|
|
|
KuprinėŠimtadienis karantine
Šimtadienis – abiturientų šventė, kai iki mokslo metų galo lieka tik 100 dienų, o jos metu prisimenami visi 12 mokslo metų, pirmieji mokytojai, pirmosios patirtys mokykloje, prabėgęs laikas. Šiemet šimtadienis abiturientams kitoks. Dėl globalinės pandemijos abiturientai negalėjo susiburti ir švęsti įprastai, tad teko prisitaikyti prie pandemijos sąlygų. Salantų gimnazijos abiturientė Giedrė Dobrovolskytė džiaugėsi įvykusiu puikiu nuotoliniu šimtadieniu: „Nuotaikos – tik pačios geriausios, nors nesitikėjau tokioje situacijoje švęsti šimtadienį! Žinoma, norėjosi to gyvo susitikimo su pirmaisiais auklėtojais, klasės draugais, tačiau ir nuotolinis šimtadienis buvo puiki šventė.“ Merginos teigimu, šimtadienio šventė jai suteikė daug gerų emocijų: „Teko ir ašarą nubraukti. Iš tiesų žinau, kaip yra sunku surengti šimtadienį gyvai, o dabar dar nuotoliniu būdu. Vis dėlto buvo labai gera – didelis ačiū vienuoliktokams, kad pasistengė!“ Kita Salantų gimnazijos abiturientė Laura Dobrovolskytė apie įvykusį šimtadienį užsiminė su liūdesiu: „Šimtadienis buvo smagus, tik labai trūko to artimo ir malonaus ryšio. Norėjosi visus stipriai apkabinti, bet situacija tokia, nieko nepakeisime.“
Fotografija įamžina autentiškas akimirkas
Kretingiškis Alanas Miežetis jau ne vienerius metus domisi fotografija, ja stengiasi įamžinti autentiškas akimirkas. Vaikinas turi ir televizijos laidų filmavimo patirties, o šiuo metu baigia naujųjų medijų meno studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Buvęs „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narys sukauptą patirtį pritaiko ir kurdamas svetainių kūrimo verslą, susijusį su fotografija. A. Miežetis prisiminė, kad fotografija susidomėjo būdamas septintokas, kai su Kretingos meno mokyklos choru „Saulainė“ vyko į kelionę ir pasiėmė fotoaparatą – „muilinę“. Vaikinas pamėgo fotografiją, keliaudamas ieškojo gražių spalvų derinių, įmantrių kompozicijų. Ši kelionė jį paskatino ir toliau fotografuoti, todėl ir dabar keliaudamas vaikinas nesiskiria su fotoaparatu. Alanas dažniausiai sąmoningai renkasi fotografuoti kokius nors „mini natiurmortus“, o ne tai, ką fotografuoja dauguma turistų. „Fotografiją dažniausiai vertinu dokumentiniu požiūriu, man patinka, kad tai, ką fotografuoju, išliks ir kaip dokumentas, ir kaip užfiksuota esmė, to ateityje nebepavyks pakartoti“, – dalijosi Alanas. Galimybė dalyvauti „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos veikloje ir rengti reportažus jaunimo priedui „Kuprinė“ jam padėjo atkreipti dėmesį į spaudos fotografiją, jos siužetus, nes padaryti gerą ir įdomią spaudos fotografiją, Alano nuomone, – nelengva. Pastaruoju metu A. Miežetis fotografuoja tik laisvalaikiu, dažniausiai – studijoje, kur užfiksuoja įvairius objektus savoms reikmėms. „Mane labiausiai traukia fotožurnalistika, tačiau dar turi praeiti laiko, kol fotožurnalistika pradėsiu užsiimti rimtai“, – mintimis dalijosi pašnekovas. Vaikinui yra tekę fotografuoti vestuves, krikštynas, renginius. Pasak jaunuolio, renginius fotografuoti gali daug kas, tačiau ne visi turi ir išlaiko savo fotografijos stilių. „Manau, stilistika ir darbo atlikimo technika skatina būti unikaliam rinkoje. Taip galima sulaukti daug užsakymų“, – tikino jaunuolis. Taip pat A. Miežetis kartais dalyvauja ir VDU rengiamose parodose.
ŽIEMA SUGRĮŽO
Didžiausia jaunimo problema – bloga psichinė sveikata
Šiuo laiku itin aktuali tobulumo problema – socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Instagram“, siekiama, kad viskas būtų idealu, be kruopelytės sunkumų, blogio ar tų tamsių dienų, kurias savo gyvenime patiria kiekvienas. Tobulumo siekis ypač būdingas jauniems besiformuojantiems žmonėms, kurių psichinė sveikata lengvai pažeidžiama. Iš Palangos kilusi Vilniaus universitete studijuojanti Deimena Baužytė teigė, kad egzistuoja daugybė priežasčių, dėl ko žmogaus psichinė sveikata menksta. Pamirštama skirti laiko poilsiui Frazę „psichinė sveikata“ (angl. k. „mental health“) girdime vis dažniau. Kyla klausimas: kas tai? Deimena Baužytė psichinę sveikata apibūdino taip: „Psichinė sveikata yra emocinė, psichologinė būklė, tai yra žmogaus viduje tūnančios emocijos ir iš vidaus kylančios mintys, kurios lemia, visų pirma, mūsų požiūrį į kasdien vykstančius įvykius ir turi didelę įtaką mūsų gyvenimo kokybei, fizinei sveikatai. Konkrečių pavyzdžių nenoriu pateikti, nes dar nesu baigusi atitinkamų studijų ir nesu specialistė, tačiau galiu užsiminti, kad sąsaja tarp ilgą laiką jaučiamų neigiamų emocijų ir peršalimo yra stipri. Mintys ir vidinis nusiteikimas turi didesnę įtaką žmogui negu apie tai yra kalbama. Informacijos apie emocijų ir sveikatos tarpusavio ryšį internete, knygose yra apstu, todėl žinių kaupimas šia tema gali padėti žmogui lengviau suprasti patį save ir prisidėti prie sveikatos palaikymo.“ Pasak pašnekovės, pastaruoju metu vis labiau atkreipiamas dėmesys, kodėl psichinė sveikata sutrinka arba pablogėja. Paklausus merginos, kas žlugdo žmogaus psichinę sveikatą, ji nedvejodama atsakė – XXI a. vyraujanti skubėjimo-darbo, kaip pirmojo prioriteto, tendencija: „Dažnai minima, kad įtemptas gyvenimo būdas šiame amžiuje gyvenančius vidutinio amžiaus žmones daro 19 proc. labiau įsitempusius negu žmones, gyvenusius 1990 m. Galima teigti, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjęs pramonės perversmas, kuris paskatino milžinišką sparčiai tobulėjusią ekonominių ir socialinių pokyčių epochą, kuria ir šiandien žmogaus pasąmonėje įkyriai vis kartoja, kad svarbiausia gyvenime yra darbas, pinigai, kuo didesnis produktyvumas. Žmonėms būtina jausti ribą tarp tikrojo gyvenimo džiaugsmo, kylančio iš gyvenimo esamu momentu – čia ir dabar, ir tarp darbo, nes šios dvi sferos, jei žmogus jaučia didelį krūvį ir pripranta prie jo, kartais ima tarpusavyje painiotis.“ Šiuo laiku itin aktuali tobulumo problema – socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Instagram“, siekiama, kad viskas būtų idealu, be kruopelytės sunkumų, blogio ar tų tamsių dienų, kurias savo gyvenime patiria kiekvienas. Tobulumo siekis ypač būdingas jauniems besiformuojantiems žmonėms, kurių psichinė sveikata lengvai pažeidžiama. Iš Palangos kilusi Vilniaus universitete studijuojanti Deimena Baužytė teigė, kad egzistuoja daugybė priežasčių, dėl ko žmogaus psichinė sveikata menksta. Pamirštama skirti laiko poilsiui Frazę „psichinė sveikata“ (angl. k. „mental health“) girdime vis dažniau. Kyla klausimas: kas tai? Deimena Baužytė psichinę sveikata apibūdino taip: „Psichinė sveikata yra emocinė, psichologinė būklė, tai yra žmogaus viduje tūnančios emocijos ir iš vidaus kylančios mintys, kurios lemia, visų pirma, mūsų požiūrį į kasdien vykstančius įvykius ir turi didelę įtaką mūsų gyvenimo kokybei, fizinei sveikatai. Konkrečių pavyzdžių nenoriu pateikti, nes dar nesu baigusi atitinkamų studijų ir nesu specialistė, tačiau galiu užsiminti, kad sąsaja tarp ilgą laiką jaučiamų neigiamų emocijų ir peršalimo yra stipri. Mintys ir vidinis nusiteikimas turi didesnę įtaką žmogui negu apie tai yra kalbama. Informacijos apie emocijų ir sveikatos tarpusavio ryšį internete, knygose yra apstu, todėl žinių kaupimas šia tema gali padėti žmogui lengviau suprasti patį save ir prisidėti prie sveikatos palaikymo.“ Pasak pašnekovės, pastaruoju metu vis labiau atkreipiamas dėmesys, kodėl psichinė sveikata sutrinka arba pablogėja. Paklausus merginos, kas žlugdo žmogaus psichinę sveikatą, ji nedvejodama atsakė – XXI a. vyraujanti skubėjimo-darbo, kaip pirmojo prioriteto, tendencija: „Dažnai minima, kad įtemptas gyvenimo būdas šiame amžiuje gyvenančius vidutinio amžiaus žmones daro 19 proc. labiau įsitempusius negu žmones, gyvenusius 1990 m. Galima teigti, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjęs pramonės perversmas, kuris paskatino milžinišką sparčiai tobulėjusią ekonominių ir socialinių pokyčių epochą, kuria ir šiandien žmogaus pasąmonėje įkyriai vis kartoja, kad svarbiausia gyvenime yra darbas, pinigai, kuo didesnis produktyvumas. Žmonėms būtina jausti ribą tarp tikrojo gyvenimo džiaugsmo, kylančio iš gyvenimo esamu momentu – čia ir dabar, ir tarp darbo, nes šios dvi sferos, jei žmogus jaučia didelį krūvį ir pripranta prie jo, kartais ima tarpusavyje painiotis.“
Palangos sportininkai pasidalino savo patirtimi ir siekiais
Daugeliui puikiai žinoma, kad sportas yra atsakymas į daug klausimų: „Skundiesi sveikata?“ – sportas. „Nerandi mėgstamos ir produktyvios veiklos?“ – sportas. „Nori pagražinti figūrą?“ – sportas. Įdomu, ar nuo ankstyvo amžiaus ir kiek vėliau pradėjusiųjų sportuoti žmonių pasaulėžiūra skiriasi? Į šį klausimą savo atsakymus pateikė keletas žmonių, aktyviai užsiimančių sportine veikla. Palangiškė šešiolikmetė lengvaatletė Diana Viličkaitė sportuoja jau šešerius metus. „Pirmaisiais metais atletikos treniruotes lankiau ne savo noru – mane spaudė mano kūno kultūros mokytoja Tatjana Stankevičiūtė. Bet, jeigu ne ji, tai iki šiol nebūčiau atsidūrusi sporto industrijoje. Esu jai tikrai dėkinga“, – kalbėjo Diana. Sportas jai – ne tik smagus užsiėmimas, bet ir rimtas darbas, tačiau tai jai netrukdo, nes be sunkaus darbo ji nesimėgautų rezultatais. Pasak pašnekovės, išlaikyti motyvaciją jai padeda jos treneriai ir pačios išsikelti tikslai. „Verta paminėti, kad turiu visas galimybes siekti norimų rezultatų. Palanga – tikrai puiki vieta jauniesiems sportininkams. Sportas turi įtakos ne tik fizinei, bet ir emocinei mano sveikatai: pasportavusi jaučiuosi laimingesnė, energingesnė, o ir ilgalaikė disciplina suteikia tiek vidinių, tiek išorinių jėgų. Ateityje žadu nenustoti judėti, sportuoti ir visokeriopai gerinti savo sveikatą“, – apibūdino palangiškė. Nuo penkerių metų krepšinį žaidžiantis Tadas Ruškys sakė, kad mėgaujasi kiekviena akimirka: „Krepšinį žaisti yra tikrai smagu ir įdomu, bet čia, kaip ir kitose srityse, reikia įdėti daug darbo norint tobulėti. Kol kas man svarbiausia mokykla, bet galbūt vieną dieną krepšinis taps dar didesnė gyvenimo dalis.“ Tado nuomone, Palanga suteikia puikias galimybes sportuoti, tai įrodo ir neseniai pastatyta Palangos sporto arena. Pašnekovo motyvacija yra ne kas kita, kaip jis pats: „Galų gale ir sportuoju ne dėl ko kito – dėl savęs.“ Tadas pripažino, kad sportas teigiamai veikia ir fizinę formą, ir emocijas. Keturiasdešimt trejų Raimonda Vytienė sportuoti pradėjo dar būdama paauglė ir nesustojo iki šiol. Savo judesio kelionę moteris pradėjo nuo lengvosios atletikos, visada palaikė sportinį aktyvumą ir prieš trejus metus baigė „Active training“ mokyklą – tapo sporto instruktore ir asmenine trenere. „Mane motyvuoja žmonių šypsena, noras judėti, lavinti mobilumą, stabilumą ir koordinaciją, taip pat gera savijauta, begalinė energija, kūno lankstumas ir judrumas“ – kalbėjo R. Vytienė, akcentuodama, kad Palangoje galima surasti visko, ko geidžia širdis – nuo sporto klubų, jogos, pilateso, teniso iki bokso. Pašnekovės pastebėjimu, svarbiausia užsiimti tokia sportine veikla, kuri suteiktų laimę, gerą nuotaiką ir tvirtą sveikatą: „Tai neturi būti prievarta, prievolė ar „mada“. Fizinė veikla turi teikti džiaugsmo.“
Lukrecija GABRĖNAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
Daina lydi nuo pirmų žingsnių
Kretingos rajone, Kurmaičių kaime, gyvenanti pradinukė Auksė Gedvilaitė tikino, kad muzika – viena svarbiausių jos gyvenimo sričių. Pirmąkart scenoje pasirodžiusi vos dvejų, aštuonmetė neabejojo, kad ateityje ji bus profesionali atlikėja ir dainininkė. Mergaitės motina Gileta Gedvilienė prisiminė, kad jos dukra puikiai kalbėjo jau būdama vienerių: „Nuo dvejų metų atėjome į „Yamahos“ muzikos mokyklą, kur pradėjome truputį dainuoti. Po dvejų metų pradėjome mokytis pas Indrę Maldeikienę, galiausiai Auksė pradėjo dainuoti Kretingos rajono kultūros centre pas mokytoją Jūratę Norkuvienę, ir su šia pedagoge mergaitė mokosi muzikos paslapčių iki šiandien.“ Dvimetė A. Gedvilaitė pirmąkart scenoje pasirodė kartu su kitais „Yamahos“ muzikos mokyklos vaikais, kaip solistė pirmąkart pradinukė žengė ant scenos Vasario 16-osios minėjimo koncerte Kretingos rajono kultūros centre, sulaukusi penkerių ir vos kelis mėnesius pasimokiusi pas mokytoją J. Norkuvienę. „Man tai buvo didelė ir maloni staigmena, kad Auksė dainavo kaip solistė, nubraukiau ne vieną ašarą“, – teigė A. Gedvilaitės motina. Pradėjusi eiti į mokyklą, mergaitė su tėvais nutarė nelaukusi antros klasės mokytis ir Kretingos meno mokykloje. „Truputį buvo nedrąsu, nes Auksė dar nemokėjo gerai skaityti, o iškart reikėjo mokytis ir natų, groti pianinu, tačiau viską įveikėme, nors sunkumų tikrai buvo“, – tikino G. Gedvilienė.
Buvusi kuprinietė labiausiai įsiminė pirmąjį straipsnį
Studentė 23-jų Eglė Dirmeitytė – buvusi „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narė. Po ketverių metų, praleistų „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijoje, arba „Kuprinėje“, baigusi Pranciškonų gimnaziją, E. Dirmeitytė ISM Vadybos ir ekonomikos universitete studijavo tarptautinį verslą ir komunikaciją. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms atlikti praktiką užsienyje, mergina išvyko į Portugaliją ir pandemijos pradžią sutiko ten. Veikla buvo naudinga Prie jaunųjų žurnalistų akademijos E. Dirmeitytė prisijungė dėl to, jog jai patinka rašyti, ji numatė, kad ši veikla padės tobulinti rašymo įgūdžius. Apie žurnalistų akademiją kraštietei papasakojo ir dalyvauti jos veikloje paskatino jos lietuvių kalbos mokytoja Laima Gadeikytė. Šiuo mokytojos patarimu buvusi kuprinietė džiaugiasi iki šiol. E. Dirmeitytė jautė visapusišką naudą rašydama „Kuprinėje“. „Dirbau su smagia bendraamžių ir patyrusių žurnalistų komanda, todėl jaučiausi ne tik įgyjanti profesionalios patirties, bet ir leidžianti laiką su draugišku kolektyvu. Buvo geras jausmas į redakciją eiti tarsi į darbą, dalyvauti susitikimuose, sėdėti prie didelio stalo su visais, gerti arbatą, aptarti savo ir kitų jaunųjų žurnalistų kūrybą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Mergina teigė, kad patobulėjo ir jos rašymo įgūdžiai: stilius, gebėjimas įtaigiau dėlioti žodžius, pastebėti klaidas ir jas taisyti – visa tai labai pravertė universitete ir profesinėje veikloje. Taip pat kraštietė ypač vertina turėtą galimybę rengti interviu su bendraamžiais, įvairiais ekspertais, nes tai išvedė ją iš komforto zonos, padėjo užmegzti ryšius, išmokė įveikti jaudulį. Jaunųjų žurnalistų akademijoje pašnekovė išsiugdė ir analitinį mąstymą – tam įtaką padarė atliekamos viešos apklausos, duomenų analizavimas ir perteikimas. Prisimena pirmąjį straipsnį Įsimintiniausia E. Dirmeitytei – pirmasis jos straipsnis jaunimui skirtame priede „Kuprinė“. Buvusi jos narė prisiminė, kad rašė apie klasės draugą, kuris su šeima tuomet buvo emigravęs į užsienį. Straipsnis buvo apie jo pomėgius, kaip jam sekasi, ką jis veikia. Publikavus straipsnį, žmonės labai jautriai sureagavo į emigracijos temą ir internete paliko nelabai malonių komentarų. Iš pradžių mergina jautėsi prastai, nes atrodė, kad pirmasis straipsnis išėjo nepavykęs, nemalonu buvo ir dėl kalbinto vaikino, kadangi su juo pašnekovė kalbėjo apie jo laisvalaikį, nenorėjo nieko įžeisti. Vis dėlto dabar šį įvykį ji priima kaip vertingą patirtį. „Kritikos mes visada sulauksime, ypač užsiimant tokia veikla, kaip žurnalistika. Jei kritika konstruktyvi, naudinga, ją būtina priimti ir apmąstyti, ji tikrai padeda tobulėti, nors tuo metu ir gali įžeisti savimeilę“, – teigė pašnekovė. Baigusi mokyklą, E. Dirmeitytė studijavo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete ir savo studijų pasirinkimu labai džiaugiasi. Kraštietė teigiamai atsiliepė tiek apie kokybiškas studijas, tiek apie pačią bendruomenę. Tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas ji pasirinko dėl plataus galimybių spektro. Studijos suteikė pagrindus ir leido išbandyti save verslo strategijos, marketingo, žmogiškųjų išteklių ir finansų valdymo srityse.
Smuikas – nuolatinis gyvenimo palydovas
Muzika Aistei Drakšaitei jau tapo svarbia gyvenimo dalimi. Ji ne vienerius metus grojo smuiku, mokėsi Kretingos meno mokykloje ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Šiuo metu pašnekovė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), su muzika mergina svarsto sieti ir ateitį. Muzika lydi nuo vaikystės „Vaikystėj dainuodavau su močiute įvairias dainas, įsivaizdavau grojanti radiatoriumi tarsi pianinu, kartais sukviesdavau namiškius į kambaryje ant sofos surengtą spektaklį“, – prisiminė Aistė. Muzika tarsi pati surado merginą – darželio muzikos mokytojas pastebėjo, kad ji turi gražų balsą. Mergaitė dainuodavo mokyklos rengiamuose spektakliuose, mokydamasi pradinėse klasėse pas mokytoją Jolantą Gecevičienę. Ji Aistę ir supažindino su pirmąja smuiko mokytoja Dalia Pociene. Smuiką mergina atrado netikėtai. „Pamenu, kaip per televiziją išvydau simfoninio orkestro koncertą, pačiupau mamos virbalus ir vaizdavau, kad griežiu. Kartą su močiute vaikščiodama mieste išgirdau smuiko muziką, ji nenumaldomai mane traukė. O kai tėtis nupirko smuiką, mamai beliko mane užrašyti į meno mokyklą“, – prisiminimais dalijosi Aistė.
„Klausantis, kaip žmogus groja instrumentu, iš pirmo žvilgsnio viskas labai gražu ir lengva, bet už to slypi „juodas darbas“ ir techniškai, ir su savimi, savo kūnu. Tarsi Sizifas vis lipi į kalną, o viršūnės nesimato. Bet kai jauti, kad jau gali groti kitiems, išties pasidaro labai gera“, – atviravo pašnekovė.
Merginos teigimu, smuikas ypatingas tuo, kad kiekviena detalė yra pagaminta žmogaus rankomis, todėl šis instrumentas yra itin jautrus ir reikalaujantis didelės priežiūros. „Stovėdama scenoje, niekada nejausdavau baimės, todėl tai man leisdavo visiškai atsipalaiduoti ir groti taip, kaip noriu pati, nes „saviruošos virtuvė“ lieka praeity, tad galima atsiduoti tam momentui. Svarbiausia, kad grojant būtų gera pačiam, nes tuomet ir klausytojas jaus didesnį malonumą, jam nereikės jaudintis dėl atlikėjo“, – tikino A. Drakšaitė.
Pašnekovė teigė, kad emocijos stipriai užvaldo ir nulipus nuo scenos. Jos nuomone, svarbu po pasirodymo pasidžiaugti savimi, o ne graužtis dėl kiekvienos netinkamai sugrotos natos, nes „muzikos unikalumas ir slypi tame klaidos momente“ – tos klaidos antrąsyk pakartoti neįmanoma. Merginos manymu, svarbu, kad būtų palanki nuotaika groti. Jei jos nėra, geriau instrumentą padėti ir laukti to momento.
Jauni žmonės, kaip ir suaugusieji, turi savo biudžetą. Jaunuoliai gauna pajamų iš įvairių šaltinių: tėvų, senelių, kitų artimųjų, darbovietės. Vieni jų skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas, dalį gautų pajamų taupo ir tokiu būdu tvarkingai planuoja biudžetą, o kiti, gavę kelis eurus, skuba išleisti įvairioms smulkmenoms. Gruodžio mėnesį jaunimas taip pat pasineria į kalėdinių dovanų paieškas, tad joms reikia tinkamai suderinti biudžetą.
Norėtų išleisti mažiau
Kraštietė vienuoliktokė Ugnė Vilimaitė teigė, kad jos santykiai su pinigais nėra blogi. Ji visada stengiasi taupyti, kad nereikėtų tėvų prašyti papildomų pinigų, kai nori kur nors išeiti su draugais. Vis dėlto, anot pašnekovės, norėtųsi išleisti mažiau pinigų nereikšmingiems dalykams, pavyzdžiui, makiažo priemonėms ar saldumynams.
„Savo pajamų ir išlaidų niekur neužsirašau, tačiau stengiuosi suskaičiuoti jas, kad išleisčiau kuo mažiau“, – sakė mergina.
Anot jos, kai reikia pinigų į mokyklą, tėvai duoda limituotą sumą kišenpinigių, tačiau, prireikus įsigyti tam tikrą daiktą, yra taikomos išimtys. Karantinas mokinės pajamoms ir išlaidoms nepadarė įtakos. Šventinėms dovanoms U. Vilimaitė planuoja išleisti iki 100 eurų, tai didesnė suma negu išleisdavo įprastai. Didesnės išlaidos vienuoliktokės biudžete atsirado dėl jos gyvenime atsiradusio draugo.
Šventinės išlaidos nepakito
Buvo atlikta anoniminė apklausa, kurioje dalyvavo 80 respondentų, o iš jų – 22 pilnamečiai asmenys, likusių asmenų amžius svyravo nuo 13 iki 17 metų.
Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių jaunuolių teigė, kad dovanoms per šventes įprastai išleidžia 10–20 eurų arba 60 eurų ir daugiau. Ir vienos, ir kitos nuomonės asmenų buvo po devyniolika. 15 žmonių atsakė, kad dovanoms skiria 30–40 eurų.
Galima teigti, kad karantinas apklaustojo jaunimo išlaidų dovanų atžvilgiu nepakeitė, kadangi 37 respondentų išlaidos išliko tokios pačios kaip ir anksčiau, o 13 atsakiusiųjų netgi padidėjo. 10 jaunuolių atsakė, kad dovanų šiemet nepirks.
Be to, karantino metu beveik pusei apklaustųjų pavyko sutaupyti daugiau pinigų negu įprastai, tačiau nemažai jų atsakė, kad išleido tiek, kiek ir anksčiau, o kai kurie netgi daugiau negu prieš karantiną. 57 procentai jaunuolių pinigus išleido apsipirkdami internetu. Jaunosios kartos atstovai įsigijo drabužių, maisto, įvairių kosmetikos priemonių.
Kiekviena tauta, giminė ar net šeima Kalėdas ir jų šventimą supranta nevienodai. Manoma, kad taip yra dėl mūsų protėvių papročių ir religijų, kartais toks paprastas dalykas kaip eglės papuošimas gali skirtis kiekvienoje kultūroje ir bendrų kultūrų skirtingose šeimose.
Požemių dvasios ir išskirtiniai patiekalai
Grendlandijoje, kaip ir Danijoje, Kalėdų eglė dekoruojama žvakėmis, popierinėmis gėlėmis, kitais rankų darbo papuošalais, Grendlandijos ir Danijos vėliavomis. Šiai ypatingai šventei į meniu įtraukiami įvairiai pagaminti patiekalai iš ruonių, banginių ir net šiaurės elnių mėsos. Danijos ir Grendlandijos vaikai tiki, kad Kalėdų Senelis arba Julemand gyvena Umanake – šiauriausiame Grendlandijos mieste.
Slovėnijoje, Vengrijoje ir Austrijoje Kalėdų Seneliui ieškoti neklaužadų vaikų padeda ne kas kitas kaip Velnias. Ir šiomis dienomis, prieš pat Kalėdas, šiose šalyse galima sutikti Velnią – demono drabužiais persirengusį vyrą, kuris žvangina grandines ir gąsdina vaikus. Vengrijoje Kalėdų Senelis vadinamas Telapo, Slovėnijoje – Bozicek, o Austrijoje – Christkindl.
Norvegų legenda sako, kad šventiniu laikotarpiu raganos mėgsta vogti šluotas, tad kiekvienais metais šeimininkės stengiasi paslėpti savo virtuvines šluotas. Tai ne vienintelė keistoka tradicija šioje šalyje. Per šventines dienas vyrai, pasiėmę medžioklinį šautuvą, į orą išauna keletą kulkų, tam, kad „atbaidytų“ raganas ir blogas dvasias. Norvegijoje Kalėdų Senelis vadinamas Julenissen.
Graikijoje Kalėdiniu laikotarpiu taip pat siaučia piktosios dvasios ir baubai. Juos graikai vadina Kallikantzaroi. Tai mitinės būtybės, gyvenančios požemio pasaulyje ir į paviršių išlenda tik per Kalėdas ir siaučia iki sausio 6 dienos. Kad nuo jų įsibrovimo į namus apsisaugotų, graikai palieka degantį židinį visą naktį.
Vis dėlto, Kallikantzaroi gali į namus patekti ne tik pro kaminą, bet ir pro duris. Tam užkirsti kelią yra sugalvota prieš duris pakabinti kiaurasamtį – tokiu atveju piktadarys bandys suskaičiuoti skylutes, o, kol suskaičiuos, išaus ir rytas. Graikijoje Kalėdų senelis vadinamas Aghios Vassilis.
|
|
