|
|
|
KuprinėKretingiškių pamoka miške – Venecijos architektūros bienalėje
Kitais metais Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovaus Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos projektas „Vaikų miško paviljonas“. Jo dalimi tapo ir kretingiškiai mokiniai. Venecijoje kartu su vaikais ir įvairių sričių menininkais, specialistais projekto įgyvendintojai kurs instaliaciją, skirtą atskleisti praeityje Lietuvos ir Baltijos jūros regiono miškus formavusius procesus, jų raidą ateityje. Dalyvauti šiame projekte ir prisidėti prie jo įgyvendinimo galimybę turėjo ir Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos mokiniai kartu su Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialiste Gražina Baniene. Jaunųjų miško bičiulių būrelio „Jaunieji daujotukai“ nariai kartu su mokytoja Esmiralda Butrimaite užsiėmimus klasėje iškeitė į pamoką miške ir tapo kuriamo filmo Venecijos bienalei aktoriais. Parodoje Venecijoje apsilankę svečiai galės pamatyti Lietuvos menininkų sukurtas instaliacijas – langus į mišką, kuriuose bus rodomi du filmai-miško pamokos: viena jų filmuota Suomijos miškuose, mažai paveiktuose žmogaus veiklos, antroji – Kuršių nerijos miškuose, kurie apie 80 proc. yra pasodinti žmogaus. Pamoką gamtoje vedė miško edukatorė iš Suomijos Riitta Nykänen.
„Jaunieji miško bičiuliai tądien mokėsi pažinti ir atrasti biologinę įvairovę jaunuolyne, brandžiame miške, juodalksnyne, taip pat pažinti gamtoje vykstančius procesus“, – atskleidė G. Banienė. Menininkai, kurie kuria paviljoną, nori parodyti, kad tarp žmogaus pasodintų – sukonstruotų – miškų ir sengirių, biologinės įvairovės prasme nėra prarajos ir yra įmanoma „taika“. „Abiejuose miškuose esama biologinės įvairovės, tik ji gali būti skirtinga, įvairių vystymosi stadijų“, – paaiškino miško auginimo specialistė. Paviljone taip pat bus galima pamatyti instaliaciją, kuri pagaminta iš medienos, išgautos Kuršių nerijos miškuose. Venecijos architektūros bienalės projekto „Vaikų miško paviljonas“ kuratorius architektas Jonas Žukauskas padėkojo Marijono Daujoto progimnazijos mokiniams, kad šie nepabūgo šalčio ir atvyko į mišką. „Galbūt ne visi galėsime nuvykti į Veneciją, tačiau žinosime, kad esame jos dalis“, – sakė jis. Lietuvių kurtos instaliacijos Venecijoje bus pristatytos kitų metų gegužę. Pasirengti Lietuvos nacionalinio paviljono 18-ojoje Venecijos architektūros bienalėje projektą 2022 m. ir įgyvendinti projektą 2023 m. iš viso skirta 200 tūkst. eurų.
„Kuprinės“ informacija
Susižavėjimas proza nuvedė iki autorinės knygos
Pranciškonų gimnazijos auklėtinis septyniolikmetis Tomas Valiūnas savo rankose jau laiko paties parašytą detektyvinį romaną „Lažybos prie karsto“. Ne pirmas bandymas Savo pirmąjį šios knygos leidimą Tomas pristatė Lietuvos Junior Achievement organizuojamoje kalėdinėje moksleivių verslų mugėje „Mažoms ir didelėms Kalėdoms“, į kurią vyko kartu su savo ekonomikos mokytoja Inga Būgiene. „Nesitikėjau, kad nepažįstami žmonės norės įsigyti mano knygą. Mugė viršijo mano lūkesčius“, – įspūdžiais dalijosi kretingiškis. Tai nebuvo pirmasis jaunuolio bandymas rašyti knygą. „Kūriau fantastiką, gotikinį romaną, taip pat bandžiau rašyti ir istorinę knygą, tačiau „Lažybos prie karsto“ – pirmoji mano užbaigta knyga, – atskleidė T. Valiūnas. – Visada norėjau parašyti knygą, tačiau per pirmuosius bandymus išsisemdavau. Iki tol daugiausiai buvau parašęs 30 A4 formato puslapių būtent gotikinio romano, fantastikos – 10. Šiai knygai prireikė 183 tokių puslapių.“ Rašyti detektyvinį romaną T. Valiūnas pradėjo vasarą. „Visada rašau vasarą. Manau, viena priežasčių, kodėl ankščiau nebaigdavau rašyti knygos, kad pradėdavau kurti per vėlai. Šiais metais viską susiplanavau iš anksto ir to tikslo link dirbau metodiškai“, – tikino jis. Užbaigti kūrinį paskatino ir išoriniai veiksniai. Vienuoliktokas kaip projektinį darbą pasirinko parengti knygą, taip pat per ekonomikos pagrindų pamoką mokiniai turi sukurti savo verslą. „Knygų leidyba ir yra mano verslas, – sakė Tomas, pridūręs, kad viena didžiausių motyvacijų – noras išbandyti savo galimybes. – Turėjau sužinoti, ar man pavyks parašyti knygą, kitaip – dėl ko tai darau.“
Tarp laureatų – kalėdinio atviruko autorė iš Vydmantų
„Ji ir pati yra nustebusi, kad gali taip piešti, būti pastebėta ir įvertinta“, – tokius žodžius apie tarptautinio mokinių kūrybinių darbų konkurse „Kalėdinis atvirukas“ 15–18 m. amžiaus grupėje laureate tapusią Vydmantų gimnazijos 11-okę Aistę Mikutaitę ištarė jos dailės mokytoja Ramunė Grikštaitė. Pedagogės teigimu, Aistė visada save laikė daugiau sportininke negu menininke. „Ir į Seime surengtą konkurso laureatų apdovanojimo ceremoniją aš važiavau viena, mergaitė turėjo dalyvauti tinklinio varžybose“, – šypsojosi Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro padėkos raštu už puikų mokinių parengimą Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro padėkos raštu apdovanota R. Gikštaitė. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės iniciatyva Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Dailės mokytojų asociacija tarptautinį kalėdinių atvirukų konkursą organizuoja jau keleri metai. Piešinys „Šventinis vakaras“, kurį pateikė A. Mikutaitė, nupieštas pernai. „Kadangi pernai neprisiruošėm išsiųsti, Aistę paraginau tai padaryti šiemet. Mačiau, kad tame jos piešinyje yra kažkas kitaip negu daugelyje tradicinių atvirukų, galbūt savotišką nuotaiką kuria neįprastas tamsus fonas“, – moksleivės darbą apibūdino R. Grikštaitė. Be Aistės, piešinius konkursui buvo pateikusios dar dvi Vydmantų gimnazijos ugdytinės – devintokės Saulė Stonkutė ir Marija Briedė. Iš viso konkurse „Kalėdinis atvirukas“ šiemet dalyvavo 1 tūkst. 69 moksleivių kūriniai. Atvirukų sulaukta ne tik iš daugelio Lietuvos ugdymo įstaigų, bet ir iš svetur – Kavano lituanistinės mokyklos ,,Gintarėlis“ (Airija), Ceteborgo lituanistinės mokyklėlės „Draugystė“ (Švedijos Karalystė), Lilehamerio lituanistinės mokyklos „Šiaurė“ ir Oslo lituanistinės mokyklos „Gintaras“ (Norvegijos Karalystė), Lenkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Buvo varžomasi trijose amžiaus kategorijose. Pirmoje amžiaus grupėje konkuravo vaikai nuo 7 iki 10 metų, buvo gautas 371 atvirukas. Antroje amžiaus grupėje – vaikai nuo 11 iki 14 metų, gauti 478 atvirukai. Trečioje amžiaus grupėje – vaikai nuo 15 iki 18 metų, gauta 220 atvirukų. Į Seime atidarytą parodą atrinkta 112-a gražiausių atvirukų, paskelbta 15 laureatų – po 5 iš kiekvienos amžiaus grupės. Darbus vertino ir parodai atrinko komisija, kurios pirmininkas Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros docentas Lietuvos dailininkų sąjungos narys skulptorius Gediminas Žuklys, nariai: grafikė Miglė Datkūnaitė, tekstilininkė Austė Jurgelionytė-Varnė, keramikė Ona Grigaitė, Vilniaus Žemynos gimnazijos dailės mokytojas metodininkas Rimantas Kisielius.
„Kuprinės“ informacija
Spyriais ir smūgiais laurų link
Kretingoje gausu skirtingoje sporto srityse savo talentus atskleidžiančių jaunuolių. Jaunieji atletai toli gražu neturi jiems patogiai nutiesto lengvo kelio, tad tenka perlipti daugybę sunkumų ir iššūkių. Viena tokių – Kretingos karatė kiokušin klubo „Shodan“ sportininkė Pranciškonų gimnazijos abiturientė 18 metų Greta Intaitė. Nenustygstanti vietoje Karatė Greta pradėjo lankyti būdama II klasėje. Nuo vaikystės buvo vikri ir užsispyrusi. Negalėdavo ramiai sėdėti vietoje ir visada ieškodavo, kur galėtų išsilieti. Nuo I klasės mergina lankė gimnastiką, tačiau po metų pajautė, kad nori išbandyti ką nors naujo. „Ieškojau netradicinės sporto šakos, kurioje galėčiau save išbandyti. Laikraštyje su mama pastebėjome straipsnį apie karatė varžybas, tada susisiekėme su treneriais dėl pirmųjų treniruočių“, – savo paieškos pradžią prisiminė Greta. Pradėti karatė sportą taip pat pastūmėjo įvairūs filmai ir vaizdo žaidimai, kurie atskleidė, kokie grakštūs ir galingi yra kovos menai. „Mažai man, įspūdį padarė moterys, kurios mokėjo už save pastovėti, buvo stiprios, nepriklausomos ir griaudavo moteriškus stereotipus. Norėjau tapti tokia, todėl siekiau savo svajonių lankydama kovos menus“, – įkvėpta pasakojo G. Intaitė. Apie treniruotes iš esmės Greta lanko Kretingos karatė kiokušin klubą „Shodan“. „Vos pradėjusi treniruotes pajaučiau, kad mano vieta čia. Treneriai ir „Shodan“ šeima ypač draugiški, visada pasiruošę padėti, palaikyti ir išmokyti. Jau nuo pirmų dienų buvau susikaupusi ir užsibrėžusi tapti viena geriausių“, – sakė jaunoji atletė. Treniruotėse gyvuoja nuolatinė motyvacija iš trenerių ir draugų, tai padeda nesustoti ir dirbti daugiau. Tačiau, G. Intaitė teigė, būna akimirkų, kai galvoji, kad pasiekei savo fizinį limitą ir daugiau nebegali net rankos pakelti. Tokiose situacijose turi kovoti pats su savimi, kartais tai būna sunkiausia treniruotės ar varžybų dalis. „Seminaruose, stovyklose ir per treniruotes mes treniruojame ne tik fizinį kūną, bet ir dvasią. Mes išmokstame kovoti su savo mintimis, nepasiduodi ir rasti vidinę ramybę. Tokios pamokos padeda šiose akimirkose, kai reikia parodyti savo dvasinę stiprybę. Mane motyvuoja tai, kad noriu tapti tokia, kokia mažoji aš didžiuotųsi“, – akcentavo mergina. Karatė Gretą išmokė pagarbos ne tik draugui, bet ir priešininkui, aplinkai ir sau. Kovos menai parodė, kokia ji iš tikro yra stipri kaip moteris ir asmenybė, tai jai suteikė pasitikėjimo savimi ir motyvacijos siekiant užsibrėžtų tikslų. „Taip pat motyvuoja noras Europos čempionate atsistojus ant aukščiausios pakylos išgirsti Lietuvos himną“, – apie savo svajonę kalbėjo G. Intaitė.
Kuria įstabias sienų freskas
Vilniaus dailės akademiją baigusi kretingiškė Justina Sendravičiūtė sienografe tapo visiškai netikėtai, tačiau dabar visoje Lietuvoje bendradarbiauja kuriant įstabias sienų freskas tiek viešose, tiek privačiose erdvėse. Grafitis ir sienografija Daugelis sienografijos terminą girdi pirmą kartą, o sienografus įsivaizduoja kaip grafičio kultūros menininkus. Prieš penkerius metus Vilniaus dailės akademiją baigusi ir sienografės karjerą pasirinkusi menininkė Justina teigė, kad šį mokslą galimą apibūdinti kaip neofreskų tapybą ant sienų. „Priešingai negu grafičiams, sienografų freskoms tapyti naudojami akriliniai dažai. Skiriasi ir turinys“, – paaiškino sienografė. Grafičiams būdingi įvairūs užrašai skirtingais šriftais. Taip pat jie neretai kuriami nelegaliai, o sienografai tapo ant sienų pagal užsakymus tiek privačiose, tiek viešosiose erdvėse. Dailininkės teigimu, skiriasi ir meninis siužetas – sienografijos kūriniuose aiškiai atskleidžiama kūrinio tematika ir bendras vizualinis turinys, lengvai suprantamas praeiviui.
Iškart įstoti nepavykoDar būdama maža Justina nepaprastai mėgo piešti. „Tiesą sakant, iki tam tikro amžiaus, lankydama pradinę mokyklą, piešdavau vien tik arklius, o vėliau – žmones, jų portretus“, – juokaudama dalinosi prisiminimais sienografė. Pradėjus lankyti Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją jaunąją menininkę kurti skatino dailės mokytoja Valdonija Karaliūnienė. Taip pat gimnazijoje mergina įsitraukė į mokytojos Janinos Šidlauskienės fotografijos būrelį, įkvėpusį iki šių dienų gyvą meilę fotografijai. „Nors daug laiko neskirdavau, tačiau piešti ir tapyti visuomet sekėsi. Kai reikėjo apsispręsti, kur stoti, supratau, kad dailė yra ta sritis, kurioje galėsiu save realizuoti, nes nei tikslieji mokslai, nei kalbos nebuvo prie širdies“, – tikino pašnekovė. Baigus gimnaziją į dailės akademiją merginai įstoti iš karto nepavyko. Neturėdama kito pasirinkimo Justina įstojo į vaikystės pedagogikos studijas. „Tai buvo atsarginis variantas, nes mano mama dirbo darželio auklėtoja. Nors studijos sekėsi gerai, tačiau žinojau, kad sekti mamos pėdomis – ne man“, – prisipažino menininkė. Galiausiai po pusmečio iš šios studijų programos J. Sendravičiūtė išstojo ir dar kartą, trečiu stojimo etapu, pabandė patekti į Vilniaus dailės akademiją Kauno fakultetą – tą kartą pavyko. Būtent taip prasidėjo jaunos menininkės studijos akademijoje. „Nors įstoti buvo sudėtingiau, tačiau studijas baigiau su pagyrimu“, – džiaugėsi mergina.
Lituanistų atgimimas
Kiekvienas mūsų mokame skaityti, bet, ar skaitydami tą patį tekstą, jį suvokiame vienodai? Šį klausimą iškėlėme per lituanistų stovyklos rudens sesiją. Per dviejų dienų sesiją įgijau kitokį požiūrį į lietuvių kalbą. Kam reikalinga stovykla Viskas prasidėjo gana gūdžioje 2020–2021 metų sandūroje – karantinas, per kurį maždaug trečdaliu smuko priėmimo į pirmosios pakopos studijas rodikliai daugumoje filologijos studijų programų. Lituanistai, matydami, kad smukimas jau vyksta ne pirmus metus, pradėjo galvoti, ką daryti. Viena lituanistikos sklaidos priemonių tapo „Lituanistikos akademija“. Ji vyksta jau trejus metus. Šios akademijos įdirbis pastebimas ir stojimo rezultatuose – jie stabilizavosi, pradėjo gerėti. Joje dalyvauja IX–XII klasių mokiniai. „Siekiame jiems atskleisti platesnį, įvairesnį, įdomesnį lituanistikos ir humanitarinių mokslų spektrą, negu suponuoja mokyklinė programa“, – kalbėjo vienas šios akademijos pradininkų Vilniaus universiteto studentas filologas Simonas Granskas. Kas laukia akademijoje Akademijoje manęs laukė dvi dienos, pripildytos narstymo po literatūros kūrinius, susipažinimas su senosiomis kalbomis. Kitoks požiūris į Lietuvos klasikus ir jų tekstus, gyvenimą. Norėdami suprasti literatūrą, turime suprasti ir geriau pažinti žmogų, kuris tai parašė. Pamatyti, kaip pasikeitė Lietuva, jos literatūra, raštija. Sužinoti naujų faktų, kurių mokykla nemoko. Mano, kaip dalyvio nuomone, ši „Lituanistų akademija“ tinka moksleiviams, kurie nori patikrinti ar teisingai renkasi kelią, pajusti būsimų studijų humanitarinių mokslų srityje skonį. Per pertraukas, tarp įdomių paskaitų, galėjome pasikalbėti su studentais, dėstytojais. Praleidęs vos porą dienų šioje akademijoje, supratau, kad studijos Vilniaus universiteto Filologijos fakultete būtų daugiau negu sėdėti auditorijose ir skaityti knygas, nagrinėti literatūrinius tekstus. Per užsiėmimus pasivaikščiojome ir po renesanso laikų moderniausią universitetą, susipažinome su jo istorija. Per šią sesiją išklausėme paskaitų apie eksperimentinę fonetiką, senąją baltų raštiją, nagrinėjome Maironio, Alfonso Nykos-Niliūno, Jono Meko poeziją, susipažinome su Pranciškaus Skorinos darbais. Mane sužavėjo pažintis su „Lituanistikos akademijos“ programa. Jeigu jauti, kad nori stoti į humanistinių mokslų sritį, išbandyk šią stovyklą. Toks būtų mano požiūris.
Dominykas MIEŽETIS
„P. n.“ akademijos narys
Gimnazijoje – tradicinė „Studijų mugė“
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje įvyko kasmetinis renginys „Studijų mugė“. Šiemet joje dalyvavo 20 aukštųjų ir profesinių mokyklų iš visos Lietuvos. Per renginį gimnazijos mokiniai, atvykę svečiai iš Kretingos ir Klaipėdos rajono ugdymo įstaigų išklausė aukštųjų ir profesinių mokyklų atstovų pristatymus. Vėliau mokiniai individualiai konsultavosi rūpimais klausimais ir iš arčiau susipažino su universitetų, kolegijų ir profesinių mokyklų veikla, siūlomomis specialybėmis, studijų programomis. Renginys skatino gimnazistų iniciatyvumą ir padėjo jiems apsispręsti dėl ateities profesijos. Gimnazijos ugdymo karjerai specialistė Alma Slaboševičienė teigė, kad „Studijų mugė“ yra puiki galimybė vyresniųjų klasių mokiniams susipažinti su Lietuvos aukštosiomis ir profesinėmis mokyklomis bei atrasti savo širdžiai artimą profesiją. Taip pat ji pasidalino patirtimi, kad per šį renginį tikrai buvo mokinių, kurie pagaliau atrado tai, ko nori ateityje. Tiems mokiniams, kurie vis dar yra ieškojimų kelyje, Alma Slaboševičienė patarė: „Įvairiais būdais siekite pažinti save ir savo galimybes. Jeigu reikia, pasitelkite ir kitų pagalbą, o tada patys imsite pajusti savo širdimi tai, kas jums patinka.“
Inga VAIŠVILAITĖ
Mergina, gyvenanti fotografija
Vydmantų gimnazijos III gimnazinėje klasėje mokosi išskirtinio talento mergina – šešiolikmetė Ugnė Gudaitė jau seniai realizuoja savo pajautimą fotografijoms. Fotoaparatą rankose laikyti gali kiekvienas, tačiau atidi akis duota ne kiekvienam. U. Gudaitė pasidalino, kaip jai sekasi eiti šiuo keliu ir davė patarimų fotografais norintiems tapti jaunuoliams. Pirmieji kadrai Fotografija mergina pradėjo domėtis V klasėje. Tačiau pirmieji bandymai buvo kiek ankščiau – kai gavo savo pirmąjį mobilų telefoną. Fotografuodavo gamtą, žmones ir gyvūnus. Nuosavą fotoaparatą Ugnė svajojo turėti, regis, po pačių pirmųjų nuotraukų. Pagaliau jį įsigijo VIII klasėje, kai sutaupė pinigų. Po poros metų savęs ir stiliaus paieškų, vydmantiškė suprato, kad jai artimiausia portretinė žmonių fotografija. „Man labai malonu žiūrėti į žmones, kurti įvairius jų paveikslus. Visi yra gražūs ir fotogeniški. Jeigu kas manote kitaip, nėra nefotogeniškų žmonių“, – tvirtai teigė jaunoji fotografė. Priežastis, kodėl U. Gudaitė taip mėgsta šią sritį, – kitų žmonių sukeltos emocijos ir gauti rezultatai. „Esu labai laiminga matydama žmonių emocijas ir išraiškas, kai jie gauna sutvarkytas – redaguotas – nuotraukas“, – darbo rezultatais džiaugėsi Ugnė. Gan daug įkvėpimo U. Gudaitė semiasi iš socialinio tinklo „Instagram“. Domisi, kaip parinkti gerą apšvietimą, sukurti tinkamą nuotaiką ir atmosferą per fotosesiją, kad žmogus prieš kamerą jaustųsi kiek įmanoma labiau atsipalaidavęs. Fotografei labiausiai įsiminė šią vasarą daryta fotosesija prie jūros su drauge. „Man labai patiko pozuojančios merginos energija, oras buvo nuostabus, taip pat turėjome galimybę įamžinti vasaros saulėlydį. Draugė buvo nustebusi ir apsidžiaugė fotosesijos rezultatais, o tai man suteikė ypatingą motyvaciją tobulėti toliau ir leido didžiuotis savimi.“
Mainų programa Zakopanės kalnuose
Vydmantų gimnazija antrus metus iš eilės gavo pasiūlymą vyresniųjų klasių mokiniams išvykti į Lenkiją, Zakopanę, ir dalyvauti „Erasmus+“ projekte. Šį kartą kelionė buvo ypatinga, kadangi grupė susibūrė iš vienos būtent III gimnazinės klasės mokinių. O ir lydinčios pedagogės – etikos mokytoja Irena Grabienė ir socialinė pedagogė Rasa Embrasienė – sukūrė pozityvią aplinką. Viskas – apie toleranciją „Erasmus+“ tema buvo tolerancija ir kultūrų istorija pagal projektą „Time machine of my city“. Tikslas – išnagrinėti skirtingų kultūrų šaknis ir apibūdinti pakantumo svarbą, taip pat atsisakyti žalingų stereotipų, kuriuos esame linkę pritaikyti tam tikroms tautoms ar kultūroms. Projekte dalyvavo mokiniai ir mokytojai iš trijų skirtingų šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Turkijos. Nuo pat pirmojo susipažinimo vakaro susikūrė jauki atmosfera ir pradėjo megztis nauja draugystė. Grupės apsistojo šalia Zakopanės esančiame kaime Biały Dunajec. Lenkai visus priėmė jaukiai ir šiltai, suteikė visus apgyvendinimo patogumus. Kiekvieną dieną jaunuoliai buvo užimti skirtingomis veiklomis, kuriose prireikė stipraus komandinio darbo ir noro komunikuoti, giliai suprasti vienas kitą. Vyko sesijos, skatinusios pažinti ne tik vienas kitą, bet ir save, daug saviugdos užduočių. Taip pat mokiniai sprendė kosmopolitizmo problemas, mokėsi kitų kultūrų moralinių ir tautinių ypatybių. Vyko įvairūs žaidimai, skirti atsikratyti socialinio nerimo ir leidę vienas su kitu jaustis patogiai, mokė atvirauti.
Šešiolikmetei savanorystė – pašaukimas
Kretingos Pranciškonų gimnazijos moksleivė Sandra Vaičiūtė yra viena aktyviausių savanorių Kretingoje. Ji – šaulė, taip pat Sandra aktyviai savanoriauja su parapijos bendruomenės jaunimu. Patinka padėti jaunimui Nors Sandrai tik šešiolika, savęs ji neįsivaizduoja be savanorystės. Merginos teigimu, šią veiklą pasirinko dėl to, kad pajautė pašaukimą tai daryti. „Dievas gyvenime davė labai daug situacijų, žmonių, kurie ir privedė prie to, kad padėčiau kitiems“, – pasakojo mergina. Mergina šiuo metu savanoriauja Kretingos parapijoje, nes ten jaučia didelį norą dirbti ir padėti jaunimui. Sandrai tokios veiklos reikšmė yra didelė. Ji atiduoda visą save, savo laiką. Tai reikalauja kantrybės, kartais kelia šiek tiek streso: „Man gera pamatyti žmonių šypsenas.“ Daugiausiai dėmesio kretingiškė šiuo metu skiria darbui su jaunimu. Jos nuomone, po kurio laiko veikla su jaunimu jai bus gyvenimo „variklis“. „Šie žmonės yra ieškojime, bet labai dažnai jie tame būna vieni, todėl ir noriu savanoriauti su jais, kad jie nesijaustų vieniši savo džiaugsme ar nusivylime“, – dalijosi mergina.
|
|
