|
|
|
KuprinėKelionė laiku per knygą
Žiemos pilkuma dažnai dienas paverčia niūriomis, ir jos bėga monotoniškai. Tačiau skaitantieji visada po ranka turi mažą pasaulėlį, į kurį, laikui užstrigus, galima pabėgti. Savo žiemos pilkumą išsklaidžiau perskaičiusi japonų rašytojo Toshikazu Kawaguchi romaną „Kol dar neatšalo kava“. Knygoje yra kelios tarpusavyje susijusios ilgesingos istorijos, kurios sušildo kiekvieno skaitytojo širdį ir įtraukia į pamatinių gyvenimo klausimų verpetą. Sukelia jautrius apmąstymus „Kol dar neatšalo kava“ knygos pagrindinis konceptas yra kelionės laiku. Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava, bet vyksta ir šis tas mįslingesnio. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku. Tačiau tokiai patirčiai priskiriama gana daug niuansų ir taisyklių, kurių kiekvienam lankytojui būtina paisyti keliaujant laiku. Keturi žmonės susigundo leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Romane nagrinėjami gan jautrūs ir sunkūs klausimai – jei turėtumėte galimybę grįžti į praeitį, ką pakeistumėte? Kas būtų tas žmogus, kuriam išnaudotumėte vienintelį šansą kelionei laiku ir susitiktumėte galbūt jau paskutinį kartą? Istorijų eigoje autorius atskleidžia tikrąją tiesą, lydinčią atsakymus į šiuos klausimus. O ta tiesa tokia – atsakymų išties visai nė nereikia. Romane per veikėjų patirtį mokoma susitaikyti su praeities klaidomis, užsimiršti ir žvelgti tik į ateitį. Atlaidumas sau ir tų „kas galėjo būti“ klausimų metimas iš galvos gydo žmogaus vidų. Bendražmogiškas ryšys Viena temų, išryškėjanti kiekvienoje trumpoje istorijoje, – žmoguje įsišaknijęs nebylus noras kasdienybėje atrasti bendražmogišką ryšį su kitu. Tai gali būti siekis padėti kitam, suprasti, atrasti bendrą kalbą, galimybė atsiverti ir išlieti jausmus. Romano veikėjų bendras kelionės laiku tikslas – vidinė ramybė, nutilę vidiniai balsai. Magiškas ir fantastinis knygos aspektas yra tik priemonė, padedanti veikėjams susigaudyti gyvenime, atsakyti į taip rūpimus klausimus, ir, visų svarbiausia, nurimti. Verta paminėti ir jaukią atmosferą, gaubiančią kiekvieną knygos puslapį. Ankšta, jauki, antikvaro stiliaus kavinukė, garuojanti ir kvapni įvairiausių rūšių kava, pasikartojantys gero būdo ir širdies veikėjai. Autoriaus dėmesys subtilioms detalėms yra stebėtinas. Rekomenduoju „Kol dar neatšalo kava“ perskaityti absoliučiai kiekvienam skaitančiam žmogui, nesvarbu, kokio amžiaus esančiam ar kokį kitonišką skonį knygoms turinčiam.
Kamilė PULOKAITĖ
„P. n.“ akademijos narys
Grupės „Jauti“ narys – kretingiškis
Kretingiškis Matas Petrulis, nuo mažens besidomintis muzika, tapo Lietuvoje jau spėjusios išgarsėti grupės „Jauti“ nariu, koncertuose groja bosine gitara. Su grupe jis planuoja išleisti netrukus pasirodysiantį albumą „Džiaugsmas“ ir jį pristatyti didžiausiame iki šiol dalyvautame koncerte Lietuvos parodų ir koncertų centre „Litexpo“ balandžio 6 dieną. „Jauti“ – tai matematinio roko grupė, susibūrusi 2016 metais. Ji kuria muziką lietuvių ir anglų kalbomis, o dainų tekstais diskutuoja daugeliu temų: nuo spalvingų vaikystės momentų ir nostalgijos iki netobulo žmogaus, jaunuolio, apimto depresijos. Matas grupės veikloje pradėjo dalyvauti 2019 metais. Ši grupė buvo ne kartą nominuota Lietuvos muzikos apdovanojimuose M.A.M.A., 2021 metais laimėjo metų roko atlikėjo nominaciją. Matas muzika domisi nuo mažens, dar būdamas darželyje dainuodavo su mokytoja. 2002 metais jis dalyvavo konkurse „Dainų dainelė“ ir tapo laureatu. Anksčiau jaunuolis lankė ir šokių užsiėmimus, bet muzika jam tapo artimesnė, nes jos dažniau klausydavosi, ilgainiui su ja ėmė sieti savo ateitį. Muzikos teorija kretingiškiui ne prie širdies, jis kūrinius atlieka iš klausos, nes itin jaučia muziką. M. Petrulis bosine gitara anksčiau negrojo. Kai iš grupės „Jauti“ išėjo bosistas Steponas Davidavičius, jį draugai pakvietė tapti vienu narių. Kadangi Matas gitara ir anksčiau buvo grojęs, išmokti brazginti bosine buvo nesudėtinga. „Jauti“ nariai ieškojo žmogaus, kuris ne tik puikiai grotų, bet jaustų užsidegimą, aistrą muzikai, norėtų groti koncertuose. „Kurti ir groti įkvepia tai, kad koncertuoti yra ir mano darbas, ir man patinkanti veikla. Jau bemaž metus gyvenu vien iš muzikos, todėl tai labai vertinu ir suprantu, kad dirbti drauge yra svarbu kiekvienam grupės nariui, tad dažnai vieni kitus motyvuojam, stengiamės padėti“, – tikino pašnekovas, prisimindamas, kad, vos pradėjus koncertuoti, kildavo sunkumų bandant suderinti muziką, bet, pasak jo, kartu įmanoma viskas. Didžiausią įspūdį muzikui palieka koncertai ir juose besilankantys žmonės. „Koncertuose pasikrauni įkvėpimo, tokios geros energijos, kad nublanksta visos problemos. Muzika man padeda išlieti susikaupusias emocijas, ją klausydamas nuolat randi kažką naujo, kažko išmoksti“, – teigė M. Petrulis.
Linas DAUGĖLA
„P. n.“ akademijos narys
Paramos Ukrainai akcija: kiekvienas gali tapti gynėju
Valstybės atkūrimo dienos 105-ojo jubiliejaus išvakarėse ir artėjant skaudžiai sukakčiai – karo Ukrainoje metinėms, Kretingos Marijono Daujoto progimnazijoje buvo inicijuota paramos Ukrainai akcija, per kurią šios ugdymo įstaigos mokiniai – kas po kelias dešimtis centų, likusių nuo priešpiečių, o kas ir po daugiau eurų, netgi dovanotų gimtadieniui, – paaukojo 1 tūkst. 60 Eur, kuriuos perdavė RADAROM! organizacijai. „Šia akcija norėjome parodyti, kad kiekvienas gali būti gynėjas – savaip prisidėdamas, savaip permąstydamas bendražmogiškąsias vertybes“, – teigė akcijos iniciatorės pedagogės Aldona Kruševičiūtė ir Esmiralda Butrimaitė, akcentuodamos, kad iniciatyvoje mokiniai dalyvavo savanoriškai, prieš tai informavus mokinių tėvus. Šių parama buvusi labai reikšminga, kadangi jie savo vaikams ne tik suteikė galimybę paaukoti pinigų, bet ir įdiegė suvokimą, kad tai galima padaryti kažko atsisakius – gal skanumyno, gal pramogos – ir mažyčiu indėliu prisidėti prie taikos. Ypač aktyviai paramos akcijoje dalyvavo pradinių klasių mokiniai. „Mintys pakviesti mokyklos bendruomenę paaukoti Ukrainai sklandė jau seniai, juolab kad nuo mokslo metų pradžios apie karą Ukrainoje su mokiniais buvo kalbama, ir, vykdant „Sveikatiados“ projektą, mokiniai aukojo maisto produktų, su mokyklos psichologe ir šaulių organizacija rinko tvarsliavą, higienos priemones, vaistus, žiebtuvėlius ir kitas būtinas priemones“, – patikslino Marijono Daujoto progimnazijos direktorės pavaduotoja Jūratė Račinskienė.
Krepšinio palaikymo komandos šokėja turi daug ryžto
Besilankantys krepšinio varžybose žino, kad per pertraukas į aikštelę išbėga palaikymo komandos šokėjos. Retai galime tiesiogiai pamatyti jų pasiruošimą ir išgirsti istorijas. Tad susipažinkite su kretingiške Gabija Daržinskaite, kuri papasakojo, kaip rengiamasi rungtynėms, treniruotėms, kuo ji užsiima ir koks yra palaikymo šokėjų gyvenimas iš arčiau. Išbandė savo jėgas Mergina šiuo metu studijuoja Vilniaus kolegijoje ir taip pat dirba konsultante. Ji nuo pat mažens mėgo šokti. Viskas prasidėjo dar nuo darželio laikų, kai mama pradėjo Gabiją vesti į Kretingos meno mokyklą, kurioje ji dainavo, taip pat šoko. „Dainavimas nebuvo mano stiprioji pusė – labiau patiko šokiai, tad juos ir pasirinkau. Būdama pradinukė pradėjau lankyti pramoginius šokius”, – pradžią prisiminė kretingiškė. Kiekvienais metais ją vis labiau domindavo pabandyti kažką naujo, tad po dvejų metų ji pradėjo lankyti aerobiką Kretingos sporto mokykloje. „Šokdama sporto mokykloje supratau, kad šokiai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, todėl norėjau tobulėti ir siekti daugiau”, – prisiminė Gabija, įvardinusi, kad su sporto mokyklos grupe jai teko dalyvauti įvairiose varžybose, renginiuose. Kiek vėliau vieną sezoną G. Daržinskaitė šoko Palangos krepšinio komandoje. Būtent tais metais ji suprato, kad nori būti krepšinio dalimi ir siekti dar daugiau. Ši sporto šaka yra labai organizuota veikla, reikalaujanti daug treniruočių, atletiškumo ir komandinio darbo. Sužinojusi, kad vyksta atranka į Klaipėdos universiteto šokių grupės „Leader dance“ pagrindinę komandą, Gabija nutarė išbandyti savo jėgas. „Po sunkaus metų darbo buvau pakviesta į pagrindinę komandą, kurioje šokau 3-ejus metus”, – kalbėjo šokėja.
Jaunos roko grupės startas
Septyniolikos metų kretingiškė rokerė Gabija Ceinoriūtė kartu su bendraminčiais įkūrė savarankišką jaunimo roko muzikos grupę „Bankrotas“. Užmigtų ir prie būgnų Jaunąją rokerę G. Ceinoriūtę muzika traukė nuo mažens – pradėjo dainuoti būdama šešerių darželio „Žilvitis“ chore, o vėliau įstojo į Kretingos meno mokyklos chorinio dainavimo specialybę. „Būdama maža tikrai neturėjau nieko bendro su dabar atliekama roko muzika“, – juokėsi mergina. Dainininkė pripažino, kad muzika plačiąja prasme yra tapusi neatsiejama jos kasdienybės dalimi. „Jei negroju pati, klausausi eidama gatvėje, mokydamasi – be to visiškai neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – atviravo pašnekovė. Nors klausosi įvairių muzikos žanrų, tačiau „sunkesnė“ muzika traukia labiausiai. „Man patinka triukšmas, pašėlęs rokerių gyvenimas, o scena yra ta vieta, kurioje aš pati galiu „išsitaškyti“, išlieti susikaupusią energiją, jausmus“, – sakė rokerė, kalbėdama apie priežastis, nulėmusias šio muzikos žanro pasirinkimą. Gabijos teigimu, būtent sunkiosios muzikos chaosas ją ramina. „Galėčiau užmigti kad ir prie būgnų“, – juokėsi ji.
Matematika, istorija ir rokas Nepaisant akivaizdaus roko muzikos savitumo, jaunoji rokerė savo kasdienybės neįsivaizduoja be matematikos ir istorijos. Gabijai istorija, matematika ir „metalas“ – geriausias būdas atsipalaiduoti. „Žinoma, vyrauja stereotipas, kad, pavyzdžiui, matematikas niekada nebus geras muzikantas, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus“, – tikino dainininkė. Paklausta, ar pavyksta skirti laiko visiems pomėgiams, mergina pripažino, kad kartais arba muzika, arba mokymasis nukenčia. „Tačiau aš labai vertinu mokslą ir visą gyvenimą sau sakiau, kad privalau suderinti jį su muzika“, – tvirtino Gabija.
Mokinių skatinimas jau duoda rezultatų
Darbėnų gimnazijoje jau kelerius metus yra skatinami mokiniai, pasiekę aukštų mokslo rezultatų, pareigingai lankantys mokyklą ir aktyviai dalyvaujantys bendruomenės veikloje. „Vaikai, kurie mokslo metus užbaigia aukštais rezultatais, nepraleidžia pamokų, skatinami skirtingai. Šiais mokslo metais mokiniams suteikėme kultūros pramogą – I–IV klasių mokiniai Klaipėdos dramos teatre stebėjo spektaklį pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Sniego Karalienė“, – pasakojo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Kristina Balsevičienė. Viena esminių skatinimo priemonių – ant vienos gimnazijos sienų pakabintos platininės, auksinės, sidabrinės ir bronzinės žvaigždės, kurios atspindi, kaip kokiam mokiniui sekasi. „Gerėjančius mokinių pasiekimų rezultatus pastebėjome praėjus kokiems 2-iems metams, kai įrengėme žvaigždžių sieną. Iš pradžių joje puikavosi mažiau mokinių, po to jų skaičius augo. Mokiniai tikrai nori patekti ant tos sienos“, – sakė gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė.
Balso keliu šlovės link
Kretinga gali pasidžiaugti turinti iš jos kilusį tikrą muzikinį talentą. Dvidešimties metų Jokūbas Jankauskas yra ne atlikėjas, instrumentalistas, įvairių TV laidų dalyvis ir šiuo metu gerai žinomo projekto „Lietuvos Balsas“ dalyvis. Atlikėjas su Kretingos jaunimu pasidalino savo patirtimi garsiajame šou. Atkakliai žengė dar kartą Išskirtinės priežasties ar paskatinimo dalyvauti „Lietuvos Balse“ J. Jankauskas neturėjo – tiesiog sumanė, kad tai būtų nebloga idėja. Tai buvo antrasis bandymas pateikti į projektą. Atlikėjo pagrindinė paskata – noras koncertuoti, rodytis, žinomumo didinimas, reklama. Jokūbo laimei, nereikėjo dalyvauti jokiose atrankose – į projektą vaikinas buvo pakviestas. Kaip labiausiai nustebinusį dalyką muzikantas įvardijo „Lietuvos Balso“ projekto komandos rūpestį savo atlikėjais. Viskas – nuo maitinimo iki nakvynės – J. Jankausko buvo įvertinta teigiamai. Lietuvos Balso pirmasis svarbus etapas – aklosios perklausos, kada atlikėjai pristato savo įvaizdį ir gabumus pirmuosiuose pasirodymuose. Jokūbas atliko anglų roko legendos Billy Idol kūrinį „Rebel Yell“. Pasirodymui pasiruošta iki smulkmenų – J. Jankauskas ir maniera, ir apranga įkūnijo akį traukiantį roko žvaigždės įvaizdį. Pasirodymą lydėjo aplodismentai ir nustebusių patenkintų teisėjų pastabos.
Pasiryžusi kovoti už gyvūnų teises
Dvidešimt vienerių metų žurnalistikos trečio kurso studentė Aurelija Plokštytė jau ilgus metus siekia, kad būtų girdimi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Žurnalistas – vitražas A. Plokštytė dar būdama moksleivė aktyviai dalyvavo „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijoje, įkūrė internetinį puslapį „Laukinė komanda“. „Rašiau apie gyvūnų saugą, globą. Galbūt todėl ir pasirinkau žurnalistikos studijas, nes norėjau sužinoti, kaip profesionaliai tęsti šią veiklą“, – mergina apibūdino šių studijų pasirinkimą nulėmusias priežastis. Pirmame kurse Aurelija atliko praktiką dienraštyje „Vakarų ekspresas“, o antrame – LRT televizijoje. Jos teigimu, žurnalistikos studijų teorinės paskaitos nėra kažkuo įspūdingos: „Visų pagrindų, tiesą sakant, išmokė „Kuprinė“. Stodama į šią studijų programą jaunoji žurnalistė tikėjosi, kad bus daug teorinių paskaitų, bet mažai praktikos, tikro žurnalisto gyvenimo, tačiau liko maloniai nustebinta. „Nemaniau, kad studentams tenka atlikti tiek daug realių užduočių – tikrai nesitikėjau, kad bus tiek”, – džiaugėsi pašnekovė.
Vis dėlto studentė pripažino, kad kai kurie kurso draugai stipriai nusivylė studijomis. „Tačiau man viskas daugiau ar mažiau patinka, nėra sunku, lieka laiko kūrybinei interpretacijai rengiant reportažus, nes žurnalistas – tai vitražas, pro kurį žmogus mato faktinę informaciją, mes tik pakoreguojam to vitražo spalvas“, – dalinosi jaunoji žurnalistė.
Jaunojo pianisto sėkmė tarptautiniame konkurse
Kretingos meno mokyklos IV klasės mokinys Rokas Skurvydas, kurį moko fortepijono mokytoja Kilnutė Skripkauskienė, dalyvavo tarptautiniame pianistų konkurse „Glory“, kuris kasmet vyksta Niujorke Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Kretingiškis tarp savo bendraamžių, 11–13 metų pianistų, užėmė II vietą. Nuo praėjusių metų šis konkursas pradėtas rengti internetu. Konkurso vertinimo komisiją sudaro tarptautiniu mastu pripažinti aktyvūs pianistai, profesoriai, nuolat rengiantys meistriškumo kursus visame pasaulyje. R. Skurvydas taip pat turės galimybę tai išbandyti: be nominaciją patvirtinančio sertifikato, vaikinas, kaip ir kiti atlikėjai, sulaukė ne tik išsamių komisijos narių įvertinimų, komentarų apie konkurso programos atlikimą, bet ir valandos trukmės meistriškumo konsultacijas iš pasirinkto komisijos nario. „Jo dar nepasirinkome – svarstome“, – patikslino Roko mokytoja. Tarptautinio konkurso „Glory“ tikslas – surasti atlikėjus, turinčius išskirtinius gebėjimus, suteikti apdovanojimus, leidžiančius pradėti muzikinę karjerą: konkurso nugalėtojams skirti trys pagrindiniai prizai, kurių laimėtojai gavo po 500 JAV dolerių. Pirmoji premija atiteko pianistui iš JAV (29–31 metų kategorija), antroji – atlikėjai iš Australijos (14–16 metų kategorija) ir trečioji piniginės premijos laimėtoja – Tailando pianistė (8–10 metų kategorija). „Šiame konkurse gali dalyvauti pianistai nuo 8-erių iki 32-jų metų iš bet kurios pasaulio vietos“, – mokytoja K. Skripkauskienė teigė, kad jos auklėtinio Roko konkurentai buvo jaunieji pianistai iš 20 šalių: Japonijos, JAV, Singapūro, Kandos, Tailando, Kinijos, Peru, Čekijos, Indijos, Meksikos, Malaizijos, Mongolijos ir kt. Konkurso dalyviai pagal amžių varžėsi 10 kategorijų.
Poezija nugula ir sąsiuvinio paraštėse
Darbėnų gimnazijos abiturientė Evelina Donielaitė šiandien daug pastangų įdeda į mokslą, nes nori studijuoti mediciną, tačiau vidinis balsas kalba poezijos eilutėmis. Jos kūryba buvo pastebėta ir 55-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, kurio komisija darbą atrinko į respublikinį etapą. Brandi asmenybė Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse Evelina dalyvavo jau antrą kartą. Šįkart poezijos rinkinys, kuriame – 25 jaunosios kūrėjos darbai, pavadintas „Piešiu jaunystę...“. Komisijos sprendimu, jos darbas atrinktas į respublikinį etapą. Konkurse mokiniai varžosi keliose kategorijose – literatūros teorijos, prozos, vertimų ir poezijos. „Evelina yra turtinga vidumi asmenybė, su kuria bendraujame nuo 5-os klasės. Nuo mažumės ji išsiskyrė įvairiapusišku matymu tiek kultūrine, tiek literatūrine prasme, kadangi domisi įvairiais dalykais. Prisimenu, kai ji vykdavo į knygų muges Vilniuje, tamsiame autobuse pasišviesdavo telefonu ir skaitydavo knygą. Ją bet koks tekstas, literatūra labai įtraukdavo“, – apie savo mokinę kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja Laura Butkutė. Mokytoją taip pat žavi Evelinos gebėjimas diskutuoti apie literatūrą: „Kai praėjusiais metais nagrinėjome Viljamo Šekspyro „Hamletą“, jį išnagrinėjome iki pat smulkmenų, o Evelina vis keldavo probleminius klausimus, kodėl taip, o ne kitaip galėjo pasielgti personažai. Ji – brandi asmenybė.“ Poezijos rinkinį padėjusi išleisti L. Butkutė į gimnazistės kūrybą nesikišo: „Pagelbėjau tik dėl korektūros, padėjau sutvarkyti tekstus, kad jie būtų stilistiškai tvarkingi.“ Kaip pavadinti rinkinį, Evelinai kilo daug minčių, tačiau jį perskaičiusi mokytoja pasiūlė pavadinti „Piešiu jaunystę“. „Ji rašė apie jauno žmogaus patirtį, išgyvenimus. Tačiau rinkinyje mačiau kūrybą tarsi per piešimą – jautėsi piešimo braižas“, – sakė L. Butkutė, įvardinusi, kad E. Donielaitė Kretingos meno mokykloje mokėsi dailės.
|
|
