|
|
|
KuprinėKretingiškė Italijoje subūrė merginų chorą
Kretingiškė choro dirigentė 26-erių Sigita Petrauskaitė pažintį su muzika pradėjo Kretingos meno mokykloje, kur mokėsi chorinio dainavimo. Sėkmingai ją baigusi Sigita suprato, kad toliau nori gilinti žinias apie muziką, todėl Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, mokytojos Virginijos Manšienės choro dirigavimo klasėje, mokėsi chorvedės profesijos subtilybių. Dabar ji Italijoje vadovauja pačios suburtam merginų chorui. Pradžia – dainavimas Po mokslų konservatorijoje Sigita, nusprendusi ateitį sieti su muzika, toliau mokėsi choro dirigavimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Dainiaus Puišio choro dirigavimo klasėje. Šiuo metu ji gyvena Italijoje, Milane, kur vadovauja pačios suburtam merginų chorui. Taip pat ji moko vaikus ir suaugusiuosius muzikinio rašto pagrindų, solfedžio, groti pianinu, dainuoti. Be šių veiklų, chorvedė akomponuoja solistams ir aktyviai dalyvauja prestižinio Cattolica del Sacro Cuore universiteto studentų choro veikloje. S. Petrauskaitė prisiminė, kad Kretingos meno mokykloje chorinio dainavimo mokytis ją paskatino tėvai. Taip mergina suprato tikrąją dainavimo chore prasmę. „Manau, dainavimas chore „Saulainė“ buvo ta pradžia, kuri suteikė norą tapti choro vadove, būti panašiai į savo mokytojas“, – atviravo chorvedė. Pašnekovė pasakojo, kad su choru „Saulainė” jai teko dalyvauti konkursuose, festivaliuose Latvijoje, Vokietijoje, Makedonijoje, Vengrijoje ir kitose Europos šalyse bei laimėti prizines vietas. Chorvedė tikino, kad studijuodama antrame kurse, ji buvo pakviesta į Vaclovo Augustino vadovaujamo Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ gretas. Choro dirigentė tvirtino, kad dainuoti tokiame chore – prestižas. Šio kolektyvo nariai yra profesionalūs dainininkai, kurie puikiai išmano savo darbą, geba atlikti itin sudėtingą muziką. Kretingiškė atskleidė, kad dainuoti tokiame chore buvo labai gera patirtis bei puiki galimybė gėrėtis choro vadovo Vaclovo Augustino darbu su choru, atkreipti dėmesį į jo pastabas, kurias chorvedė galėjo pritaikyti rengdama kūrinius su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišriu choru. Sigita pridūrė, kad su choru „Jauna muzika“ teko dalyvauti įvairiuose projektuose, koncertuose Lietuvoje ir užsienyje. Kiek vėliau mergina pradėjo dirbti Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, kur vadovavo dviem chorams ir vokaliniam ansambliui, su kuriais teko aktyviai dalyvauti koncertuose. Pedagogė kurį laiką vaikus mokė ir dirigavimo pagrindų. Pabandžiusi pedagogės darbą S. Petrauskaitė atviravo, kad mokytojos darbas tikrai labai sunkus. „Vieni paaugliai drąsesni, kiti kuklesni. Norint su jais susidraugauti, turi vaikams parinkti kūrinį, kuris jiems būtų artimas“, – patirtimi dalijosi chorvedė. Sigita pasakojo, kad užmezgusi draugystę su vaikais, pamatydavo tikrąjį darbo rezultatą. Studijuojant magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, choro dirigentei S. Petrauskaitei teko garbė dirbti choro artiste Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Mergina akcentavo, kad choro artiste dirbo tik metus, tačiau patirtis, kurią ji gavo – neišsenkanti. Chorvedė pasakojo, kad teatro choras yra didžiulė galia, kuri susideda iš 80 choristų. „Po pirmosios repeticijos kolegos manęs paklausė, ar dar ką nors girdžiu. Garsas buvo didžiulis, tačiau po kurio laiko prie to pripratau ir viskas atrodė normalu“, – pirmąja tokia patirtimi dalijosi pašnekovė. Anot jos, choro artistas turi mokėti savo chorinę partiją mintinai ir negana to, tam tikra kalba, dažniausiai italų, prancūzų, vokiečių, o vykstant spektakliui artistai turėdavo vos keletą minučių persirengti ir vėl grįžti į sceną.
Visada kelyje – visada maldoje
Septyniolikmetis Ignas Vilkauskas, Pranciškonų gimnazijos mokinys, vyko į Taizė susitikimą. Ignas neturėjo planų sustiprinti tikėjimą, tik norėjo kitaip pasitikti Naujuosius metus. „Vis dėlto grįžau kitoks“, – pripažino jaunuolis. Giedojo tūkstančiai Šiemet jaunimo susitikimas vyko Vroclave Lenkijoje. Lietuviai gyveno lenkų šeimose. Igną itin sužavėjo lenkų svetingumas – jie atvykėliais rūpinosi kaip savo vaikais. Susitikimo dalyviams kasdien tekdavo traukiniu ir autobusu keliauti iki Vroclavo, kur vyko pagrindiniai renginiai. Kasdien buvo rengiami dienos apmąstymai, per kuriuos lietuviai dalindavosi mintimis grupelėse. „Jose sutikau daug įvairių tautų naujų žmonių. Tada supratau, kokie žmonės yra skirtingi. Nors ir nesupranti, ką žmonės sako, jauti jų nuotaiką, mintis“, – mąstė pašnekovas. Taip pat vykdavo pamaldos įvairiomis kalbomis Šv. Jono Krikštytojo katedroje. Būdavo ir naktinė malda: pagrindinis jos akcentas – 6–7 minučių tyla. „Kai suvoki, kad su tavimi tą pačią sekundę tyli apie dešimt tūkstančių žmonių ir niekas neištaria nė žodžio, jauti, kaip tavo mintys išlaisvėja, suvoki, kad gali būti savimi“, – dalijosi patirtimi jaunuolis. Be to, jaunimas drauge giedodavo giesmes. „Vienu metu melstis su tūkstančiais žmonių – neįtikėtinas jausmas. Visi atsidavę gieda bendrą giesmę – net negalintys giedoti giesmę gieda gestais“, – dalijosi įspūdžiais Ignas. Laisvu laiku vykdavo įvairios paskaitos tikėjimo, gyvenimo iššūkių, sunkumų, kitomis temomis, dalyviai patys galėjo jas pasirinkti. Sutinkant Naujuosius metus, vyko Tautų šventė – kiekvienos tautos atstovai rengė pasirodymus. Lietuviai šoko „Boba kepė blynus“, giedojo giesmę „Kalėda“. Taip pat susitikimo dalyviai susipažino su miestais, aplankė ir Trzebnicos Šv. Baltramiejaus, ir Šv. Jadvygos bažnyčias, ir vienuolyną.
Savastį atrado meno nišoje
Palangos Senosios gimnazijos devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė nuo vaikystės rašo eilėraščius, yra parašiusi pjesę, dalyvauja įvairiuose protmūšiuose, iniciatyvose, yra ne vieno konkurso laureatė. Neseniai ji tapo ir Lietuvos tūkstantmečio vaiku. Pažino vaikystėje Nuo vaikystės Mūza augo apsupta kultūros. „Vienas pirmųjų mano prisiminimų – didžiulė knygų spinta ir senelis, garsiai skaitantis Kristijoną Donelaitį ir Balį Sruogą. Kiek pamenu, namuose visada skambėdavo arba klasikinė, arba alternatyvi muzika, rokas, „Fojė“, „Skylė“, „Antis“, vakarais žiūrėdavome gerai vertinamus filmus, skaitydavome arba eidavome į spektaklius, parodas, diskusijas, knygų pristatymus“, – pasakojo jaunoji kūrėja. Pirmąjį eilėraštį Mūza parašė būdama aštuonerių. Tuomet jos kūrybinis impulsas buvo jūra, pušynai, rūkas, vėliau būtent Palangos kraštovaizdis jai tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Sulaukusi 11-os ji pradėjo domėtis šiuolaikine kultūra, menais, ypač poezija, skaitė leidinius „Literatūra ir menas“, „Nemunas“. Ją traukė daugiasluoksnis eilėraščių pasaulis, paslaptingi jo šifrai, postmodernumas. Kultūra ją paskatino rašyti ir padėjo suprasti, kad menas – jos niša. Per septynerius metus jaunosios poetės kūryba keitėsi. Sulaukusi dvylikos, M. Svetickaitė suprato, kad kūryba tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. „Iš pradžių rašiau ilgus, socialiai angažuotus eilėraščius primityviais šnekamosios kalbos sakiniais. Vėliau ėmiau justi saiką, tekstai trumpėjo. Tada socialines problemas mečiau į šalį ir susidomėjau jausenomis. Atradau metaforas, simbolistiką, ornamentuotą kalbėjimą“, – įvardino Mūza. Kiek vėliau ėmė rašyti išpažintinę poeziją, grįžo prie paprastesnio, nuoširdesnio, tačiau vis tiek ironiško kalbėjimo. Dabar ji dažniausiai rašo laisvai ir atvirai, nebebando savęs įsprausti į jokius rėmus. Ji vis dar ieško savęs poezijoje, ir tuos ieškojimus vertina. „Nėra nieko blogiau už nusistovėjimą. Tas, kas vertina nekintamumą, tegu pažvelgia į užsistovėjusias upes ir tai, kas iš jų lieka. Ieškojimai brandina, eidamas per juos paleidi balastą, tačiau iš kiekvieno etapo išsineši tai, kas iš tiesų vertinga“, – teigė jaunoji kūrėja.
Jūros įkvėpta kūryba
Ką jaunimui reiškia šventinis laikotarpis?
„Poezijos medžiotojai“ apsilankė Kretingoje
Muzikinė grupė „Poezijos medžiotojai“ kavinėje „Crepes cafe“ atliko muzikinius kūrinius. Taip pat jie yra koncertavę jaunimo muzikos vakare Kretingoje „Kreatyvas“, „Jaunimo apdovanojimuose 2018“, dalyvauja daugelyje festivalių ir kitų renginių. Grupė atlieka dainuojamąją poeziją – šis žanras poeziją padaro gyvą, suprantamą ir savą kiekvienam žmogui. Jos narys klaipėdietis Michailas Denisenko kuria tekstus, groja mušamaisiais, Lukas Gužauskis – bosine gitara, Martynas Gedminas – elektrine gitara, kartais dalyvauja ir Dainius Zviedrys, grojantis akustine gitara bei kuriantis muziką. Nors grupė susibūrė jau prieš penkerius metus, tačiau kūrinius kartu atlieka dvejus. Grupei tekstus kuriantis Michailas dar mokykloje rašė eilėraščius, slemus, grojo mušamaisiais. Kartą kūrinius pabandė atlikti gitara kartu su draugu, kad šie taptų gyvesni, labiau atsiskleistų. Ši patirtis patiko, todėl kūrėjai nusprendė ir toliau dalintis kūryba, ją skleisti. Pašnekovas prisiminė, kad pradžia buvo gana sunki, nes jautė neigiamą visuomenės požiūrį, tačiau vėliau, kai muzikos kūrinius atliko keliuose festivaliuose, jie suprato, kad žmonės domisi poezija, muzika, jiems rūpi, ką kūrėjai nori tuo pasakyti. M. Denisenko teigimu, kurti įkvepia įvairios patirtys, ypač santykiai, ryšys su žmonėmis, susižavėjimai, naujos veiklos atradimas – visa tai „duoda impulsą rašyti“. Anksčiau dažna jo kūrybos tema buvo tėvas, žuvęs avarijoje, vėliau neteko ir patėvio. „Nesistengdavau apie tai rašyti, tiesiog taip išeidavo“, – patirtimi dalijosi Michailas, akcentuodamas, kad kurti neretai įkvepia ir sunkumai. „Mūsų kūryba išskirtinė tuo, kad renkamės vis kitą muzikos stilių, nes vienam kūriniui tinka vienoks, kitam – kitoks“, – atviravo pašnekovas. Be to, jų tekstuose daug žodžių, kurie, Michailo nuomone, dažnai labiau tinka deklamuoti negu dainuoti. Tekstai universalūs – jie dera su muzika. „Vis dėlto ieškant naujų muzikos ir kūrybos stilių, galima atrasti kažką naujo, – tikino kūrėjas. – Kūryba svarbi žmogaus, ypač jauno, gyvenime, nes padeda realizuoti save. Ji – tam tikras išsikalbėjimas. Vieni žmonės jausmus nutyli, kitiems reikia išsikalbėti, dar kitiems – rašyti, kurti tekstus, muziką, tarsi išsikrauti. Be to, visi turi pomėgių, kūryba gali tapti vienu jų.“ Menininko nuomone, į koncertą žmonės ateina, turėdami skirtingų tikslų: vienus traukia muzika, kitus – poezija. „Žmogus įsiklauso į žodžius, tada jis keičiasi, nes ieško prasmės, kūriniuose stengiasi atrasti save. Kiekvienas atranda savą kūrinį, artimą jausmams, kuriuos tuomet išgyvena“, – nuomonę, kodėl žmonės lankosi jų koncertuose, atskleidė M. Denisenko, akcentuodamas, kad kūryba gali pakeisti ir požiūrį į pasaulį.
Linas DAUGĖLA
„P. n.“ akademijos narys
Pradėjo dirbti nauja jaunimo koordinatorė
Kretingos jaunimas jau turi naują jaunimo reikalų koordinatorę Ingą Biliūnaitę-Rušinskę. Ji šias pareigas perėmė iš dabar Kretingos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje specialiste dirbančios Linos Jadenkuvienės. Žavinti sritis Naujoji koordinatorė prieš tai nuo 2011 metų dirbo Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriuje. Jaunimas jai – pakankamai nauja sritis. „Pagrindinis mano darbas buvo su bendruomenėmis ir šiek tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis. Pastarosios labai susijusios su jaunimu, pavyzdžiui, „Apskritasis stalas“, – kalbėjo I. Biliūnaitė-Rušinskė. – Pirmiausia, Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė išreiškė pasitikėjimą manimi, pasitariau su šeima, nes jaunimas man yra labai žavus, pati esu aktyvi dar nuo mokyklos.“ Jaunimo reikalų koordinatorė nėra išskyrusi vienos srities, kuriai norėtų skirti daugiausiai dėmesio: „Stengsiuosi aprėpti visas sritis – tiek socialines, tiek kultūrines, tiek nevyriausybinių organizacijų veiklą.“ Rajone iš viso yra 32 nevyriausybinės organizacijos. Jaunimo reikalų koordinatorius, anot Ingos, tai – tarpininkas tarp jaunimo ir Savivaldybės. Jo funkcijos – jaunųjų žmonių įgalinimas, atstovavimas, dalyvavimas. „Koordinatorius iš dalies yra kaip draugas. Atėjusi į šias pareigas susikūriau socialiniame tinkle paskyrą, kad jaunimas galėtų su manimi bendrauti. Jie jau rašo man, prašo pagalbos dėl renginių, patalpų ir panašiai. Yra tokių paprastų darbų, kai jaunimui reikia, kad nukreiptų juos – nežino, kam pateikti ataskaitas, ką jose parašyti“, – vardino I. Biliūnaitė-Rušinskė. Ji pasvarstė, kad šiek tiek trūko bendradarbiavimo tarp savivaldos ir jaunimo – bendrų renginių, kur jaunimas būtų išgirstas ne tik jaunimo koordinatorės, bet ir valdžios atstovų: „Šiek tiek tai yra daroma, tačiau diskusijų reikėtų dar daugiau.“ Naujoji jaunimo reikalų koordinatorė pasidžiaugė jaunų žmonių iniciatyvomis mūsų rajone: „Visos iniciatyvos yra geros, vertingos. Jaunimo muzikos vakaras „Kreatyvas“, stovykla „Sniego gniūžtė“, iniciatyvos, kurių tradicijas reikėtų tęsti.“
Dovanos pakuotė – draugiška aplinkai
Kalėdų šventė – tai cinamono kvapas, jaukūs kalėdiniai papuošimai ir dovanos, tačiau dažnai žiemos šventinis laikotarpis gamtoje palieka šiukšlių, taršos ir nupjautų medžių pėdsaką. Ką turėtume daryti kitaip, kad paverstumėme Kalėdas jaukesnėmis žmogui ir draugiškesnėmis gamtai? Kalėdoms besiruošiančios parduotuvės dažnai prisikrauna daugybę kalėdinių papuošimų. „Bet kas juos pirks?“ – klausimą iškėlė Pranciškonų gimnazijos technologijų mokytoja Ada Bastienė. Mokytoja išreiškė susirūpinimą, kad dažniausiai neskoningos prekės po švenčių būna išmetamos. Ji pasiūlė keletą idėjų, kokios Kalėdinės dovanos yra artimesnės žmogui ir draugiškesnės gamtai. Pirmoji kalėdinių dovanų taisyklė, anot jos, – atsisakyti perteklinio vartojimo. Svarbiausia per Kalėdas ne daiktinės dovanos, o dėmesys. Apakinti Kalėdų karštinės žmonės dažnai perka nereikalingus daiktus. „Nors dažnai girdime apie ekologiją, gamtos išteklių saikinga naudojimą, klimato kaitą, deja, per šventes mes tampame vartotojais“, – atkreipė dėmesį A. Bastienė. Ji patarė dovanoti savo rankomis kurtas dovanas, kurios gali būti valgomos, pavyzdžiui, savos gamybos pyragas, naminis šokoladas ar obuolių sūris. Antra kalėdinių dovanų taisyklė – nereikia naudoti plastiko, kad gražiai supakuotume dovaną. Dovanas galima supakuoti į tekstilę arba dėti į medžiaginius maišelius, kuriuos vėliau galima naudoti kaip pirkinių maišelį. Galima pakuoti į dovanų dėžutes, po to jas panaudoti kitai dovanai supakuoti arba pasilikti kaip daiktadėžes.
Save atrado mados industrijoje
Šiandien fotografija užima didžiąją dalį 21-erių kretingiškio Žano Strakšio gyvenimo – mados industrijoje vaikinas dirba ne tik už kadro, bet ir fotomodeliu bei stilistu. Anot jo, toks gyvenimo būdas žavi ir suteikia daugybę naujų patirčių. Vaikinas tikino, kad fotografija jo gyvenime atsirado neseniai – prieš dvejus metus. Pirmiausia Ž. Strakšys pradėjo dirbti fotomodeliu, tačiau intensyvėjant studijoms jis suprato, kad modelio darbui nebegalės skirti tiek daug laiko. Vaikinas studijuoja Socialinių mokslų kolegijoje tarptautinio verslo programą. Didžiąją dalį laiko jaunuolis dirbo internetinių parduotuvių modeliu – demonstravo rūbus, skirtus įvairiam darbui, užsiėmė veikla, susijusia su modelio testais – fotosesijų metu patikrinami modelio sugebėjimai. Vėliau Ž. Strakšys dirbo internetinės parduotuvės, skirtos JAV rinkai, modeliu. Darbas trukdavo dvi arba tris dienas per savaitę, tačiau gaunamos pajamos, pasak jaunuolio, buvo pakankamos. Sumažėjus pasiūlymams dirbti fotomodeliu, pašnekovas nutarė ieškoti alternatyvų šiai veiklai, tačiau nuo mados pasaulio nenorėjo nutolti, nes tai jį labai žavėjo. „Studijuodamas įsigijau fotoaparatą ir nutariau pats pabandyti fotografuoti“, – pradžią prisiminė Ž. Strakšys. Mokosi savarankiškai Ž. Strakšys tikino, kad fotografijos subtilybių mokosi pats. „Norėjau suderinti ir studijas, ir fotografijos kursus, tačiau laiko tam neužteko“, – teigė pašnekovas. Todėl jaunuolis daug laiko praleido internete žiūrėdamas su fotografija susijusius vaizdo įrašus. Dar vienas mokymosi šaltinis – patirtis ir bendravimas su žmonėmis, kurie užsiima fotografija. Vaikinas teigė, kad fotografų mėgėjų šiandien yra labai daug, todėl tik ką pradėjusiam fotografui nėra paprasta įsitvirtinti rinkoje. „Fotografuoti ir būti menininku neužtenka, reikia turėti ir verslumo žinių, mokėti save pateikti ir parduoti. Labai dažnai gali sulaukti neigiamo atsakymo, tačiau reikia neprarasti atkaklumo ir užsispyrimo“, – tikino kretingiškis. Pašnekovas prisiminė, kad pirmiausia jis pradėjo fotografuoti menines kompozicijas. Vaikino mama – menininkė, tad Ž. Strakšys pasvarstė, kad pojūtį estetikai jis paveldėjo iš mamos: „Visada žavėjausi tapyba ir kitais vizualiaisiais menais bei muzika.“ Vienas pirmųjų fotografo darbų – skirtingų stichijų – moters, kuri simbolizuoja ugnį, ir ledo, simbolizuojančio vyrą, – kompozicijų kūrimas. Vėliau jis fotografavo modelį, įkūnijusią miško nimfą. Šiuos darbus įkvėpė vaikino domėjimasis fantastika, pasakomis ir skirtingomis religijomis. Jaunuolis išbandė ir kitus fotografijos žanrus – naktinę fotografiją, fotografuoja vestuves, krikštynas ir koncertus.
Žurnalistikos svajonė nukeliavo į ekonomikos pasaulį
Paauglystėje daugelis ieškojo sau patinkančios veiklos, kuri kažkuo sudomintų. Tokios veiklos ieškojo ir 23-jų metų kretingiškė Sandra Urbonaitė, kuri trejus metus dalyvavo „Kuprinės“ veikloje. Vis dėlto šiuo metu ji yra baigusi ekonomikos studijas ir dirba analitike. Įveikė iššūkius Buvusi kuprinietė ieškojo tokios veiklos, kuri padėtų jai tobulėti, leistų atsiskleisti kaip asmenybei ir būtų kupina iššūkių. „Rašyti „Kuprinei“ man pasirodė įdomu tuo, kad tai – dar nauja ir neišbandyta veikla, kurioje galėjau atrasti save ir daryti tai, kas man patinka – kurti ir rašyti. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo neįkainojama patirtis, kurią linkėčiau patirti kiekvienam jaunuoliui, trokštančiam naujovių ir mėgstančiam rašyti“, – teigė mergina. Baigusi mokslus S. Urbonaitė turėjo tikslą išvažiuoti į didžiuosius šalies miestus. Ji norėjo pabandyti pradėti savarankišką gyvenimą. Vienas iššūkių, kuris užklupo naujame mieste, – gyvenimas bendrabutyje su kambario draugėmis. „Atrodo, tarsi nieko įspūdingo, tačiau kartais privalai prisitaikyti prie kito žmogaus, atsižvelgti ir į jo poreikius, kartu priimti tam tikrus sprendimus“, – pasakojo pašnekovė. S. Urbonaitei buvo smagu matyti atsipalaidavusius, nesusikausčiusius Vilniaus gyventojus, jai patiko naujos pažintys, aplinka, pasivaikščiojimai po naktines Vilniaus senamiesčio gatves. „Tai turėjo būti naujas ir gražus gyvenimo etapas, o jis ir buvo būtent toks, kokio norėjau“, – džiaugėsi pašnekovė. Kretinga buvusiai kuprinietei išliko gimtieji namai, kur visada norisi sugrįžti, aplankyti artimuosius. Šis miestas S. Urbonaitei – kaip kurortas, kur galima pailsėti, pasimėgauti ramybe. „Be to, netoli yra Palanga ir Klaipėda, iš kurių sklindantys jūros bangų aidai kviečia pasimėgauti tyla ir dar labiau atsipalaiduoti“, – pridūrė mergina.
|
|
