalinasi savo sukaupta patirtimi su jaunimu, ypač todėl, kad toji meno sritis labai traukia jaunus žmones dėl galimybės itin šiuolaikiškai, drąsiai, ryškiai save išreikšti. Kaip papasakojo Marius, jis aerozolio techniką, kurią taiko savo kūryboje, naudoja jau daugiau negu 15 metų, taip pat dirba ir kitomis technikomis – trafaretais, aerografija, teptukais. „Kiekvienas piešinys padiktuoja pats, kokią techniką reikės jam panaudoti“, – sakė menininkas. Marius papasakojo, kad pirmiausia susidomėjo aerografija – piešimo menu ant automobilių, tačiau tuomet neturėjo jokių galimybių tuo užsiimti, tad artimiausia, ką rado šioje srityje išreikšti save, buvo purškimo technika aerozoliu. „Kadangi tada dar neturėjau net ir normalaus priėjimo prie interneto, visko teko mokytis pačiam, eiti eksperimentų keliu“, – prisiminė jis. Kelian šiltus prisiminimus Pasiteiravus, kur galima pamatyti jo darbų, kuriais labiausiai pats menininkas didžiuojasi, Marius atskleidė, kad jo darbų yra išsibarsčiusių po visą Lietuvą, nemaža dalis privačiose erdvėse ar patalpose, tad paprasčiausia juos būtų pamatyti socialinėse jo paskyrose. „Mano piešinių yra ir Palangoje: spalvų sprogimas ir piešinukas Totoro (japonų animacinis fantastinis filmas – aut. past.) animacijos motyvais. Turiu ir kelis savo favoritus, dažniausiai dėl to, kad tiek procesas, tiek pats piešinys nugulė harmoningai savo vietoje. Vienas tokių būtų piešinys ant bibliotekos Šilutėje – jis visada kelia šiltus prisiminimus“, – apie savo darbus užsiminė pašnekovas. Vyriausi „Atžalyno“ nariai užsiaugino sparnus
Šeši Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ nariai ketvirtadienį suvaidino savo paskutinį išleistuvių spektaklį ir jau planuoja savo ateitį kituose miestuose, bent jau tuo laikotarpiu, kai studijuos. Tad apie teatrą, gražiausius prisiminimus ir ateities perspektyvas kalbėjomės su atžalyniečiais Emilija Matulaityte, Kotryna Čičiūnaite, Gerda Gedrimaite ir Sidu Čepelevu. Suvienijo kaip šeimą Atžalyniečiai sutartinai tvirtino, kad jų paskutinis spektaklis „Kiaurai sieną“ buvo itin jautrus, ir patys išgyveno daug emocijų, ir žiūrovai po spektaklio negailėjo atsiliepimų, atviravę, jog išties daugelis tam tikrose vaidinamose situacijose atpažino save. Tai buvo spektaklis apie vaikų ir tėvų santykius, tikėjimą, draugystę ir panašius dalykus. O supratus, kad tai paskutinis spektaklis kartu su „Atžalynu“ vyresniems nariams, visiems liūdna, bet kartu ir gera prisiminti gražiausias akimirkas. Jie tikisi palaikyti ryšius, o grįžę į Kretingą būtinai aplankys ir skubės į spektaklių premjeras. „Aš šiame spektaklyje nevaidinau, nes pasirinkau egzaminus, bet stebėjau iš šono. Ir mane labiausiai žavėjo visa scenografija. Kaip gražiai buvo paruošta scena. O savo ašaras jau išliejau per premjerą“, – mintimis pasidalijo Gerda. Emilija teigė, kad žinojimas, jog tai paskutinis bendras spektaklis, šiek tiek liūdino, o ir norėjosi, kad viskas praeitų be jokių paslydimų, kad tai būtų geriausias pasirodymas. „Liūdna, kad visi nebesusitiksime „Atžalyno“ scenoje. Tikiu, kad susitiksime, bet jau nebe taip. Auksė (režisierė A. Antulienė – aut. past.) mus visus sujungė kaip vieną šeimą“, – kalbėjo Kotryna. Jai paantrinusi Emilija sakė, kad eidavo į teatrą ne kaip į „katorgą“, o to laukdavo ir ten visuomet vyraudavo puiki atmosfera. Sidas teigė besigailintis tik vieno dalyko – kad atėjo per vėlai į „Atžalyną“, tik vyresnėse klasėse, nes dabar atrodo, kad viskas pasibaigė per greit, o galėjo būti visko dar daugiau. „Aišku, kad trūks tos rutinos, kai žinodavau, kada kur eiti. Aš laukdavau eiti į teatrą, man ten laikas tiesiog praskriedavo“, – sakė Sidas. Gerda pasidalino girdėta kitų teatrų patirtimi, kad esą kitur nėra tokios puikios atmosferos kaip „Atžalyne“, nes režisierė į juos žiūri ne kaip į aktorius, o pirmiausia mato juose žmones. „Niekada nieko blogo mums nepasakydavo. Tikrai kaip mūsų mama ji buvo, visada mokėjusi pasakyti gerą žodį, padrąsinti“, – sakė mergina.
Muzikoje save atradusiai Viltei scena iš pradžių kėlė baimę
Palangos senosios gimnazijos mokinė Viltė Grišonytė dainuoja nuo mažens. Antroje klasėje jau lankė muzikos mokyklą, dainavimo mokėsi Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje. Tačiau muzikos kelias nebuvo lengvas – jame buvo kliūčių. „Iš pradžių sekėsi sunkiai, buvau baili, bijojau scenos, tačiau sunkus darbas pripratino, suteikė drąsos ir patirties“, – pasakojo gimnazistė. Pergalės skatina tobulėti Kaip Viltė suprato, kad ji nori dainuoti? „Muzika atsirado tada, kai ėmiau ieškoti sau tinkamos veiklos. Supratau, kad dainuodama geriau galiu pažinti save, galiu išlieti savo emocijas, išbandyti savo jėgas“, – sakė ji. Mergina savo gebėjimus yra išbandžiusi ne viename konkurse, o laimėjimai motyvuoja toliau tobulėti. ,,Daug drąsos suteikė „Metų lakštingalos“ laimėjimas respublikiniame vaikų ir jaunimo vokalinės muzikos konkurse „Lakštingalų slėnis“, laureatų laimėjimai, dalyvaujant su ansambliu „Dainų dainelėje“, – pripažino dainininkė. „Dainų dainelės“ konkurse Viltė pirmąkart sudalyvavo, kai jai buvo vos 10 metų, bet pasirodant pritrūko drąsos parodyti savo sugebėjimus. „Patekau į televiziją, tačiau labai bijojau, drebėjau, nepadariau visko, ką galėjau, tačiau pastaruoju metu šiame konkurse dalyvauju dažnai ir jaučiuosi kaip namuose, tai nuostabi patirtis“, – atskleidė gimnazistė. Dabar ji aktyvi renginio dalyvė ir jaučiasi patogiai scenoje.
|
|
