|
|
|
KuprinėJaunuoliai mainėsi patirtimi
„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai dalijosi savo patirtimi su Kretingos atviro jaunimo centro lankytojais. „Kupriniečiai“ suorganizavo susitikimą-diskusiją „Žurnalistika šiandien“. Susitikimą moderavo žurnalistė jaunųjų žurnalistų akademijos vadovė Edita Kalnienė kartu su Atviro jaunimo centro socialiniu darbuotoju Albinu Šiaudvyčiu. Susirinkusiesiems buvo įdomu sužinoti, kaip rengiamas priedas „Kuprinė“, maketuojamas „Pajūrio naujienų“ laikraštis, kokį svarbų vaidmenį žiniasklaidoje užima nuotraukos. Vienai centro lankytojų kilo klausimų, kaip renkama informacija straipsniui, kiek žmonių pateikti atsakymai išlieka autentiški, kodėl parenkami vienokie ar kitokie maketavimo principai. „Per tokius susitikimus skatiname savo jaunuolių bendradarbiavimą su kitomis jaunimo organizacijomis, įstaigomis, supažindiname juos su rajone veikiančiomis jaunimo erdvėmis. Tai moko rinkti informaciją, nebijoti bendrauti su įvairiausiais pašnekovais, ieškoti temų“, – kodėl svarbu rengti susitikimus, paaiškino E. Kalnienė. Po diskusijos socialinis darbuotojas A. Šiaudvytis „kupriniečius“ supažindino su Atviro jaunimo centro veikimo principu, aprodė jame esančias erdves. Toks susitikimas, pristatantis profesiją, jaunimo centre – ne pirmas. „Per juos jaunuoliai pamato, kad yra ir motyvuoto jaunimo, parodoma daugiau alternatyvų, galimybių pasirinkti. Dažnu atveju mūsų lankytojai net nežino, kokios veiklos organizuojamos rajone, kad jie gali pasirinkti ir įvairesnes veiklas, tarkim, tokias, kaip straipsnių rengimas „Kuprinei“, – kalbėjo A. Šiaudvytis, akcentavęs, kad centre dirbantiems jaunimo darbuotojams svarbiausia integruoti ten apsilankančiuosius į visuomenę, parodyti kitokias gyvenimo galimybes.
„Kuprinės“ informacija
Pažino alpakų gyvenimą
Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Boružiukų“, „Voveriukų“ grupių ugdytiniai, drauge su savo mokytojomis šių eilučių autore Vita Jonikiene, Sandra Ramoniene buvo išvykę į kelionę, kurios tikslas – pažinti alpakų gyvenimą, pasimokyti, kaip su jomis saugiai elgtis, pasisemti gerų emocijų, ir taip patenkinti vaikų pažintinius poreikius. Kelionė autobusu daugeliui mažųjų sukėlė emocijų pliūpsnį – kai kuriems tai buvo pirmoji kelionė šia transporto priemone. Keliautojus pasitiko „Kerų sodybos“ šeimininkė Loreta Kerienė, kuri pakvietė susipažinti su alpakomis. Kol keliavome aptvaro link, sodybos šeimininkė papasakojo, kad „Kerų sodyba“ buvo įkurta 2014 metais, o po keturių metų atkeliavo pirmosios dvi alpakos. Alpakos šeimininkus sužavėjo savo išskirtine elegancija, tvarkingumu ir šeimyniškumu, mat jos visada kartu. Anot sodybos šeimininkės, alpakos ne tik puošia sodybą, bet yra ir naudingos. Kasmet pavasarį jos yra kerpamos ir iš vilnos verpiami siūlai, kurie vertinami vartotojų, nes nesukelia alergijos. Prie aptvaro išvykos dalyvius pasitiko 8 alpakos ir ožys. Kiek nedrąsiai stebėjome vieni kitus, bet vėliau susidraugavome. Daug emocijų vaikams suteikė galimybė gyvūnus pamaitinti obuoliais, morkomis, kopūstais. Su džiaugsmu stebėjome, kaip alpakos kramto mūsų atneštas vaišes. Su vaikais aptarėme ir alpakų išvaizdą, įvardijome spalvas, skaičiavome, kokių daugiausia, pastebėjome, kad alpakos moka labai greitai bėgti ir klauso savo šeimos vado – alpakų tėvo. Per išvyką buvo sužadintas ne tik vaikų smalsumas, bet ir meilė gyvūnams. Daugelis norėjo parsivežti bent vieną alpaką namo. Kupini gerų emocijų ir pakilios nuotaikos suspėjome dar pasidžiaugti sodyboje esančia žaidimų aikštele. Pasistiprinę skaniais obuoliais, atsisveikinę su naujais draugais, žygiavome pėsčiomis darželio link. Apsilankymas „Kerų sodyboje“ paliko vaikams neišdildomą įspūdį.
Vita JONIKIENĖ
Ikimokyklinio ugdymo mokytoja
Žemaitiška dvasia alsuojantis festivalis
Šokiai, dainos, liaudiški žaidimai, žemaičių tarmė iš vaikų, jaunuolių lūpų skambėjo visoje Kartenoje per pirmą kartą suorganizuotą rajono etnokultūros festivalį „Žėb akelės, lal bornelės“. Dalyvavo apie 100 mokinių Renginys įvyko žemaičių kultūra, tradicijomis alsuojančioje Jonučių kaimo turizmo sodyboje. „Ši erdvė puikiai atitiko mūsų renginio viziją. Kiekvienas dalyvis čia gali atrasti vietą sau, pajusti tikrąją žemaičių kultūrą, – sakė viena festivalio sumanytojų Kretingos Simono Daukanto progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Sigita Dirmeitienė, įvardinusi, kad į šventę susirinko apie 100 dalyvių. – Atvažiavome į kaimą, o ne miestą, kad vaikai pajaustų tikrąją žemaičių dvasią. Kad ir kalbėtųsi, dainuotų kaime ant pievos, burbuliuojant kalakutams ir panašiai, pajustų tą atmosferą. Manau, kad jie ir kitą kartą norės tokių renginių.“ Idėja organizuoti renginį brendo jau senokai, tačiau viena priežasčių, kodėl jis neįvyko anksčiau, – COVID-19 pandemija. „Labai seniai norėjau suorganizuoti festivalį. Ilgai mąstėme ir su muzikos mokytoja Daiva Beivydiene nutarėme įgyvendinti idėją“, – pasakojo S. Dirmeitienė. Renginyje visos dainos, pasakojimai, kalbos skambėjo žemaičių tarme. „Sukvietėm tuos, kurie dainuoja, kalba žemaitiškai. Čia demonstruojama liaudies kūryba“, – akcentavo renginį vedusi lietuvių kalbos mokytoja. Renginyje dalyvavo: Darbėnų gimnazijos kolektyvas „Cyrolele“, Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro jaunučių šokių kolektyvas ir choras, Marijono Daujoto progimnazijos vokalinė studija, Kurmaičių pradinės mokyklos POP ansamblis, Simono Daukanto progimnazijos folklorinis kolektyvas „Blezdingelė“, Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro grupė „Kitep“, taip pat pasirodė Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro solistai Jonas Lipinskas ir Urtė Budrytė.
Ar ugdome kultūriškai brandų jaunimą?
Jaunimo ir vaikų teatras „Atžalynas“ savo spektakliais siekia populiarinti teatrą tarp moksleivių ir yra gerai žinomas kretingiškiams. Vis dėlto „Atžalyno“ aktoriai Gerda Gedrimaitė, Emilija Matulaitytė ir Sidas Čepelevas nusprendė atskleisti, kad vaidinant jaunimo ir ypač – vaikų publikai neretai tenka susidurti su nemaloniais iššūkiais. Norisi palikti sceną Jaunieji aktoriai pripažino, kad į kiekvieną spektaklį atėjusi publika būna skirtinga, o daug kas priklauso nuo amžiaus, sudėtingiau – su jaunesniais žiūrovais. „Kartais jie linkę spektaklius žiūrėti ne taip atidžiai, ypač, jei į juos ateina ne savo noru, o, pavyzdžiui, atvesti auklėtojų“, – tikino Sidas, o jam antrino Emilija, akcentuodama, kad situacija tampa dar sudėtingesnė, kai mokyklos, iš anksto neperspėjusios, į spektaklius atsiveda daugiau klasių negu buvo sutarta. Įsiaudrinusi, chaotiška, nepagarbi jaunimo publika sukuria tiek psichologinį spaudimą, tiek techninių nesklandumų. „Sunkiausia būna rasti vidinio ryžto toliau atlikti savo vaidmenį. Kai girdi iš žiūrovų įvairias replikas, kai matai, kaip kitiems aktoriams į akis šviečiama vadinamuoju lazeriuku, vienintelis dalykas, kurį norisi padaryti, – tiesiog palikti sceną“, – emocinio mikroklimato tikrove per kai kuriuos spektaklius pasidalino Gerda. Ją papildė Emilija, teigdama, kad tokiais atvejais kokybiškai vaidinti tampa techniškai neįmanoma: dėl didelio triukšmo scenoje ar užkulisiuose esantiems aktoriams, apšvietėjamas, dirbantiems prie aparatūros viduryje didžiosios salės, nieko nesigirdi. Vis dėlto visi trys aktoriai pripažino, kad, nepaisant nepagarbios publikos, jie privalo nesiblaškyti ir stengtis suvaidinti kuo geriau, nes tarp triukšmingų žiūrovų tikrai bus ir tų, kurie atėjo nuoširdžiai pažiūrėti spektaklį.
Svajonė tapti geru krepšininku atvedė iki teisėjavimo
Palangos senosios gimnazijos vienuoliktokas Renatas Daugėla krepšinį žaidžia nuo mažens ir, būdamas aštuoniolikos, jau teisėjauja varžyboms tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jaunuolis papasakojo, kaip krepšinis atsirado jo gyvenime ir kas paskatino tapti teisėju. Paskatino draugai Nemaža dalis jaunuolių svajoja tapti Lietuvos krepšinio garsenybėmis ir dėl to dauguma išbando savo jėgas per treniruotes. Renatas nėra išimtis. Paskatintas klasės draugų nuvyko į pirmąsias krepšinio treniruotes ir, kaip pats vaikinas sakė, kodėl gi nepabandžius. Norą žaisti krepšinį jaunuolis išreiškė savo tėvams, kurie jį ir nuvedė į pirmąsias treniruotes. Tuomet jį Palangoje treniravo Regimantas Juška. Renatas jau tada suprato, kad tai – jo pašaukimas. Paklaustas, kas aštuoniolikmečiui yra krepšinis, nedvejodamas atsakė, kad tai – antras svarbiausias dalykas jo gyvenime po šeimos. Kodėl gi jaunam vaikinui ši sporto šaka užima tokią svarbią vietą? Į tai Renatas reagavo iš karto: tai vieta, kurioje jis gali atsipalaiduoti, išmesti iš galvos visus rūpesčius, negatyvias emocijas, atsiriboti nuo įprastų dalykų ir susikoncentruoti į sportą. Krepšiniu R. Daugėla gyvena jau 11–12 metų. Jis savęs nemato niekur kitur nei dabar, nei ateityje. „Tai, kuo užsiimu, yra įdomu ir leidžia tobulėti kaip asmenybei“, – kalbėjo jaunuolis. Jei kas iš skaitytojų svajotų apie šią sporto šaką, vaikinas atskleidė, kokių sugebėjimų tam reikia: „Neprivalote būti sportiški ir kiekvieną rytą bėgioti, kad galėtumėte žaisti krepšinį.“ Jaunuolis įvardino, kad svarbiausia yra norėti kažką pasiekti, nes viskas prasideda nuo noro ir sportui skiriamo laiko. Krepšinio sugebėjimus žaidėjai išsiugdo per treniruotes: „To reikia, nes kiekvienas žmogus tobulėja netolygiai ir, tarkim, vienas informaciją ir šiam sportui reikiamus judesius įsisavina greičiau, kitas lėčiau.“
„Apskritasis stalas“ ieško naujų narių
Kurį laiką Kretingos rajono jaunimo nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ veikla buvo kiek prigesusi, tačiau, jaunuoliams parodžius iniciatyvą, šiuo metu bandoma suburti naują komandą. „Ilgą laiką nebuvo lyderių, kurie norėtų prisiimti atsakomybę ir pabandyti jaunuolis sukviesti bendram tikslui“, – kodėl veikla nebuvo aktyvi, paaiškino Kretingos rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Inga Biliūnaitė–Rušinskė. Burti komandą kartu su koordinatore pasišovė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute politikos mokslus studijuojantis kretingiškis Tomas Perkumas: „Priėmiau šį pasiūlymą ir tuo pačiu metu išbandymą, nes man atrodo svarbu, kad miesto jaunimas būtų atstovaujamas ir jų balsas – išgirstas. Taip pat man įdomu ir, manau, naudinga prisidėti prie jaunimo politikos puoselėjimo.“ „Apskritasis stalas“, Tomo teigimu, gali vienyti jaunimą ir jaunimo organizacijas, kurti stiprią bendruomenę. Taip pat jos nariai organizuoja įvairius renginius, iniciatyvas, kas gali padidinti jaunimo užimtumą, skatinti jo politinį raštingumą. „Apskritasis stalas“ atstovauja jaunimui savivaldos jaunimo reikalų taryboje, svarbu, kad jaunimo balsas būtų išgirstas ir savivaldoje“, – atkreipė dėmesį jis. T. Perkumas jau yra apsvarstęs ir galimas organizacijos veiklas. „Minčių, ką būtų galima nuveikti, jau turiu, bet dabar pirmasis ir pagrindinis darbas yra suburti komandą ir mąstyti kartu su ja, ką galėtume suorganizuoti, dirbti. Naujoji „Apskritojo stalo“ komanda sieks įtraukti kuo daugiau jaunimo į įvairius renginius, diskusijas“, – teigė Tomas. Jaunuolius dalyvauti „Apskritojo stalo“ veikloje kviečia ir I. Biliūnaitė-Rušinskė: „Kretingos rajono jaunimo nevyriausybinė organizacija „Apskritas stalas“ stiprina komandą ir ieško aktyvių rajono jaunuolių, kurie norėtų prisidėti prie organizacijos veiklos – organizuojant renginius, diskusijas, sprendžiant iškilusias problemas, turi idėjų, pasiūlymų, ko reikia mūsų rajono jaunimui.“
„Kuprinės“ informacija
Domėjimasis įvairiomis sritimis padeda protmūšiuose
Kretingiškis Tomas Perkumas šiuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute studijuoja politikos mokslus, gilinasi į šią ir kitas sritis. Jis taip pat groja birbyne, aktyviai dalyvauja muzikinėje veikoje. Jau ne pirmus metus jaunuolis dalyvauja „Auksinio proto“ gyvuose žaidimuose, be to, neseniai komandos buvo deleguotas į žaidimą studijoje. Didelė atsakomybė atstovauti komandai Tomas mėgsta žaisti protmūšius, nes per juos gali panaudoti įvairias žinias ir smagiai leisti laiką. „Auksinio proto“ gyvuose žaidimuose jaunuolis dalyvauja, nes tai – ilgametis projektas, kuris suburia labai daug įdomių, išmintingų žmonių. Atradęs Kretingoje gyvus „Auksinio proto“ žaidimus, jis nusprendė tapti komandos KLECKAA nariu. „Žaisti gyvuose žaidimuose yra įdomu, nes klausimai būna labai sunkūs, bet, pasitarus su komanda, dažnai sugalvojami išradingiausi atsakymai, todėl žaidimams beveik neįmanoma pasiruošti. Jiems reikia skirtingų sričių žinių, tam ir yra komanda. Taip pat žaidžiant komandoje ir tarpusavyje tariantis susidaro įdomi atmosfera, pavyzdžiui, pasaulį sukausčius pandemijai gyvi žaidimai nebegalėjo vykti, tad viskas persikėlė į internetinę erdvę, tuomet žaidimai buvo nebe tokie įdomūs, kaip vykstantys gyvai, bibliotekoje“, – pasakojo T. Perkumas.
Darbo su jaunimu iššūkiai ir subtilybės
Kretingoje šiais metais pradėjusio veikti Atviro jaunimo centro darbuotojai patirties sėmėsi iš Skuode, Klaipėdos rajone ir mieste dirbančių kolegų. Pastarieji atvykę į mūsų miestą dalijosi savo patirtimi, pasvarstė, kokias jaunimui aktualias veiklas organizuoti ir jiems įdomias patalpas įrengti dar būtų galima. Darbo pradžia – sudėtinga Susirinkusieji tikino, kad darbo su jaunimu pradžia buvo sudėtinga. „2013 m. niekas nesuprato, kodėl reikia jaunimo darbuotojo. Iš pradžių bandėme vietos politikos įtikinti, kad nepakanka savanoriško darbo su jaunimu, kad tam turi būti skiriami etatai. Su vis didėjančiu jaunimo darbuotojų skaičiumi jų būtinybę įrodėme savo veiklos rezultatais“, – įvardinusi, kad Gargždų atviras jaunimo centras dabar turi 11 darbuotojų, įskaitant ir ūkvedžius, sakė Klaipėdos rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Adelija Radžienė. Šiuo metu Gargždų atviras jaunimo centras veikia 70 kv. m patalpose. „Greitu metu turėtumėme persikelti į naujas patalpas miesto centre“, – tikino A. Radžienė. Kretingos atviras jaunimo centras veikia per 200 kv. m ploto patalpose, su jaunimu dirba 3 specialistai. Savo veiklą jaunimo darbuotojai viešina socialiniuose tinkluose, taip pat specialistai tiesiogiai bendrauja su valdžios atstovais, teikia ataskaitas. „Jaunuoliai dažniausiai nori būti nematomi, todėl viešinti jų nuotraukas per įvairias veiklas būna sudėtinga. Taip pat viešindami turime kurti jaunimui patrauklų turinį, dėl ko jie norėtų lankytis mūsų centre. Vis dėlto dalį pateikiamos informacijos orientuojame į visuomenę, valdžios atstovus“, – Gargždų atviro jaunimo centro direktorius Aidas Kryževičius, kiti specialistai atkreipė dėmesį, kad viešinant informaciją susiduriama ir su duomenų apsauga bei jaunuolių nenoru fotografuotis. A. Radžienė pateikė dar vieną galimybę skleisti žinią apie darbą su jaunimu: „Kai Savivaldybėje formuojamos įvairios komisijos, darbo grupės, stengiuosi valdžios atstovus įtikinti, kad juose turi būti bent vienas jaunimui atstovaujantis asmuo. Dalyvaudamas tokių komisijų veiklose jis ne tik skleidžia žinią apie centro veiklą, bet ir mokosi būti politiškai aktyviu, paskatina valdžią nenutolti nuo jaunimui aktualių temų. Tai mums labai pasiteisino.“ Jaunimo darbuotojas, viešosios įstaigos „Politikos tyrimų ir analizės institutas“ vadovas Marius Ulozo teigimu, gali būti tarpininku tarp jaunuolių ir politikų: „Jis gali būti žinios skleidėjas, taip pat rodyti pavyzdį, kad reikia aktyviai tiek dalyvauti, tiek domėtis politine veikla.“
Jaunasis aktorius: „Žmogus negalėtų gyventi be kūrybos“
Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Sidas Čepelevas jau antrus metus yra vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ jaunasis aktorius. Jis savo gyvenimo neįsivaizduoja be kūrybos: „Žmogus negalėtų gyventi be jos.“ Svajojo nuo mažens Sido gyvenime teatras jau buvo nuo mažens. „Dar pradinėse klasėse svajojau apie tai, kaip penktoje klasėje pradėsiu lankyti teatrą „Atžalynas“, apie kurį man papasakojo mama“, – prisiminė vaikinas. Jaunuolis teatrą lankyti pradėjo 2016 m., bet lygiai po metų šią veiklą jam teko palikti. Vaikinas bandė lankyti teatrą mokykloje, bet nesėkmingai – šis nustojo veikti po maždaug pusės metų. Dešimtoje klasėje iš draugės gavęs pasiūlymą apsilankyti „Atžalyno“ spektaklyje „Haroldas ir Modė“ suprato, kad galbūt vėl norėtų pradėti lankyti teatrą. „Maniau, kad vienuoliktoje klasėje tai daryti būtų nelabai logiška, ir pamąsčiau, kad toks trumpas mano apmąstymas tokiu ir liks. Tačiau apie teatrą pagalvodavau vis dažniau, o dar ir ta pati draugė man siūlė ten sugrįžti – ji taip pat „Atžalyną“ su manimi lankė 2016-aisiais“, – galiausiai apsisprendęs dar kartą išbandyti teatro veiklą jaunuolis nedrąsiai į ją sugrįžo rugsėjį ir teatre – jau dvejus metus. Sidas džiaugėsi, kad gali būti šio kolektyvo dalimi, kuriame visi iki vieno, kaip jis pats įvardino, yra nepakartojami. Jaunuolio manymu, sunkumų kyla labai retai, kadangi kolektyve visi gerai sutaria, vienas kitam padeda, kilus problemoms suranda išeitį ir džiaugiasi puikia režisiere Aukse Antuliene, kuri ne tik turi nuostabių idėjų ir sugebėjimų, bet yra ir šiltas, įdomus žmogus. „Visa tai sukuria jaukią ir malonią atmosferą, tad manyčiau, kad mums visiems kartu kurti ir dirbti yra lengva“, – tikino S. Čepelevas.
Kaip pamažu ekranai keičia nuomones
Šeimos nariai, mokytojai ar draugai dažnai įvardijami kaip pagrindiniai žmonės, darantys įtaką jaunuoliams, formuojantys jų pasirinkimus ar pomėgius. Į šį sąrašą vis dažniau patenka ir nuomonės formuotojai, vadinamieji influenceriai, kurių kuriamas turinys užpildo populiariausius socialinius tinklus. Specialistų teigimu, būtent influencerių kuriamas turinys yra viena labiausiai visuomenę veikiančių reklamos formų, o jų reklamuojami produktai ar paslaugos dažnai atsiranda norų sąrašuose. Apie influencerių kultūrą iš esmės sutiko papasakoti „Influenceriai.lt“ agentūros komandos vadovė Aistė Stalmokaitė. Seniai įsišakniję stereotipai Internete dažnai manoma, kad influencerio darbas yra parduoti savo gyvenimą kaip produktą. A. Stalmokaitė mano, kad tokia nuomonė susiformavo ne be reikalo, nes rinkoje tikrai yra nuomonės formuotojų, kurie dalinasi kartais ypač intymiomis savo asmeninio gyvenimo akimirkomis. Vis dėlto kiekvienas nuomonės formuotojas gali pasirinkti, kur nori nubrėžti ribą tarp savo gyvenimo ir suburtos auditorijos. Lietuvoje turime gausybę pavyzdžių, kuomet influenceris pernelyg atvirai nesidalina asmeninėmis gyvenimo peripetijomis, tačiau vis tiek išlieka aktualus ir sėkmingas turinio kūrėjas. Dažnai influencerio sąvoka internete sutinkama abejingai. Kodėl? Kalbant apie visuomenės vertinimą, iš tiesų jaučiama, kad influencerio sąvoka turi neigiamą konotaciją ir nemaža nuomonės formuotojų bendruomenės dalis pati vengia šios sąvokos. Lietuvoje influenceriais iš esmės galima pavadinti visus žinomus ir mažiau žinomus asmenis, kurie kuria turinį socialiniuose tinkluose ir į jį integruoja prekių ženklų reklamas. Natūralu, kad tokioje didelėje bendruomenėje atsiranda ir tokių asmenų, kurių vardai yra linksniuojami įvairiuose skandaluose ar kituose, visuomenei nepriimtinuose kontekstuose.
|
|
