|
|
|
Kuprinė„Pasimatavome“ žurnalisto profesijos batus
Grupė jaunųjų žurnalistų, Palangos senojoje gimnazijoje lankančių neformaliojo ugdymo užsiėmimą „Praktinė žurnalistika“, su mokytoja Rasa Gedvilaite apsilankė laikraščio „Pajūrio naujienos“ redakcijoje ir „Vakarų Lietuvos“ spaustuvėje. Taip buvo suteikta galimybė gyvai pasižvalgyti vietoje, kur spausdinamos naujienos ir sužinoti, kokie žmonės už to slypi. Pirmiausia viešėjome „Pajūrio naujienų“ redakcijoje, kur susipažinome su jos darbuotojais, jų darbais – pradedant nuo laikraščio direktorės Vitalijos Vitkauskienės, redaktorės Audronės Puišienės iki skelbimų ir reklamos skyriaus darbuotojų. Sužinojome, ką iš tikrųjų reiškia būti žurnalistu, su kokiais sunkumais šioje profesijoje susiduriama. Laikraščio redaktorė papasakojo, kad žurnalisto kelias nėra lengvas, nes reikia išmanyti įstatymus, jais vadovautis, bet tuo pačiu ir labai įdomus, nes suteikia daug galimybių plėsti savo akiratį ir kasdien – vis kitoks. Taip pat sužinojome apie „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademiją, kuri leidžia priedą „Kuprinė“. Jis kiekvieną mėnesį pasirodo laikraščio puslapiuose. Apie tai papasakojo „Kuprinę“ kuruojanti žurnalistė Edita Kalnienė. Smagu buvo sužinoti, kad kiekvienas jaunas žmogus, svajojantis apie žurnalisto kelią, gali save išbandyti tiesiogiai dirbdamas su profesionalais, mokantis visų subtilybių ir tampant autoriumi, kurio straipsnius spausdina. „Niekada neverčiame atėjusių jaunųjų žurnalistų dirbti, jie turi tam jausti potraukį, toks darbas turi suteikti malonumą. Būta visokių jaunų žmonių – tokių, kurie bijojo prieiti prie žmogaus, sunkiai vystė mintis. Tačiau laikas parodo, kad viskas įmanoma, jei tik yra noro. Atėję į akademiją ne visada tampa žurnalistais, tačiau turime ir tokių, kurie pasirinko šį kelią. Žurnalisto praktika praverčia daugelyje darbų, nes išmokstama bendrauti, komunikuoti, perteikti savo mintis, jaunuoliai tampa laisvesni. O tai padeda ir laikant egzaminus“, – kalbėjo E. Kalnienė. Pabuvę redakcijoje ir pasipildę žinių bagažą, patraukėme į „Vakarų spaustuvę“. Ten sužinojome, kaip atsiranda įvairūs laikraščiai ir žurnalai, kaip tam skirta tvarka sudedami puslapiai ir parenkamos spalvos. Taip pat pamatėme triukšmingą, bet įdomų patį laikraščio spausdinimo procesą. Savo mintimis po apsilankymo redakcijoje, spaustuvėje pasidalino ir Austėja: „Apsilankymas redakcijoje praplėtė mano žinias. Anksčiau galvojau, kad žurnalisto profesija yra blanki, kupina rutinos, bet sužinojau, jog galima dirbti skirtingose srityse, pavyzdžiui, rašyti apie politiką, aplinkosaugą, sportą ar net važiuoti į įvykio vietas, kuriose įvykdytas nusikaltimas. Manau, kad žurnalisto profesija yra labai plati ir joje sau vietą gali atrasti kiekvienas žmogus, kurį domina ši profesija.“
Izabelė Marija KAMINSKAITĖ
Nuo statybos inžinerijos – iki renginių pasaulio
Kretingoje gimęs augęs 35-erių Artūras Ženčius – gerai Lietuvoje žinomas renginių vedėjas, kuris, kol tapo tuo, kas dabar yra, perėjo ilgas savęs paieškas. Vyras išbandė ir statybos inžineriją, ir režisūros studijas. Mokykla padėjo pamatus A. Ženčius baigė Marijono Daujoto progimnaziją, kurioje įgijo gerus pamatus ateičiai. „Mokykloje buvau geras mokinys, siekiantis idealo, aukštų rezultatų, nesvarbu, kurioje srityje – sporte ar moksle“, – sakė jis. Pašnekovas sakė ne tik siekęs gerų rezultatų, bet ir buvęs aktyvus, dalyvaudavęs bendruomenės veikloje – taip prasidėjusi ir jo pažintis vesti renginius. Dar pradinėse klasėse dalyvaudavo skaitovų konkursuose, įvairiuose renginiuose. „Iš pradžių man būdavo baisu, turėjau didelę scenos baimę. Pamenu, kaip „lūžinėdavo“ balsas, kaisdavo žandai, prieš lipant į sceną kartais net ašara nuriedėdavo. Nerimaudavau, kad visi mane stebi ir gali išjuokti“, – pirmąjį santykį su scena prisiminė Artūras. Išgyvenęs tokias emocijas, kretingiškis, praėjus kuriam laikui, scenoje ėmė jaustis kitaip. Tam įtakos turėjo pradinėse klasėse kartu su mokytoja Raimunda Viskontiene, dabartine progimnazijos direktore, pastatytas vaidinimas „Katės namai“. „Šis spektaklis mums pavyko“, – kalbėjo A. Ženčius. Ateities sprendimams įtakos turėjo ir lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Račinskienė. „Ji man patiko kaip žmogus, jos požiūris į gyvenimą“, – tikino Artūras, įvardinęs, kad ši mokytoja padarė įtaką studijoms pasirinkti. Pašnekovas įgijo teatro bakalaurą Klaipėdos universitete menų fakultete. Per studijas teko susipažinti ir su režisūra, ir aktoryste.
Pasirinko kunigo tarnystę
Prieš ketverius metus kretingiškis Ignas Šopaga priėmė svarbų sprendimą – įstojo į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Sužavėjo Tibiriados broliai Ignas pirmą kartą apie dvasininko kelią pagalvojo būdamas vos vienuolikos metų, susipažinęs su Tibiriados ordino broliais, kurie buvo grįžę iš piligriminės misijos Konge. „Nežinau, tuo metu sugundė kelionės galimybė ar pati dvasininko tarnystė, bet ši perspektyva mane išties sužavėjo“, – tikino jis. Tačiau seminaristas prisipažino, kad vėliau kiek atitolo nuo Dievo. „Paauglystėje visiškai negalėjau savęs įsivaizduoti dvasininku – kunigystė man atrodė liūdna, vieniša, taigi tikrai ne tai, ką norėčiau veikti visą likusį gyvenimą“, – pasakojo Ignas. Jaunuolio teigimu, atėjus laikui, impulsą tokiam svarbiam sprendimui davė tikinčių bendraminčių bendruomenė, kurios apsupty jis augo. „Tuomet gyvai ir asmeniškai sutikau savo gyvenime Kristų, galėjau dalintis ir augti tikėjime – taip šis pasirinkimas ir subrendo“, – dalinosi prisiminimais dvasininko tarnystę pasirinkęs jaunuolis. Tarsi nuotykis Prieš įstodamas į kunigų seminariją, vaikinas mokėsi profesinėje Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje suvirintojo profesijos. „Šis darbas, tiesą sakant, labai patiko, tačiau mano ateities planai niekada nebuvo susiję su studijomis. Troškau vieno – keliauti ir pamatyti pasaulį“, – teigė pašnekovas. Vis dėlto, jau spėjęs pažinti dvasininko gyvenimą iš arti, Ignas šiuo pasirinkimu labai džiaugiasi. „Įstojęs į seminariją jaučiau tokį pilnatvės ir vidinio džiaugsmo jausmą, kokio nebuvau jautęs niekada ankščiau – tai buvo tarsi patvirtinimas, kad verta leistis į šį įdomų nuotykį“, – džiaugėsi jaunuolis.
Atskleidė fotoreporterio darbo užkulisius
„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai turi galimybę ne tik patys išbandyti žurnalisto darbą – rengti straipsnius, atlikti interviu, bendrauti su pašnekovais, ieškoti temų, bet ir susipažinti su kitomis žurnalistikai artimomis profesijomis. Šįkart jaunieji žurnalistai bendravo su ilgametę darbo patirtį žiniasklaidoje turinčiu fotografu Dariumi Šypaliu. Darius „Pajūrio naujienose“ dirbti pradėjo 1995 m., prieš tai jis dirbo vaizdo operatoriumi Kretingoje veikusioje televizijoje „Kaukas“. „Pirmą kartą man pasiūlė nufotografuoti motobolo varžybų Europos čempionatą Kretingoje, nuo to viskas ir prasidėjo“, – pradžią prisiminė jis. Su jaunuoliais fotografas diskutavo apie šios srities išskirtinumus, į ką svarbiausiai atkreipti dėmesį, kokių savybių reikia norint būti fotoreporteriu. „Fotografija reportažuose visiškai skiriasi nuo mums visiems, regis, įprastos fotografijos, tarkim, vestuvių“, – skirtumus apibendrino jis, įvardinęs, kad redakcijoje dirbančiam fotografui reikia gebėti įamžinti akimirkas, jas pajausti – nuotrauka turi atrodyti tarsi gyva. Susirinkusiems jaunuoliams taip pat buvo įdomu sužinoti, kas vyksta per įvykius. „Vykdami į kokį nors eismo įvykį, gaisrą ir panašiai, niekada nežinome, kas ten bus, todėl sprendimus tenka priimti vietoje“, – pasakojo D. Šypalis, akcentuodamas, kad tokiose situacijose reikia tapti tarsi nematomu, gerai žinoti įstatymus, kad jų nepažeistum tiek būdamas pačioje įvykio vietoje, tiek vėliau publikuodamas nuotraukas. Per susitikimą jauniesiems žurnalistams fotografas pademonstravo ir pavyzdžius nuotraukų, kurios yra tinkamos žiniasklaidai. D. Šypalis taip pat paaiškino, ir kuo skiriasi fotografija popierinėje spaudoje nuo skaitmeninės spaudos, ką žurnalistui svarbu žinoti. Fotoreporteris ir žurnalistas – dar viena svarbi fotografo darbo dalis. „Vykdami į reportažus turime gerai jausti vienas kitą, matyti, ką kuris daro, susitarti, kokių nuotraukų reikia žurnalistui, pasidomėti, apie ką bus rašoma ir kurie kadrai padės atskleisti temą“, – darnaus darbo su žurnalistu svarbą akcentavo fotografas. Su jaunaisiais žurnalistais pasidalinus darbo patirtimi, susirinkusieji uždavė jiems rūpimus klausimus, diskutavo apie šių dienų fotografiją ir galimybes.
„Kuprinės“ informacija
Daujotiečių „Instinkto“ sėkmė šokių festivalyje-konkurse
Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos šokių kolektyvas „Instinktas“ dalyvavo Kaune įvykusiame reitinginiame festivalyje-konkurse „ŠOK 2023“. Kretingiškiai, vadovaujami šokių mokytojo Pauliaus Vaitkevičiaus, „Free dance formation“ šokio stiliaus kategorijoje jaunių amžiaus grupėje užėmė I v. – taip buvo įvertintas daujotiečių šokis „Skinny“. Tai – ne pirmas „Instinkto“ laimėjimas: dukart paeiliui kolektyvas užėmė III v. „Nors buvo daug stiprių konkurentų, šįsyk labai stengėmės“, – tvirtino repeticijų salėn susirinkusios mergaitės, o jų treneris P. Vaitkevičius įsitikinęs, kad šių metų pergalei įtakos turėjo daug dalykų: ir rūbai, ir choreografija, ir kolektyvo artistiškumas realizuojant choreografinį sumanymą. Šokių grupė „Instinktas“ Marijono Daujoto progimnazijoje šokėjus telkia jau 10 metų. Anot progimnazijos direktorės pavaduotojos Jūratės Račinskienės, šis neformaliojo ugdymo užsiėmimas yra populiarus tarp įvairaus amžiaus mokinių: ir vyresnio, ir jaunesnio amžiaus grupes noriai lanko po 20 ir daugiau mokinių, kai kurie jų grupėje šoka po kelerius metus, repeticijas lanko ir išėję mokytis į kitas mokyklas. Anot P. Vaitkevičiaus, kolektyvas „Instinktas“ puoselėja gatvės šokio, arba šou, stilių, kuriam reikia ištvermės, vaidybos, jėgos, judrumo. Todėl ir repeticijos prasideda nuo atsispaudimų, pritūpimų, kitų jėgai ugdyti skirtų pratimų. Mergaitės pripažino: būna, jog per repeticijas pavargsta, tačiau žino, kad be ištreniruotų raumenų rezultato nebus. Mokytojas teigė, kad šokėjams būtina motyvacija. „O tai pasiekiame per išvykas į konkursus, kurių ir mūsų regione, ir Lietuvoje rengiama pakankamai, tereikia tik noro ir galimybių juose dalyvauti. Kur vyksime, kokios mūsų galimybės – sprendžiame su šokėjais, jų tėvais, mokyklos administracija, kadangi tai neatsiejama ir nuo finansinių resursų: kainuoja transportas, starto mokesčiai, patiriama kitų išlaidų“, – kalbėjo P. Vaitkevičius, kurio pastebėjimu, šokis, dalyvavimas konkursuose mokiniams suteikia drąsos, pasitikėjimo savimi, ugdo sceninę kultūrą, kas neabejotinai pravers ir tolesniame gyvenime.
Kelionė laiku per knygą
Žiemos pilkuma dažnai dienas paverčia niūriomis, ir jos bėga monotoniškai. Tačiau skaitantieji visada po ranka turi mažą pasaulėlį, į kurį, laikui užstrigus, galima pabėgti. Savo žiemos pilkumą išsklaidžiau perskaičiusi japonų rašytojo Toshikazu Kawaguchi romaną „Kol dar neatšalo kava“. Knygoje yra kelios tarpusavyje susijusios ilgesingos istorijos, kurios sušildo kiekvieno skaitytojo širdį ir įtraukia į pamatinių gyvenimo klausimų verpetą. Sukelia jautrius apmąstymus „Kol dar neatšalo kava“ knygos pagrindinis konceptas yra kelionės laiku. Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava, bet vyksta ir šis tas mįslingesnio. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku. Tačiau tokiai patirčiai priskiriama gana daug niuansų ir taisyklių, kurių kiekvienam lankytojui būtina paisyti keliaujant laiku. Keturi žmonės susigundo leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Romane nagrinėjami gan jautrūs ir sunkūs klausimai – jei turėtumėte galimybę grįžti į praeitį, ką pakeistumėte? Kas būtų tas žmogus, kuriam išnaudotumėte vienintelį šansą kelionei laiku ir susitiktumėte galbūt jau paskutinį kartą? Istorijų eigoje autorius atskleidžia tikrąją tiesą, lydinčią atsakymus į šiuos klausimus. O ta tiesa tokia – atsakymų išties visai nė nereikia. Romane per veikėjų patirtį mokoma susitaikyti su praeities klaidomis, užsimiršti ir žvelgti tik į ateitį. Atlaidumas sau ir tų „kas galėjo būti“ klausimų metimas iš galvos gydo žmogaus vidų. Bendražmogiškas ryšys Viena temų, išryškėjanti kiekvienoje trumpoje istorijoje, – žmoguje įsišaknijęs nebylus noras kasdienybėje atrasti bendražmogišką ryšį su kitu. Tai gali būti siekis padėti kitam, suprasti, atrasti bendrą kalbą, galimybė atsiverti ir išlieti jausmus. Romano veikėjų bendras kelionės laiku tikslas – vidinė ramybė, nutilę vidiniai balsai. Magiškas ir fantastinis knygos aspektas yra tik priemonė, padedanti veikėjams susigaudyti gyvenime, atsakyti į taip rūpimus klausimus, ir, visų svarbiausia, nurimti. Verta paminėti ir jaukią atmosferą, gaubiančią kiekvieną knygos puslapį. Ankšta, jauki, antikvaro stiliaus kavinukė, garuojanti ir kvapni įvairiausių rūšių kava, pasikartojantys gero būdo ir širdies veikėjai. Autoriaus dėmesys subtilioms detalėms yra stebėtinas. Rekomenduoju „Kol dar neatšalo kava“ perskaityti absoliučiai kiekvienam skaitančiam žmogui, nesvarbu, kokio amžiaus esančiam ar kokį kitonišką skonį knygoms turinčiam.
Kamilė PULOKAITĖ
„P. n.“ akademijos narys
Grupės „Jauti“ narys – kretingiškis
Kretingiškis Matas Petrulis, nuo mažens besidomintis muzika, tapo Lietuvoje jau spėjusios išgarsėti grupės „Jauti“ nariu, koncertuose groja bosine gitara. Su grupe jis planuoja išleisti netrukus pasirodysiantį albumą „Džiaugsmas“ ir jį pristatyti didžiausiame iki šiol dalyvautame koncerte Lietuvos parodų ir koncertų centre „Litexpo“ balandžio 6 dieną. „Jauti“ – tai matematinio roko grupė, susibūrusi 2016 metais. Ji kuria muziką lietuvių ir anglų kalbomis, o dainų tekstais diskutuoja daugeliu temų: nuo spalvingų vaikystės momentų ir nostalgijos iki netobulo žmogaus, jaunuolio, apimto depresijos. Matas grupės veikloje pradėjo dalyvauti 2019 metais. Ši grupė buvo ne kartą nominuota Lietuvos muzikos apdovanojimuose M.A.M.A., 2021 metais laimėjo metų roko atlikėjo nominaciją. Matas muzika domisi nuo mažens, dar būdamas darželyje dainuodavo su mokytoja. 2002 metais jis dalyvavo konkurse „Dainų dainelė“ ir tapo laureatu. Anksčiau jaunuolis lankė ir šokių užsiėmimus, bet muzika jam tapo artimesnė, nes jos dažniau klausydavosi, ilgainiui su ja ėmė sieti savo ateitį. Muzikos teorija kretingiškiui ne prie širdies, jis kūrinius atlieka iš klausos, nes itin jaučia muziką. M. Petrulis bosine gitara anksčiau negrojo. Kai iš grupės „Jauti“ išėjo bosistas Steponas Davidavičius, jį draugai pakvietė tapti vienu narių. Kadangi Matas gitara ir anksčiau buvo grojęs, išmokti brazginti bosine buvo nesudėtinga. „Jauti“ nariai ieškojo žmogaus, kuris ne tik puikiai grotų, bet jaustų užsidegimą, aistrą muzikai, norėtų groti koncertuose. „Kurti ir groti įkvepia tai, kad koncertuoti yra ir mano darbas, ir man patinkanti veikla. Jau bemaž metus gyvenu vien iš muzikos, todėl tai labai vertinu ir suprantu, kad dirbti drauge yra svarbu kiekvienam grupės nariui, tad dažnai vieni kitus motyvuojam, stengiamės padėti“, – tikino pašnekovas, prisimindamas, kad, vos pradėjus koncertuoti, kildavo sunkumų bandant suderinti muziką, bet, pasak jo, kartu įmanoma viskas. Didžiausią įspūdį muzikui palieka koncertai ir juose besilankantys žmonės. „Koncertuose pasikrauni įkvėpimo, tokios geros energijos, kad nublanksta visos problemos. Muzika man padeda išlieti susikaupusias emocijas, ją klausydamas nuolat randi kažką naujo, kažko išmoksti“, – teigė M. Petrulis.
Linas DAUGĖLA
„P. n.“ akademijos narys
Paramos Ukrainai akcija: kiekvienas gali tapti gynėju
Valstybės atkūrimo dienos 105-ojo jubiliejaus išvakarėse ir artėjant skaudžiai sukakčiai – karo Ukrainoje metinėms, Kretingos Marijono Daujoto progimnazijoje buvo inicijuota paramos Ukrainai akcija, per kurią šios ugdymo įstaigos mokiniai – kas po kelias dešimtis centų, likusių nuo priešpiečių, o kas ir po daugiau eurų, netgi dovanotų gimtadieniui, – paaukojo 1 tūkst. 60 Eur, kuriuos perdavė RADAROM! organizacijai. „Šia akcija norėjome parodyti, kad kiekvienas gali būti gynėjas – savaip prisidėdamas, savaip permąstydamas bendražmogiškąsias vertybes“, – teigė akcijos iniciatorės pedagogės Aldona Kruševičiūtė ir Esmiralda Butrimaitė, akcentuodamos, kad iniciatyvoje mokiniai dalyvavo savanoriškai, prieš tai informavus mokinių tėvus. Šių parama buvusi labai reikšminga, kadangi jie savo vaikams ne tik suteikė galimybę paaukoti pinigų, bet ir įdiegė suvokimą, kad tai galima padaryti kažko atsisakius – gal skanumyno, gal pramogos – ir mažyčiu indėliu prisidėti prie taikos. Ypač aktyviai paramos akcijoje dalyvavo pradinių klasių mokiniai. „Mintys pakviesti mokyklos bendruomenę paaukoti Ukrainai sklandė jau seniai, juolab kad nuo mokslo metų pradžios apie karą Ukrainoje su mokiniais buvo kalbama, ir, vykdant „Sveikatiados“ projektą, mokiniai aukojo maisto produktų, su mokyklos psichologe ir šaulių organizacija rinko tvarsliavą, higienos priemones, vaistus, žiebtuvėlius ir kitas būtinas priemones“, – patikslino Marijono Daujoto progimnazijos direktorės pavaduotoja Jūratė Račinskienė.
Krepšinio palaikymo komandos šokėja turi daug ryžto
Besilankantys krepšinio varžybose žino, kad per pertraukas į aikštelę išbėga palaikymo komandos šokėjos. Retai galime tiesiogiai pamatyti jų pasiruošimą ir išgirsti istorijas. Tad susipažinkite su kretingiške Gabija Daržinskaite, kuri papasakojo, kaip rengiamasi rungtynėms, treniruotėms, kuo ji užsiima ir koks yra palaikymo šokėjų gyvenimas iš arčiau. Išbandė savo jėgas Mergina šiuo metu studijuoja Vilniaus kolegijoje ir taip pat dirba konsultante. Ji nuo pat mažens mėgo šokti. Viskas prasidėjo dar nuo darželio laikų, kai mama pradėjo Gabiją vesti į Kretingos meno mokyklą, kurioje ji dainavo, taip pat šoko. „Dainavimas nebuvo mano stiprioji pusė – labiau patiko šokiai, tad juos ir pasirinkau. Būdama pradinukė pradėjau lankyti pramoginius šokius”, – pradžią prisiminė kretingiškė. Kiekvienais metais ją vis labiau domindavo pabandyti kažką naujo, tad po dvejų metų ji pradėjo lankyti aerobiką Kretingos sporto mokykloje. „Šokdama sporto mokykloje supratau, kad šokiai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, todėl norėjau tobulėti ir siekti daugiau”, – prisiminė Gabija, įvardinusi, kad su sporto mokyklos grupe jai teko dalyvauti įvairiose varžybose, renginiuose. Kiek vėliau vieną sezoną G. Daržinskaitė šoko Palangos krepšinio komandoje. Būtent tais metais ji suprato, kad nori būti krepšinio dalimi ir siekti dar daugiau. Ši sporto šaka yra labai organizuota veikla, reikalaujanti daug treniruočių, atletiškumo ir komandinio darbo. Sužinojusi, kad vyksta atranka į Klaipėdos universiteto šokių grupės „Leader dance“ pagrindinę komandą, Gabija nutarė išbandyti savo jėgas. „Po sunkaus metų darbo buvau pakviesta į pagrindinę komandą, kurioje šokau 3-ejus metus”, – kalbėjo šokėja.
Jaunos roko grupės startas
Septyniolikos metų kretingiškė rokerė Gabija Ceinoriūtė kartu su bendraminčiais įkūrė savarankišką jaunimo roko muzikos grupę „Bankrotas“. Užmigtų ir prie būgnų Jaunąją rokerę G. Ceinoriūtę muzika traukė nuo mažens – pradėjo dainuoti būdama šešerių darželio „Žilvitis“ chore, o vėliau įstojo į Kretingos meno mokyklos chorinio dainavimo specialybę. „Būdama maža tikrai neturėjau nieko bendro su dabar atliekama roko muzika“, – juokėsi mergina. Dainininkė pripažino, kad muzika plačiąja prasme yra tapusi neatsiejama jos kasdienybės dalimi. „Jei negroju pati, klausausi eidama gatvėje, mokydamasi – be to visiškai neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – atviravo pašnekovė. Nors klausosi įvairių muzikos žanrų, tačiau „sunkesnė“ muzika traukia labiausiai. „Man patinka triukšmas, pašėlęs rokerių gyvenimas, o scena yra ta vieta, kurioje aš pati galiu „išsitaškyti“, išlieti susikaupusią energiją, jausmus“, – sakė rokerė, kalbėdama apie priežastis, nulėmusias šio muzikos žanro pasirinkimą. Gabijos teigimu, būtent sunkiosios muzikos chaosas ją ramina. „Galėčiau užmigti kad ir prie būgnų“, – juokėsi ji.
Matematika, istorija ir rokas Nepaisant akivaizdaus roko muzikos savitumo, jaunoji rokerė savo kasdienybės neįsivaizduoja be matematikos ir istorijos. Gabijai istorija, matematika ir „metalas“ – geriausias būdas atsipalaiduoti. „Žinoma, vyrauja stereotipas, kad, pavyzdžiui, matematikas niekada nebus geras muzikantas, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus“, – tikino dainininkė. Paklausta, ar pavyksta skirti laiko visiems pomėgiams, mergina pripažino, kad kartais arba muzika, arba mokymasis nukenčia. „Tačiau aš labai vertinu mokslą ir visą gyvenimą sau sakiau, kad privalau suderinti jį su muzika“, – tvirtino Gabija.
|
|
