|
|
|
KuprinėNuo tortų kepimo iki DNA testų
Prieš 6-erius metus iš Lietuvos išvažiavusi kretingiškė Santa Staškutė Anglijoje įkūrė savo verslą ir dabar padeda žmonėms sužinoti, kaip geriau ir sveikiau gyventi. Be viso to, 24-erių metų mergina neapleido ir dar Lietuvoje atrasto savo talento kepti originalius tortus. Staigus sprendimas išvykti Šiuo metu Santa Londone studijuoja biologiją ir bioinformatiką. Tačiau savo kelią prieš šešerius metus mergina pradėjo Australijoje, kur gyveno daugiau kaip metus. Australijoje kretingiškė studijavo asmeninio trenerio kursą. „Gyvenimas ten geras, bet sunku, kai esi imigrantas ir tau suteikta viza turi daug limitų. Taip pat ten sunku sukurti savo verslą, kurį galima sieti su Europa ar kitomis šalimis. Bet užtat gražu pabuvoti“, – tikino pašnekovė. O iš Lietuvos mergina išvyko, nes jai norėjosi iššūkių, patirti kažko naujo, įdomaus: „Po mokyklos nusprendžiau persikelti į Australiją, keliauti po pasaulį ir nuo to viskas prasidėjo.“ Londone S. Staškutė atsidūrė, kuomet nusprendė studijuoti. „Norėjau studijuoti universitete, o Londone yra nuostabių universitetų, dalis mano šeimos taip pat gyveno ten, todėl buvo lengva nuspręsti, kur studijuoti“, – teigė ji. Sukūrė verslą Šiuo metu Londone biologiją ir bioinformatiką studijuojanti kretingiškė ten yra įkūrusi ir savo verslą. „Mano sritis fokusuojasi į genetiką ir privačią mediciną“, – paaiškino Santa. Prieš įkurdama savo verslą ji dirbo asmenine trenere. „Dabar turiu savo verslą: patariame ir parduodame DNA testus klinikoms ir įvairioms kompanijoms. Testuojame žmonių DNA ir padedame jiems sužinoti, kaip geriau ir sveikiau gyventi“, – kalbėjo Santa. DNA yra genetikos testas. „Šiuo testu galima atpažinti galimas įgimtas ligas, – paaiškino S. Staškutė ir tęsė mintį. – Konsultuoju įvairias klinikas, mitybos kompanijas, kaip būtų galima pagerinti jų klientų gyvenimą, kai turima tinkamos informacijos, išgaunamos iš žmogaus genetinio tyrimo.“ Iš pradžių mergina dirbo kitoje kompanijoje, o tik po to ėmėsi savo verslo. „Susipažinau su genetikos kompanijos savininku, pradėjome bendrauti, ir jis man pasiūlė dalyvauti keliuose bendruose projektuose. Tuomet, visko išmokusi, pradėjau dirbti savarankiškai“, – prisiminė ji.
Atskleidė viešojo kalbėjimo aspektus
Aktorė Virginija Kochanskytė jau daug metų vaidina teatre, skaito kūrinius renginiuose. Šiuo metu ji yra ir Klaipėdos universiteto docentė, filologijos ir teatro pagrindų studentus moko retorikos, su studentais kuria kompozicijas, fragmentiškai atskleidžia tam tikrų autorių kūrybą, ja dalijasi mokyklose. Aktorė atskleidė, kokie svarbiausi viešojo kalbėjimo aspektai ne tik skaitant pranešimus, bet ir vaidinant teatre. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti Viešasis kalbėjimas svarbus, kad pavyktų pasidalinti norimomis mintimis su platesne auditorija. Pasak V. Kochanskytės, svarbu žinoti, ką norima pasakyti. Reikia įsivardinti, kas bus kalbama, kam, kokiu tikslu. Kalbant mintis reikia dėstyti sklandžiai, kad klausytojai gerai suprastų, ką norima pasakyti. Taip pat svarbu akcentuoti ir pabaigą, ji turi apibendrinti kalbą. Svarbu žinoti paskutinį sakinį, kuo baigsis tekstas. Tada sklandžiai dėstysis minčių seka. Esminius dalykus galima akcentuoti kelissyk. Taip pat svarbūs ir kiti elementai – kaip sulaikyti dėmesį. Tai galima padaryti pateikiant gyvenimišką pavyzdį, pajuokaujant. Taip klausytojas atpalaiduojamas. Kartais reikia sukrėsti, kad žmogus įsiklausytų. Ne mažiau svarbi ir išorė, kaip kalbėtojas atrodo. Rusų dramaturgas A. P. Čechovas yra pasakęs: „Žmogų sutinkame pagal išorę, o palydime pagal vidų. V. Kochanskytė antrino ir pridurė, kad kalbėtojui būtina apsvarstyti, ko jis siekia vienokia ar kitokia išore. „Kartais ir šokiruojanti išvaizda gali būti siekis atkreipti dėmesį, kvietimas dialogui. Kartais klausytojai gali tikėtis dvasinio ar rimto pokalbio. Kai ateina bravūriškai apsirengęs kalbėtojas, visi nustemba. Žmogus pajaučia kontrastą, tad geriau įsiklauso“, – tikino pašnekovė. Pasak aktorės, ne mažiau svarbu aiškiai tarti žodžius, raides, taisyklingai dėlioti sakinius, kad kalba būtų suprantama. Iš studentų tikimasi aukštų studijų vidurkių, turi nuolat tobulėti. „Nepakanka tik to, ką suteikia dėstytojai, privalai pats viskuo domėtis ir siekti savo tikslo“, – tikino mergina. Studijuojant ir dirbant laisvo laiko lieka nedaug. „Be šokių, dar mėgstu susitikti su draugais, vaikščioti po gamtą su savo augintiniu, taip pat žiūrėti tikromis istorijomis paremtus filmus ir komedijas”, – atskleidė pašnekovė.
Vaikystėje šokius pamilusi mergina šoka iki šiol
Margarita Rimaitė – jauna, energinga, kūrybinga, motyvuota asmenybė, save šokiui atidavusi jau 17 metų. Šiuo metu 20-metė Pranciškonų gimnazijos absolventė savo ateitį sieja su šokiu. Šeima palaikė Margarita studijuoja šokio subkultūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), Klaipėdos fakultete. „Mokomės daug skirtingų žanrų: tautinių, klasikinių, šiuolaikinių, sportinių, istorinių, charakterinių šokių. Taip pat – ir pedagogikos, filosofijos, edukologijos”, – įvardijo ji. Paklausus apie mėgstamiausią šokių stilių ar žanrą, Margarita susimąstė ir teigė: „Sunku pasakyti. Man patinka charakteriniai šokiai, kai į tam tikro stiliaus, žanro šokį, pavyzdžiui, rusų liaudies, įkomponuojame klasikinių šokių elementų ir pan.“ Ją taip pat labai žavi ir šiuolaikinis šokis: „Juos pradėjau šokti tik universitete. Tokie šokiai man suteikia laisvės pojūtį.“ Nuspręsti, ką norėtų studijuoti, merginai nebuvo sunku. Ji sulaukė nemažai paramos iš savo šeimos, nes mama, tėvas ir senelis taip pat yra baigę šį fakultetą. „Jie patarė man, kad stočiau į šią specialybę Klaipėdoje“, – paaiškino studentė. Studijuoti LMTA šokius nėra lengva, keliami aukšti standartai. „Sunkiausia–fizinis pasirengimas, nes visą laiką reikia šokti, judėti, atlikti įvairias kompozicijas ir pan.“, – įvardino M. Rimaitė. Iš studentų tikimasi aukštų studijų vidurkių, turi nuolat tobulėti. „Nepakanka tik to, ką suteikia dėstytojai, privalai pats viskuo domėtis ir siekti savo tikslo“, – tikino mergina. Studijuojant ir dirbant laisvo laiko lieka nedaug. „Be šokių, dar mėgstu susitikti su draugais, vaikščioti po gamtą su savo augintiniu, taip pat žiūrėti tikromis istorijomis paremtus filmus ir komedijas”, – atskleidė pašnekovė.
Užrasojimai ir atleidimai
Kartais įsisukę į kasdienybės sraigtą nepastebim detalių. Tų detalių, kurios lydi kasdien. Atrodo, kad jos nieko nereiškia. Bet kartais jose slypi jausmų, mirksnių atspalviai. Tada sustingstam ir pastebim. Tos detalės įvairiai nuspalvina jausenas. Kiekvienąkart jos atrodo kitaip. Bet gyvos mums tampa tik pastebėtos. Kartais jas reikia pastebėti it pro aprasojusius akinius. Šis nuotraukų ciklas – pastebėjimai, kurie kasdien prasprūsta pro akis, dažnai lieka už gatvės fotografijos rėmų. Tai tarsi mūsų chaoso detalės, sujungiančios mus į vidinį kosmosą.
Linas DAUGĖLA
„P. n.“ akademijos narys
Svajonė yra savęs ieškojimo pradžia, eiga ir finišas
Visi mes bandome save atrasti, suprasti ir išsiaiškinti, koks mūsų tikslas. Kiekvieno ryto žvilgsnis į veidrodį ir klausimas, kokia viso šito prasmė, koks tikslas, NIEKADA neduos rezultatų. Kad gautum rezultatus, turi kažką daryti. Yra toks posakis „Neliūdėk dėl negauto rezultato iš to darbo, kurio tu nedarei“. Šitie žodžiai tinka viskam – nuo savęs radimo iki savo tikslų pasiekimo, įskaitant pažymius mokykloje. Šis pasaulis nėra skirtas duoti atsakymams, jis užduoda tūkstančius klausimų ir liepia patiems išsiaiškinti atsakymus. Jis nekiša pagalių į ratus, bet nutiesia kelią, kuriuo tu gali keliauti. Bet tada jūs klausiate: „O tai kodėl aš dabar negyvenu paties geriausio gyvenimo, kurį įsivaizduoju?“ Atsakymas paprastas ir gal net humoristiškai kvailas – jūs pats sau kišate pagalius į ratus. Kaip tai suprasti? Jūs tiesiog negirdite, ką jums sako jūsų pačių svajonė. Taip, pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie jums kiekvieną dieną sakys: „Tu to negali, tau tai neišeis, su tuo tu neišgyvensi.“ Tai tiesiog melas. Mes galime daug daugiau negu galvojame ir, jeigu sustosime čia ir klausysime PESIMISTŲ, o ne svajonės, tiesiog liksime dabar, kur esame. Liksime vieno milimetro atstumu nuo savo svajonės ir negirdėsim jos, nors ji ir rėktų mums į ausis. Daugybė talentingų žmonių yra prisiklausę tokių pesimistų ir yra tiesiog pavargę bandyti kažką pakeisti. Todėl jie pasiduoda ir plaukia pasroviui. Jeigu nori prarasti užsidegimą savo svajonei, papasakok ją žmogui, kuris mato pasaulį kaip vieną liniją.
Ar jaunimui aktuali pedagogo profesija
Jau kurį laiką kalbama apie mokytojų trūkumą mokyklose. Dalis pedagogų išeina iš darbo, nes pasiekia pensinį amžių, kai kurie darbovietę palieka dėl nepakankamo atlyginimo, pervargimo ar kitų netenkinančių darbo sąlygų. Kadangi jaunų mokytojų, kurie pakeistų išėjusiuosius, trūksta, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skiria pedagogikos studentams stipendijas, didina pedagogų atlyginimų koeficientus, plečia galimybes žmonėms be pedagoginio išsilavinimo dirbti mokyklose atitinkant tam tikrus reikalavimus, nes taip viliasi išspręsti trūkumo problemą. Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad atsiranda jaunų žmonių, kurie išdrįsta pasirinkti pedagogo profesiją ir suteikti žinių mokiniams. Svajonė išsipildė 32-ejų Kristina Lileikienė nuo aštuntos klasės norėjo sieti gyvenimą su anglų kalba ir 2012-aisiais baigė anglų filologijos studijas Klaipėdos universitete, norėjo tapti mokytoja. Moterį domino darbas su vaikais, ji visada gerbė mokytojus ir šią specialybę. Po studijų atsirado šeima, tad suderinti mokslus ir asmeninius dalykus tapo sudėtinga, todėl savo svajonę apie mokytojos darbą K. Lileikienė apleido, o vėliau jai buvo lemta išsipildyti. „Atrodo, kad pedagogika pati mane susirado po tiek metų. Mano gyvenime atsirado žmogus, kuris papasakojo apie programą „Renkuosi mokyti“. To žmogaus dėka surizikavau ir pabandžiau dalyvauti atrankoje, praėjau visus etapus ir dabar dirbu mokykloje“, – apie startą pedagogikos kryptyje kalbėjo kretingiškė, akcentuodama, kad jos laukia pedagogikos studijos ir tobulėjimas šioje srityje. Nuo 2021-ųjų rugsėjo mėnesio K. Lileikienė dirba Klaipėdos Vyturio progimnazijoje. Nors ir tenka važinėti iš Kretingos, tačiau, pasak jos, kai yra noro, viskas įmanoma. Prieš tai moteris dirbo mokytojo padėjėja mokykloje-darželyje „Žibutė“ Kretingoje, įgijo nepakartojamos patirties ir saugo išlikusius malonius prisiminimus. Pašnekovė teigė žinojusi, kad pedagogo darbas nėra lengvas. Ji tikėjosi būti atsparesnė emocine prasme ir sugebėti atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. „Šiuo metu tik mokausi nubrėžti šią ribą, nes nuolat mintimis esu darbe, tad gerokai sumažėjo skiriamo laiko šeimai ar net savo pačios asmeniniams poreikiams. Tikėjausi, kad su tuo gebėsiu susitvarkyti kiek geriau. Dar tik pradžia – gyveni ir mokaisi. Viskam reikia laiko ir kiekvienam jo reikia skirtingo kiekio“, – patirtimi dalinosi pašnekovė. Nors kartais jaučiamas nuovargis, miego trūkumas, stresas, tačiau darbe mokytoja jaučia savirealizacijos pojūtį, džiaugiasi prisidėjimu prie vaikų gerovės, stengiasi parodyti kiekvienam vaikui, kad jis yra svarbus, „įžiebti šviesą“ jų širdyje. Kretingiškė nepamiršta ir dviejų mėnesių vasaros atostogų, kurias turi mokytojai, o tai – papildomas pliusas mokytojo profesijoje.
Kinas moko gyventi ir jausti
Kretingiškė Akvilė Būgaitė, studijuojanti kūrybines industrijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, dalyvavo 15-ame Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje. Šiuo metu ji yra ketvirto kurso studentė, rašo bakalauro darbą apie šį festivalį, todėl galimybė dalyvauti organizacinio komiteto veikloje suteikė progą pamatyti festivalio užkulisius ir pagilinti žinias darbui rašyti. A. Būgaitė teigė, kad ji visada buvo „aktyvus ir naujas patirtis mėgstantis žmogus“, tačiau pastaruoju metu jautė, kad jos gyvenime vyksta mažai kas nauja, norėjosi iššūkių ir nuotykių. Kiek daugiau negu metus Akvilė dirba lietuviškų trumpametražių filmų agentūroje „Lithuanian Shorts“, organizuojančioje Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Sužinojusi, kad festivalis ieško naujų komandos narių, mergina panoro prisidėti – taip tapo 15-ojo festivalio dalimi. Festivalio metu Akvilė buvo savanorių koordinatorė, taip pat padėdavo, kai tik prireikdavo pagalbos rengiantis festivaliui ir jam vykstant. „Tapusi savanorių koordinatore išmokau iš tiesų koordinuoti. Kadangi niekada anksčiau nedirbau tokio pobūdžio darbo, dirbau ir mokiausi vienu metu. Už tai esu dėkinga festivalio vadovėms. Jos manimi pasitikėjo ir tikėjo“, – dalijosi mergina. „Nepaisant to, kad dažniausiai dirbu komunikacijos srityje, nusprendžiau išbandyti jėgas dar nepažintoje srityje – savanorių koordinatorės pozicijoje. Niekada anksčiau nekoordinavau didelės žmonių grupės, todėl ši atsakomybė buvo tikras iššūkis. Dar tik ruošiantis pažinčiai su festivalio savanoriais, sau pažadėjau, kad būsiu kantri ir informuosiu apie būsimus darbus kuo detaliau, taip, kaip norėčiau būti informuota pati“, – atviravo pašnekovė, teigdama, kad jai, kaip savanorių koordinatorei, teko iš anksto susiplanuoti savanorių veiklas, susidaryti preliminarų darbų tvarkaraštį.
Solisto keliu žengia žinodamas, ko nori
Savo 21-ąjį gimtadienį vakar atšventęs salantiškis Linas Drąsutis dar nepradėjęs lankyti mokyklos žinojo, kad savo gyvenimą nori sieti su muzika. Dabar jaunuolis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijuoja dainavimą. Viso ko pradžia – Juodupėnuose Lino muzikinis kelias prasidėjo būnant vos penkerių ar šešerių Salantų kultūros centro Juodupėnų filiale. Tuo metu jau amžino poilsio atgulusi pedagogė Danutė Pučkorienė būrė vaikų ansamblį, į kurį pakvietė ir Liną. „Ten ir grojome, ir dainavome, bandėme ir operetę statyti“, – pradžią prisiminė jis. Pradėjęs eiti į mokyklą jaunuolis svajojo lankyti meno mokyklą, tačiau tam nelabai pritarė tėvai. „Buvau smulkaus sudėjimo vaikas, todėl tėvai manė, kad nepajėgsiu „patempti“ tokio krūvio. Nepasidaviau ir, būdamas trečioje klasėje, pradėjau lankyti Salantų meno mokyklą“, – pasakojo L. Drąsutis. Dainuoti Linas nenorėjo, todėl rinkosi fortepijono specialybę, tačiau dalyvaujant perklausoje jam pasiūlė stoti į vokalo specialybę. „Meno mokykloje man pasakė, kad turiu gerą klausą ir jau tada gebėjau intonuoti, todėl pasiūlė mokytis vokalo. Mokydamasis jo tuo pačiu grojau ir fortepijonu, todėl sutikau“, – tikino pašnekovas. Taip jaunuolis pradėjo savo, kaip solisto, kelią. Salantiškis meno mokykloje mokėsi 6-erius metus, tačiau, nusprendęs stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, jos nebaigė. „Buvo likę vieneri metai iki Salantų meno mokyklos baigimo, kuomet nusprendžiau vokalo toliau mokytis konservatorijoje“, – įvardijo Linas. Muzikos konservatorijoje Liną paskatino ir jo Salantų meno mokyklos specialybės mokytoja Vita Baužytė. „Mokytoja konsultuotis mane dažnai veždavo į konservatoriją, taip po truputį pradėjau ruoštis stojamiesiems kartu su ten dirbančia dėstytoja Rima Ramoniene“, – sakė salantiškis. Paklaustas, ar sunku aštuntokui (aut. past. – tuo metu jaunuolis mokėsi aštuntoje klasėje) buvo pasirinkti ateities kelią, tikino, kad nelabai. „Visada žinojau, ko noriu ir kad tai – mano gyvenimo kelias, todėl tikslingai to siekiau, – tvirtino L. Drąsutis. – Tokia ta lemtis: žinai, kad muzika tave traukia, ir darai tai.“
Į Naujuosius – su kūrybiniais kupriniečių sveikinimais
Simboliška, bet šiemet paskutinis „Kuprinės“ numeris skaitytojus pasiekė paskutinę metų dieną. Užbaigti metus skaitant – puikus būdas. Ne tik naudinga, bet ir prasminga! Mūsų komanda linki nepaprastų Naujųjų metų, realių norų išsipildymo ir kviečia nesustoti svajoti. Gero visiems skaitymo ir susitinkam kitais metais! Naujamečiai pažadai Aplink mus Uždega vilties žiburį. Jaučiame naujus potyrius Ir tikime, kad viskas bus gerai. Mes, paprasti žmonės, Einantys likimo taku, Turėdami noro išsikelti tikslus, Atsiveriame naujamečiams iššūkiams Ir žinome, kad viską įveiksime tikėdami savimi. Annum novum faustum felicem! (lot. Laimingų Naujųjų metų!)
Vita MICKUTĖ---
Fotografijos dovana
Šiais laikais mes visi vaikštome su kameromis savo kišenėse. Bet yra žmonių, kurie atiduoda save fotografijai. Jie naudoja kažką daugiau negu tai, kas daugumos kišenėse. Ir ką aš turiu galvoje, sakydamas „fotografijos dovana“? Mumyse yra galimybė tai atlikti. Mes visi galime kažką duoti, suteikti ir, kad atsimintume tai, nufotografuojame ir tas momentas išlieka. Gal ne visa valanda, gal ne visos minutės, bet ta sekundė, kuri reiškia galbūt viską. Ta akimirka, ta bėganti džiaugsmo ašara ar net pergalės džiaugsmas. Kiekviena nuotrauka yra istorija. O mūsų istorija – viskas, ko mums reikia. Mes negalime judėti į priekį be vakar dienos, nes tada nebūtų šiandienos. Dabar sustokite skaityti šitą straipsnį, nueikite prie lentynos, kurioje sudėtos yra jūsų šeimos nuotraukos ir pažiūrėkite į jas. Kas jose? Prisimenate, kada ta nuotrauka buvo padaryta, kas tą dieną vyko? Tikriausiai taip. Tai ir yra fotografijos dovana, tai tas momentas, kuris grąžina tos akimirkos jausmus, atsiminimus. Štai kodėl aš pamilau fotografiją, jos kiekvieną bruožą, kuris sukuria momento sustabdymą. Man kiekviena nuotrauka turi perteikti jausmą žmogui, kuris į ją pažiūri. Todėl per šį mėnesį susiraskite vieną žmogų ir sukurkite jiems nuotrauką, padovanokite ją. Tai nebūtinai turi būti tik nuotrauka, tai gali būti atvirukas su ja. Ir užrašykite jiems palinkėjimą. Perduokim tą fotografijos dovaną kitiems.
|
|
